SEPTYNIOS MENO DIENOS

2005-07-15 nr. 670

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
 Asta Jackutė
Kitas laikas, kita erdvė
4

Muzika 
• Laima Jedenkutė
Klaipėdos koncertų salė: gera pradžia
1
• Skirmantė Valiulytė
Nepaklusnieji skatino suklusti
3
• "Kristupo klavyrai": Mozarto kūryba
• Pianistų kursuose Čekijoje1
• Onutės Narbutaitės muzika per Bavarijos radiją1
• KONCERTAI1

Dailė 
• Kelionėse tarp meno ir menotyros
• Emilija Budrecka
Škotų skulptūros
• Kristina Pipiraitė
Konfrontacijos
14
• PARODOS

Literatūra 
• Mirtis stipresnė už meilę1
• Kosmopolitas Abisinijoje1
• Pažanga – iliuzija, kuri turi ateitį13

Teatras 
• OKT / Vilniaus miesto teatro vasaros sezonas
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Filmai prasideda, filmai baigiasi
• Palaima už dešimt litų
• Živilė Pipinytė
Iki paskutinio vaško lašo
7
• Arūno Matelio filmas rodomas Briuselyje
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Pirmasis

Kitas laikas, kita erdvė

Arūno Baltėno fotografijų paroda "Prospekto" fotografijos galerijoje

Asta Jackutė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Arūnas Baltėnas. "Sankt Peterburgas". 2004 m.

Laikas yra tikriausias gyvenimo liudytojas. Jis įkūnija kitimą, tėkmę, yra subjektyvus, nors jį bandoma ir objektyvuoti. Laiko suvokimas, jo pojūtis visada susijęs su žmogumi. Laike žmogus gimsta ir laike miršta, taigi yra laikinė būtybė. Kiekviena epocha laiką suvokė savitai. Laiko suvokimas susijęs su epocha, kultūra, kuriai priklauso individas. Sutikdama su Marko Ivano Rupniko nuomone, sakyčiau, kad šita epocha yra paguodos ieškojimo epocha. Gyvename daiktais perpildytoje visuomenėje, tačiau žmogus nėra laimingas. Nuobodulys tampa liga, paplitusia labiau nei AIDS. Asmuo paguodos ieško praeityje, mituose, legendose, plinta įvairių religijų ir parareligijų liudytojai. Tačiau nugrimzdimas į praeitį, religiją žmogaus neišvaduoja, nes visgi mes priklausome ir IBM mašinų, kibernetikos pasauliui, kuris kiekvieną dieną kelia vis didesnių problemų mūsų protams, kuris dažnai prieš mūsų pačių norą keičia mūsų pasaulėvaizdį. Nejučia nuo kasdienybės tarsi "nubyra", pasitraukia į antrą planą tiek bendra, tiek individuali istorija, o su ja – reiškiniai, daiktai, vietos, priklausančios tam, kas jau buvo, kas praėjo, iš ko nepadarysi puikaus pelningo muziejaus ir kuo nesužavėsi atklydėlių iš kito miesto ar kontinento. O visgi...

O visgi galima atverti tą erdvę, kurioje laikas, tikėjimas ir gyvenimas eina kitu žingsniu. Toji erdvė, tasai "kitas" laikas – atvertas, apnuogintas – pro "Prospekto" galerijos langus drąsiai žvelgia į mus, į Vilnių. Arūno Baltėno fotografijų paroda "Sankt Peterburgas. Be pasirinkimo" atveria tą kitą, jau tapusią svetimą, erdvę ir joje tarsi užkonservuotą laiką, kuris eina kitaip. Nespalvotoje fotografijose atskleidžiama visai neįspūdinga ir visai nešiuolaikiška, nespindinti mokslo ir technikos pažanga, erdvė. Akivaizdi fotografijų kokybė, vaizdo švarumas, tačiau nėra madingų skaitmeninių efektų. Nieko (ne)natūralaus, nieko naujo? Taip, naujo nieko, bet seno, pamiršto, alsuojančio kita erdve, kitu laiku ir kitu gyvenimu – daug. Arūnas Baltėnas parodoje atskleidžia vieno, regis, visų pamiršto namo būtį. Namą, nepaliestą restauratorių, nepritaikytą nei viešbučiui, nei prabangiai kavinei, nei paverstą klubu. Negana to, namas yra Sankt Peterburge, o jis, pasak parodos pavadinimo, yra be pasirinkimo. Žvelgiant į jo istoriją Sankt Peterburgas iš tiesų neturėjo pasirinkimo. Jis neatsirado natūraliai, o buvo sukurtas Petro Didžiojo. 1703 m. miestas tapo Rusijos sostine. Vėliau blaškomas karų, revoliucijų bei perversmų Sankt Peterburgas buvo kiek primirštas, o dar labiau primirštas buvo namas, atgijęs Arūno Baltėno fotografijose. Namas, kaip teigia darbų pavadinimai, stovi Kamennostrovskij pr. 44b. Darbuose atskleidžiama namo vidinė erdvė, kitoks nei už namo sienų laikas, žmonės ir daiktai, nepastebimai ir nenorom tapę "sendaikčiais", rakandais, praėjusio, "kito", laiko liudytojais. Tapę paslaptimi. Žinoma, Kamennostrovskij pr. 44b. yra šitam laike, yra dabar, taigi kažkiek priklauso ir technikos, kibernetikos, pažangos pasauliui. Juolab kad techniškai šiuolaikiška erdvė bando įsisprausti ir į vidinę namo erdvę. Štai moteris aukštame kambaryje, pilname knygų, senovinių rakandų, o ant nedidelio staliuko pūpso technikos stebuklas – kompiuteris. Akivaizdu, kad moteris pozuoja, o ir fotoaparato spragtelėjimo "nusipelniusi" vieta pasirinkta neatsitiktinai. Didelė šeimyna, pozuojanti prie televizoriaus, regis, taip pat stengiasi atrodyti gerai, prabangiai – todėl šalimais "tarsi netyčia" į kadrą pakliuvęs televizorius turėtų reprezentuoti jo savininkus kaip "normalius", (šiuo)laikiškus žmones. Tačiau įvyksta visiškai priešingai – kompiuteris, televizorius, fotografijų veikėjų "įvaizdis" nepaslepia senos laike sustojusios, laike "kitaip" gyvenančios erdvės, o dar labiau ją paaštrina, sudaro dar didesnį kontrastą su ta tvarkinga, racionalia erdve, kurioje esu aš, galop su pačia galerijos erdve. Fotografijos atrodo itin vykusios dėl kitom aplinkybėm nepageidaujamo žmonių pozavimo, jų noro "gerai išeiti". Namo erdvė žmones atskleidžia visiškai ne kaip pagrindinius veikėjus. Žmonės baltais veidais, kuriuose blyksteli skausmo, meilės, vilties, gyvenimo kibirkštėlės, labiau primena antikines statulas – aplenktas laiko, bet gyvas, aplenktas kitimo, bet visgi kintančias. Kiek bevales, priklausančias nuo erdvės, bet vis dar bandančias savo buvimu liudyti tą laiką, kuris jau praėjo, nešti tą prasmę, savotišką savojo garbingumo supratimą, kuris postmoderno pasaulyje yra visiškai pakitęs. Žmonės-statulos mažai kuo skiriasi nuo vienoje iš fotografijų užfiksuotos statulos – antikinės Veneros kopijos. Venera stovi erdvioje apleistoje salėje, nusėtoje teškančiomis balomis. Už lango – parkas, žiema – mirties, pauzės laikas. Viduje – namo erdvėje – toji pauzė dar stipresnė. Man namo erdvė asocijuojasi su senumu, su palėpės, paslapties, prisiminimo vaizdiniu. Fotografijų erdvė gili, tąsi, įtraukianti. Žiūrėdama į darbus, nejučia persikeliu į namo erdvę, bandau ieškoti paguodos namo istorijoje, jo gyvenime. Bandau nupūsti dulkes nuo žmonių-statulų veidų tarsi nuo palėpėje rastų sendaikčių. Bandau tapti ir tampu namo erdvės dalimi. Tuomet vieninteliu namo realumo, buvimo "čia ir dabar" liudytoju tampa neryškus užrašas fotografijos kampe – Kamennostrovskij pr. 44b.

iliustracija
Arūnas Baltėnas. "Sankt Peterburgas". 2004 m.

Namo erdvėje esantis laikas, kaip ir erdvė, yra "kitoks", eina kitu tempu. Iš fotografijų nėra aišku, koks paros metas, koks mėnuo, kelinti metai... Laikas, kokį jį suvokiame gyvendami skubėjimo, racionalumo ir skaičių pasaulyje, čia nereiškia nieko. Atrodo, tas metas, kai laikas priklausė gyvenimui, buvo seniai, paskutiniai jo atgarsiai siekia gal šimtmetį... Todėl sunku patikėti, kad žmonės, gyvenantys Kamennostrovskij pr. 44b, yra mirtingos, "dabar" esančios, gyvenančios būtybės, o ne statulos, fotoaparatu sukurta iliuzija ar šešėliai.

Tuomet kyla klausimai – kaip žmonės gali gyventi tokioje kito laiko erdvėje, kas juos atvedė į šį namą, kokios jų sąsajos su fotografijose atskleista erdve, iš ko susideda paslėpta, "kitokia" namo gyventojų kasdienybė?

Atsakymą, tiksliau – jo versiją, pasiūlo pats Arūnas Baltėnas, teigiantis, kad gyvenant taip, kaip gyvena jo fotografijų veikėjai, reikalingas stipresnis gyvenimo impulsas, stipresnė meilė ir stipresnė neapykanta. Sutinku – gyvenant ten, kur gyvenimas, atrodo, daugiau priklauso praeičiai, – išties reikia stipresnio gyvybiškumo impulso, kad nugalėtum tylųjį, tąsųjį namo erdvės laiką pačiu savimi, savo meile, savo tikėjimu. Taip gyvendamas turi tapti dar mažesnis, nepastebimesnis, tylesnis už pačią namo erdvę, jo aurą. Tuomet taip pat galėsi išlikti. Bet kuriuo atveju – gyvenimas tikrai miršta, jei nebelieka ilgesio, vilties, tikėjimo. Kasdienybė, "nuskausminta" skubėjimu, skaičiais, televizija, valgymu, negali atstoti ilgėjimosi, negali atstoti paties gyvenimo. Ilgėjimosi Arūno Baltėno fotografijose yra su kaupu. Su kaupu fotografijose yra ir gyvenimo. Atskleisto paprastai, natūraliai, bet kitaip, kitokiame laike, kitokioje, daugiau tikėjimo savimi, savo būtimi reikalaujančioje erdvėje, nors tame pačiame – mūsų kasdienybės, skaičių, technikos, judėjimo, paslapties, tikėjimo – gyvenime.

 

Skaitytojų vertinimai


5347. laura2005-07-22 14:42
laba

5349. zora :-) 2005-07-23 09:39
paroda super! Balktenas vel rulez!

6383. gabija strelciunaite :-) 2006-01-30 14:57
fotografijos man labaj matytos.. prisiminiau.. kaj buwau "dalios" balduose machiau toki pavejxla.. ant jo buwo autorius bet tewaj tempe toliau ir nespejau paziureti kieno tai darbaj... strajpsnis nerealus... fotografijos nerealios. as neturiu zodziu..!

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Vasario

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 176 iš 201 
5:56:00 Feb 28, 2011   
Jun 2008 Oct 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba