SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-06-11 nr. 618

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
 Alma Braškytė
Menininkai ir utopijos
17

Muzika 
• Vasara su Čiurlioniu
• Beata Leščinska
Kalbėjimas pustoniais
1
• Viktoras Jakovlevas
Pilies džiazo štrichai
1
• Pirmasis Didžiosios aulos muzikos vakaras
• Puoselėjant šeimyninio muzikavimo tradicijas
• "Zoom In 3" – ryškiausia praėjusių metų kūryba
• "Muzikos barai" pristato smuikininkų duetą: naujas numeris su CD1
• KONCERTAI

Dailė 
• Kristina Stančienė
XXI amžiaus portretas
2
• Jurga Armanavičiūtė
Apie "grynąją" tapybą
1
• Elena Černiauskaitė
Savi marškiniai arčiau kūno
3
• Lina Jakeliūnaitė
Laukimo nuobodulio inscenizacija
1
• PARODOS

Literatūra 
• David Thomson
Leisk tau papasakoti istoriją...
1
• VAKARAI

Teatras 
• Turiu jausti ryšį su žiūrovais
• Pirmasis tarptautinis teatro festivalis "Sirenos"2
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Poetų meilė
• Leksikos subtilybės2
• Paskutinė šio sezono "Debiutų" ciklo programa – VDA studentų kūrybinė dokumentika1
• Žvilgsnis į Maxo Regerio kūrybą1
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Anonsai 
• Kultūros ministerija skelbia5
• "Santaros-Šviesos" konferencijos programa1

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Pirmasis

Menininkai ir utopijos

"Naujosios dramos akcija ’04"

Alma Braškytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
"Nusiaubta šalis/Vilnius"
D. Matvejevo nuotr.

Paskutinės "Naujosios dramos akcijos" savaitės centre – du įvykiai – garsaus prancūzų kino ir teatro aktoriaus Denis Lavant’o atvykimas ir Gintaro Varno premjerinis spektaklis pagal Tankredo Dorsto ir Ursulos Ehler pjesę "Merlinas, arba Nusiaubta šalis". Abu šie įvykiai ir prie jų prisišlieję Thimothée de Fombelle’io pjesės "Švyturys" skaitymai kiekvienas savaip siejo utopijos ir menininko temas.

Kad menininkus galima prilyginti utopistams, buvo užsiminta jau pirmajame akcijos spektaklyje – Mariaus Ivaškevičiaus "Madagaskare", kur šalia Kazimiero Pokšto, puoselėjančio rezervinės Lietuvos utopiją, veikė egzaltuota svajotoja poetė Salė ir paslaptingas vizionierius Oskaras. Šįkart apie menininko kuriamo pasaulio, kuris yra savotiška utopija, ir juo patikinčio (arba nepatikinčio) suvokėjo susitikimo keliamas įtampas vertė galvoti nebe pjesės personažas, o realus menininkas iš kūno ir kraujo, atvykęs į Vilnių – aktorius Denis Lavant’as.

"Lietuvos" kino teatre buvo parodyti du 9-ojo dešimtmečio filmai, naujosios prancūzų kino kartos kūrėjo Leos Caraxo režisuoti "Boy meets Girl" (1983) ir "Blogas kraujas" (1986), išgarsinę nuo 1980-ųjų teatre ir kine pradėjusį vaidinti Denis Lavant’ą. Pirmajame filme, kurio veikėjai įkalinti tuščiame, negyvame, niūrios nevilties ir totalios vienatvės pasaulyje, aktorius suvaidino Aleksą – keistuolį autsaiderį, bandantį užmegzti santykį su tokia pat vieniša Mirej, bet nebespėjantį išsaugoti besibaigiančios, nykstančios, liūdesio ir vienatvės išsunktos gyvybės. "Blogame kraujyje" mirtinai nukraujuoja pats Denis Lavant’o personažas – vėl vardu Aleksas, vėl keistas gelbėtojas iš visuomenės paribių, genamas savo vaizduotės. Ankstesniojo filmo Aleksą uždarumoj įkalina negyva vienatvės aplinka, o "Blogame kraujyje" D. Lavant’o personažui prie gyvenimo prisiliesti neleidžia karščiuojanti vaizduotė. Jos genamas jis nugali didžiulius atstumus, bet paveja tik mirtį.

Po abiejų filmų demonstravimo buvo surengtas susitikimas su Denis Lavant’u. Jis niekuo nepriminė didžiojoje "Lietuvos" kino teatro salėje ką tik matytų prieš dvidešimtį metų sukurtų vaidmenų. Scenoje nenustygo teatrinį kostiumą primenančiais drabužiais vilkintis, skrybėlėtas, neišsenkamo šnekumo ir džiaugsmo būti scenoje, būti jį stebinčiųjų akivaizdoje užvaldytas aktorius, o gal dar labiau – personažas, net ir tokio susitikimo su žiūrovais metu kuriantis savęs interpretavimo utopiją. Tą pačią buvimo scenoje euforiją Denis Lavant’as atsinešė ir kitą dieną į Menų spaustuvės Raudonąją salę.

Čia vyko du Thimothée de Fombelle’io pjesės "Švyturys" skaitymai. Pjesės autorių festivalio lankstinukas pristato kaip vieną įdomiausių jauniausios prancūzų kartos dramaturgų, o "Švyturys" prieš porą metų buvęs apdovanotas kaip geriausia šiuolaikinė pjesė. Nedidelės apimties pjesė labiau primena novelę nei dramos tekstą tiek savo vienu veikėju-pasakotoju paremta struktūra, tiek aiškiai apibrėžta tema ir vienareikšme ištarme. Pasakotojas – vaikinas, neseniai išaugęs iš vaiko amžiaus, su tėvu gyvenantis švyturyje vidury vandenyno, vienatvei įveikti išsigalvojęs sau brolį. Kai švyturį nusprendžiama uždaryti, jis dėl savo įsivaizduojamo brolio atsisako išvykti kartu su tėvu, pasislepia saloje, imituoja savo žūtį ir lieka laukti brolio, kurio niekad nebuvo. Vietoj tikros tėvo ir kitų žmonių draugijos, tikrų miestų ir tikrų malūnų pasirinkdamas įsivaizduoto brolio draugiją, įsivaizduotus ir iš knygų perskaitytus miestus ir malūnus, jis pasirenka visišką izoliaciją, tamsą ir galiausiai mirtį.

Pirmąjį "Švyturio" skaitymą režisavo Albertas Vidžiūnas, skaitė jo bendramokslis Muzikos akademijos magistrantas Eimutis Kvosčiauskas (abu Jono Vaitkaus mokiniai). Švelnus, liesas, išblyškęs, bekraujėm lūpom, bet žibančiom akim E. Kvosčiausko personažas – kiek liguistas svajingas vaikas, mokantis domėtis ne tik savo vaizduotės dariniais, bet ir džiaugtis tuo, kas vyksta aplink jį – atrodė tiesiog nelemtai užsižaidęs savo svajonėmis ir nelabai suprantantis, ką iš tiesų pasirinko.

iliustracija
"Nusiaubta šalis/Vilnius"
D. Matvejevo nuotr.

Antrojo skaitymo – Denis Lavant’o – personažas – greičiau apsėstasis, nei svajotojas, atšiaurokas atsiskyrėlis, užsiėmęs tik savimi pačiu ir netveriantis savo kailyje: persirenginėjantis, užsidedantis ir nusiimantis peruką, vėsinantis įkaitusią galvą skardinėje vonelėje, griebiantis armonikėlę, ją patampantis ir vėl metantis, galiausiai užsiropščiantis ant metalinės spintos ir uždainuojantis rusiškai. Pjesės tema, nuotaika, "pranešimas" nėra tiek svarbūs, svarbesnis pats buvimas scenoje, nuolatinis teatrinės energijos srauto generavimas, nepaliaujamos pastangos išlaikyti žiūrovo dėmesį, kai svarbiau ne ką nors pasakyti, o tiesiog nepaliaujamai kalbėti. Tai, ką scenoje daro aktorius Denis Lavant’as, verčia galvoti apie gatvės, turgaus aikščių teatro, akrobatų ir žonglierių tradiciją, kur svarbiausia – "užkabinti" žiūrovą, apkerėti jį, magnetizuoti, užvaldyti dėmesį, nes kitaip jis pasitrauks, nueis kur įdomiau.

Po painokais įvaizdžiais kalbančio, dramaturginės dinamikos ir vaidybos energijos dažnai pristingančio Alberto Vidžiūno režisuoto skaitymo, Denis Lavant’o pasirodymą didžioji publikos dalis priėmė su neslepiamu pasitenkinimu ir dėkingumu. Kitiems gi, šio skaitymo gerokai suglumintiems, teliko guostis savomis idealios aktorystės utopijomis.

Galimybę jas pasitikrinti davė finalinis festivalio akordas, Gintaro Varno "Nusiaubta šalis/Vilnius" pagal Tankredo Dorsto ir Ursulos Ehler pjesę "Merlinas, arba Nusiaubta šalis". Čia vaidina vieni įdomiausių lietuvių aktorių, surinkti iš keleto Vilniaus ir Kauno teatrų. Pernykštėje "Naujosios dramos akcijoje" daugelį suintrigavo pjesė, Apvaliojo stalo riterių – karaliaus Artūro, Persifalio ir šventojo Gralio – siužetą interpretuojanti kaip visa persmelkiančią gėrio ir blogio kovą. Legendinis Merlinas, velnio ir žmogaus sūnus, pastūmėja herojus įgyvendinti savo likimus tampant pačiais savimi. Šitaip jis ne tik leidžia vykti istorijai, kai vienų veikėjų pagimdytos ir skleidžiamos gražiausios idėjos paskui kitų rankomis sunaikinamos, bet ir užima menininko, stebinčio savo įkvėptų personažų likimus, poziciją. Tokia pjesė natūraliai įsikomponuoja į G. Varno režisūros temų kontekstą, šliedamasi prie kiek ankstesnio P. Calderono "Gyvenimas tai sapnas" (2000) ir naujausiojo F. Dostojevskio "Nusikaltimo ir bausmės" (2004). Gėrio ir blogio pasirinkimo, savęs, savo likimo atradimo ir pažinimo pasaulyje, kuriame nelengva atskirti vizijas, iliuzijas ir tikrovę, temos sujungia šiuos tris spektaklius į savotišką trilogiją.

Šiai poros šimtų puslapių pjesei suvaidinti reikėtų keliolikos valandų, bet čia ji, panaudojant visą Menų spaustuvės kolonų salės erdvę, sutraukta iki trijų su puse valandos trijų dalių spektaklio. Pailga scenos erdvė, išilgai kurios žiūrovai susodinami keliose eilėse, arti pritrauktose prie vaidinimo erdvės, jau tapo savotišku Gintaro Varno teatro ženklu. "Hedos Gabler" ir "Tolimos šalies" personažai ištraukti iš saugaus kambarių prieglobsčio ir pastatyti akis į akį su žiūrovais – nervingi, silpni, besiblaškantys, nemokantys mylėti, nekantrūs, vis ištrūkstantys, pasislepiantys iš žiūrovų regos lauko. Šįkart pailga kolonų salės erdvė tapo istorijos – nusiaubtos šalies – erdve, žvilgsniu neaprėpiama, šalta, nejaukia ir nepatogia ilgai užsibūti. Bet jos gilumoje radosi Apvalusis stalas iš tobulai skaidrių stiklo rutulių – šios erdvės struktūros centras (scenografė Marta Vosyliūtė). Žiūrovo vaizduotė turėjo pati susikurti kuo skirtingiausias erdves – miško, kelio, pajūrio, pilies menių, rūmų kambarių, mūšio lauko. Už Apvaliojo stalo lyg dykumos karavanas plaukė pasakiški žirgai, pati Gralio taurė, o salės kairėje savo eilės laukė meditatyvios šešėlių teatro figūros, kartais įvežamos į avansceną, kad papasakotų, kaip išgarsėjo būsimasis karalius Artūras ir kaip buvo išplukdytas trijų karalienių mirtinai sužeistas mūšyje.

iliustracija
Eimutis Kvoščiauskas spektaklyje "Švyturys"
D. Matvejevo nuotr.

Tokioje erdvėje kryžiavosi kelios sudėtingo polifoniško siužeto linijos, nevienodai baigtos, nevienodai išraiškingos. Akivaizdu, kad pasirinkus iš pjesės vienas jų, nelengva buvo "atkirsti" kitas, su jomis susipynusias. Daugiausia režisieriaus dėmesio sulaukė Karalienės Gineverės (Viktorija Kuodytė) ir Lanceloto (Povilas Budrys) meilės istorija, Merlino (Dainius Kazlauskas), Persifalio (Gytis Ivanauskas) ir Mordredo (Marius Jampolskis) linijos. Šie vaidmenys tapo spektaklio "kolonomis", šalia jų tiksliai nuskambėjo Liubomiro Laucevičiaus Velnias, Neringos Bulotaitės Persifalio motina ir vaidmenys su lėlėm, Giedrės Ramanauskaitės Eleinė pavydo scenoje. Vis dėlto tarp jų neretai padvelkdavo tik perskaitytų vaidmenų vėjelis.

Merlinas – paslaptingiausia pjesės figūra, velnio ir žmogaus sūnus, pasirodantis visokiausiais pavidalais, mintis, idėja, pagaliau – menininkas. Dainiaus Kazlausko Merlinas gimsta gyvybingas ir įžūlus, energingas ir drąsus, smalsus ir trokštąs veikti. Su didžiausiu vaidybos džiaugsmu, tikslumu ir energija (kaip ir pats aktorius D. Kazlauskas) keičiantis pavidalus – atžaraus atsiskyrėlio, žaizdoto atgailautojo, prityrusios viliotojos... Tačiau kitaip nei L. Laucevičiaus Velnias, atsainiai stebintis besipildančius likimus, Kazlausko Merlinas išgyvena siaubą ir skausmą dėl to, į kokią lemtį jis veda žmones. Jis mato ne tik dabartį, bet ir praeitį, ir ateitį, ne tik Persifalio (G. Ivanauskas) klaidas ir kančias ieškant Dievo, ne tik Gaveino (Ričardas Vitkaitis) silpnybes, bet ir būsimus karus, beginklių žmonių žudynes. Akimirksniu keičiasi aktoriaus santykis su vaidmeniu, žaidybiškumą, autocitatas keičia intymus kalbėjimas didžiulei erdvėje pasklidusių žiūrovų salei. (Pirmas akmuo į idealios aktorystės utopijos pamatą.)

Viktorijos Kuodytės Gineverė kupina ir vaikiško Ofelijos linksmumo, ir Portijos Koglen nepriklausomybės, ir pažįstamų išdidaus soprano intonacijų – tačiau duete su Povilo Budrio Lancelotu (įsimylėjusiu, švelniu ir dėl situacijos dviprasmiškumo visada šiek tiek sutrikusiu) kristalizuojasi naujas vaidmuo – Karalienės, kurios meilė didesnė už išdidumą, bet ji lenkiasi ištikimybei. (Renkant aktorystės perliukus, verta nepamiršti išties meistriškos Gineverės, Lanceloto ir Eleinės "trikampio" scenos.)

Mariaus Jampolskio Mordredas ir Gyčio Ivanausko Persifalis, Merlino pastūmėti kiekvienas į savo likimą, atsiduria priešinguose gėrio ir blogio poliuose. Pavainikis karaliaus Artūro sūnus Mordredas nuo pat kūdikystės šaukėsi angelo, bet šis niekada nepasirodė; tapti savimi jam reiškė būti žmogžudžiu ir karaliaus Artūro karalystės griovėju. Persifaliui angelas pasirodė pats, nešaukiamas, ir Dievo ieškoti jis išėjo tik dėl išdidumo, norėdamas tarnauti pačiam galingiausiajam, tačiau per gailestingumą buvo atvestas į meilę. Mordredo ir Persifalio vaidmenys teko skirtingos aktorinės prigimties aktoriams – emociškai itin paslankiam, "psichologiškam" Mariui Jampolskiui ir plastiškam, "fiziškesniam" Gyčiui Ivanauskui. Jųdviejų linijos susieina prieš pat spektaklio finalą – neapykantos užvaldytas Mordredas daužo stiklinius rutulius ir molines šachmatų figūras, o tarp duženų juokiasi pusnuogis Persifalis.

Aiškesnės vaidmens dramaturgijos pritrūko vienam svarbiausių personažų – Sauliaus Balandžio karaliui Artūrui. Spektakliui svetimos stilistikos intonacijomis kalba Evaldo Jaro personažai, iš atminties greitai blunka Ričardo Vitkaičio seras Gaveinas. Apskritai, visų riterių nešama riterystės idėja dar neįgavo aiškaus teatrinio kūno. Susitikime su žiūrovais, kuriame dalyvavo patys pjesės autoriai, besidžiaugiantys šiuo pastatymu, režisierius kalbėjo apie tai, kad darbas su spektakliu dar nesibaigė.

Baigėsi šiųmetė "Naujosios dramos akcija", dvi pavasario savaites sugundžiusi gyventi vien teatru. Utopija jau šeštą kartą tapo realybe.

 

Skaitytojų vertinimai


3577. Bekūnis2004-06-14 13:33
"Neįgavo aiškesnio teatrinio kūno..." O ar galėjo įgauti? Ką siūlo dramaturgija? Plepalus ir emocijų būvius...

3579. Korra2004-06-15 08:33
Jerunda visa ta akcija - nieko įdomaus.

3581. Kulisų kandis2004-06-15 14:07
Kodėl gi šitaip iš karto kuolu per galvą? Visko būta, bet vien dėl Varno spektaklio akciją vertėjo rengti.

3583. To Korra2004-06-15 17:55
Korra -- tai tu jerunda. Ir dar kokia!

3585. Uzkulisiu blusa2004-06-16 09:52
Mazas niuansas - akcija prie sito spektaklio beveik neprisidejo. Tai Menu spaustuves produktas.

3586. Scenos blusa2004-06-16 10:20
To blusa Durna tu, Blusa, per maza ir kliedi!

3589. Kulisų kandis2004-06-16 12:29
Aūū blusos, betonų uodai, galiorkos vaikai! Kaip manote, ar šiemetinėj akcijoj lietuvaičių režisūra nekilstelėjo užsienio dramaturgijos, nelopė jos skylių? Žinoma, klausimas abstraktus ir retorinis, o vis dėlto?

3590. Betono uodas2004-06-16 13:49
Ką reiškia nekilstelėjo? Aš savo grindinį pakeliu per kelis mm, na, retoriskai per m, o Jus, kandys ir blusos, aukštai tupinčios, kiek kulisinių cm užkeliat? Na, užteks skyles lopyti, leiskitės pas mane, arielkos duosiu?

3593. zr2004-06-16 17:39
Be Varno, dar buvo "Žiurkiagalviai". Ir "Madagaskaras2". Grajausko pjesės nemačiau. Viso kito, ką mačiau, galėjo ir nebūti...

3595. pvz2004-06-17 10:08
Grajausko galejo nebuti - tokios pjeses musu slovingam klojimo teatrui gal ir tinka tik ne profesionaliai scenai

3596. Korra2004-06-18 00:38
Teatras yra ne menas. Anksčiau Bažnyčia draudė vaikščioti į teatrus ir teisingai darė. O moteris, dirbusi teatre, buvo laikoma šliundra. Tai buvo teisingas požiūris - nėra tokio teatro meno, nėra.

3599. Kulisų kandis2004-06-18 12:11
Dėl moterų teatre. Bjaurastis ta, kad moteris teatre (kartais net pačių moterų kūrėjų, pvz. Cholinos)vaizduojama vien kaip flirtų rezgėja, koketė, gundytoja. Na, seksualumas teatre - svarbus dalykas, bet kai tampa dominuojančiu moterų įvaizdžiu - nyku.

3600. Betono uodas2004-06-18 12:21
Oi oi, kažką primaišiau, ne taip kokteilius supilsčiau... Kai bažnyčia buvo visi menai, tai žinoma teatro meno nebuvo, bet kai dabar bažnyčia tėra klerikalų šutvė savotiškais ritualais siurbianti nelaimingų vyrų ir moterų kraują, tai teatras pasidaro būtinas priešnuodis ir būtina forma saugant ir taip silpnas humanistinio žmogaus kūrybines aspiracijas.

3601. galiorkos vaikai kandžiai kulisovai2004-06-18 12:30
Aūū, ko įsišūkavot, kas Jums nebeaišku? :)Retorinius klausimus siųskit archyvan, ateities kartoms, netruks atsišaukti, susikūkuosit.
"Nusiaubtą šalį" pernai mačiau; ar čia tikrai ta pati?:))))
Matau, betonų uodas pasimokė? Arielka vaišina, nebe alum? Protingas vaikis. Tak deržat`.:))))

3602. norah2004-06-18 14:14
Kora, mazuti, ir kas gi tave taip iskaudino lietuvos teatriuki? Neteisybes daug, a neah?

3607. Kad butu nenyku2004-06-19 13:59
Tamsiaisiais viduramžiais moteris buvo arba šventoji arba šliundra; švietimo amžiai atrado ją flirtuojančią, auklėjančią, valdančią; mūsų laikai ją "pamatė" kariaujančią, dirbančią, našlaujančia, meluojančia, šikančia ir t.t. Tad suprantamas, jautriojo Dorsto (Varno) noras gręžtis į viduramžių "Nusiaubtą šalį", kur gyvena skaisčioji Taurė. Pagal tai ir Vilnius turėtų būti toks melodramiškas, su savo gineverėmis ir persifaliais.

3610. nyku nyku2004-06-20 17:20
Siandien taip pat galima myleti kaip kad senoveje ir mirti is meiles. netgi daugiau myleti ir daugiau mirti. siais laikais moteris kaip tik maziau priversta dirbti ir prekiauti, nebent ja prazudo ta pati meile.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Vasario

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 178 iš 203 
5:59:01 Feb 28, 2011   
Jun 2008 Oct 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba