Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-05-30 nr. 3192

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Viktoras Rudžianskas.
SVEIKINAME ŠIŲMETĮ POEZIJOS PAVASARIO LAUREATĄ!
56
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI2
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Agnė Macaitytė.
„DEKALOGAS“, ARBA DIALOGO STOKA
1

POEZIJOS PAVASARIS 
• Mykolas Karčiauskas.
POEZIJOS ATLAIDAI
1
• Benediktas Januševičius.
ATSARGIAI – POEZIJA!
6
• TARPTAUTINIS POEZIJOS FESTIVALIS POEZIJOS PAVASARIS 2008

TEATRAS 
• Salomėja Burneikaitė.
KAIP AUGA BALIO LUKOŠIAUS „MOLINUKAS“
• „LĖLĖS“ ĮKŪRĖJO BALIO LUKOŠIAUS PAGERBIMAS
 Ridas Viskauskas.
IŠ LĖLININKŲ ŠVENTĖS PANEVĖŽYJE GRĮŽUS
• Indrė Stakvilė.
SPALVOTAS LIETUVIŠKAS JUOZAPO APSIAUSTAS

KNYGOS 
• „AUKSO LEGENDA, ARBA ŠVENTŲJŲ SKAITINAI“
• „DIENORAŠČIAI: 1978–2004“
• KITAS LIETUVIŲ PROZOJE“
• „DE PROFUNDIS“
• Ramūnas Čičelis.
LAISVO ŽMOGAUS ATVIRI NIUANSAI
• (PA)SKAITINIAI
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Edmundas Gedgaudas.
„JEIGU KELEIVIS ŽIEMOS NAKTĮ…“
1
• ARTIS: „...IŠGYVENTI PILNATVĘ“

DAILĖ 
• Kristina Stančienė.
IŠ PILIŲ GYVENIMO
1
• Julija Petkevičienė.
AMŽINAS LAISVĖS TROŠKIMAS
1

PAVELDAS 
• Greta Žičkuvienė.
BALTIJOS ŠALIŲ RESTAURATORIŲ KONFERENCIJA TALINE

POEZIJA 
• JONAS ŽEMKALNIS15
• BIRUTĖ GLIAUDIENĖ2

PROZA 
• Nerijus Meškauskas.
TAVO YRA LABIRINTAI
1
• Nerijus Meškauskas.
FONTANŲ ARCHITEKTAI

POEZIJOS PAVASARIO SVEČIŲ POEZIJA 
• MILOŠ ĐURĐEVIĆ2
• ANNE PORTUGAL
• PER-ERIC SÖDER
• WERNER SÖLLNER2
• JIŘÍ ČERVENKA

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• ŠOKIS PATIEMS MAŽIAUSIESIEMS

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Rimantas Gučas.
VILNIUI – GUGENHEIMO VEIDĄ!
24

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Aurimas Lažinskas.
ŠIANDIENINĖ DESADIŠKA LITERATŪRA
5

KRONIKA 
• ŠIRDIS ANT DELNO
• VYTAUTO KERNAGIO ATMINIMUI
• MEILĖS PAŠTAS1

DE PROFUNDIS 
• Jadvyga Černiauskienė, Kaimo rašytojų sąjungos narė.
PASTABĖLĖS
1
• ZOFIJA VIRGANAVIČIENĖ-SUBAČIŪTĖ1
• Rolandas Kaušas.
APIE DIEVĄ (4)
13
• RES LUDENTES/ŽAIDŽIANTYS DAIKTAI
• Voldemaras Zacharka.
MŪSŲ MEDIKAI
1

PARK@S 
• Petras Rakštikas.
APIE ŽVAIGŽDES
2
• Sigita Inčiūrienė.
15 ŠIAULIŲ DAILĖS GALERIJOS METŲ: MISIJA ĮMANOMA
1
• Gintautas Mažeikis.
KAIRYSIS KOMUNITARIZMAS IR ALTERNATYVUSIS PILIETIŠKUMAS
• Vigmantas Butkus.
PILIETIŠKUMO SERŽANTAS
• Sigitas Vaičiulionis.
II TARPTAUTINIS PRANO STEPULIO TAUTINIŲ INSTRUMENTŲ ANSAMBLIŲ FESTIVALIS-KONKURSAS
• Jonas Nekrašius.
TASMANIJA – OBUOLIŲ SALA

TEATRAS

IŠ LĖLININKŲ ŠVENTĖS PANEVĖŽYJE GRĮŽUS

Ridas Viskauskas

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Betliejaus istorija“
Nuotraukos iš S. Burneikaitės archyvo

Į XVII Lietuvos lėlių teatrų šventę „Molinuko teatras“, vykusią Panevėžio lėlių vežimo teatre, važiavau Lietuvos liaudies kultūros centro Teatro skyriaus vadovės Irenos Maciulevičienės paakintas. Tiesą sakant, neįsivaizdavau, ką teks pamatyti. Tikėjausi nedaug… Bet bendras spektaklių lygis, turint galvoje Lietuvos lėlių teatro panoramą, pernelyg neišgąsdino, nors profesinių problemų, žinoma, yra.

Didžiausia bėda ta, kad daugelyje spektaklių lėlių teatras „tarnauja“ literatūrai. Neretai spektakliu tik iliustruojamas siužetas. Daugelis mėginančių režisuoti žmonių neišmano režisūros amato: neišskiria spektaklyje įvykių, nevaldo režisūros priemonių, ritmo, nedėmesingi spektaklio plastikai, nekalbant apie gebėjimą interpretuoti pasirinktą literatūros kūrinį… Reikėtų žiūrėti daugiau lėlių spektaklių, kuriuos kuria meistrai, savarankiškai domėtis profesijos klausimais. Suprantama, sunku: valstybiniai lėlių teatrai dėl lėšų stygiaus po Lietuvą gastroliuoja mažai, į tarptautinius festivalius retas kuris gali nuvykti, seminarų organizuojama nedaug, visi užsiėmę duonos kasdieninės ieškojimu… Bet nebus profesinės savišvietos – nebus ir tobulėjimo.

Apie atradimus – jų būta. Įsidėmėjau Eriką Druskiną: jo sukurtos kaukės ir lėlės spektaklį „Molio Motiejukas“ (Ukmergės kultūros centro „Katino Murklio“ lėlių teatras, rež. Natalija Kovarskienė) kilstelėjo į gana aukštą lygį. Spektaklyje plastinės išraiškos priemonėmis kuriama paslaptinga pasakos atmosfera. Pafantazavau: E. Druskinu galėtų pasidomėti ir valstybinių lėlių teatrų vadovai – jaunų kūrėjų mūsų valstybiniuose lėlių teatruose trūksta. Jei šalia, kuriant spektaklį, „budėtų“ režisierius-pedagogas, galbūt vertėtų pasitikėti jaunu žmogumi.

iliustracija
„Molio Motiejukas“

Miela buvo žiūrėti spektaklį „Dryžuotukas“ (Kauno rj. Garliavos Jonučių vidurinės mokyklos vaikų lėlių teatras) – akivaizdus režisierių Zilvijos Sylienės ir Stanislovo Naciaus teatrinis raštingumas. Pasiekti moksleivių spektaklyje, kad žodis būtų veiksmingas, kad vaikai sukurtų charakterius ir „prisijaukintų“ autoriaus tekstą, sunku. Tuos reikalus kūrėjai „paslėpė“ išgryninę spektaklio stilių (lėlės –­ siūlų kamuoliukų junginiai), sukūrę preciziškas mizanscenas.

Režisierės Rimutės Svytytės vaidinimas „Jaunatis“ (Klaipėdos jaunimo centro vaidybos studija „Trepsė“), idealizuojantis vaikystę, išsiskyrė kaip kūrybiškas bandymas kurti „vaizdo teatrą“, pasitelkus aktorių judesį, šviesą, objektų judėjimą erdvėje. Problemiški buvo spektaklio dramaturginiai „taškai“ bei ryškėjantis jaunųjų vaidintojų mėgavimasis savimi.

Jono Tilviko režisuotas vaidinimas „Betliejaus istorija“ (Klaipėdos rj. Dovilų etninės kultūros centro „Šėpos teatras“) vertingas švietėjišku požiūriu: tokiam vaidinimui rengiantis, visai trupei reikėjo rinkti medžiagą, skaityti, domėtis tradicijomis… O ir vaidina čia paaugliai (vaikinai). Retas reiškinys, vertas Zitos Kelmickaitės laidos „Gyvenimo ratu“ dėmesio.

iliustracija
„Pančas ir Džiudi“
Nuotrauka iš D. Armanavičiaus archyvo

Kartkartėmis padiskutuojame: turime Lietuvoje lėlininkų rengimo mokyklą ar ne? Jūratės ir Dariaus Armanavičių atveju, sakyčiau, geriausia mokykla – žinių perdavimas „iš rankų –­­ į rankas, iš širdies – į širdį“, t. y. savo vaikams. Jokia aukštoji mokykla neperteiks tos unikalios patirties, kurią gavo jaunieji Armanavičiai – Paulina ir Zigmantas: stebėti procesą, kaip kuriamas kamerinis lėlių spektaklis (nuo idėjos iki rezultato), kaip spektaklis keičiasi jį vaidinant, kaip vykdomos praktinės užduotys. O svarbiausia – meilė lėlių teatrui… Paulinos ir Zigmanto linksmą pirštininių lėlių spektaklį „Pančas ir Džiudi“ (Kauno V. Kudirkos vid. mokyklos teatro studija) žiūrėjau antrą kartą: vaidinimas –­ gyvas, aktoriai puikiai jaučia vienas kitą ir pritaiko vietos, kurioje vaidina, realijas, atsiranda naujų improvizacijų. O kas pas mus dar gali vaidinti su pivete? Tik Zigmantas…

Tiek pastabėlių šį sykį. O kitame numeryje –­­ jau tarptautinio lėlių teatrų festivalio „Šypsos lėlės ir vaikai“ Kaune pirmieji įspūdžiai.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Vasario

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 6 iš 7 
9:28:43 Feb 28, 2011   
Jun 2008 Oct 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba