SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-09-22 nr. 723

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Laima Kreivytė
Visos gėlės
13

Savaitė 
• Trys Gilo Kenano tėvai

Muzika 
• Asta Bražinskienė
Žvilgsnis į jubiliejinį dešimtmetį
• Rytis Ambrazevičius
Kas rūpi muzikos psichologams?
4
• Naujos galimybės muzikos mokytojams kelti profesinę kvalifikaciją1
• Baleto gastrolės Varšuvos didžiajame teatre
• Skambės Čiurlionio muzika2
• „Banchetto musicale“ atgaivina praėjusį laiką
• Valstybinis simfoninis orkestras skelbia XVIII sezono pradžią
• KONCERTAI

Dailė 
• Piešiu vienas – esu su visais
• Marija Gudelytė
Išdalytos vizitinės kortelės
• Kristina Budrytė
Linksmasis menas
1
• Spalį Vilniuje ir Kaune vyks kultūros dienos „Japonija – Lietuva“
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Destina Našlaitytė
„Sirenose“ – netradicinis teatras
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Tas, kuris mąsto, nėra vienišas
 Kiekvienam savo padaras
• „Skalvijoje“ – 3-iasis tarptautinis Vilniaus vaikų ir jaunimo filmų festivalis
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Vilnius - Europos kultūros sostinė 
• Korkas: kultūra „iš apačios“4

Pasaulyje 
• Apie nesupratimą (satyros)5

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Kiekvienam savo padaras

krėsle prie televizoriaus

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Peteris ir Pavla“

Septintojo dešimtmečio pradžioje pasaulį užliejo daugybė naujųjų kino bangų, kurioms postūmį, be abejo, davė maištingieji prancūzai. Būtent tada pasirodė čekų Naujoji banga: Vera Chytilova, Pavelas Juračekas, Janas Schmidtas, Ivanas Passeris, Jiri Menzelis… Iš viso maždaug dvidešimt pavardžių, kurias jau nebe visas aptiksi naujausiose kino istorijose. Beje, tai buvo net trijų kartų žmonės, 7-ojo dešimtmečio pradžioje pajutę, kad pagaliau gali kurti tai, ką nori. Vienas garsiausių tarp jų, be abejo, buvo Milošas Formanas, su juo mums dažniausiai ir asocijuojasi čekų kino stebuklas (taip jie patys vadino). Tačiau čekų iškilimas nebuvo atsitiktinis, nes būtent 7-ojo dešimtmečio pradžioje Prahoje kiną kūrė arba garsiojoje FAMU jo mokėsi daug talentingų ir naujų idėjų apsėstų žmonių, juos supo kūrybinga atmosfera, iš dalies skatinama ir tarptautinių kino festivalių apdovanojimų jauniesiems kūrėjams lietaus, ir senos partinės valdžios statomų užtvarų. Tai išlaisvino dar didesnę naujų išraiškos formų paieškų energiją – iš esmės visos prancūzų naujosios bangos nubrėžtos tendencijos čia buvo papildytos vietinių ypatybių (tarp jų ir unikalaus čekų humoro). Pasak profesoriaus Antonino J. Liehmo, „Praha – mažas miestas, visi vienas kitą pažinojo, nes visi – dėstytojai ir studentai, mokslininkai ir muzikai, aktoriai, dailininkai ir leidėjai – gyveno 2 tūkstančių kvadratinių metrų erdvėje. Jie buvo draugai arba tik pažįstami, mėgo arba neapkentė vienas kito, bet jie neišvengiamai susitikdavo. Visai tai kūrė nepaprastą, kūrybai palankią atmosferą.“

Vienas čekų kino stebuklo šedevrų yra 1963 m. Milošo Formano sukurtas „Peteris ir Pavla“, jis 27 d. 23.10 pratęs LTV „Elito kino“ rodomą čekų filmų ciklą. Prieš tai Formanas buvo 16 mm juostoje sukūręs ne visai pilno metražo „Konkursą“ – pasakojimą apie tai, kaip Prahos teatriukas atsirinkinėja jaunas dainininkes. Ši paradokumentinė mergiškos tuštybės mugė buvo tokia patraukli ir gaivi, kad Formanui patikėjo vaidybinį pilno metražo debiutą. Čekoslovakijoje tada buvo kasmet kuriami vidutiniškai 35 vaidybiniai filmai, tad nesunkiai rado lėšų ir nebrangiam „Peteriui ir Pavlai“, kuris netrukus buvo apdovanotas Lokarno festivalio Didžiuoju prizu.

… Šešiolikmetis Petras pradeda dirbti savitarnos parduotuvėje. Tėvas jam įteigė, kad jis turi rimtai žiūrėti į gyvenimą, tad ieškantis savo tapatybės vaikinas stengiasi viską atlikti rimtai. Jis yra stebėtojas – t.y. detektyvas, kuris gaudo vagis. Visi juk žino, kad žmonės vagia. Deja, jie tai daro taip apsukriai, kad pačių geriausių norų kupinas Petras dažnai patenka į sudėtingas situacijas, juolab kad jis nėra koks nors „fainuolis“ ar apdovanotas antgamtiška intuicija. Tačiau jam nestinga fantazijos. Žinoma, jis mielai naudojasi principingais tėvo ir draugų patarimais. Vis dėlto nors Petras nepasitiki autoritetais, jis kopijuoja absurdiškus teigiamus pavyzdžius, juolab kad labai nori patikti vienai merginai…

Jau supratote, kad „Peteris ir Pavla“ – apie tą patį amžiną kartų konfliktą. Jaunystė čia pasireiškia patirties ir įgūdžių stoka, tėvų branda – mentorišku tonu ir pasenusiais patarimais. Tačiau Formanas išgarsėjo ne dėl profesinio meistriškumo, intelektualumo ar todėl, kad kėlė svarbias problemas, o, gal net netikėtai pačiam sau, dėl pašaipaus stebėjimo metodo, kurio esmę sudaro tuo metu amerikiečių dokumentininkų atrastas tiesioginį tikrovės stebėjimą išgarsinęs direct cinema. Intensyvi ironija taip pat primetė šiam metodui tam tikrus reikalavimus, juk ne kiekvienas aktorius mėgėjas norės, kad iš jo atvirai šaipytųsi. Tačiau „užklupto gyvenimo“ efektas, man regis, suteikia „Peteriui ir Pavlai“ nesibaigiančio naujumo įspūdį.

Tikiuosi, kad praėjusią savaitę nenuvylė fejerverkiška Honkongo „Dviguba rokiruotė“, šį šeštadienį per LTV (23 d. 22.40) – jos tęsinys. Siūlau nepražiopsoti ir dar vieno 2002 m. Honkonge sukurto filmo – Jeffrey Lau „Kinų odisėjos“ (BTV, 22 d. 23.20). Vieno didžiausių šių dienų kino kūrėjų Wong Kar-wai („Meilės laukimas“) prodiusuotas filmas, be abejo, daugiausia džiaugsmo suteiks 6-ojo ir 7-ojo dešimtmečių Honkongo kino gerbėjams ir žinovams, nes jis subtiliai parodijuoja tada atsiradusio kung-fu ir labai populiaraus senąsias kinų operas imituojančio muzikinio filmo stilių bei jo ypatybes. „Kinų odisėjos“ personažai – tradiciniai ir kartu keistoki: imperatorius (Chang Chen) trokšta laisvės, todėl kartu su seserimi (Faye Wong ) pabėga iš rūmų. Prasideda netikėti likimo posūkiai, susitikimai bei komiškos situacijos, susijusios ir su šekspyriškais persirenginėjimais – princesę jos išrinktasis (Tony Leung) laiko vyru. Filmas žavi ne tik netikėtais žvaigždžių amplua (pagrindiniai filmo aktoriai pažįstami iš Won Kar-wai, Ango Lee filmų), bet ir tuo, kaip laisvai elgiamasi su konvencija ir tradicija, kaip pateikiamas akivaizdus kičas, žavi ir aktorių autoironija. Filmas kupinas subtilių užuominų ir aliuzijų, kurias, deja, geriausiai supranta kritikai, juk neatsitiktinai Honkongo kritikai „Kinų odisėją“ paskelbė geriausiu 2002 m. filmu. Viliuosi, kad didžiulio malonumo neišvengs ir normalus žiūrovas.

1982 m. Johno Carpenterio sukurtas „Padaras“ (TV3, 23 d. 23.45) jau tapo legenda. Šis 1951 m. Howardo Hawkso (beje, jis skaitė paskaitas Kalifornijos universitete, o Carpenteris buvo jo studentas) filmo perdirbinys kartu su Ridley Scotto „Svetimu“ pradėjo naują mokslinės fantastikos siaubo filmų srovę, kuri trykšta iki šiol ir kurią būtų galima pavadinti fantastinės antiutopijos dalimi. Carpenteris suvokė artėjančią vizualių efektų erą, todėl filmą kūrė per 40 specialiųjų efektų meistrų, vadovaujamų veterano Robo Bottino. Filmas kartu yra ir tikras efektų paradas. Tačiau režisieriui svarbi ir filmo ištarmė – negalima lengvabūdiškai elgtis su nežemiškos kilmės radiniais. …Tyrinėtojai atranda Arkties sniegynuose prieš šimtą tūkstančių metų palaidotą ateivį. Atšilęs šis atgyja ir pradeda žudyti žmones, patekdamas į jų vidų. Padaro sunaikinti neįmanoma.

Prisipažįstu, kad mano viduje tūno kitas padaras, kuris mėgsta skaniai pavalgyti ir paspoksoti į televizoriaus gudriai siūlomus fantastiškos ateities vaizdelius. Kai šis padaras ima viršų, mielai žiūriu ne tik niūrius Carpenterio filmus, bet ir kažką panašaus į Rene Manzoro „Labirintus“ (BTV, 24 d. 21.55) – psichiatro ir žudiko maniako dvikovą gana intelektualiame, nes graikų mitologijos, padaže. Šįkart per 30 žmonių žudikė yra moteris, ją suvaidino viena įdomiausių jaunų prancūzų aktorių Sylvie Testud (primygtinai siūlau įsidėmėti šią pavardę). Psichiatras (Lambert Wilson) suranda žudikės psichikoje daugybę asmenybių, kurios atėjo iš graikų mitologijos. Beje, tai puiki proga pasitikrinti mitologijos žinias.

Tačiau jei Jus, mieli skaitytojai, jau galutinai užvaldė lietuvių televizijų išmaitintas erotinis padaras, geriau pasirinkite „Snobo kino“ (LNK, 28 d. 22.40) rodomą Chriso Iovenko „Lengvabūdišką seksą“. Abejoju, ar filmas skirtas snobams, net jei jo herojus yra anglų kalbos dėstytojas, o jį vaidina įvairiose erotinėse melodramose gerai užsirekomendavęs Julianas Sandsas. Greičiau tai perspėjimas vidutinio amžiaus krizę išgyvenantiems vyriškiams. Mat nuo gyvenimo rutinos pavargęs filmo herojus ieško lengvo sekso Las Vegaso viešnamiuose, o jo nesuradęs pasineria į netikėtą nuotykį su savo geriausio draugo dukra. Suprantama, kad tai negali baigtis gerai. Reklaminė filmo frazė skelbia: „Seksas – paprastas dalykas. Mylėti sunku“ („Sex is easy. Love is hard“). Po tokių frazių, regis, pasižadu niekad nesuabejoti amerikiečių humoro jausmu.

Jūsų – Jonas Ūbis

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Vasario

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 75 iš 76 
7:47:37 Feb 28, 2011   
Jun 2008 Oct 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba