Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Justinas Marcinkevičius (1930-2011)
Čingizas Guseinovas: Tai, kas didinga, matosi iš toli
In memoriam Justinas Marcinkevičius
Sigita Ivaškaitė : Pažinimas yra regimybė
Užrašai iš pokalbio su Benu Šarka
Erika Grigoravičienė: Kieno nuotraukos?
Apie Tomo Pabedinsko knygą „Žmogus Lietuvos fotografijoje: požiūrių kaita XX ir XXI sandūroje“
Kristina Stančienė: Kad užsimegztų kalba
Paroda „Algimantas Švėgžda (1941-1996). Tapyba, grafika, piešiniai“ Nacionalinėje dailės galerijoje
Živilė Pipinytė: Riba išlieka
61-ajam tarptautiniam Berlyno kino festivaliui pasibaigus
Krėsle prie televizoriaus
Vasario 25-kovo 3
Arvydo Šaltenio prisiminimai apie Algimantą Švėgždą

Vidas Poškus

Apie studijas

 

Su Švėgžda studijavome nuo pirmo kurso. Jis pradėjo mokytis laisvuoju klausytoju. Laisvieji konkuruodavo tarpusavyje, po pirmojo pusmečio ar po pirmo kurso tik vienas galėdavo tapti tikruoju studentu. Buvo velniška įtampa - kuris gi liks iš jų. Liko Algis... Mūsų kurse egzistavo kelios frakcijos, vienai priklausė Kostas Dereškevičius su Algirdu Taurinsku, kitai - mes su Algiu. Abu buvome aukštaičiai ir jau vien tai mus vienijo (nors Algis atvažiavo pabaigęs vieną kursą Telšių technikume). Buvau jauniausias, Algis vyresnis, todėl mokiausi iš jo. O abiem įtaką darė Dereškevičius. Jis buvo dar vyresnis, mokėjo ir ,,pachabnai“ pakalbėti, žinojo visokių naujoviškų dalykų. Pavyzdžiui, mokė mus šokti čarlstoną - turėjome įsikabinę rankomis į kokį nors baldą kojomis visokias figūras pinti. Pirmame kurse su Algiu gyvenome instituto bendrabutyje Cvirkos gatvėje. Iš viso trylika žmonių kambaryje - baisi tvarka (tiksliau - netvarka)! Kadangi buvo daug geriama, po metų visus išmetė iš bendrabučio. Su Algiu sutarėme, kad ieškosime, kur gyventi. Vasaros pabaigoje atvažiavome ir išvaikščiojome visą Vilnių. Nuomojamą kambarį radome tuometinėje Margytės (dabar Krivių) gatvėje, kampiniame name. Į institutą vaikščiodavome kalnais. Tai buvo pereinamas kambarys, per kurį vaikščiodavo dvi kitos nuomininkės - Čiurlionio menų mokyklos mokinės.

 

Į svečius ateidavo Leonardas Gutauskas, Petras Repšys ir kiti. Atsinešdavo vyno, kalbėdavome apie meną, svečiai aiškindavosi, kuris iš jų didesnis menininkas. Gutauskas mums visiems imponavo tuo, kad buvo senas Vilniaus vilkas. Tame kambaryje ir tapydavome. Vieną kartą Algį nutapiau grojantį gitara. Jis priminė Gogeną, nes buvo tamsus ir liesas.

 

Trečiame kurse vėl gavome bendrabutį. Gyvenome kambariuke trise - jis, aš ir Kęstutis Paliokas. Po savo lova Algis laikė stiklainėlius su iš namų atsivežta uogiene - tvarkingai sudėtus, užrištais dangteliais. Ateidavo pas mane Repšys, kiti draugai. Jei Algio nėra, išsitraukia jo uogienę, kabina su šaukštu, glosto jo lovą ir kalba: ,,Algi, tu geras, ačiū tau.“ Sakydavau jiems: ,,Baikit, gyvuliai, nevalgykite.“ O jie: ,,Algis geras, nieko nesakys.“ Švėgžda grįžta, randa, bet nieko nesako.

 

Rudenį instituto studentus veždavo į kolūkius, į talkas. Linų ar bulvių derliaus nuimti važiuodavome į Dzūkiją. Po darbų naktimis gulėdavome ant šiaudų ir deklamuodavome eilėraščius. Institute veikė neoficialus poetų būrelis - L. Gutauskas, Š. Šimulynas, V. Mačiuka. Poetus lydėjo kapela. Švėgžda eilių nerašė, bet mušė būgną. Prisirinko pilna salė kaimiečių. Vieni studentai skaitė eilėraščius, pertraukose grojo muzika. Paskui buvo naminės. Prigirdė visus: ir poetus, ir muzikantus. Vaikščiojome mėnulio apšviestais laukais.

 

Apie dėstytojus - Vladą Karatajų ir Antaną Gudaitį

 

Pirmame kurse su Algiu patekę pas Karatajų džiaugėmės puikiu pedagogu. Vėliau Švėgždos santykiai su juo sugedo. Spėju, kad dėstytojas nemėgo Algio dėl jo racionalumo. Karatajus kaip portretistas darė įtaką, davė supratimą, kad menas yra begalinis įsižiūrėjimas. Tuo metu buvo rusiškai išleista Johno Rewaldo knyga „Postimpresionistai“. Ją savarankiškai skaitydavome ir nagrinėdavomės. Žodžiu, greta visų linksmybių vyko ir rimti mokslai...

 

Su...


Laisvoji tribūna
Vilniaus miesto meras Raimundas Alekna: "Miestas privalo rūpintis savo menininkais, savo kultūra, kad žmonės galėtų laisvai dirbti ir kurti, įgyvendinti savo siekius ir kūryba garsinti Vilnių. Privalu dėmesį nuo „betono“ ir amžius trunkančių statybų perkelti prie sąlygų žmonėms dirbti ir atsiskleisti".
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2011-02-17
Arkliaburnis: Jis išėjo


2011-02-08


2011-01-03


Populiaru
Projektą remia:







Rodoma versija 1 iš 3 
5:50:11 Feb 28, 2011   
Feb 2010 Feb 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba