Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-05-25 nr. 3144

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• DALIA JAZUKEVIČIŪTĖ73
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI1
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS1
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

SIC! 
• Laura Sintija Černiauskaitė.
POEZIJOS PAVASARIS: KARTŲ SUSITIKIMAI
107

POKALBIAI 
• ANTANAS SUTKUS: MANO BRANGUS SENTIMENTAS LITERATŪRAI IR LIETUVIŲ RAŠYTOJAMS3
• ATSIPRAŠYMAS3

KNYGOS 
• „ILIUSTRUOTAS ARCHITEKTŪROS ISTORIJOS ŽODYNAS: ANGLŲ-LIETUVIŲ KALBOMIS“1
• „ŽYDAI, IZRAELIS IR PALESTINIEČIAI“2
• „LOTYNŲ–LIETUVIŲ KALBŲ ŽODYNAS / DICTIONARIUM LATINO–LITUANICUM“4
• „TAUTOS KILMĖ“
 Karolis Baublys.
IŠLIEKAMOJI VERTĖ KIAUROMIS PADANGOMIS
13
• Irena Šerytė.
KAIP BALZAMUOTOJAS PASALDINA KASDIENYBĘ
• Lina Čekauskaitė.
STOTYS: ATLIKTA
• (PA)SKAITINIAI
• NAUJOS KNYGOS

DAILĖ 
• Virginijus Kinčinaitis.
PAUKŠTIS DANGAUS VALTYJE
• Vidas Poškus.
PIEŠTI VISUR IR VISADA
2
• MENAS NETRADICINĖSE ERDVĖSE

FOTOGRAFIJA 
• Kristina Civinskienė.
TAPYBIŠKOS REMINISCENCIJŲ FOTOGRAFIJOS
1

TEATRAS 
• Gražina Mareckaitė.
TELŠIŲ TEATRO MĮSLĖS
2
• TEATRŲ FESTIVALIS „ŠERMUKŠNIS“: NESIBAIGIANTIS KARNAVALAS1

MUZIKA 
• Laimutė Ligeikaitė.
LIETUVIŠKŲ KŪRINIŲ PREMJEROS IŠ „NEPAKLUSNIŲJŲ“ ŽEMĖS
7
• Danutė Petrauskaitė.
MUZIKUOK, STUDIJUOK IR DŽIAUKIS!
2

PAVELDAS 
• Tomas Titas.
PALANGOJE – RASTŲ BERLYNE TIŠKEVIČIŲ RŪMŲ PROJEKTŲ PARODA
1
• MOKSLINĖS KONFERENCIJOS, SKIRTOS PALANGOS ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS ĖMIMO Į DANGŲ BAŽNYČIOS 100-MEČIUI, PROGRAMA1

POEZIJA 
• VAIVA KUODYTĖ2

POEZIJOS PAVASARIO SVEČIAI  
• PEDRO MEXIA
• ALAN JENKINS1

PROZA 
• Mindaugas Peleckis.
GURU GURU
11

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Ada Jonušytė.
BERLYNE VIENĄ PAVASARIO DIENĄ
6
• Sam Leith.
INTERNETAS SUNAIKINO VIDEONUOMOS PUNKTĄ…
1
• Mindaugas Peleckis.
ŠIUOLAIKINIO VAIKŲ RELIGINGUMO APMATAI
5

KRONIKA 
• SMAGIAUSIOS AKIMIRKOS
• HIPHOPAS ŠĖLS VILNIUJE
• CHORAS „VILNIUS“ – SU DVIEM PERGALĖMIS

DE PROFUNDIS 
• MEILĖ, GROŽIS IR REKLAMA3

PARK@S 
• VYTAUTAS MICHELKEVIČIUS: MEDIJŲ KULTŪRA LIETUVOJE: VIRTUALU AR REALU?3
• Gintautas Mažeikis.
KOLABORAVIMO IR KONKURENCIJOS MITAI BEI KOOPERACIJOS BAIMĖS
3
• Jonas Ruškus.
KŪRYBIŠKUMO RIBOS: DAR KARTĄ APIE UNIVERSITETŲ REFORMĄ
• Gabrielė Inčiūraitė.
„KRITINĖ MASĖ“ (KM): MES ESAME EISMAS
7
• TOMAS RADZEVIČIUS
• Vigmantas Butkus.
IŠBANDYMAS ŠIAULIAIS
1
• Tomas Butvilas.
KIEK KAINUOJA ŠYPSENA? ARBA: SINTETINIS ŽAISLŲ PASAULIS

KNYGOS

IŠLIEKAMOJI VERTĖ KIAUROMIS PADANGOMIS

Karolis Baublys

[skaityti komentarus]

iliustracija
Dailininkas Ramūnas Čeponis

POEZIJOS PAVASARIS 2007. Sudarytojai: Valdas Daškevičius, Agnė Biliūnaitė. –­ Vilnius: Vaga, 2007.

Ir vėl gegužė, ir vėl „Poezijos pavasaris“. Vos atsivertęs šiųmetinį „Poezijos pavasario“ almanachą (šiemet jis leidžiamas jau 43 kartą), iš karto pasigedau dviejų dalykų. Pirmiausia – įžanginio sudarytojo žodžio, kuriame būtų ryškinama almanacho koncepcija, sudarymo principai, atrankos kriterijai ir panašiai. (Šiuo požiūriu išsiskiria 2002-ųjų „Poezijos pavasario“ almanachas, kuriam vienas iš sudarytojų – poetas ir kritikas Liudvikas Jakimavičius – nepatingėjo sukurti nedidelio įžanginio opuso; koncentruota, vengianti daugiažodžiavimo literatūros kritiko Valentino Sventicko pratarmė 2004-aisiais išleistoje anto­logijoje „Pavasarinė“.) Peržvelgęs almanacho turinį, supratau, kad šiemet sudarytojas poetas Valdas Daškevičius pasirinko lengviausią kelią – surikiavo autorius pagal abėcėlę. Interviu, duotame Antanui Šimkui („Prieš prigimties alfabetą visi esame lygūs“ – „Literatūra ir menas“, 2007 m. gegužės 11 d.), V. Daškevičius tokią almanacho struktūrą motyvavo pirmiausia patogumu: „Patogu susirasti norimą pavardę, tarp įvairių kartų autorių, įvairių poezijos krypčių atsiranda netikėtų sąsajų arba prieštarų.“ Tačiau ar patogumas – deramas kriterijus (solidžios?) knygos struktūrai? O kur kūrybiškumas? Almanacho tema – „Prigimties pavidalai“ – intriguojanti, suteikianti galimybę provokuoti, tačiau almanacho struktūra nei originali, nei intelektualiai provokacinė. Puiki galimybė išreikšti novatoriškas idėjas liko nepanaudota.
Almanache vyrauja verlibras, rimo nevengia vos keliolika poetų: Kazys Bradūnas, Daiva Čepauskaitė, Stasys Jonauskas, Skaidrius Kandratavičius, Robertas Keturakis, Aidas Marčėnas, Justinas Marcinkevičius (iš trijų eilėraščių tik vienas rimuotas), Algimantas Mikuta, Paulius Norvila, Petras Panavas, Gintaras Patackas, Stasys Stacevičius, Jonas Strielkūnas. Tačiau ar rimuoti tekstai meniniu požiūriu vertingesni už verlibrą – diskutuotinas klausimas: Skaidriaus Kandratavičiaus eilėraščiuose („valia (ne)valioti“, „webberesque“, „taranas inter-nato tranų tarnams“) rimas pernelyg dirbtinis; Roberto Keturakio kūrybos meninė raiška, užuot liudijusi XXI a. poetinius ieškojimus, it šešėlis vejasi lietuviškąjį neoromantizmą.
Nepasakysiu nieko naujo, į labiausiai pavykusių almanacho eilėraščių olimpą iškeldamas Aido Marčėno tekstus: juose patirties gelmė darniai susipina su nepriekaištinga poetine raiška. A. Marčėną vejasi Daiva Čepauskaitė: puikus formos pojūtis, taiklios detalės, netikėti minčių posūkiai. Ypač konceptualus Albino Galinio eilėraščių ciklas – poetas pavydėtinai jaučia kalbą, žodis ir svarus, ir poetiškas. Aukštąjį žmogiškosios patirties matmenį ryškina Rimvydo Stankevičiaus poezija. Nenusileidžia ir lietuviškojo verlibro klasiko Vytauto P. Bložės 1973 m. parašyti ir visai neseniai (2007-ųjų vasarį) perrašyti eilėraščiai (nors autorius ir prisipažįsta nežinojęs „nei ką, nei kur ir kaip pataisyti“). Dėl netikėtos, sąmojingos pabaigos pagyrų nusipelno Gintauto Dabrišiaus eilėraštis „Klausimas ir atsakymas“:

Į klausimą – kur aš gyvenu –
Atsakau nedvejodamas –
Parodau pirštu į dangų –
Daugelis iš pradžių
Apsidžiaugia

Tokiu mano atsakymu –
Sušunka:
Tai mudu beveik kaimynai!
Tačiau atidžiau į mane
Pasižiūrėję
Prideda pirštą prie smilkinio

p.51

Yra tekstų, kurių visuma nėra itin apgalvota, jie nėra preciziškai nušlifuoti, tačiau kai kurias eilutes ar posmus verta įsidėmėti. Pavyzdžiui, citata iš Gintaro Bleizgio eilėraščio „tūkstantis fleitų“: „trisdešimt metų dėl vieno / eilėraščio tūkstančiai / beprotybės akimirkų“.
Patyrusiems poetams nenusileidžia ir jaunoji karta. Kalbos grakštumas, adekvačiai išreiškiantis subtilią moters prigimtį, akivaizdus pirmuose dviejuose Indrės Valantinaitės eilėraščiuose („Skylamušis“ ir „Neteisingas jausmas“). Moters prigimties paradigmą pratęsia ir Agnės Žagrakalytės eilėraščiai, pasižymintys niuansuota ironija. Įdomus, vertas dėmesio Aido Jurašiaus debiutas: tekstai apgalvoti struktūriškai (ypač pirmas eilėraštis), išradingi pavadinimai: „Medituodamas Luisas Albertas Salvatjera mėgaujasi ikikolumbinės Actekijos nebūtimi“; „Luisas Albertas Salvatjera tyrinėja apleistųjų miestų paslaptis“; „Luisas Albertas Salvatjera pro kavinės langą pavydžiai stebi heteroseksualių angelų porelę, kuri yra įsimylėjusi laisvos rinkos sąlygomis“; „Marijana Vilareal pasakoja apie Luiso Alberto Salvatjeros žaltį“; „Luisas Albertas Salvatjera reziumuoja intymias vienos vasaros patirtis“; „Begėdiškas Luiso Alberto Salvatjeros ekshibicionizmas“. Darnia struktūra pasižymi ir Dariaus Jurevičiaus, o ypač sustyguoti pagal tam tikrą „jiems skirtą matematinę formulę“ Aušros Kaziliūnaitės eilėraščiai.
Menkesnės meninės kokybės Petro Panavo, Stasės Lygutaitės-Bucevičienės, Edmundo Janušaičio, Vidmantės Jasukaitytės, Birutės Jonuškaitės, Vytauto Kazielos, Nijolės Kliukaitės-Kepenienės, Marytės Kontrimaitės, Paulinos Žemgulytės tekstai. Nusivyliau ir Erikos Drungytės eilėraščiais: per menkai apgalvota koncepcija, stinga preciziškai nugludintos formos. Pernelyg daug žodžių Dainiaus Gintalo, Saros Poisson, Dianos Šarakauskaitės tekstuose. Lauros Sintijos Černiauskaitės poezija pasižymi, viena vertus, pernelyg atvira skausminga patirtimi (pirmas tekstas), kita vertus, vykusiais įvaizdžiais (antras ir trečias eilėraštis). Kartkartėmis (nors toli gražu ne visada) netikėtas prasmes atveria eksperimentinė Benedikto Januševičiaus poezija. Juliaus Žėko tekstai pernelyg įmantrūs, pretenzingi.
Almanache svečiuojasi poetai (svečių kūrybos sudarytoja – Agnė Biliūnaitė) iš daugelio šalių: iš Ispanijos, Didžiosios Britanijos, Indijos, JAV, Makedonijos, Kubos, Ukrainos, Prancūzijos. Jų kūryba itin jusliška, taiklios metaforos. Menine kokybe išsiskiria Indijos poeto ir literatūrologo Ranjito Hoskotės (iš anglų kalbos vertė Eugenijus Ališanka), makedono Nikolos Madžirovo (iš makedonų kalbos vertė Laima Masytė), Didžiosios Britanijos poetės Fionos Sampson (iš anglų kalbos vertė Marius Burokas), atskirais fragmentais – iraniečių kilmės vokiečių poeto Saido (iš vokiečių kalbos vertė Antanas A. Jonynas) eilėraščiai.
Pagirtinas sudarytojų žingsnis – Oskaro Milašiaus 130-ųjų gimimo metinių paminėjimas (šiai progai skirtas Andriaus Konickio straipsnis „Oskaras Milašius: vienintelės vietos beieškant“). Spausdinama ir Oskaro Milašiaus kūryba („Keturios psalmės“).
Literatūrologų, filosofų straipsniai, viena vertus, sukuria didelę įvairovę (nuo poetiškų Viktorijos Daujotytės įžvalgų iki rizikingų Jūratės Baranovos apibendrinimų), kita vertus, labai nevienodo lygio. Skaitydamas Jūratės Baranovos straipsnį „Poeto (auto)refleksija: kas poezija man?“, pristigau netikėtų minčių, originalumo: mėgindama permąstyti (ar, veikiau, perpasakoti?) poetų idėjas, publikacijos autorė ne sykį priartėja prie štampų, banalybių, teiginiai formuluojami pernelyg tiesmukai. J. Baranova pamąstymus apie poeto ir poezijos prigimtį užbaigia retoriniais klausimais (jais straipsnyje apskritai pernelyg spekuliuojama): „Gal poetai yra šiek tiek pranašai, atspėjantys mūsų kasdienę slinktį mirties link? Ir gal niekas kitas negali už juos atidirbti šio ne kiekvienam įkandamo, todėl tik jiems vieniems skirto darbo?“ Mintis, jog kiekvienas žmogus artėja mirties link, sena kaip pasaulis; kalbėdamas apie mirtį, pranašas nebūsi (net jei esi poetas). Lyg atsakas į Jūratės Baranovos išsakytas mintis skamba pirmas sakinys iš Juliaus Kelero esė „Poeto prigimtis, patirtis, gimtis“: „Apsidairykime: poetas nūnai nebėra pranašas (kursyvas – K. B.) kaip maištingais Dante’s, Miltono, Bleake’o, Mickevičiaus, Puškino laikais; menininkas, ačiū Dievui, apskritai jau nebėra žmogus artimas imperatoriui ir beveik jokios įtakos valdžios aparatui nebeturi, nors kartkartėm vis mėgsta jam tiesiogiai / netiesiogiai, reikšmingai (arba svajingai) užsiminti apie savo išskirtinumą, ypatingus, su niekuo nesulyginamus įnašus kultūron, taigi ir pageidautinas socialines garantijas ar privilegijas.“ Daugelį J. Kelero esė fragmentų verta cituoti. Pavyzdžiui, mintį apie žodžio sakralumą: „M. Heideggeris kažkada yra teigęs, kad pomirtinis gyvenimas jo nedomina, jis – filosofas, ne teologas, ir čia pasirinkimai tokie: arba tiki, arba ne. Paliekant nuošaly religines dimensijas, poetai yra tikintys, jie tiki išlaisvinančia įtempto žodžio galia, žodis jiems yra tikėjimo instrumentas, kuriuo sėkmės atveju galima įveikti laiką.“ Poeto gimtis neatsie­jama nuo jo prigimties, nuo vaikystės potyrių, poetą brandina vienatvė, kultūra, savianalizė. Kaip teigia esė autorius, poetas visada oponuoja, ir ne tik valdžiai: „Kūrybai reikalingas pasipriešinimas, skausmingas judesys, maištinga aistra. Konfliktas, nuolatinis įtemptas polilogas nuolat verda jame pačiame – tai neišvengiama conditio sine qua non (būtinoji sąlyga).“
Skaitydamas Viktorijos Daujotytės knygos „Literatūra ir patirtis“ fragmentus, ilgam sustojau prie minties, jog kuriančio žmogaus sąmonė jaučiasi sena, daug patyrusi, daug kelių išvaikščiojusi. Ankstyva poetinės sąmonės senatvė gali ir pakirsti, ir padėti neskubant išmintingai senti. „Jaunos sielos senumas – rečiausias meno transcendencijos žingsnis“, – teigia profesorė.
Vitalija Pilipauskaitė straipsnyje „Gamtiškosios moters prigimties pėdsakais“ mėgina įminti moters prigimties paslaptis (analizuojama Birutės Pūkelevičiūtės, Dovilės Zelčiūtės, Daivos Čepauskaitės, Agnės Žagrakalytės, Jurgitos Butkytės poezija), o Artūras Tereškinas straipsnyje „Apie mazochistinius vyrus, šleikštulį ir senas moteris“ kelia klausimą, ar tikrai egzistuoja vyriška „prigimtis“. A. Tereškinas teigia netikįs nei moteriška, nei vyriška prigimtimi: tai, kas laikoma prigimtimi (ar lytimi), yra sukonstruota socialinės aplinkos ir kultūros; vyriškumas ar moteriškumas tėra vaidinimas. XX–XXI amžiuose nebe moterys, o vyrai pasidarė problemiška lytimi. Kalbėdamas apie vyrų padėties ir apskritai vyriškumo refleksiją dabartinėje lietuvių poezijoje, A. Tereškinas klausia: „Galbūt lietuvių poezijos vyras – tai vyras moters drabužiais?“ Provokuojanti publikacija.
Diskutuoti mane verčia literatūros kritiko Valentino Sventicko „eilėraščio ilgumo“ straipsnis „Prigimties pavidalas“, skirtas lyrikos prigimčiai. Kokį eilėraštį galima pavadinti vykusiu? – klausimas, kurį keliu sau nuolat. Kuo labiau gilinuosi į literatūrą, tuo aiškiau suvokiu, kad iš esmės taisyklių, kaip parašyti gerą tekstą, nėra; arba poetui pavyksta sukurti puikų eilėraštį, arba ne. Kiekvieną kartą pavykusio eilėraščio priežastis būna vis kita, jo meniškumui įvardyti reikalingi vis nauji argumentai. Todėl V. Sventicko pateiktas „receptas“ („pasakyk glaustai, intensyviai, koncentruotai, nepasakok“) man pasirodė kiek naivokas, nepakankamas.
Almanacho išliekamosios vertės klausimas neturi prasmės: panašaus pobūdžio almanachai sudaromi tam, kad parodytų, ką per metus naujo sukūrė tam tikri autoriai, kokios yra konkrečių metų (šiuo atveju 2007-ųjų) lietuvių poezijos tendencijos. Mąstant šia tema, nejučia į galvą šauna paskutinė Donato Petrošiaus eilėraščio „Nežymimasis artikelis „aš“ strofa:

viena tik
išliekamoji vertė
kiauromis padangomis

p. 209

Peržvelgus almanacho autorių pavardes, susidaro gana solidaus leidinio įspūdis, tačiau, gilinantis į atskirus tekstus, pirminis įspūdis pasirodo tebuvęs apgaulinga iliuzija. Vertinant almanacho struktūrą, sudarymo principus, eilėraščių atranką, norisi cituoti Vyt Bakaitį: „plyšys galvūgaly / skylė pradėvėtoj / kišenėj“. Taip ir byra sielos, Gintaro Bleizgio žodžiais tariant, pro prakiurusį stogą.
 

Skaitytojų vertinimai


38375. ona :-( 2007-05-28 13:47
Almanache visai geras išdėstymas pavardėmis - lengva susirasti ir nekvepia išankstinėmis nuostatomis. Priekaištas K. Baubliui - Jūsų skonis aiškiai jaunimo pusėje, manau atsiras ir kitokių, solidesnių nuomonių. Priekaištas V. Daškevičiui - almanache turi būti nespausdinti eilėraščiai, o E. Drungytės eilėraštis apie Klimtą jau buvo publikuotas "Nemune"

38380. bava2007-05-28 16:11
Baubliui reiktų išmokt recenzijas rašyt pagaliau... O tai išvardija stropiai, vos ne taip savo peikiama abėcėline tvarka minusus su pliusais ir tiek. taip sausa ir nyku...

38404. terrra2007-05-28 21:18
tačiau vertina Baublys drąsiai

38453. Kler :-) 2007-05-29 16:40
Pavadinimas - super (gili mintis!)

38463. uu2007-05-29 19:17
baublys baubia, marcenas smaugia (chemikes ir kt)

38516. vs2007-05-31 11:21
Man šis PP pasirodė gerai padarytas, su mažesniu privalomu balastu nei ankstesnieji almanachai, autorių abėcėlinė tvarka palengvina skaitymą, gražiai įsiterpia eseistika ir vertimai. Tuo tarpu recenzijos autoriaus pagyrų ir papeikimų dalijimas... myliu - nemyliu... kitus kaltinant neoriginalumu ar naivumu, pačiam giliamintiškai pastebėti: "Kuo labiau gilinuosi į literatūrą, tuo aiškiau suvokiu, kad iš esmės taisyklių, kaip parašyti gerą tekstą, nėra; arba poetui pavyksta sukurti puikų eilėraštį, arba ne." - Ar ne čia tas triraktukas kiauromis padangomis? Norėtųsi daugiau pagarbos ir almanacho autoriams, ir jo sudarytojams.

38528. Gvidas >vs2007-05-31 16:28
Pagarbos almanacho autoriai ir sudarytojai nusipelno tiek, kiek verti. Nėra čia ko pūstis ir įsižeisti! Autoriaus pastebėjimai,pagyrimai ar kritika išsakyta ne į dangų žiūrint ir ne iš piršto laužta.

38547. vs2007-05-31 23:10
na, jeigu "pernelyg daug žodžių" yra kritika... šioje vietoje prisiminiau "per daug natų" iš Formano "Amadeus"... nesupratau ir klausimo, ar rimuoti tekstai meniškesni už verlibrą. galima būtų ir toliau cituoti, ypač pabaigą, kur recenzentą nusineša citatų srovė. kritikuoti reikia preciziškai, antraip strėlės virsta bumerangais

38568. Kosma2007-06-01 15:13
Drįstu pastebėti, kad dar visai neseniai „prestižiniuose“ leidiniuose preciziška kritika,kaip tokia, buvo įvardinta kaip niekinė.

38572. vs2007-06-01 16:26
aš tiesiog bandau atsistot į PP sudarytojo ar autorių vietą: CP Šatėnuose lengva ranka sudirbo beveik visus autorius, iškeldamas vieną kitą pagal savo skonį, KB čia viršuj kai kuriuos sudirbtuosius išaukštino, o kai kuriuos per daug nesiknaisiodamas nurašė, abejose "kritikose" gausu šiaip ornamentikos bei įvairių pasvarstymų apie gyvenimą ir meną... ir taškas. ir niekas daugiau apie tą PP nerašys, ir niekas nesiims tų nurašytųjų ginti, o jie patys juk nesiims. liks tik dar vienas nuosėdų sluoksnis

38600. to vs2007-06-02 19:55
absoliuciai i taikini! stoka fundamentalios/pagristos/protingos kritikos

38644. Prox2007-06-04 09:11
O kas gi yra toji fundamentali, pagrįsta, protinga kritika? PP autorius ir sudarytojus trečiasis kritikas vertintų vėl kitaip, o ketvirtojo pastebėjimai,ko gero,nesutaptų su prieš jį pasisakiusiais. Pagaliau,kas draudžia turėti savo nuomonę? Pagrįstą nuomonę? Beje, pasvarstymai apie gyvenimą ar meną nėra blogai, blogiau - kai tokių minčių autoriams iš viso nekyla.

38652. Stimulas2007-06-04 10:06
Oho! Kiek čia įsižeidusių drumzlinom nuosėdom! Ataušusiom galvom pamąsčius - „žnaibi“ kritika - stimulas tobulėti, o paglostymai migdo. Neužmikit, nes knarkimu pasaulio nenustebinsit!

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Vasario

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 3 iš 5 
6:55:23 Feb 21, 2011   
Feb 2010 Feb 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba