SEPTYNIOS MENO DIENOS

2007-02-02 nr. 741

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Laimutė Ligeikaitė
Misija atlikta
9

Muzika 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė
Tylai netekus prasmės
16
• Audronė Jurkėnaitė-Epih
Nuosaikiai romantiški trio ir duo
4
• „Bravissimo“: nesusipratimas, virtęs opera
• Europos operos dienos
• Nacionalinis simfoninis orkestras kaimynų akimis1
• KONCERTAI

Dailė 
• Aistė Paulina Virbickaitė
Darbo sauga
• Justina Augustytė
Žaidimai su tradicija
• Austėja Čepauskaitė
Kaskart ir iš naujo
4
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Rasa Vasinauskaitė
„Gyvenimai“ toliau
6
• Grįžimas į „Tolimą šalį“
• Daktaras Dolitlis „Lėlės“ scenoje
• Aktoriaus namų svetainė1
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Tarp politikos ir egzotikos
• Paleckį – į „Euroviziją“!
• Iš Afrikos
• Dianos ir Kornelijaus Matuzevičių „Dienų tėkmėj“
• Apdovanojimai Los Andžele
• Regimanto Adomaičio jubiliejui
• Kino scenarijaus kursai moksleiviams
• Čekijoje rodomas lietuvių režisieriaus filmas1
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Vilnius - Europos kultūros sostinė 
 Kodėl ne Amsterdamas?

Pasaulyje 
• Paulina Pukytė
Apie kolchozus
20

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Vilnius - Europos kultūros sostinė

Kodėl ne Amsterdamas?

Roterdamas 2001

[skaityti komentarus]

iliustracija

2001 m. Roterdamas tapo Europos kultūros sostine. Daug kas stebėjosi: „Ar tikrai? Norėjote pasakyti, Amsterdamas?“

Roterdamas prieš Amsterdamą

Roterdamas, kuriame, kaip ir Vilniuje, yra kiek daugiau nei pusė milijono gyventojų, turi didžiausią Europoje uostą, bet yra antras pagal dydį Nyderlandų miestas, ir todėl jam tenka kęsti visus antriesiems miestams kylančius nepatogumus. Bėda ta, kad roterdamiečiai turi seną nepilnavertiškumo kompleksą prieš Amsterdamą. Dabar savo apmaudą jie išlieja futbolo varžybose dėl pirmųjų vietų Nyderlandų lygoje, bet anksčiau varžėsi ne futbolininkai, o pirkliai. Roterdamas (jo pavadinimas reiškia užtvanką ant Rotte upės, o didžioji senojo miesto dalis yra žemiau jūros lygio) buvo nedidelis žvejybos uostas Reino deltoje, bet 1872 m. iškasus dirbtines upės žiotis, jis tapo pagrindiniu Nyderlandų jūros uostu, „ekonomikos varikliu“, aptarnavusiu visą Vokietijos Rūro regioną.

Nors įsivaizduojamas Roterdamo priešas Nr. 1 yra Amsterdamas, tikrasis konkurentas yra Haga – daugelis pasiturinčių roterdamiečių gyvena Hagoje, net buvęs meras, nes Roterdamas nėra labai patrauklus miestas. Sakoma, kad „Amsterdamas skirtas linksmintis, Haga – gyventi, Roterdamas – dirbti“. Net garsiausias roterdamietis – Erazmas – čia gyveno neilgai, tik porą pirmųjų savo gyvenimo savaičių 1466 metais. Tačiau Roterdamas šias dvi savaites sugeba gerai išnaudoti. Jau XVII a. Erazmui čia pastatytas paminklas, o jo amžininkas vokiečių geografas Sebastianas Münsteris (1488—1552) būtent dėl jo aprašė Roterdamą savo garsiojoje „Kosmografijoje“ (iš olandų miestų tebuvo aprašytas tik Amsterdamas). Taigi Roterdamas gyrėsi Erazmu, o pats Erazmas rašė draugui: „Man atrodo, nesvarbu, kur esi gimęs. Manau, tuščiagarbiška miestui didžiuotis pagimdžius vyrą, kuris tapo didele asmenybe savo paties pastangomis ir be savo tėviškės pagalbos.“ Tačiau Erazmas yra vienintelis Roterdamo kultūrinis herojus ir būtent juo pasinaudodamas miestas kuria savo, kaip kultūros miesto, įvaizdį. Tad Roterdamo Ekonomikos mokykla pervadinta Erazmo universitetu (jo ekonomikos, vadybos, taip pat medicinos fakultetai yra tarp geriausių pasaulyje), tuo pat vardu pavadintas ir naujasis tiltas per Maas upę.

Nors Roterdamas – senas miestas, jame trūksta istorinių pastatų, kuriuos 1940 m. sugriovė nacių bombos. Po karo roterdamiečiai suskubo atstatyti miestą, tapusį architektūros eksperimentų aikštele. Tačiau geriausių šiuolaikinių architektų pastatyti aukštuminiai pastatai yra „neolandiški“ ir tai, žinoma, netraukia užsienio turistų – jie visi skuba apžiūrėti Amsterdamo senovės. Kita vertus, Amsterdamas lenkia aukščiausiais Nyderlanduose pastatais besigiriantį Roterdamą ir kaip verslo biurų miestas – naujasis Rembrandto bokštas traukia pagrindines didžiausių kompanijų įstaigas į Amsterdamą. Beje, Rembrandtas, kitaip nei Erazmas, gyveno Amsterdame beveik visą gyvenimą ir iki šiol „padeda“ miestui.

Taigi – kodėl ne Amsterdamas ir ko galima tikėtis pavertus industrinį ir su kultūra, regis, nieko bendra neturintį miestą Europos kultūros sostine? (Bet pirmiau, 1987 m., ja vis tiek pabuvo Amsterdamas).

Daug miestų

Skaitinėjant įvairiausią medžiagą apie Roterdamą, susidaro įspūdis, kad šis miestas, priešingai nei tikėtasi, ypač sėkmingai išnaudojo kultūros sostinės metus ir pasiūlė naują požiūrį į tai, kaip jie turi būti organizuojami. Neturėdamas kultūrinės tradicijos, jis galėjo rinktis naują įvaizdį.

Pavyzdžiui, kaip kultūrinės sostinės moto Roterdamas pasirinko Marco Polo pasakojimą apie aplankytus miestus iš Italo Calvino knygos „Nematomi miestai“. Jam bepasakojant tikrieji prisiminimai maišosi su fantazija, vaizdai – su garsais, o garsai – su kvapais. Tik pabaigoje paaiškėja, kad keliautojo įkvėpimo šaltinis – vienas miestas. Tad „kaip ir Calvino paslaptingąjį miestą, Roterdamą (…) reprezentavo daugybė urbanistinių įvaizdžių. Čia sutelkti visi įsivaizduojami miesto kultūros gyvenimo elementai – nuo muzikos iki kino, nuo teatro iki šokio ir nuo gatvės pramogų iki parodų.“

Miesto tikslai buvo „kuklūs“ – ne tarptautiniai, o „vietiniai“, t.y. programa orientuota į vietos poreikius. Paskelbta, kad „Roterdamas – tai daug miestų“, ir tie miestai įvardyti štai kaip: „Malonumų miestas“ (scenos menai), „Erazmo miestas“ (diskusijos), „Tu, miestas“ (scenos menai), „Gyvybiškas miestas“ (sociokultūrinis aspektas), „young@rotterdam“ (jaunimo programa), „Periferinis miestas“ (uostai), „Ateities miestas“ (sociokultūrinis aspektas), „Besiveržiantis miestas“ (vizualinis ir daugiakultūrinis aspektas), „Miestas, kuriame gyvenu“ (fizinis aspektas) ir „Dirbantis miestas“ (scenos menai). Mat pats Roterdamas – tipiškas „daugiakultūrinis“ miestas: čia kalbama 63 kalbomis ir daugiau nei 50 proc. vaikų gimsta ne olandų šeimose. Taigi kultūros metais miestas kvestionavo savo kultūrinį identitetą ir siekė stiprinti įvairių kultūrų ir socialinių grupių ryšius. Šių pasikeitimų simboliu tapo ir 1996 m. atidarytas Erazmo tiltas, sujungęs dvi miesto puses: turtingąją Šiaurę ir neturtinguosius Pietus.

Tokiais tiltais tapo ir įvairūs kultūros sostinės projektai. Pavyzdžiui, „Kraitis“ suartino įvairias etnines grupes – 200 moterų iš įvairių bendruomenių sukūrė po gabalėlį 11 metrų gobelenui, simbolizavusiam atsakomybę už vienas kitą ir už miestą. Projekto „Be pakvietimo... unikali kelionė“ – dalyviai turėjo laikinai „tapti“ pabėgėliais ir išbandyti juos kasdien persekiojančias problemas. Labai sėkmingas buvo projektas „Pamokslauti kitoje parapijoje“. Jame dalyvavo 52 mečetės, bažnyčios ir šventyklos – kiekvieną savaitę koks nors pasaulyje garsus teologas, menininkas ar politikas skelbė tikėjimą kitoje religinėje bendruomenėje.

Kitų projektų „tikslinės grupės“ buvo kaip visur – jaunimas, vaikai, neįgalieji, homoseksualistai ir t.t., bet Roterdame tokiems projektams skirta itin daug dėmesio. Pavyzdžiui, madų šou „Koninginnen van de nacht“ drabužius demonstravo prostitutės narkomanės. Taip pat intriguojančiai atrodo Europos moterų studijų lesbiečių sektoriaus surengtas seminaras ir paroda apie skirtingas tapatybes „Rausva viešoji erdvė“ apie lesbiečių (ne)matomumą viešojoje erdvėje. Projekto tikslas – pasiekti, kad lesbietės taptų miesto plėtros ir nekilnojamojo turto rinkos „tiksline grupe“. Buvo sudarytas lesbiečių matomumo viešojoje erdvėje žemėlapis, o dalyviai kviesti užregistruoti bent vieną lesbiečių matomumo viešojoje erdvėje atvejį savo mieste (visoje Europoje), taip pat pateikti bent vieną su tema susijusį tekstą, iš kurių paskui sudarytas rinkinys. Kai kurie tais metais pradėti renginiai ir įkurtos institucijos sėkmingai tebegyvuoja – informacijos biuras „Kalipsė“, meno centras „Las Palmas“ su „Parazitų namais“ – eksperimentine apgyvendinimo forma – ant stogo ir „Motel Mozaique“ festivalis, kurio metu jauni menininkai turi galimybę įgyvendinti ambicingas ir nepatikrintas kultūrines programas.

iliustracija

Ar kultūra padeda Roterdamui?

Nors Roterdamas turi vieną didžiausių pasaulyje uostų, jis menkai žinomas pasaulyje. Tačiau jis puikiai žinomas olandams – jo pavadinimas dažnai figūruoja laikraščių antraštėse apie narkotikus, nusikaltimus, bedarbystę ir panašius „laimėjimus“. Kita vertus, Roterdamas yra literatūrinis herojus – net sakoma, kad miestą suformavo ne architektai, bet rašytojai.

Kaip ir daugelis Europos miestų, 8-ajame dešimtmetyje Roterdamas išgyveno ekonominę krizę – augo nedarbas, o daugiau uždirbančios šeimos masiškai kėlėsi į priemiesčius. Tačiau protingos investicijos 9-ojo dešimtmečio viduryje jam padėjo išsaugoti „pasaulinio uosto Nr. 1“ pozicijas. Be to, Roterdamui teko keisti savo įvaizdį, nes dabar jau nepakanka būti uostu – reikia ir šiuolaikiškos dinamikos. Todėl pradėta reorganizuoti viešąsias erdves ir architektūrą, kuri panaudojama reklamuojant miestą, sukurtas naujas muziejų kvartalas (architektas Remas Koolhaasas) „Museumparke“, į kurį iš Amsterdamo atviliotas ir Nyderlandų architektūros institutas, taip pat Scapino baletas ir Witte’o de Witho tarptautinis meno centras. Taip suformuota kultūrinė ašis, sujungiant muziejų kvartalą su istoriniu uostu. Be to, kurdamas įvaizdį Roterdamas sėkmingai naudoja universiteto resursus: įkurtas komparatyvistinių Europos miestų tyrimų institutas „Euricur“. Galiausiai Roterdamas įkūrė Euromiestų lygą (į kurią, žinoma, neįeina Amsterdamas). Tačiau Roterdamo, kaip modernaus ir dinamiško miesto, įvaizdis vis dar negali įveikti senojo industrinio palikimo – čia žemesnis ikiuniversitetinio išsilavinimo lygis ir blogesnė mažesnes pajamas turinčių grupių padėtis. „Roterdamas labai kultūringai kenčia“, kartą parašė laikraštis „De Nieuwe Rotterdamse Courant“.

Atrodo, kad Roterdamo vadovai jau kurį laiką mėgina išspręsti šią problemą ir Europos kultūros sostinės metai tebuvo sprendimų paieškos dalis. Pavyzdžiui, Roterdame jau kurį laiką mėginama „atsisakyti urbanistinio planavimo ir apversti kultūros planavimą“. Tai reiškia, kad patys roterdamiečiai skatinami savivaldybei pateikti kultūrinius projektus, o urbanistinio ir kultūrinio planavimo „iš viršaus“ atsisakoma. Taigi vietoje stambių kultūrinių ir ekonominių projektų, pasaulinio garso architektų įgyvendintų plėtros specialistų parinktose vietose, veikiama „iš apačios“. Spauda skelbia, kad projektas veikia kaip „brutali provokacija meniniam ir architektūriniam miesto elitui“.

1998 m. Briuseliui nusprendus, kad 2001 m. Roterdamas bus Europos kultūros sostine, miestas iškart pradėjo ruoštis, bet jo biudžetas nebuvo didelis – apie 35 milijonai eurų (trečdalį pavyko gauti iš rėmėjų). Roterdamas stengėsi išvengti ankstesnių kultūros sostinių klaidų. Juk daugelyje miestų didžiulės investicijos nepasiteisino, pavyzdžiui, Kopenhagoje 1996 m. mieste nakvojančių turistų padaugėjo tik 12 proc., ir danų laikraščiai paskelbė: „Kultūros sostinės idėja yra bereikalingas raumuo, išpūstas steroidais“. Po kelerių metų niekas nebeprisimena ankstesnių kultūros sostinių (net informacijos apie jas sunku surasti). Tad Roterdamas nusprendė pasimokyti iš Glazgo (1990) ir Antverpeno (1993), kurių prioritetas buvo vietos kultūrinis klimatas ir vietos gyventojų auditorija. Todėl šalia būtinų (nes reikia ką nors grąžinti į biudžetą) stambiųjų renginių – Hieronymo Boscho ir Pieterio Brueghelio vyresniojo parodų, Pasaulinio uosto festivalio – čia buvo ne mažiau svarbūs ir didžiulio publikos dėmesio susilaukė grynai miestui skirti projektai: „Roterdamo paltas“ – performansai apie miestą atvirame ore prie upės, „Tu, miestas“ – spektakliai apie įvairias miesto patirtis, „Aistra ir nostalgija“ – filmas apie Roterdamą prieš 1940 m. bombardavimą ir naujai apgyvendinimo programai skirtas projektas „Namie Roterdame“.

Taigi ar pelninga buvo kultūra Roterdamui? Paskaičiavus grynais, lyg ir nelabai – programa kainavo 35 milijonus eurų, o miesto lankytojai (jų buvo 2,25 mln.) teišleido mieste 17 mln. eurų. Vis dėlto užsienio turistų padaugėjo nuo 4 iki 7 proc. – tai buvo didžiausias skaičius per dešimt metų, o 22 proc. žmonių Roterdame lankėsi pirmą kartą – taigi juos pritraukė būtent kultūros programa. Taip pat pagerėjo miesto įvaizdis – miestas pakilo iš 20 į 15 vietą „ATLAS“ Europos lankytinų kultūros vietų sąraše. Programa paskatino kultūra šiek tiek daugiau domėtis jaunimą ir imigrantų bendruomenes bei mažiau išsilavinusius roterdamiečius. Tačiau nors labiausiai siekta įtraukti įvairias kultūrines grupes, jos nebuvo itin aktyvios, pavyzdžiui, renginiuose dalyvavo 8 proc. etninių mažumų, tuo tarpu jos sudaro 35 proc. Roterdamo gyventojų. Vis dėlto tikslas lyg ir pasiektas – remiantis tyrimais, sustiprėjo bendruomeniniai ryšiai, o roterdamiečiai pradėjo labiau didžiuotis savo miestu, išaugo kultūros programa ir jos auditorija, pagyvėjo meninės ir filosofinės diskusijos. Taip pat iki šiol tebeveikia kai kurios iniciatyvos: „Roterdamo paltas“, „Euro+dainų festivalis“, „Kraitis“ ir „Pamokslauti kitoje parapijoje“. Ir jei iš pradžių valdžia, žiniasklaida bei miestiečiai skeptiškai vertino Roterdamo galimybes tapti tikra kultūros sostine, 2001 m. jie buvo maloniai nustebinti.

Parengė Agnė Narušytė

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Vasario

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 83 iš 84 
7:54:32 Feb 28, 2011   
Jun 2008 Oct 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba