ESĖ

Apie daiktus

Būna kartais gyvenime pasitaiko tokių akimirkų, kai nieko neturi. O kitąsyk, žiūrėk, – viską turi! Tai keista. Ir nieko neturėdamas, žmogau, galvoji, kad nieko tau ir nereikia. Ir vaikštai sau tuščiomis dykas be naudos sau ir pasauliui. Kitąkart vaikštai ir nieko neturėdamas liūdi žmogus labai. Labai būna liūdna nieko neturint kitiems žmonėms. Tada neturintis sako: „aš nieko neturiu“ ir ant ko nors bamba, esą kažkas kitas kaltas, kad jis nieko nieko neturi. Dažnai sako, kad „landsbergiskaltas“. Priežodis lietuviškas net jau toks yra. Visko turėjimas, ne paslaptis, irgi dar nieko nereiškia. Pažįstu žmonių, kurie visko turi, bet, pavyzdžiui, labai dažnai verkia. Esu vienąsyk ėmęs ir be užuolankų pasidomėjęs: „kodėl jūs, turtuoliai, visada verkiate?“, o jie nustebę atsigręžė į mane, supyko labai, kad taip tiesiai klausiu, ir atrėžė: „ką, turtuoliai nežmonės?“, – „Žmonės“, –­ pamąstęs atsakiau aš, – „žmonės“, –­ pakartojau, „žmonės“ – paskui visą dieną man neišėjo iš galvos – „žmonės“. „Tai va, ir turtuoliai verkia. O ką, negalima?“ –­ pamokomai man tada atsakė, kad nebeturėjau ką ir pridurti. Pasitaiko, kad turėdamas žiebtuvėlį ir norėdamas prisidegti cigaretę, aš niekaip negaliu surasti to žiebtuvėlio. Labai imu nervintis tokiais momentais aš. Kuičiuosi po visas savo kišenes ir nerandu. Paskui iškart tas pačias kišenes antrusyk tikrinu ir dažniausiai vėl nerandu. Pikta be galo tomis akimirkomis man būna. Gali taip būti, kad ieškomas žiebtuvėlis tuo metu būna kurioje nors kišenėje, kurios dėl kokių nors priežasčių aš imu ir nepatikrinu. Negana to – kelissyk iš eilės pražiopsau tą lemtingą kišenę. Kaip aš džiaugiuosi radęs žiebtuvėlį!.. Be galo be krašto linksma man pasidaro, kai kurį laiką neradęs, imu ir surandu. Tam tikrais gyvenimo epizodais kažkaip keistai įvyksta, kad nei iš šio, nei iš to sukaupiu ir turiu tris, o kitąsyk net penkis (!), žiebtuvėlius vienu metu. Laimingas aš žmogus. Niekas nežino, iš kur aš juos gaunu. Nepirksiu juk penkių žiebtuvėlių. Penki žmonės tiktais perka penkis žiebtuvėlius. Vienas – ne, neperka. Dažniausiai taip atsitinka todėl, kad su kuo susitikęs imu ir pamanau, kad žiebtuvėlis, kurį mane sutikęs žmogus ramiausiai pasideda ant stalo, yra mano, todėl nesukdamas sau galvos įsidedu tą žiebtuvėlį kišenėn, o supratęs, kad paėmiau ne savo, jau ataušusias savininko pėdas tik matau. Karštų pėdų nematau. Karštos pėdos būna, kai ilgai nenusiauni batų ir labai labai daug vaikštai – suprakaituoja kojos tuomet, taip atrodo, kad šlapia labai batuose, o iš tikro – ne, nešlapia, tik pėdos labai karštos. O ką aš toms pėdoms – žiebtuvėlio gi neduosiu. Štai pradėjęs dirbti naujame darbelyje ten vienoj vietoj radau kokius tris žiebtuvėlius. Kaip apsidžiaugiau! Juodos spalvos – dailūs žiebtuvėliai ir visi ugnį uždegti moka. Niekam nesakęs pasiėmiau tuos žiebtuvėlius.

Taip labai patogu yra – tik nereikia laikyti žiebtuvėlių vienoje kišenėje. Vos tik sumanai žmogus rūkyti, ir iškart žiebtuvėlis po ranka. Labai gerai taip yra. Galiu nesukti sau galvos dėl niekų, o apie labai rimtus dalykus galvoti, nuotaika mano kur kas skaidresnė, neįsitempęs visai – įtampos nė krislo! – baisiai patogu taip. O paskiau vienas po kito tie žiebtuvėliai ar sugedo, ar dujos jų baigėsi, kitus pamečiau. Bet visa ši istorija kas tam tikrą laiko tarpą pasikartoja. Aš nežinau kodėl. Ir koks tas laiko tarpas, aš irgi nežinau. Cirkuliacija tai. Štai, pavyzdžiui, šiandien savo senokai dėvėtų kelnių kišenėje radau žiebtuvėlį, nors turiu ir kitą – šią savaitę pirktą. Bet šią savaitę teko nemažai pasijaudinti – vis nerasdavau savojo žiebtuvėlio. O dabar nežinia kodėl juos abu laikau vienoje kišenėje. Labai ramu. Netolimoje ateityje ketinu įsigyti dar kokį žiebtuvėlį. Man be galo keista, kaip gyvenime viskas taip pasikartoja, pasikartoja. O vėliau dar suprantu, kad jau galvojau apie tai aš, galvojau. Vadinas, ir galvojimai kartojasi. Viskas kartojas. Kad įsimintum žmogus geriau. Ir klaidų kad nebedarytum. Bet malonu. Cirkuliacija.

Draugai

Negalima būtų teigti, kad gyveno, bet buvo vienąsyk (nelabai ilgai) du draugai – Čiukas ir Markas. Neišskiriami draugai. Kaip Siamo dvyniai šie draugai gyveno. Eina vienas į darbą –­ kitas iš pas­kos, kitądien antras bėga pabėgioti, ir pirmasis bėga. Žiūrėk, Čiukas į krautuvę kulniuoja, apsipirks dabar maisto ir buities prekių, tuoj matai ir Markas ateina, visur jie kartu. Jie labai labai geri draugai, ištikimi vienas kitam, juos išskirs tik mirtis arba neperliek, vanduo.

Čiukas ir Markas turi labai labai daug pažįstamų – visi juos pažįsta. Pirmiausia, kad jie yra aktyvūs draugijos „saugoti žmonių, nukentėjusių nuo palestiniečių Gazos ruože“ nariai, o antra –­ kad jie yra puikus neišskiriamų draugų pavyzdys. Nedraugauja Markas ir Čiukas su kitais žmonėm – žmonės nesupranta tokio vieningumo. Sykį vienas verslininkas siūlęs Čiukui pinigų, kad neitų drauge su Marku į darbą, bet pasiutęs šis kaip šuo – davė verslininkui su galva per ano galvą, kiaušas net įskilęs. Ne pinigai Čiukui su Marku viską valdo. Kažkas kitas Čiukui su Marku viską valdo.

Jiems be galo be krašto patinka labai labai gražios mergaitės. Ir mergaitėms jiedu kartais patinkantys. Vis dėlto dažniau jiems patinka mergaitės, nei jie mergaitėms – nes „pakibusios“ ant šių jaunuolių kabliuko mergaitės galiausiai nebesusigaudo, kurį joms derėtų mylėti, tad nemyli nė vieno. O jiems ir nereikia.

Net ligos patale jiedu vienas kitam ištikimi – jei serga Čiukas, jis būtinai telefonu pasuks kolegai, kad išvestų pasivaikščioti Marką, o jei atvirkščiai – Čiukas tikrai neliks neapsiuostinėjęs pievelėje.

Nors šis pavyzdys ir užkrečiamas, vis dėlto nėra teisinga nedraugauti su kitais, Dievulis juk ne tam tiek daug mūsų paleido. Aš, pavyzdžiui, šiandieną lauke vedžiojau Živilę, Birutę ir Martyną. Visi keturi mes buvom. Iš pradžių visai linksmai šnekučiavomės, bet vėliau pasidarė kiek nuobodoka, todėl nuėjome gerti alaus ir puikiai dėl visko susitarėme.