LIETUVIŠKŲ KŪRINIŲ PREMJEROS IŠ „NEPAKLUSNIŲJŲ“ ŽEMĖS

Pagaliau „Nepaklusnieji“ atlikėjai okupavo ir akademiškąją Nacionalinę filharmoniją... O kadaise tokiems čia tikrai buvo ne vieta. Ech, keičiasi laikai, net patiems akyliausiems vertybių saugotojams nepastebint... Nes „Nepaklusniųjų“ kompanija jau daugiau kaip dešimtmetį mina Lietuvos scenas, Neringoje treti metai rengia muzikos ir ekologijos festivalius, gaivumo suteikia Pažaislio festivaliui, groja Klaipėdos salėse, o Tytuvėnų, Plungės, Pociūnų publiką „virkdo“ graudulingiausia muzikine komedija – Mendelssohno scenos veikalu „Vasarvidžio nakties sapnas“, su kuriuo neseniai drįso įsmukti ir į Vilniaus kongresų rūmus bei Mažąjį teatrą, beje, virtę tikrų tikriausiais aktoriais. Šis amplua muzikams sunkiai įkandamas, tačiau jie jau rengia ir naują teatro projektą.

Kalbu apie ryškius jaunosios kartos atlikėjus, nepasiduodančius kasdienybės bei scenos rutinai ir neseniai radusius sau tinkamą „Nepaklusniųjų“ vardą. Tai – Ieva Sipaitytė (smuikas), Robertas Bliškevičius (altas), Mindaugas Bačkus (violončelė), Andrius Radziukynas (fleita), Sonata Deveikytė-Zubovienė ir Rokas Zubovas (fortepijonas) bei gražiai pritapęs norvegas Rogeris Arve Vigulfas (klarnetas). Jiems patikima pirmąkart atlikti daugumą lietuvių kompozitorių kamerinių kūrinių, jie groja klasikų bei šiuolaikinių užsienio autorių kūrinius, jie sudaro specialiai suburiamų ansamblių branduolį, tik nelyginant ateiviai skirtingais pavidalais: tai kaip Vilniaus festivalio orkestro muzikantai, tai kaip „Gaidos“ ansamblio solistai, tai kaip nepakartojamasis „Chordos“ styginių kvartetas, tai kaip entuziastingi įvairių projektų dalyviai.

Vienas svarbiausių dabarties muzikos idėjų generacijos variklių yra gyvas kūrėjų ir atlikėjų bendravimas, bendras kūrybinis procesas – nuo naujų raiškos būdų paieškų (kartais netgi laužant susiformavusius atlikimo principus) iki originalios kūrinio koncepcijos gimimo. Patikima kompozitorių idėjų laboratorija tapę atlikėjai sudarė palankias sąlygas ne tik jaunų kompozitorių idėjų sklaidai, bet pelnė ir mūsų „grandų“ pasitikėjimą bei pagarbą. Taip pat buvę (ko gero, ir likę) „nepaklusnieji“ – Osvaldas Balakauskas ir Algirdas Martinaitis – šiems atlikėjams nė nesuabejoję skyrė savo naujausius kūrinius. Pernai šių bei kitų autorių kūrinių premjeros įvyko Neringoje, kamerinės muzikos ir ekologijos festivalyje „Nepaklusniųjų žemė“, o šiemet gegužės 16 d. Osvaldo Balakausko, Algirdo Martinaičio, Arvydo Malcio, Lino Rimšos ir ansambliečio norvego Rogerio Arve’s Vigulfo kūriniai suskambėjo Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje.

Skirtingų kartų ir braižų autorius Osvaldą Balakauską ir Liną Rimšą vis dėlto „sugiminiuočiau“ ir pavadinčiau ryškiausiais džiazinio ritmo meistrais lietuvių akademinėje muzikoje. Osvaldo Balakausko kūrinyje „Combo Zed“ su jaunatvišku polėkiu vėl prasiveržė aistra džiazui, kuri į jo racionaliai tvarkomą muzikinę medžiagą bei visuomet jam būdingą harmoninį koloritą įliejo gaivios improvizacijos.

Originalių stilistinių jungčių ieškantis Linas Rimša, garsėjantis world music ir acid džiazo eksperimentais, specialiai ansambliui pateikė gan netikėtai meditatyvinį kūrinį „Truputis aukso, truputis lietaus“, autoriaus žodžiais tariant, „neturintį nei pradžios, nei pabaigos, nei dramaturgijos“. Aplink savotišką styginių burdoną žaismingai blykstelėjantys intonaciniai bei ritminiai segmentai, minimalus tembrų galimybių naudojimas savotiškai priminė subtilias japoniškas graviūras. Tačiau palinkėčiau, kad šis Lino Rimšos „susikuklinimas“ būtų neamžinas – juk, radus tokio meninio pajėgumo bendraminčių ansamblį, galima pateikti netikėčiausius („nepaklusniausius“) kūrybinius akibrokštus, kurių šis autorius niekuomet nestokoja.

Beje, skaidrios ir improvizaciškos abiejų autorių muzikos tėkmės įspūdis buvo šiek tiek apgaulingas. Iš tiesų ši muzika reikalauja nepaprasto dėmesio sutelkimo į intonacines ir ritmines detales. Šiuo atveju ansamblyje griežiantys styginių kvarteto „Chordos“ nariai buvo savotiškas stabilumo garantas, nes, išlaikę mikrotoninių ir mikroritminių Ryčio Mažulio kūrinių bandymus, jie tarsi „pilkieji kardinolai“ nepastebimai vadovavo šių kūrinių atlikimui.

Kad visuomet intriguojančioje Algirdo Martinaičio muzikoje yra nemažai konstruktyvumo, rodo meistriška jo kūrinių forma, tvirta dramaturgijos plėtotė, intonacinė raiška. Tačiau labiausiai krinta į akis kita – teatriškumas. Iš religinių, filosofinių ar poetinių autoriaus pajautų kilusios idėjos šiai muzikai suteikia jau bendrakultūrinę prasmę. Ansambliui skirtas kūrinys „Eros. Thanatos“ („Meilė. Mirtis“), pasak autoriaus, artimas mirties šokio vaizdiniams XV–XVI amžių graviūrose, „priartėja prie Rabelais pantagriueliškos skanavimo erotikos, o tai, pasak P. Arieso, yra visai netoli meilės ir mirties vaizdinio“. Kaip ir dažnas Martinaičio kūrinys, šis taip pat neapsiriboja vien instrumentų inventoriumi. Stalas, kėdės, lėkštės, stalo įrankiai tampa ne tik dekoracija, bet ir ritmo išgavimo bei fortepijono preparavimo priemone. Šiurpinančias grimasas įgavę garsai virsta sotumo, destrukcijos ir neišvengiamybės simboliais. Savotiškas Algirdo Martinaičio kūrinių teatriškumas, netgi atlikėjams (o kartais ir sau pačiam) skiriami „vaidmenys“ iš pradžių publikos palydimi šurmuliuku ir šypsenomis. Tačiau už komiškos kaukės visuomet slypi gilioji prasmė. Kompozitoriaus muzikoje tarsi galima įskaityti Rabelais – ryškiausio Renesanso humanizmo šauklio – žodžius iš „Gargantiua ir Pantagriuelio“: „kai atsidėję skaitysit ir tolydžio mąstysit, apie ką skaitot, tai įstengsit sutriaukšti kaulą ir išliežti maistinguosius čiulpus.“ Beje, pantagriueliški Algirdo Martinaičio kūriniai pagal jėgas tik patyrusiems, plataus akiračio atlikėjams. Koncerte pasiteisinęs autoriaus pasitikėjimas „nepaklusniuoju jaunimu“ įrodė jo brandą ir tokios muzikos suvokimą.

Kaip „muzikinį nuotykį ir pramogą septyniems“ savo kūrinį „Nepaklusniųjų žemė“ apibūdino Arvydas Malcys. Nors kūrinys sukurtas 2001-aisiais, jau ne kartą atliktas ir kitų atlikėjų įrašytas į kompozitoriaus autorinę kompaktinę plokštelę, jis „prilipo“ prie šio ansamblio kaip tiksliausiai atitinkantis jo stilių ne tik pavadinimu, bet ir „smagiai kabinančios klasikos“ dvasia. Šioje divertismento stiliaus, elegantiškoje, įvairių ritminių piešinių, faktūros ir nuotaikos epizodų upėje atlikėjai „nardė“ beveik atsipalaidavę, raiškiai suskambo kiekvienas tembras. Nenuostabu, jautiesi namie – „nepaklusniųjų žemėje“. Pats būdamas Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro violončelininkas, Arvydas Malcys visuomet suteikia kolegoms atlikėjams progą išreikšti techninį ir emocinį potencialą, komunikuoja savo muzika ir su jais, ir su klausytoju.

Tuo tarpu ansamblio narys iš Norvegijos, puikus klarnetistas Rogeris Arve Vigulfas pateikė kitokios koncepcijos kūrinį – „7 nepaklusnūs paukščiai“, sukurtą pernykščiam muzikos ir ekologijos festivaliui Neringoje. Kūrinio dalys pavadintos septynių į Raudonąją knygą įrašytų paukščių vardais. Kaip žinoma, pasaulio muzikos lobyne apstu „paukštiškos“ muzikos, tad gali semte semtis įvairiausių raiškos idėjų. Tačiau kompozitorius nuėjo savitu keliu ir nesistengė nustebinti sodria štrichų, tembrų ar ritmikos mozaika. Prisipažinsiu, spalvingumo man netgi pritrūko. Tačiau ne iliustratyvumo siekė autorius, o paliesti jautrią gamtos ir žmogaus išlikimo stygą. Tarsi klausdama, „ar esama bus ir būsima?“, jo vilties kupina muzika pamažėl įsiskverbė į klausytojų sąmonę ir abejingų nepaliko. Idėja nugalėjo raišką ir pelnytai tapo svariausiu kūrinio kokybės ženklu.

Iš to, kaip jautriai ir rimtai „Nepaklusnieji“ atliko Rogerio Arve’s Vigulfo kūrinį, galiu drąsiai spręsti, jog jie stengėsi ne vien dėl kolegos. Tokie kūriniai patvirtina, kad Neringoje pradėti rengti festivaliai muzikams reiškia savo misijos atlikimą. Juos jaudina muzikos ir aplinkos sąveika, žmonių dvasios ekologija ir švara, harmonija su trapia gamta. Tai jau pilietinė „Nepaklusniųjų“ akcija, kurią palaikyti turime ne tik koncertuose žavėdamiesi puikiu atlikėjų meistriškumu, bet ir tapdami tikraisiais jų bendraminčiais.