SEPTYNIOS MENO DIENOS

2005-10-07 nr. 678

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Linas Vildžiūnas
Lithuania in Focus
3

Muzika 
• Dvi savaitės su šiuolaikine muzika1
• Premjeros, jubiliejai, staigmenos1
• Filharmonijoje – pasaulio koncertų salių numylėtiniai
• "Virgo" choro jubiliejui
• Modernaus šokio festivalis Kaune ir Vilniuje1
• KONCERTAI2

Dailė 
• Agnė Narušytė
Venecija po laiko
3
• Laima Kreivytė
Politinis žemėlapis
6
• PARODOS

Literatūra 
• Valorizuoti Valerie4
• Nykstančios rūšies" kraštas1
• Paulina Pukytė
Kas madinga ir kas juokinga
11
• VAKARAI

Teatras 
• Rasa Vasinauskaitė
Socialinis teatras – "išdūrinėjimo" menas
10
• "Apkabink mane"
• "Pėdsakai"
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Vargšas Stanislavskis3
• Lietuvos kino dienos Japonijoje
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
 Metafizinių kelionių meistras
• Andzej Stasiuk
Kodėl išsikėliau į kaimą

Anonsai 
• Lietuvos Respublikos kultūros ministerija

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Pasaulyje

Metafizinių kelionių meistras

"Nikės" premija Andrzejui Stasiukui

[skaityti komentarus]

iliustracija
"Nikės" ceremonijos akimirka: Andrzejus Stasiukas ir "Gazeta Wyborcza" atstovė Wanda Ropaczyńska

Sekmadienį Varšuvoje jau devintą kartą buvo įteikta literatūrinė "Nikės" premija, skiriama geriausiai lenkų autoriaus knygai. Šiemet ją gavo Andrzejus Stasiukas už knygą "Važiuojant į Babadagą" ("Jadąc do Babadag").

Šįkart prestižiškiausia lenkų literatūrinė premija atiteko autoriui, kuris nemėgsta literatūrinių salonų ir vengia žiniasklaidos dėmesio, o geriausiai jaučiasi kalnuose. Stasiukas mano, kad apdovanojimas nėra svarbus, nes rašoma ne dėl apdovanojimų: "Kurį laiką būsiu žiniasklaidos dėmesio centre, bet tikiuosi, kad greitai viskas grįš į savo vėžes. Visa ta sumaištis aplink laureatą yra maloni, nors ir varginanti. Jaučiuosi kaip valstietis, ant kurio nukrito žemės reforma, – lyg ir puiku, bet daug sumaišties." Vienas didžiausių šių metų favoritų buvo garsus lenkų kūrėjas Ryszardas Kapuśćińskis ir jo knyga "Kelionės su Herodotu", kuri galiausiai pelnė skaitytojų "Nikę". Tačiau žiuri pasirinko kitą kelionės romaną. Jame Stasiukas aprašė savo kelionių į Europos pietryčius – Ukrainą, Rumuniją, buvusią Jugoslaviją – prisiminimus.

"Važiuojant į Babadagą" nugalėjo kitas "Nikės" finalistes – Annos Bikont knygą "Mes iš Jedvabnės" ("My z Jedwabnego"), Hannos Krall "Ypač ilgą liniją" ("Wyjątkowo długą linia"), Ryszardo Kapuśćińskio "Keliones su Herodotu" ("Podróże z Herodotem"), Dariuszo Suskos "Aplipusią smėliu" ("Cała w piachu"), Tadeuszo Różewicziaus "Išėjimą" ("Wyjście") ir Ewos Kuryluk "Goldį" ("Goldi"). Laureatui įteikta "Nikės" statulėlė ir 100 tūkstančio zlotų čekis. "Nikės" steigėjai yra dienraštis "Gazeta Wyborcza" ir firma "Nicom Consulting".

Pagrįsdamas žiuri sprendimą Henrykas Bereza sakė: "Važiuojant į Babadagą" vadinu romanu, nors knygoje būtų galima įžvelgti beveik autonomiškų apsakymų rinkinį apie keliones į Slovakiją, Rumuniją ir kitas vadinamosios blogesnės Europos šalis. Totalus Andrzejaus Stasiuko knygos "kelioniškumas" visai nestebina, ji telpa į klasikinius kelionių literatūros pavyzdžius, radikaliai juos modernizuoja, finalinėje dalyje tapdama dar kažkuo kitu, ką reikėtų pavadinti metafiziniu kelio romanu.

Finale objekto ir subjekto, žmogaus ir jo asmeninės geografinės erdvės, Andrzejaus Stasiuko ir literatūros kūrinio, kurį jis sukūrė, neperskiriamumas yra ontologiška ir meninė neįprastybė, kupina daugybės prasmių ir reikšmių, apie kurias romanas tik užsimena.

Taip turi būti, jei išorinė erdvė tapo tapati vidinei erdvei ir pasakotojas gali apie save pasakyti (ir net kažką panašaus ir sako): esu kelias, patiriu amžinybę, pats ją sau atveriu, ji egzistuoja belaikėje erdvėje, nukeliavau savyje nekintančią erdvę, nuolatinę, pamatytą važiuojant pro šalį kaip tą Babadago minaretą, dukart matytą po dvi minutes keliaujant Dunojaus delta.

Taigi galima pasakyti, kad yra taip, tarsi romano autorius būtų galėjęs įeiti į metafizinę erdvę aplink save ir savyje, į kažkokią bendrą – žmogišką, žvėrišką ir visuotinai gamtišką buvimo būtyje erdvę, kuri yra tokia, kokia yra, savo besikeičiančiu pastovumu."

Škice "Šalis, kurioje prasidėjo karas" Stasiukas rašo: "Atsivežiau lankstinuką, paimtą kažkurioje pakelės smuklėje netoli Kroatijos sienos. Spalvotame lankstinuke šalia kavinukių, viešbučių ir kempingų reklamos yra ir nedidukas Europos žemėlapis. Ispanija turi savo Madridą, Prancūzija – Paryžių, Šveicarija – Ciurichą, Austrija – Vieną ir pan. Į rytus ir pietus nuo Prahos ir Budapešto prasideda kažkas panašaus į terra incognita: valstybės neturi sostinių, o kai kurios paprasčiausiai neegzistuoja. Nėra Slovakijos, Moldovos, Ukraina ir Baltarusija išskydo išdžiūvusioje buvusios imperijos jūroje. Tačiau žemėlapis visiškai naujas, nes kruopščiai nubrėžtos pojugoslaviškų šalių sienos. Vienintelis miestas, išlikęs paslaptingose pietryčių platumose, yra Atėnai, matyt, jie pakankamai seni, kad galėtų prisiimti istorinės iškasenos vaidmenį. Sofija, Bukareštas, Belgradas, Varšuva ar Bratislava paprasčiausiai išnyko. Juos nusinešė pirmapradė beformė erdvė, kurią gal ir būtų galima pažymėti, bet sunku įvardyti ir aprašyti."

"Važiuojant į Babadagą" yra ir prozinė kelionių ataskaita. Savaitraštyje "Tygodnik Powszechny" Robertas Ostaszewskis jas pavadino paradoksaliomis kelionėmis. Turistas dažniausiai stengiasi prisiliesti to, kas skirtinga, kas žavi, yra originalu, jis grožisi paminklais, lankosi muziejuose. Keliaudamas į Slovakiją, Vengriją, Slovėniją, Rumuniją, Moldaviją ar Albaniją Stasiukas ieško kažko kito. Jis nesilanko muziejuose, bet mėgsta susitikti su žmonėmis. Jį traukia pakraščių erdvės, tai, kas vadinama kita, "blogesne" Europa. Dobrudžoje jis abejingai praeina pro antikos paminklus, kurie kitiems būtų kelionės tikslas, ir provokuojamai rašo: "Kažkur dešinėje buvo Istrija – graikai, griuvėsiai, marmurinės kolonos, septintasis amžius prieš mūsų erą, bet man tai visai nerūpėjo. Kuo praeitis senesnė, tuo ji blogesnė. Praeitis susidėvi nuo žmonių minčių kaip telefonų knyga nuo čiupinėjimo."

Kadaise savo poezijos knygą Joanna Salamon pavadino "Čia jaudina tik laikinumas". Greičiausiai Stasiukui patiktų šis pavadinimas. Ilgiausiame "Važiuojant…" tekste jis rašo: "Kiekvienąkart, kai čia esu, viskas atrodo menkiau. Vieną dieną atvažiuosiu ir neberasiu Gonco. Miestelis išnyks iš žemėlapio, ir tik aš žinosiu, kaip jis atrodė, ir tik aš atsiminsiu vyrą suglamžyta kepure su meškere, laukiantį geltono autobuso, kuris važiuoja į kitą žalių Zempleno kalvų pusę. Tai atsitinka visoms kitoms vietoms. Jos susidėvi nuo buvimo. Tarsi atmintyje išsineščiau jų kontūrus, palikdamas blėstančias spalvas ir pakraščiuose tirpstančias formas".

"Kai grįžau į pakrantę, jau buvo diena. Kavinukių durys buvo atidarytos, automobiliai manevravo ankštame bulvare, dėvintys kombinezonus tipai tempė ant pastolių kibirus su dažais, šiukšlininkai krovė išmestus ir iš pirmo žvilgsnio dar visai padorius baldus, moterys aukštakulniais bateliais apeidavo balų liekanas, kvepėjo troškintais svogūnais. Megztinį, šliures ir sportines kelnes dėvintis vyras išėjo į pakrantės pakraštį ir užmetė spiningą. Po penkto ar šešto karto jis ištraukė žuvį. Apsvaigino ją trenkdamas į akmenines plytas ir su grobiu išnyko siauroje gatvelėje. Vaikai su kuprinėmis ant pečių ėjo į mokyklą, pagyvenusios ponios poromis trepsėjo pasivaikščioti. Žvejai vilnonėmis kepurėmis uoste tvarkė laivus. Vienas iš jų metė ant kranto žuvies liekanas. Iškart prisistatė juodas katinas. Netrukus atbėgo šuo, bet katinas paprasčiausiai nuginė mišrūną. Po arkadomis turguje, kuris atsiveria tiesiai į uostą, stovėjo draugeliai pavargusiais veidais ir tradiciškai laukė, kada diena atneš kokią nors progą ar netikėtumą."

Šis Slovėnijos miestelio Piranos, įsikūrusio uolėtoje Adrijos jūros pakrantėje, vaizdelis atskleidžia Stasiuko frazės jėgą, precizišką tikslumą, su kuria frazė griebia realybę, o kartu ir rašytojo metodą. Dėmesio objektas čia nėra peizažo vaizdingumas ar neįprastumas, bet būtent įprastumas, nors Pirana – ir labai vaizdingas miestukas. Tai šiek tiek primena žanrines sceneles, pavyzdžiui, tapytas Chardino, kuriose jis ne sukilnino kasdienybę, bet prilygino ją iki tol labiau dėmesio vertais laikytiems gyvenimo pasireiškimams, įžvelgė kasdienybėje paslaptį. Kartu šis aprašymas primena užkeikimą. Pirmame "Važiuojant…" puslapyje rasime tokius žodžius: "Tikiu, kad tik to, kas matoma, dėka galima pažinti nusiraminimą, kad tik pasaulio kūne mano kūnas ras sau prieglaudą. Norėčiau būti palaidotas visose tose vietose, kur buvau ir kur dar būsiu."

Andrzejus Stasiukas gimė 1960 m. Varšuvoje. Išmestas iš mokyklų ir besiimantis įvairiausių darbų, 9-ajame dešimtmetyje jis angažavosi į pacifistinį judėjimą, dezertyravo iš kariuomenės ir pusantrų metų praleido kalėjime. Jis bendradarbiavo su pogrindyje leidžiamais literatūros žurnalais, tarp jų ir su garsiuoju "Brulion".

1987 m. Stasiukas išsikėlė iš Varšuvos ir apsigyveno Beskiduose, lemkų kaime, kuriame tada dar buvo likusios kelios trobos ir cerkvė. Ten gimė debiutinė Stasiuko kalėjimo apsakymų knyga "Hebrono mūrai" ("Mury Hebronu"), "Galicijos pasakojimai" ("Opowieści galicyjskie", 1994). Stasiuko knygos "Dukla" bei "Žiema ir kiti apsakymai" ("Zima i inne opowiadania") jau buvo nominuotos "Nikei". Stasiukas yra romanistas, eseistas, poetas, dramaturgas. Tačiau kas žino, ar jo kūrybos ašis nėra kelionių proza.

Pagal lenkų spaudą parengė Kora Ročkienė

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Vasario

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 84 iš 85 
6:29:30 Feb 28, 2011   
Jun 2008 Oct 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba