ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-02-21 nr. 689

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GINTARAS BERESNEVIČIUS. Susipusiausvyrinimas (48) • Sigitas Geda. Kalba, pasakyta Nacionaliniame operos ir baleto teatre Vasario 16-ąją (5) • KASPARAS POCIUS. Tarp Europos ir Honkongo (6) • Užuojauta (2) • ROMUALDAS OZOLAS. Supratimai: kasdienės mintys (23) (15) • ANDRIUS MARTINKUS. Kitas, tolerancija ir skirtumų Dievas (17) • SIGITAS GEDA. Septyniolika brulijonų (2) • RENATA DUBINSKAITĖ. Privatus dangus ir neišvaizdus vaizdinys (11) • JŪRATĖ BARANOVA. Vienatvė tarp daiktų (11) • JEAN-SÉBASTIEN STILL ir JEAN PIERRE MOHENEM. Gelbėjimas ar naikinimas? (2) • RASA ŽIEMYTĖ. Ludwigas Wittgensteinas ir šiek tiek klinikos (26) • EMILIJA LIEGUTĖ. Jau sniego skranda suplyšo (2) • LIBERTAS KLIMKA. Apie Užgavėnių mitiškumą (16) • SAULIUS MACAITIS. "Marš, marš, tra-ta-ta" (6) • DINO BUZZATI. Tarakonas (5) • Iš Markaus Rodunerio asambliažų (2) • mano laiškas tau (126) • Julijus Lozoraitis. Mirtinas virusas (El. redakcijos priedas) (11) •

Apie Užgavėnių mitiškumą

LIBERTAS KLIMKA

[skaityti komentarus]

Užgavėnės dabar Lietuvoje yra turbūt mėgstamiausia liaudiškoji šventė. Joje daug erdvės žaismei, valiūkavimui, visokeriopai saviraiškai. Todėl šia tradicine švente džiaugiasi ir vyresnės kartos žmonės, ir jaunimas. Pritampa Užgavėnės mūsų dienomis ir miesto kultūroje; jas rengia kraštiečių bendrijos, etninės veiklos centrai. Šventė tebėra išlaikiusi natūralų ir spontanišką pobūdį, jos aktyvių veikėjų ir žiūrovų neskiria scenos rampa; be to, visi žino, kas čia vyksta.

Užgavėnės krikščioniškajame kalendoriuje atriboja laikotarpį po Kalėdų nuo laikotarpio prieš Velykas. Ši ypatinga metų diena visada būna antradienis, nes septynių gavėnios susikaupimo savaičių pirmosios trys dienos dar atiduodamos linksmybėms – žiemai išvaryti ir pavasariui prisišaukti. Užgavėnėmis baigdavosi piršlybų ir vestuvių žiemos laikotarpis.

Daugelis tautų turi savitus Užgavėnių papročius, nors šventės kilmė yra ta pati. Daug kur Užgavėnės švenčiamos rengiant karnavalus, labai iškiliai ir triukšmingai. Bet kaip skirtingai! Štai Venecijoje: kostiumuotos kaukės iš viduramžių fantazijų, – jos tokios orios, aristokratiškos, paslaptingos, nebylios. Rio de Žaneire šėlsta temperamentingų pusnuogių gražuolių paradas, – tai sambos mokyklų šokėjos, apsitaisiusios kaip atogrąžų paukščiai, peteliškės ir gėlės. Bulgarijoje vyksta kukeriais vadinamų mitinių personažų, lyg kokių senovės karių, vaikštynės. Mūsų krašte, iš dalies ir pas kaimynus, Užgavėnės visiškai kitokios. Į lietuviškuosius papročius akivaizdžiai įsipynę ir senosios agrarinės magijos elementai, susiję su žemės žadinimu naujajam gyvybės ciklui. Galima manyti, kad tai prosenoviškos baltų šventės apeigų likučiai. Daugelis požymių byloja apie mūsų Užgavėnių archajiškumą, siekiantį, tikėtina, net akmens amžių. Apskritai ši kaimo pramoga – labai įvairių laikotarpių istorinių aplinkybių modifikuotas etninės kultūros reiškinys. Praeityje būta ir tokių atvejų, kai mieste vykstančią šventę dvasininkai bandė reglamentuoti, šalindami iš jos paprotinius elementus, – tai liudija, pavyzdžiui, Vilniaus universiteto vizitatorių XVII a. pradžios memorialai.

Mūsų krašto klimatas nelepina žmonių: senovėje žiemą jie nelengvai išgyvendavo, dažnai tekdavo ir pabadauti. Privalu būdavo taupyti maistą ir kaip nors pavasario sėjai išlaikyti grūdų atsargas. Dėl to ir atsirado poreikis laiką skaičiuoti; beje, pats žodis "laikas" kildinamas iš "laikyti". Pirmieji pavasario požymiai būdavo labai laukiami, džiaugsmingai sutinkami. Atsisveikinant su žiema iš paskutinių atsargų sočiai pavalgoma. Iš to kilo paprotys gavėnios išvakarėse atsivalgyti mėsos: sekmadienį – tris, pirmadienį – šešis, antradienį – net devynis kartus. Šių skaičių seka nėra atsitiktinė, – ji kartoja medžiotojų bendruomenės mėnulio kalendoriaus algoritmą. Mūsų krašte visų agrarinių švenčių tradicinis patiekalas yra kiauliena. Gal nuo tada, kai šernas "pamokė" žmogų velėną plėšti; o juk aisčių žemdirbystę romėnas Tacitas išgyrė dar pirmame amžiuje po Kr. Kiti tradiciniai Užgavėnių valgiai: šiupinys iš kruopų ir žirnių, spurgos, kiaušinienė, įvairiausi blynai. Valgoma tai, ko norima turėti ir ateinančiais metais. Antradienį po vakarienės šeimininkas pasakydavo: "Mes užgavėsim, tegu užsigavi mūsų bėdos ir nelaimės". Ir šaltienos likučiais namiškiams patepdavo rankas bei kojas, – tikėta, kad tada gyvatė neįkirs. Gabalėlį lašinių nuo šventinio stalo pasidėdavo atskirai – nublizginti noragui, kai ateis laikas pirmąją pavasarinio arimo vagą versti. Ir rankoms patrinti išėjus į kviečių ar kanapių sėją, kad paukščiai pasėlio nelestų.

Užgavėnės nėra bažnytinė šventė, tačiau liaudiški papročiai drausdavo daugelį darbų: negalima verpti, girnomis malti, virvių sukti. Ogi todėl, kad šie darbai primena gamtos stichijų šėlsmą, kurio nesinorėtų vasarą sulaukti. Tačiau diena tokia išskirtinė, kad ir jos orai laikyti pranašiškais žemdirbiui. Jei per Užgavėnes sausa, pavasaris bus be lietaus, jei saulėta – javai bet kur pasėti derės, jei snyguriuoja – užaugs geri linai.

Smagiausia, kai į kiemą klegėdami, muzikuodami įvairiais instrumentais ir rakandais, barstydami pelenus, žnaibydamiesi, visokias išdaigas krėsdami suguža persirengėliai. Tada prasideda tikrasis liaudiškojo teatro vaidinimas: šeimininkas į vidų įsileis ir gerai pavaišins, jeigu atvykėliai bus šmaikštūs, aštrialiežuviai, išmoningi. Prakalbų temos tradicinės: šeimininkai visaip išliaupsinami, kad tik priimtų sušilti suvargusius ir sušlapusius ateivius. Persirengėlių paprotyje pasireiškia ir kitas esminis agrarinės magijos bruožas – ryšys su protėvių vėlėmis, vadinamasis nekrokultas. Kolektyvinės mitinės sąmonės sukurtos dvasios, kitados talkinusios medžioklėje, vėliau ėmėsi padėti ir žemdirbystėje. Užgavėnių kaukės – tai įvaizdžiai, atklydę iš įvairių laiko tolybių. Seniausios – žvėrių ir paukščių: Meškos, Vilko, Gervės, Gandro. Jos tikriausiai kilusios iš toteminių genčių globėjų ar jų antgamtinių savybių garbinimo. Vėlesniais laikais žemės derlumo, apskritai vaisingumo sąvokos buvo susietos su naminiais gyvuliais. Iš to tokios kaukės: Ožys, Avinas, Žirgas. Kai kuriose apylinkėse, prisidengus drožtinėmis ar odos kaukėmis, vaizduojančiomis labai suvargusius, raukšlių išvagotus veidus, "einama ubagais". Žinant liaudies tradicijose elgetų socialinei padėčiai skiriamą ganėtiną pagarbą, šiuose įvaizdžiuose galima įžvelgti protėvius ar net senosios baltų religijos žynius. Paslaptingas yra Juodo Gauruoto – tikriausiai kokio vėlių vedlio, mirusiųjų pasaulio dievybės – įvaizdis. Iš įvairių mitinių būtybių kilę personažai galiausiai tapo "vengrais", "žydais" ir "čigonais". Bet jokiais būdais nenorint pašiepti ar pasityčioti iš tautinių mažumų. Esmė kita: Užgavėnių veikėjai ir išvaizda, ir elgsena pabrėžia, kad jie yra svetimi, iš kito krašto. Įterpia į kalbą įvairiausių garsažodžių, svetimžodžių. Dažnai prisistato kaip atkeliavę iš už vandenų esančios šalies, kurioje viskas atvirkščiai, ir net saulė pirma leidžiasi, paskui teka. Taigi aiškėja, kad kitados persirengėliai pabrėžtinai vaizduodavo atėjūnus iš anapus, iš mirusiųjų pasaulio. Protėvių vėlės aplanko žmones per šventę, primindamos greit ateisiant pavasarį su jo džiaugsmais ir darbų rūpestėliais. Ir ateina ne nugąsdinti, bet padėti žmonėms rasti santarvę su gamtos stichijomis, įveikti bendruomenėje besikaupiančias negeroves. Pavyzdžiui, pašiepia senbernius, vis nesurandančius poros: tokį Sidarą vis stumia arčiau merginų. O Gervė – meilės paukštė – pažnaibo, pakutena prinokusias merginas, kad kitais metais vėl neliktų "ant pernykščių šiaudų". Ir "žydai" derėdavo pirkti "bergždenikes" – užsibuvusias mergauti. Stengdavosi tokias merginas pašokdinti, pabučiuoti, skruostus ištepdami suodžiais ar virto buroko raudoniu. Taip žaismingai per Užgavėnes parodomas kaimo rūpinimasis natūraliąja bendruomenės gyvastimi.

Kadangi Užgavėnės iš esmės yra agrarinė šventė, kurioje maginiais apeiginiais veiksmais skatinamas žemės derlumas, per jas būdavo suvaidinamos ir vestuvės. Jaunikiu paprastai aprengiamas koks nedidelis vyrutis, o "nuotaka" – kuo stambesnis vyras. Jis ant rankų nešdavosi "kraitį" – skudurinę lėlę. Vestuvių palydoje būdavo ir daugiau vyrų, persirengusių moteriškais drabužiais. Žaidybinė lyčių inversija gali būti aiškinama taip. Šventės pobūdis reikalauja aktyvaus erotiško elgesio, provokuojančio gamtos vaisingumą. Kaimo moteriškėms dėl įgimto kuklumo, krikščioniškųjų dorovinių nuostatų tai visai nepriimtina. Todėl šie vaidmenys ir atitenka vyriškiams.

Bet svarbiausia yra išvaryti įkyrėjusią, atsibodusią piktąją žiemos dvasią, kad ir kaip ją vadintume – More, Kotre, Barbora, Magde, Sene Kūniške ar Gavėnu. Šių pamėklių galas liūdnas – vidurnaktį jos bus išvarytos iš kaimo, nustumtos nuo kalno, paskandintos eketėje ar net supleškintos lauže. Tada, sakoma, ir pavasaris greičiau ateisiąs. Žemaičiai Morę į egzekuciją tempia užsodinę ant rato ir rogių pavėžos. Tuo išmoningai parodoma, kaip pavasaris žiemą gena. Bet prie pamėklės arčiau neprieisi – pikta, švaistosi kočėlais. O Lašininio ir Kanapinio kova – labai senais laikais vykdavusių Meškos ir Briedžio, vasaros ir žiemos valdovų, varžytuvių aidas. Įdomu pažymėti, kad daugelį išvardytųjų Užgavėnių veikėjų kaip žvaigždynus galima rasti šalia Paukščių Tako, kadaise Vėlių Keliu vadinto. Galimas dalykas, kad Užgavėnės mitinėje sąmonėje seniau buvo suvokiamos kaip paskutinis pabuvimas su protėvių vėlėmis, žiemojusiomis ten, kur saugomos atsargos pavasario sėjai. Šiltesniems orams padvelkus ateina laikas atsisveikinti: vėlės išeis į laukus pasėlių globoti. Štai kodėl tradicinių žiemos ir vasaros švenčių pobūdis yra toks skirtingas.

Užgavėnių persirengėlių vaikštynių tradicija, beveik nenutrūkusi, gerai atmenama vyresnės kartos žmonių, išliko tik Žemaitijos miesteliuose ir bažnytkaimiuose. Kituose Lietuvos regionuose šventės vyksmas apskritai būdavo paprastesnis. Bet visur Užgavėnių dieną važinėjamasi rogėmis, rengiamos žirgų lenktynės. Sakoma, kuo toliau nuvažiuosi, tuo linai ilgesni užaugsią. Šaunu iš rogių ir į pusnyną išvirsti, sniege išsivolioti. O jeigu dar į glėbį pagriebsi stamantresnę moteriškaitę – nuo to tik žemė derlesnė bus. Tai akivaizdūs similinės, arba panašumo, magijos veiksmai.

Vaikai nuo kalniuko – kas rogutėmis, kas geldoje ar verpstę apžergęs – paskutiniu sniegu čiuožia. Mažuosius kaimo vaikiukus susodindavo į kubilą, šį įkeldavo rogėsna, uždengdavo gūnia, o mažiams paliepdavo kuo garsiau dūgzti. Sakydavo, kad tai – "bitės". Jei jas perliesi vandeniu, tuomet ir tikrosios bitelės vasarą daug medaus prineš, išleis stiprius spiečius. Tačiau vadeliotojo botagas ilgas, su kibiru vandens arti neprieisi. Smagios važinėjimosi dainos, su greičio ir erdvės pajauta: "Oi žirge žirge, žirgeli bėrasai, nuvežki mane čiužan šonelin..." Lygiai kaip ir sūpuoklinės: "Supkit, meskit mane jauną, kad išvysčiau tėvulio dvarą..." Tai dar vienas Užgavėnių pasismaginimas. Jei kieme pilna pažliugusio sniego ar purvo, tada sūpuokles kabindavo klojime po sija. Kuo aukščiau išsisupsi, tuo linų pluoštas bus ilgesnis. O gal ir žemelę reikia išsūpuoti, tarsi kūdikį lopšyje, kad vasarą brandintų gerą derlių. Visos šventės linksmybės artina pavasarį, žadina gyvybines žemės maitintojos jėgas.

Kiekvienoje apylinkėje, juolab etnografiniame regione, Užgavėnės būdavo švenčiamos vis kitaip. Ir nelygu kiek žmonių atmintyje išliko to senojo paveldo. Arčiausiai pirmapradės šventės eigos nūnai turbūt yra Kurtuvėnų miestelio Užgavėnės, nes jų vyksmas beveik nebuvo nutrūkęs, o jau mūsų laikais papročius gaivinant ir skatinant buvo stengiamasi laikytis vietinių tradicijų. Dabar tai visų laukiama, linksma, daug autentiškų bruožų išlaikiusi žiemos pabaigos šventė. Ji gražiai suburia miestelio bendruomenę, privilioja nemažai svečių. Tikrai verta joje apsilankyti!

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


13027. Kanapinis2004-02-23 18:40
Blynus maišykit!Ryt pasiausim, žiemą iš kiemų išvarysim, Lašininį ant menčių paguldysim.
Kodėl?
Paskaitykit šį puikų straipsnį.
Skanių blynų!

13058. baubas :-( 2004-02-24 12:28
"Kuo aukščiau išsisupsi, tuo linų pluoštas bus ilgesnis" arba garbes rasliavos rasytojui daugiau. geriau horoskopus kliedetumet...

13060. Užgavėnės :-) 2004-02-24 13:05
Geras straipsnis, man patiko. Mano esmę atitiko.

13078. Žydukas :-) 2004-02-24 20:05
Visus apėjau, savo susirinkau, kitiems išdalinau. Jau ir gavėsiu, tik nenorėčiau, kad ŠA kokią bado dietą paskirtų. Daugiau tokių įdomių straipsių,, kad Gavėnios metas neprailgtų!

13098. zemaite2004-02-25 13:49
Dekoju uz paprasta aiskuma.Visada laukiu jusu kalbejimo rastu ar balsu.

13105. Akuotas2004-02-25 15:40
Puikus, informatyvus ir labai reikalingas straipsnis.

13135. Hmm... :-) 2004-02-26 11:01
Kokių burtų reikia, kad ta žiema tikrai būtų išvaryta? Tiek sniego privertė, kad ir kitam sezonui užtektų.

13242. Akis :-) 2004-02-27 13:46
Man labiausiai patiko šis straipsnis. Kai yra geri straipsniai, tai ir komentarai neprasti. Jokie donskiai čia nieko nepadarys, kad ir kaip savo nuomonę reikštų - su pykčiu ar be jo:)

13262. MORĖ2004-02-27 18:35
Autorius pernelyg menkai įmitęs rašyti apie bet kokį mitiškumą.

13288. Kanapinis_Morei (13262)2004-02-28 10:08
Koks Jūsų įmitimas rašyti apie mitiškumą? Gal malonėtumėte jį pateikti? Mielai paskaityčiau-panaršyčiau. Kuo skubiau, tuo geriau. Dėkit savo auksines mintis kad ir į komentarus. Honoraro, tiesa, negausit, bet užtat nuoširdžių ir geranoriškų atsiliepimų tikriausiai niekas nepagailės. Gaila, kad Jūs kitam šykštus gero žodžio.

103016. Egidijus2007-11-25 16:57
Gal kas galėtumėte paaiškinti tokį man kilusį klausimą - kodėl daugelis mūsų bočius pravardžiuoja baltais, kai kalba eina apie žiliausią senovę? Juk baltais mūsų bočius ir mus pačius pavadino G. Neselmanas 1845 metais. Tai ar dera mūsų bočius ir mums vadinti baltais, kai jie yra, buvo ir bus arijai?

103515. Saulute :-) 2007-11-29 20:33
Straipsnis labai patiko: daug naudingos informacijos, įdomu buvo skaityti. Kaip visada profesoriaus Liberto Klimkos straipsniai puikūs. Aš tikiuosi, kad šio ypatingai reikšmingo Lietuvai asmens veikla turės tęstinumą ir mūsų, jaunojoje, kartoje.

108771. minedas :-( 2008-01-28 13:08
xe,,,minedas

108772. mumija :-) 2008-01-28 13:09
fainas minedas xD minedas valdo!!!!!!!!!!!

108773. saulete ..ka zjkas :-) 2008-01-28 13:10
ja!!!!!!!!!!!11KAS CIA BL????

Rodoma versija 22 iš 23 
14:52:55 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba