ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-10-14 nr. 816

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Turinys (7) • ANDRA NEIBURGA. Stumk, stumk (14) • VYGANTAS VAREIKIS. Kokie kiaušiniai yra supuvę? (1) • -js-. Sekmadienio postilėGINTARĖ ADOMAITYTĖ . Apie dainas ir bulves (2) • VYTAUTAS NARBUTAS. Vytautui – Vyteliui ŠeriuiEMILIJA LIEGUTĖ. Most most ir most (2) • SIGITAS GEDA. Skaitalai – pelėmsBORIS PASTERNAK. Eilėraščiai iš romano (48) • ALMA RIEBŽDAITĖ. Namai viešoje erdvėjeCASTOR&POLLUX . Verba de verbisRENATA ŠERELYTĖ. Tikri ir tariami stebuklaiGINAS ŽIEMYS. Mergė ir jautisIšlaisvintas kino erosasLAIŠKAI (195) •

Tikri ir tariami stebuklai

Vaikų literatūros apžvalga

RENATA ŠERELYTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija

Panašu, kad vaikas mūsų visuomenėje suvokiamas kaip nevisavertis ir neprotingas jos narys – jam kuriama infantili literatūra ir menas, prie kurių jis taip pripranta, kad ir suaugęs neatsisako. Užtat jau nebe juokinga, o kraupu, kai suaugę žmonės (neretai einantys solidžias valstybės tarnautojų pareigas) rimtais veidais klausosi lietuviško „popso“, kuris praplėstų nebent darželinuko akiratį. O dar kraupiau, kai kultūriniuose savaitraščiuose, rubrikoje „Bibliografinės žinios“, po užrašu „Literatūra vaikams“ randi daugybę negirdėtų autorių ir leidyklų, skiriančių savo produkciją vaikams. Dažniausiai tai būna eilėraščiai – labiausiai paplitęs grafomanijos žanras. Brandus skaitytojas dar gali iškęsti „beržų sentimentalą“ (A. Mackaus terminas), pilamą jam ant galvos, kaip iškenčia politikų demagogiją. Galima netgi žvelgti į tai su humoru (bene geriausia išeitis). Bet kai nevaldomi lyrikos srautai nukreipiami į vaikus, posakis „Lietuva – poetų kraštas“ ima skambėti kaip keiksmažodis. Bet nieko čia nepadarysi. J. Erlickas sakė, kad yra autorių, kurie negali nerašyti, o nesispausdinti – tuo labiau. Galima pridurti, kad demokratiniai šalies įstatymai jiems tai leidžia, nes demokratija – santvarka, kurioje ir blogas skonis yra vertybė.

Geros poezijos vaikams niekada nebūna daug. Ypač laikais, kai poetinė kalba kaip žmogaus dieviškos kilmės įrodymas užleidžia vietą pamėgdžiojimo, „beždžioniškajai“ kalbai, nuteikiančiai niūriems apmąstymams apie Darwino teorijos pagrįstumą. Sigito Gedos „Testamentas mažai mergaitei“ („Trys žvaigždutės“, 2006, iliustravo Vievio ir Elektrėnų meno mokyklų mokiniai, vadovaujami Adelės ir Augenio Kaspučių) iš srauto „beržinės“ lyrikos išsiskiria žodžio pajauta, originaliu mąstymu, erudicija, kreipimusi į vaiką ne kaip į kvailelį, o kaip į pilietį, asmenybę. Tai liudija ir knygos pavadinimas, bylojantis ne apie daiktų ir nekilnojamojo turto perdavimą, o apie dvasinį palikimą (šią žodžio „testamentas“ reikšmę mes baigiame užmiršti!..). O prisiminus, kad S. Geda (ir M. Martinaitis) jau sovietiniais laikais buvo iš tų poetų, kurie nedalijo literatūros į „vaikišką“ ir „nevaikišką“, todėl anuomet laikyti „nepatogiais“, kitokiais, nepriimtinais oficialiai ideologinei linijai, – sunku tikėtis, kad atsivertę „Testamentą mažai mergaitei“ rasime visą šablonišką vadinamosios vaikiškos poezijos arsenalą: gerus kiškius, blogus vilkus, įprastus moralitė ir tvarkingus rimus. S. Geda rašo apie kopūstą („Kopūstas yra šiaurės rožė“) ar bulvės žiedą („Kiek daug mačiau“) ta gaivalinga kalba, kuri ateina iš amžių glūdumos, iš dieviškos gyvybės kibirkšties plykstelėjimo, iš širdį gildančios archaikos ir yra įstabi tuo, kad šnekėdama apie smulkmę (bulvės žiedą ir kopūsto galvą) atskleidžia visatos ir žmogaus sandaros paslaptis. Maži dalykai čia tampa kosminiai. O smulkme – visa tai, su kuo susiduriame kasdienoje: politika, verslininkiškumas, įvairios subkultūros, kurios egzistuoja kaip kompensacija dvasinei tuštumai užpildyti. Vaikų kultūrai irgi gresia pavojus virsti tokia nieko nekompensuojančia subkultūra, turinčia saugių temų ir stereotipų. S. Geda, rašydamas apie vaiko mirtį, nuomarį, kalnuose žuvusią mergelę, elgetą Agotėlę, pažeidžia šiuos stereotipus. Skaitytojas turi galimybę pažvelgti anapus kasdienos.

Vaikų iliustracijos paprastai atpažįstamos iš pirmo žvilgsnio ir yra žavios savo nevaržomu kūrybiškumu (tegu ir kiek standartišku). Bet tokiai knygai kaip „Testamentas“ reikėtų kitokio apipavidalinimo. Daugiau erdvės eilėraščiams – kad jie nebūtų sugrūsti vienas prie kito kaip sovietiniais laikais žmonės prie dešros. Eilėraštis turi teisę užimti visą puslapį, nes, šiaip ar taip, jis yra aristokratiškas žanras, kuriam reikia pagarbaus atstumo.

Žinoma, tas aristokratiškas pagarbumas kartais būna kiek suprofanuotas. Pavyzdžiui, 1946 m. parašytas, o lietuviškai 2005 m. leidyklos „Alma littera“ išleistas Elizabeth Goudge „Baltasis arkliukas“ – knygos viršelyje kaip ant paminklo puikuojasi J. K. Rowling žodžiai: „Aš tiesiog dievinau „Baltąjį arkliuką“. Ketvirtajame viršelyje paaiškinama, kad po šio J. K. Rowling prisipažinimo pasaulyje kilo susidomėjimo „Baltuoju arkliuku“ banga. Taigi turėtume susidomėti ir mes, nes irgi esame savotiški kosmopolitai ir pasaulio piliečiai. Tik keista, kad kūrinys, inspiravęs garsiąją poteriadą, dabar tenkinasi kuklaus priedėlio vaidmeniu ir turi šildytis svetimos šlovės spinduliuose. Bet gal tai visiškai natūralu – žinomas masinės kultūros produktas arba įtraukia ir „suvirškina“ kitus mažiau žinomus, arba juos atmeta.

Prekės ženklui „Haris Poteris“ „suvirškinti“ savo pirmtaką „Baltąjį arkliuką“ nėra sunku – Rowling ir Goudge stilius, išraiškos priemonės, personažai iš tiesų panašūs (vienaragiai, liūtai, nykštukai, blogio ir gėrio susidūrimas). Abiejų autorių pasakojimo būdas pakankamai sklandus, neužkliūvantis ir neįsimenantis, nepasižymintis literatūriniu meistriškumu. Todėl greitai išblėsta iš atminties. O personažų standartiškumas sukelia netgi lengvą nusivylimą. (Kaip priešpriešą „Baltajam arkliukui“ paminėčiau H. Burnett „Paslaptingą sodą“, kur, regis, pinamas analogiškas siužetas: tėvų netekusi mergaitė atvyksta į paslaptingą pilį pas tolimus giminaičius ir išnarplioja gūdžią pilies paslaptį.) Bet kodėl „Paslaptingas sodas“ jaudina, o „Baltasis arkliukas“ – ne? Kodėl perskaičius vieną kūrinį išgyvenamas katarsis, o kitą – tik lengvas nusivylimas? Kaltas autoriaus rašymo ar gyvenimo būdas? Ar savotiška „literatūrinė nejautra“ – nesuvokiama, kad rašant reikia laikytis tam tikro atstumo nuo dalykų, kurie yra pernelyg lengvai pasiekiami, įvaldomi? Kad „gražus“ rašymas dar nėra tikroji meistrystė?.. J. Aputis savo triptike „Ak, Teofili!“ yra rašęs, kad, neragavę praradimo vaisiaus, mes būtume nelaimingi savo laimėje. „Paslaptingas sodas“ skiriasi nuo „Baltojo arkliuko“ būtent šiuo aspektu – „Sodo“ herojės laimė turi praradimo vaisiaus skonį, ir lengvas jo kartumas apsaugo nuo tuščių iliuzijų.

iliustracija

Kita anglų rašytoja, ketvirtajame viršelyje vadinama „legendine“, „viena iš populiariausių pasaulyje“ , bet mums beveik negirdėta, yra Enid Blyton. Jos istorijos apie stebuklingą medį parašytos maždaug tuo pat metu kaip ir E. Goudge „Baltasis arkliukas“ – 1936–1946 m., o lietuviškai išleistos 2005 m. („Stebuklingas Tolumų medis“, leidykla „Garnelis“). Tai, kad E. Blyton vadinama „XX a. J. K. Rowling“, o jos knygos lyginamos su „Mike Pūkuotuku“ ir „Piteriu Penu“, daro įspūdį, jog ketvirtieji viršeliai tampa reklamos sunkiąja artilerija, kuri turi parblokšti skaitytoją be papildomų apšaudymų (smulkūs šratai tik gadina įspūdį). Bet vis dėlto kodėl leidyklai neretai rūpi tik „parblokšti“ skaitytoją efektingu palyginimu, o ne plačiau supažindinti su autoriumi?.. Ar parengti įvadinį straipsnį apie tokį populiarų, bet mums nežinomą autorių yra labai sunku?.. Be to, leidykla kažkodėl nepasivargino nurodyti iliustracijų autoriaus. Autoriaus teisių pažeidimas ar nepagarba dailininkui?

O jei jau lygintume „Stebuklingo Tolumų medžio“ pasaulį su minėtais kūriniais – vargu ar lyginimas kaip vertinimo priemonė duotų kokios naudos. Nes lyginami iš esmės nepanašūs dalykai. E. Blyton stilius ekspresyvus, dinamiškas, jame nėra nei Rowling ir Goudge būdingų šiurpoko siužeto dėstymo vingrybių, nei A. A. Milne’o poetiškumo, nei psichologinių veikėjų portretų ar detalesnio aplinkos vaizdavimo. Dominuoja veiksmas, ir kai kuriems jis gali pasirodyti pernelyg intensyvus, sausas. Tačiau neturėtume pamiršti, kad knygą skaito vaikai – jie sugeba fantazuoti ir įsivaizduoti!.. Juolab kai pagrindinis veikėjas – stebuklingas medis su keistais gyventojais (ponia Skalbike, Prikaistuviniu, Mėnulveidžiu ir kt.), o veiksmas vyksta stebuklingose šalyse – debesyse, kurie atplaukia į medžio viršūnę pasisvečiuoti.

Tiesą pasakius, man, kaip beviltiškai suaugėlei, labiau patinka „Mikė Pūkuotukas“ – jo humoras, jo pasaulėlio paprastumas (kai suaugi, kažkaip imi bijoti didelių fantazijų!..), „mažo protelio“ filosofija ir žavios murmelės, atskleidžiančios autoriaus kūrybiškumą. Gražu ir tai, kad Pūkuotuko pasaulio stebuklai tokie paprasti. Mat suaugusiajam didelės stebuklų dozės kartais ima atrodyti įtartinos...

Paprastas gyvenimas irgi pakankamai kūrybingas ir netikėtas. Šią tiesą liudija norvegų rašytojos Anne-Cath. Vestly knyga „Mortenas, senelė ir Viesulas“ („Pasviręs pasaulis“, 2006, iliustravo Eglė Gelažiūtė-Petrauskienė). Vaikystėje, sovietmečiu, skaičiau šios puikios rašytojos kūrinį „Tėtė, mama, aštuoni vaikai ir sunkvežimis“, verstą, aišku, iš rusų kalbos, kaip buvo verčiama beveik visa užsienio literatūra (dabar už gražų vertimą iš originalo kalbos turime būti dėkingi Leonui Petravičiui). Tuomet net neįtariau, kad egzistuoja dar šešios šios „serijos“ knygos – matyt, tarybiniams leidėjams užteko ir vienos, socialiai teisingos (kalba sukasi apie nelengvą daugiavaikės šeimos gyvenimą „kapitalistiniame pasaulyje“). Užtat leidykla „Pasviręs pasaulis“ ėmė ir išleido visas septynias – minėtoji yra paskutinė „serijos“ knyga. Tik gaila, kad trūksta operatyvios informacijos apie visas knygas. Be to, šiandien „ant bangos“ yra vadinamoji „raganų ir burtininkų literatūra“, kur kerai, užkalbėjimai ir magiški ritualai, sakyčiau, suprofanuoja stebuklą, taigi ir pasakojimas apie paprastos, neturtingos šeimos gyvenimą turbūt bus įdomus nedaugeliui. Nors galbūt čia ir skleidžiasi tikrieji stebuklai: šeimos meilė, darna, santarvė, sumanumas, draugystė. Savo vietą šioje knygoje randa ir tėtė, ir mama, ir senelė – iš „raganų literatūros“ jie paprastai eliminuojami, kad tik herojus jaustųsi vienišas, nelaimingas, nemylimas, ir visus šiuos trūkumus kompensuotų burtai ir burtininkų draugija. Galbūt tokia iliuzine „raganų literatūra“ labiausiai žavisi tie, kuriems paprastas gyvenimas pagailėjo stebuklų, o tikrovė privertė nusigręžti? Ir jeigu tokia literatūra yra labiausiai skaitoma, kyla klausimas, kodėl pasaulyje tiek daug vienišų ir stebuklu netikinčių žmonių.

Darnios aštuonis vaikus auginančios šeimos gyvenimas vertas to, kad į jį būtų pažvelgta įdėmiau – kaip į socialinį reiškinį, moralinį veiksnį. Nes Lietuvoje kažkodėl susiformavo nuostata, kad daugiavaikė šeima – kažkas gėdingo, asocialaus. Vienas ponas, atstovaujantis pensininkams, reikalaujantiems grąžinti valstybės „pasiskolintas“ pensijas, pareiškė, kad iš daugiavaikių ir asocialių šeimų reikia atimti pašalpas (tarsi „daugiavaikė“ ir „asociali“ būtų tas pats!). O turtingi žmonės dažnai sako, kad turint daug vaikų neįmanoma visiems suteikti materialinių garantijų bei šilumos ir meilės (tarsi pastarieji dalykai būtų kokios normuojamos kruopos!). Matyt, jie baiminasi, kad neįstengs kiekvienam vaikui skirti privačios valdos kur nors prie gražaus ežerėlio ir šiltos valstybinės tarnybos. Jiems natūralu auginti ir auklėti būsimą biurokratą, o nenatūralu – išauklėti vaiką tiesiog pilietį, atsakingą už savo ateitį. Kai skaitai A.-C. Vestly knygas, matai tokio piliečio brendimą, atsakomybės jausmo formavimąsi, visuomeninę iniciatyvą. Bet, matyt, ne visi tokias knygas skaito...

O kad pagaliau ir asocialios šeimos vaikas turi teisę būti auklėjamas kaip pilietis (pašalpos skiriamos jam, o ne jo prasigėrusiems tėvams!), mūsų ponai, besirūpinantys savo reikalais, nedažnai prisimena. Lengva ranka ima sau sklypus, dalijasi premijas, pasiskiria reprezentacines išlaidas (tarsi jie turėtų ką reprezentuoti!). Betgi jūs, ponai, kurių tiek daug ir kurie visi tokie gražūs, pasižiūrėkite į vaikų akis!.. Tų, iš gelmės, iš dugno, gildančios tamsos – iš neseniai eksponuotos R. Vikšraičio parodos „Prospekto“ galerijoje. Paniekinta purvo, nešvaros, gyvuliškumo, tose akyse tebespindi vaikystės šviesa. Stebuklo viltis. Kad toji viltis neišblėstų – ar tai nėra svarbiausia, dėl ko verta kas rytą keltis ir gyventi?

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 31 iš 31 
14:53:12 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba