SEPTYNIOS MENO DIENOS

2007-05-25 nr. 757

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Daiva Šabasevičienė
Po aktoriaus ženklu
2

Muzika 
• Beata Leščinska
Bisai įskaičiuoti
 Violeta Tumasonienė
Išdrįsę būti „nepaklusniaisiais“
1
• Rita Nomicaitė
Kompozitorių namuose – vaikai
1
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė
Kai Lietuvoje žiedlapiais sninga
• Programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ projektas
• Stasio Baro dainininkų konkursas
• Iš „Sugrįžimų“ dienoraščio
• KONCERTAI

Dailė 
• Monika Krikštopaitytė
Padėjėjas, kuris verčia mane tapyti
12
• Jolita Wright
Ar tu tai matei?
• Irma Balakauskaitė
Pasirodymai
7
• Kristina Civinskienė
Tapybiškas posūkis į fotografiją
4
• PARODOS1

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Rūta Šalnaitė
„Naujasis Baltijos šokis“ dar nesibaigė
2
• Lietuvių teatro veteranas Jonas Lalas
• Neįprastos „Lėlės“ gastrolės Budapešte
• Prasidėjo III Prahos bienalė
• Voro vestuvės2
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Aplenkiant save
• Pamatyk ateitį ir ją pakeisk3
• Reikia užmušti tą meilę
• „Kino Busas“ atveš filmus vaikams ir jaunimui į 27 Lietuvos miestus
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Vilnius - Europos kultūros sostinė 
• Greg Richards
Strateginis ginklas
1

Anonsai 
• Menas netradicinėse erdvėse

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Muzika

Išdrįsę būti „nepaklusniaisiais“

Ansamblio koncertas Filharmonijoje

Violeta Tumasonienė

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Nepaklusnieji“

Žodis „nepaklusnieji“ mums dažniausiai asocijuojasi su maištininkais. Tačiau šįkart norėčiau akcentuoti ne maištą, o buvimą laisvam arba drąsą būti laisvam, kas kitiems gali atrodyti banalu. Nepaklusti viskam, kam paklūstama einant pasroviui, priimant modernias, maištingas struktūras, kuo nors šokiruojančias intonacijas ar į įkyrų spaudimą nukreiptas pasikartojimų kaskadas, užliūliuojančius ar pribloškiančius muzikos darinius. Nepaklusti decibelams, kontrastams, radikalizmui. Tai laisvė turėti savo nuomonę, savo jauseną, savo koncepcijas, kurios gali nepatikti ar kontrastuoti nusistovėjusioms arba „nuzulintoms“. Laisvė būti tuo, kuo esi, pasirenkant ne pagal srovę, madą, o pagal tai, kas kompozitoriui atrodo gera. Paprastumas, kuris yra laisvas, gali būti įvairus.

Žvilgtelėkime į paklusti banalybėms nesutikusius „Nepaklusniuosius“: Rogerį Arve Vigulfą (klarnetas, Norvegija), Andrių Radziukyną (fleita), Ievą Sipaitytę (smuikas), Robertą Bliškevičių (altas), Mindaugą Bačkų (violončelė), Sonatą Deveikytę-Zubovienę ir Roką Zubovą (fortepijonas). Jie gegužės 16 d. pirmą kartą Vilniuje, Nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje, atliko specialiai ansambliui parašytus kūrinius.

Pirma skambėjusi kompozicija – Lino Rimšos „Truputis aukso, truputis lietaus“ (1998) – grindžiama aukso pjūvio principu. Kaip rašo kompozitorius, „tai nuolatinė dviejų dermių kaita, kuri iš esmės neturi pradžios ir pabaigos“ ir primena naujojo tonalumo estetiką naujojoje muzikoje. Tai nemaištinga, neturinti hedonistinių ar pramoginių tikslų muzika – maloni ausiai. Nepaklusimas čia išreikštas gerumu, kuris neturi konkretaus turinio, nesiekia niekam nei užkliūti, nei patikti. Tai – tylus styginių unisonas ir atsargūs fortepijono žingsniai, švelnūs varpelių garsai, primenantys Kalėdas, ir giedras laukimas; tyli antrojo epizodo gelmė, kurioje juda įvairių stilių atkarpų deriniai. Nefiksuota muzikinė mintis, neturinti ryškių kadencijų, nors ir stabtelima; ir vėl randasi nauja bangelė, ir vėl pasirodo kitas motyvas tarsi lapas, įkritęs į tekantį vandenį... Atlikėjai čia – ne „atliekantys“, bet esantys kaip vertingi muzikinio vyksmo dalyviai. Ir visa nutyla kaip atodūsis.

Visiškai kitoks klarnetininko ir kompozitoriaus R.A. Vigulfo kūrinys „7 nepaklusnūs paukščiai“ (2006), primenantis šiaurietiškos mąstysenos „sibeliškų“ provaizdžių atšvaitus. Skaičių 7 „Nepaklusnieji“ pasirinko išreikšti ne su magija susijusį veiksmą ar ypatingą savo veiklos atspalvį, reiškiantį vieną iš įvairių šio skaičiaus simbolikos variantų, bet, matyt, tiesiog kaip ženklą, gebantį būti atlikėjų bičiulystės atpažinimo simboliu.

Klausydami R.A. Vigulfo kūrinio, patenkame į šiuolaikinės muzikos terpę, nevaržomą primestinio atonalizmo, leidžiančio išsilieti nevaldomai pasąmonei, bet turinčią motyvacijas ir kontekstus. Kiekvienas iš 7 epizodų – tai jau kitas kontekstas. Tęsiamas vieno garso darinys savo kontempliatyvumu suteikia naują prasmę, o toliau muzika vėl nauja savo savita ir neartikuliuota muzikos erdve, užpildoma segmentinėmis sekomis, tam tikru būdu „dėliojamais“ atonaliais blokeliais. Fioritūros, triliai, arpeggio a la valsas ar tridaliai, lengvai nubyrantys darinėliai. Visa tai kompozitorius formuoja iš pabirų, iš pirmo žvilgsnio sunkiai sulipinamų gabalėlių, tačiau jų prasmė ir yra tapti brangiu prisiminimu iš albumo... Ir vėl nauji kontekstai: alto ilgesys ir violončelės žingsniai ar fleitos ir obojaus dialogas iš V dalies; iš tylos ūmai ištrykštantis šokinis fleitos Presto bei visą kūrinį užbaigianti šiuolaikinė kontempliacija, atpalaiduojanti jausmų ir emocijų įtampą. Visa tai sudaro įvairialypę visumą, kurioje nerasime dramatizmo nei kategoriškumo.

R.A. Vigulfo muzika tolerantiška protui bei palanki jausmams išreikšti. Biologiškai švari ir švelni. Gausių plojimų sulaukė ilgesinga klarneto melodija. Atlikėjai, patys būdami gana individualūs, tampa dar viena kūrinio motyvacijos prasme.

Netipinės sudėties džiazo ansambliui parašytas Osvaldo Balakausko kūrinys, kurį kompozitorius pavadino pjese „Combo Zed“ (2006), sakytume, atstovauja ne struktūriškam, bet „lengvam“ Balakauskui. Tačiau nemanykime, kad tai „minkštas riešutėlis“ suprasti... ir išgirsti, o gal tik girdėti? Klausyti ir nesistengti analitiškai mąstyti, bet leistis vedamiems muzikos tėkmės.

Algirdo Martinaičio „Eros/Thanatos“ (2006) sutartinių ritmika, pagrįsta nereguliaria akcentuote, priešinama su teatrališkai erotizuotais mirties vaizdiniais. Tai antroji „Europeanos“ ciklo dalis, kurioje kompozitorius apmąsto amžinai aktualią meilės ir mirties temą. Nepaisant mažo natų kiekio, muzikos nelengva klausyti. Vidurinis epizodas su padengtu apvaliu, mažyčiu staleliu dviem ir ant jo padėtomis dviem lėkštėmis, kurios panaudojamos fortepijono garsams išgauti, atrodo kaip muzikinis desertas, tik nelabai saldus. Po to, kai buvo panaudotos lėkštės, įrankiai dar pasiliko ant stalelio tarsi intelektualus užkandis. Epilogas – tai vieno garso pokalbis, kuris po truputį nutyla ir pasilieka dviejų gelmėse.

Arvydo Malcio divertismentas „Nepaklusniųjų žemė“ (2001) alsuoja jaunyste, optimizmu ir šmaikštumu. Įvairių stilių darinėliai keičia vieni kitus. Tęsiama violončelės intonacija primena begalinio laiko nenumaldomą tėkmę. Net mažiausia nuojauta, kad įvyks kažkas „neprognozuotai, nelaukiamai, negeidžiamai nemalonaus“, sukelia nerimą. Ar tai ir būtų šio kūrinio intencija, kurią kompozitorius norėjo išreikšti nenumaldomai monotoniškais violončelės muzikos garsais? Jeigu taip, tai kūrinio potekstė yra gana subtilus ir giliai žmogiškas užmanymas su širdingu jo atlikimu. Šiltų asmeninių ryšių inspiruota paskata, davusi gerų vaisių.

Sveikiname autorius, kiekvieną savaip išdrįsusį būti savimi, būti paprastą ir laisvą.

 

Skaitytojų vertinimai


10423. J2007-05-29 14:53
malonus skaityti straipsniukas. Tik vat tokios frazes kaip "Tęsiama violončelės intonacija primena begalinio laiko nenumaldomą tėkmę" gadina reikala... O nepaklusniesiems - daug graziu koncertu ir jubilieju:)

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Vasario

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 82 iš 83 
8:19:02 Feb 28, 2011   
Jun 2008 Oct 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba