Literatūra ir menas

Literatūra ir menas, 2011-02-18 nr. 3319,
www.culture.lt/lmenas/?st_id=17699

ŠOKIS

Iš kur atskriejo Žuvėdra

MARIUS KRAPTAVIČIUS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Šoka Skaistė Idzelevičienė
Nuotrauka iš asmeninio
S. Idzelevičienės archyvo

        Profesorę SKAISTĘ IDZELEVIČIENĘ pasitikau ant Klaipėdos universiteto Menų fakulteto laiptų. Pasakiau, kad noriu parengti su ja interviu savaitraščiui „Literatūra ir menas“. Profesorė sutriko:

        – Daugeliui atrodo, kad tai, ką darome, nėra menas...

        – Aš taip nemanau.


Prisiminkite vaikystę: gimtinę, tėvelius, šeimą.

Gimiau Lieplaukėje – šalia Telšių, Germanto ežero. Buvo 1941– ieji... Tėtis dirbo Lieplaukės geležinkelio stoties viršininku. Po karo tėtį suėmė... Kokia valdžia beateidavo, jis dirbo. Vokiečiai siūlė jam trauktis. Nebėgo. Visada buvo savo vietoje. Sovietai nuteisė dešimčiai metų kaip politinį kalinį ir ištrėmė į Vorkutą. Tada prasidėjo mūsų kelionės. Kad mamytei būtų lengviau, glaudėmės pas tėvelio giminę Rokiškio rajone, Južintuose, pas mamytės brolius ir seseris Žemaitijoje. Taip ir keliavom iš namų į namus... Visada jautėmės priklausomos nuo giminaičių, pastumdėlės, antrarūšės. Tas jausmas ilgam išliko...

O kur pirmoji mokykla? Ir pirmasis susitikimas su šokiu, su scena?

Mokyklą pradėjau lankyti Lieplaukėje. Menu, deklamuodavau eilėraščius, šokdavau. Mokytoja mokydavo baleto, atsimenu, kaip plasnodavau rankomis, reikėdavo atsilenkti, pakelti koją. Mokė ir tautinių šokių.

Teatrą pirmą kartą pamačiau Telšiuose – tai buvo „Raudonkepuraitė“. Man tokį įspūdį paliko! Bandžiau pati statyti tą spektaklį su bendraamžiais.

Kai mokiausi Plungėje, pamatė, kad esu lanksti, tai reikėjo atlikti porinę akrobatiką įvairiuose mokyklos renginiuose. Vaikinas mane keldavo, o aš darydavau visokias figūras...

Norėjote vaidinti?

Labai. Lindau į artistes, norėjau ir vieno, ir kito vaidmens, bet mokytoja turbūt pamatė, kad nesu tam gabi. Kai buvau penktoje klasėje, statė „Katės namus“. Gavau ožkos vaidmenį. Jaučiau, kad vaidyba man nesiseka.

Giminė nutarė, kad bus lengviau, jei mane atiduos mokytis į buhalterinės apskaitos technikumą Klaipėdoje. Aprodė man tą technikumą Sportininkų gatvėje, nedrįsau nieko pasakyti prieš.

Į technikumą nestojote. Nieko nesakėte prieš, bet... elgėtės savaip. Kaip Jūs patekote į Vorkutą?

Mamytė išvyko pas tėvelį. Jos kaimynė iš Vorkutos važiavo į Plungę – atostogoms, turėjo mūsų adresą. Tai aš susikroviau maišą ir...

...ištrėmėte save?

Girdėjau kaimynes kalbant, kad ar aš, ar sesuo turėtume ten važiuoti. Laimėjau aš – vyresnė. Į bulvių maišą sudėjome mano daiktus, užsiuvome ir išsiuntėme. Nupirko man bilietą, važiuojame. Pakeliui Leningradas. Koks miestas, koks įspūdis! O po Leningrado gamta pradėjo keistis: maži medeliai, nykuma.

Ar tėvai laukė dukters?

Atvažiavome į Vorkutą, o mama nieko nežino, nelaukia. Kaimynė mane paslėpė už durų ir sako:

– Vot, Anuška, tebe podarok privezli, ugadai. (Štai, Anuška, dovaną atvežėme, atspėk).

Kaip susitikote su tėvu?

Su tėčiu susitikimas buvo baisus. Jis dirbo prekinių traukinių palydovu. Visi laukė to momento, kada pareis tėtis. Ir jis pareina.... Mane ragina: „Eik, eik, apsikabink, čia tavo tėvelis“. Aš neinu, verkiu... Toks buvo susitikimas. Jo neprisiminiau, man atrodė kažkoks svetimas. O juk susirašinėjome...

O mokykla?

Į mokyklą, aštuntą klasę reikėjo eiti į centrą, kur mokėsi ponų vaikai, – tik ten dėstė anglų kalbą. Mama nuvedė. Rugsėjo pirmąją ateinu aš – panelė su lietuviškomis kasytėmis, lietuviška uniforma, kaproninėm kojinytėm. Visi į mane žiūri. Kas čia per paukštis? Berniukai mane šnekina, lenda – jie drąsūs. Pirma pamoka –­ fizika. Ateina tokia tipiška mokytoja: ilgas sijonas, balta bliuska, kasa susukta ant galvos. O suprantu gal kas dešimtą žodį. Sėdžiu galiorkoj, paskutiniame suole, už manęs bernai, kibina, aš ten vartaliojuosi, sukinėjuosi į visas puses. O mokytoja bakst pirštu į mane; liepia pakartoti pamoką. Ką aš, dorai kalbėti nemokėjau...

Ilgai ten gyvenote?

Ne. Tėtis nenorėjo, kad baigčiau rusišką mokyklą. Kas, jei liksiu, įsitvirtinsiu Vorkutoj?

Grąžino į Lietuvą?

Grąžino... Tėveliai liko, o aš – vėl Plungėje pas močiutę. Mokiausi vakarinėje mokykloje, dirbau vaikų darželyje. Mane prisiminė kultūros namuose kaip šokėją. Danutė Radvilavičienė pakvietė šokti. Sumaniau stoti į komjaunimą. Kamantinėjo, kamantinėjo, bet priėmė. Juk aš – Lenino anūkė, pionierių stovyklose išaugusi. Vorkutoje lietuviai burdavosi, švęsdavo šventes, būdavo pamaldos, o aš –­ nors ir aktyvi pionierė – ten irgi dalyvaudavau. Šokau pionierių rūmuose, vasarą stovyklose mokiau šokti mažesnius vaikus, buvau pionierių vadove.

Danutė Radvilavičienė... Kiek šokėjų išugdė! Ką papasakosite apie ją?

Plungėje, pas Danutę Radvilavičienę, tapau „Suvartuko“ soliste. Visi mane girdavo: „Žiūrėkit, kaip jinai šoka, ji skraido!“. O Danutė Radvilavičienė niekada manęs negyrė. Buvo reikli, gaudavau pastabų.

Kaip patekote į Klaipėdą?

Gyvenimas privertė. Nemielas man tas laikotarpis, nenoriu apie jį kalbėti. Reikėjo gyventi, kažką dirbti. Dar Plungėje, besimokydama vienuoliktoje klasėje, pradėjau vadovauti „Linų audinių“ fabriko šokių kolektyvui. Tai buvo pirmoji mano praktika. Tai prisiminusi, nuėjau į Klaipėdos kultūros skyrių. Man pasiūlė dirbti Melnragėje. Tuomet tai buvo užkampis. Bet turėjo sovietinį kultūrnamį. Ten ir surinkau savo pirmąjį kolektyvą.

Melnragėje nuomojome butą. Menu, buvo rūsti žiema, salėje šalta, repetuodavau su puspalčiu. Tuomet laukiausi. Niekas nepastebėjo, buvau liekna ir dirbau iki paskutinės dienos. Kai pagimdžiau sūnų, visiems buvo naujiena. Vėliau mokiausi medicinos mokykloje akušere. Pagal šią specialybę nedirbau, tai pamaininis darbas, o aš turėjau kolektyvą, vakarais repeticijos. Dirbau dantų protezavimo kabinete, paskui gavau vietą tuberkulioziniame dispanseryje. O vakarais repetuodavau, turėjau jau du kolektyvus –­ ir Melnragėje, ir Klaipėdos Kristijono Donelaičio vidurinėje mokykloje.

Kada pradėjote domėtis pramoginiais šokiais?

Plungėje man bebūnant, kai dirbau su „Lino audinių“ kolektyvu, pirmą kartą išvažiavau į seminarą Kretingoje. Ten pamačiau Algimantą Astiką, jis šoko su žmona Irena, kitais metais Danutę Subatniekienę, – tai jie pradėjo dėstyti pramoginius šokius. Tuomet tie šokiai mane sužavėjo, nors nieko nesupratau, man tai atrodė aukštoji matematika. Mano sąmonėje buvo suformuota tautinio šokio leksika.

Ką šokote?

Mokė mados šokius „Lipsi“, „Hali gali“. Mes, vadovai, patys šokome ir mokėme savo šokėjus. Pradėjo rastis lietuviški pramoginiai šokiai – „ Banga“, „Rid rito“, latviškas „Varu varu“. Grįžę iš seminarų, kolektyvuose kurdavome tų šokių kompozicijas, taikydami tautinio šokio piešinius.

Kultūros skyrius pakvietė dirbti į miesto kultūros rūmus, su suaugusiais, mokyti pramoginių šokių. Mokiausi, skaičiau iš A. Astiko knygos, bet kai nuvykome į konkursą Šiauliuose, teisėjai nesuprato, kokį šokį šokame. Vėliau susipažinau su Tomu Petreikiu, jis padėdavo, vykdavo seminarai, važiuodavome. Štai taip mokėmės. Pradėjome dalyvauti konkursuose Kaune, Šiauliuose, Liepojoje.

Kaip pradėjote šokti pramoginius šokius, dalyvauti konkursuose?

iliustracija
Skaistė ir Romas Idzelevičiai
Vaidos Baškienės nuotrauka iš asmeninio
S. Idzelevičienės archyvo

Labai norėjau šokti. Turėjau partnerį Ričardą Grigaliūną, bet mums ne itin sekėsi. Bandėme ir su Viktoru Kondrotu. Paskui su tuo žmogum...

Tas žmogus – Romas Idzelevičius?

Taip, jis atvažiavo iš Šilalės. Mokėsi vakarinėje mokykloje, dirbo gamykloje, su mama samdė butą Melnragėje. Įstojo į vakarinį Politechnikos institutą. Repetuodavom vėlai. Pamenu, kai pradėjo šokti, jis pakaitinį valso žingsnį šokdavo vis ta pačia koja. Šilutėje buvo šokęs tautinius šokius pas Ireną Čėsnienę. Pamažu tobulėjome. Konsultuodavo Jūratė ir Česlovas Norvaišos. Mes vykdavome į Kauną ar jie, pakeliui į Nidą, per atostogas stabtelėdavo Klaipėdoje. Palangoje pradėjo vykti pramoginių šokių seminarai. Vėliau ir aš ten dėsčiau. Susipažinau su Aliodija Ruzgaite, ji praplėtė mano šokio akiratį.

Kaip pradėjote studijuoti, o vėliau ir dėstyti Klaipėdos fakultetų choreografijos katedroje?

Buvo 1971-ieji, tada iš Vilniaus pedagoginio instituto choreografijos katedra persikėlė į Klaipėdą. Atvykę mane pasikvietė Juozas Gudavičius, Jūratė Čapaitė, Juozas Januška, – jie kalbino, drąsino, prašė, kad pradėčiau dirbti. Nepasitikėjau savim, nedrįsau, susigūžiau... Nors turėjau patirties – vasarą važiuodavau stažuotis į Čekiją pas Igorį Henzelį. Ten buvo ruošiami šokėjai: žiūrėdavome filmus, juos analizuodavome, vykdavo pratybos. Tuomet pasitariau su Aliodija Ruzgaite. Ji mane drąsino, paskolino vadovėlius, parsivežtus iš Amerikos. Aš juos per naktis verčiausi, ranka persirašydavau, pratyboms kurdavau derinius, junginius.

Ką pasakytumėte apie pirmuosius savo studentus?

Jie buvo labai geri mokiniai. Pamenu, per atsiskaitymus ateidavo žiūrėti kitų kursų studentai, po pamokos atsistoję plodavo. Tada tai buvo nauja. O juk tuomet viską dariau viena, tik vėliau Pramoginių šokių katedrą plėtėme. Dabar dirba mano buvę studentai ir šokėjai.

Įkūrėte ir pramoginių šokių kolektyvą „Žuvėdra“...

Taip. Kolektyvas priklausė Kultūros namams. Pradžioje šoko suaugusieji, vėliau kolektyvas vis jaunėjo. Sumaniau, kad reikia ir mažiukus mokyti. Mes vieni iš pirmųjų pradėjome dirbti su vaikais. Mus glaudė Kristijono Donelaičio vidurinė mokykla, vėliau perėjom į Stroikę –­ taip tuomet vadinome Statybininkų kultūros namus. Man buvo nepatogu prieš kultūros namų direktorę, atsiprašiau kad renkuosi geresnes sąlygas. 1975 metais Kultūros ministerija už nuopelnus suteikė liaudies kolektyvo vardą. Tada ir pasivadinome „Žuvėdra“. Mus siųsdavo į koncertines keliones Vengrijoje, Bulgarijoje.

Jūsų biografija netrukdė išvažiuoti į užsienį?

Kai šokome su Romu Idzelevičiumi, buvome Tarybų Sąjungos rinktinėje. Reikėjo išvažiuoti į Suomiją, bet mūsų neišleido. Šiandien stebiuosi savo drąsa. Ryžausi kovoti: kodėl manęs neišleidžia, ką tokio padariau? Norėjau stoti į partiją. Įsivaizdavau, kad ten sąžiningiausi, doriausi žmonės – kaip dievai kokie.

Priėmė?

Nepriėmė. Reikėjo trijų partinių liudininkų, kad jie už mane laiduotų. Tokių neradau. Nedrįso, nors buvau žinoma, gaudavau diplomus, miesto garbės lentoj pakabinta. Bet kai neišleido į Suomiją, nuėjau pas Klaipėdos saugumo viršininką. Priėmė. Turėjau palaukti, kol viską patikrino, atsakė, kad iš jų pusės trukdžių nėra. Tada paskambinau į Vilnių, į partijos CK...

Ir nuvykote ten?

Ką man reiškia – jauna, vakare sėdu į traukinį, ryte Vilniuje. Kaukšt kaukšt – aukštakulniais einu valdžios koridoriais. Tylu, nieko nėra. Prasivėrė viršininko kabineto durys. Sako: „Taip drąsiai ėjote, o dabar drąsa dingo?“ Pakvietė užeiti, išklausė, liepė ateiti už kelių valandų. Priekaištavo, kad nesikreipėme ankščiau, neva būtume išvažiavę. Išvažiavo kiti žmonės iš Lietuvos, jie buvo didesni, taip reikėjo... Štai kokius kelius ėjau, o dabar džiaugiuosi, kad elgiausi taip.

Kaip pradėjote dalyvauti sportinių šokių ansamblių čempionatuose?

Dar Sovietų sąjungoje pradėjo rengti pramoginių šokių ansamblių festivalius. Juose neskirdavo vietos, o suteikdavo laureatų vardus. Ligijos Tautkuvienės iniciatyva (ji dirbo tuomet Liaudies meno rūmuose) leista tokį festivalį surengti Lietuvoje. Kolektyvas turėjo šokti vieną tarybinį, vieną klasikinį, vieną Lotynų Amerikos šokį. Visi Lietuvos kolektyvai dalyvauti atsisakė – ir Norvaišų „Sukūrys“, ir Kamaičių „Vijūnas“. Tame festivalyje dvi komandos tapo laureatais: Moldavijos ir mūsų „Žuvėdra“. Važiavome atstovauti Sovietų sąjungos į pasaulio čempionatą Vokietijoje, Štutgarte.

Kurie tai metai?

1989-ieji. Išvažiavome su savo dar nemokšiškais pastatymais, nežinodami tradicijų. Kiek nužiūrėdavome, kiek suvokė protas, taip ir dirbome. Štutgarte mus pristatė, kad esame iš Memel – taip vokiečiai išdrįso pasišaipyti. Laimėjome ten septintą vietą. Tai mums atrodė aukštas įvertinimas, pergalė; moldavai užėmė aštuntą vietą. Savo tautinę vėliavą jau vežėmės, buvo prasidėjęs Sąjūdis. Kitais metais, suprantama, negalėjome atstovauti Sovietų sąjungos.

Kas padėjo prasiveržti į prizininkus?

1993 metais mus pastebėjo vokiečių treneris Jurgenas Zunholte‘as. Pakvietė atvykti ir padirbėti porą mėnesių. Ryžomės tai daryti. Ubagai tuomet buvome. Dar ne litai, vagnorkės... Pasisamdėme tokį pupuliuką autobusiuką. Susikimšome dvidešimt žmonių ir nugarmėjome į Vokietiją, į Velbertą. Pasitinka treneris: aukštas, išvaizdus vyras. Nustėro mus pamatęs, vėliau laikraštyje rašė: su nutriušusiu autobusu šitiek kilometrų! Galvojo, kaip mus atpenėti, kad vyrai raumenų turėtų. Pirko mums makaronus, picas. Graudus humoras... Tuo metu čempionatuose būdavome ketvirti, jis ryžosi paversti mus čempionais.

Ir pavyko...

Reikėjo laiko ir daug pastangų, kad teisėjai išdrįstų mums rodyti aukštas vietas. Iš trečios – į antrą, iš antros – į pirmą. Publika klykdavo per mūsų pasirodymus, laukdavo to kraujo, kada vokiečius nugalėsime. Paskui mes jau nusibodome, juk šešis kartus čempionai. Kai kurios šalys, kurios būdavo Europos ar pasaulio finaluose, jau dingo, nebesirodo. O mes atsivežėme ir antrą „Žuvėdros“ komandą, ji irgi patenka į finalą. Jaučiu, kad pradeda mūsų nebemėgti... Gal tik Anglijoje lengviau – tos valstybės teisėjai nešališki, neutralūs. Blekpule kartą iš vieno teisėjo išgirdau komplimentus: kokia puiki mūsų programa, kokie kostiumai, kad mes Maskvoje čempionate būsime pirmi! O aš žinau: nebūsime... Mes per maži, per maži mūsų pinigai. Ar įmanoma nugalėti susivienijusius rusus ir vokiečius? Svarstėme, važiuoti ar ne į Maskvą. Nusprendėme kovoti.

Atrodote tobuli ne tik per čempionatus ant parketo, žavimės ir Jūsų koncertais. Kaip Jums pavyksta?

Vien lankyti repeticijas nepakanka, reikia aukotis. Neužtenka žinoti, kad esi čempionas, kad gerai atrodai. Reikia atrodyti dar geriau. Kad geriau atrodytum, reikia tobulėti, o kad tobulėtum, privalai padaryti tai, ko nepadaręs – niekada visko nepadarai.... Daug „Žuvėdros“ šokėjų dirbančių. Suprantu, jiems reikia užsidirbti, reikia gyventi. Mūsų repeticijos vyksta po visų darbų, prasideda pusę devynių vakaro ir tęsiasi iki dešimtos. Daugiau nebeįmanoma, visi būname nusikamavę. Kai grįžti, beveik vienuolikta...


 
Rodoma versija 1 iš 1 
4:04:17 Feb 21, 2011   
4 PM 4 PM
Sąrašas   Archyvas   Pagalba