ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-02-21 nr. 689

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GINTARAS BERESNEVIČIUS. Susipusiausvyrinimas (48) • Sigitas Geda. Kalba, pasakyta Nacionaliniame operos ir baleto teatre Vasario 16-ąją (5) • KASPARAS POCIUS. Tarp Europos ir Honkongo (6) • Užuojauta (2) • ROMUALDAS OZOLAS. Supratimai: kasdienės mintys (23) (15) • ANDRIUS MARTINKUS. Kitas, tolerancija ir skirtumų Dievas (17) • SIGITAS GEDA. Septyniolika brulijonų (2) • RENATA DUBINSKAITĖ. Privatus dangus ir neišvaizdus vaizdinys (11) • JŪRATĖ BARANOVA. Vienatvė tarp daiktų (11) • JEAN-SÉBASTIEN STILL ir JEAN PIERRE MOHENEM. Gelbėjimas ar naikinimas? (2) • RASA ŽIEMYTĖ. Ludwigas Wittgensteinas ir šiek tiek klinikos (26) • EMILIJA LIEGUTĖ. Jau sniego skranda suplyšo (2) • LIBERTAS KLIMKA. Apie Užgavėnių mitiškumą (16) • SAULIUS MACAITIS. "Marš, marš, tra-ta-ta" (6) • DINO BUZZATI. Tarakonas (5) • Iš Markaus Rodunerio asambliažų (2) • mano laiškas tau (126) • Julijus Lozoraitis. Mirtinas virusas (El. redakcijos priedas) (11) •

"Marš, marš, tra-ta-ta"

SAULIUS MACAITIS

[skaityti komentarus]

Ir kaip čia dabar reabilitavus 1964 metų lietuvių filmą "Marš, marš, tra-ta-ta", kurį vieningai atmetė publika ir kritika? Kaip įtikinus, kad šį labai nestandartinį Raimondo Vabalo kūrinį LTV2 "Retrospektyvoje" verta pažiūrėti ir šiandien?

Ano meto vertintojus pirmiausia sutrikdė faktas, kad Vabalas, jau sukūręs rūsčiai lyrišką "Kanonadą" ir dar rūstesnius "Žingsnius naktį", pasirinkęs, atrodė, vien sodraus realistinio kino kryptį, staiga absoliučiai pakeitė manierą ir nutarė sukurti ir to meto sovietų kine, ir pasaulyje labai nepopuliaraus (nes sunkiai įkandamo) bufonados, pamfleto žanro filmą. Kokie čia autoriaus kaprizai?

Pamenu, kartą Raimondas nuoširdžiai man dėstė savą "ledlaužio" teoriją: jis įdirba kokį nors kinematografinį "plotą" (tematinį, žanrinį – nesvarbu), paskui jam tai tampa nebeįdomu – tegul kiti, jei turės ūpo, toliau kuičiasi. Vabalas, būdamas dar visai jaunas, įsiurbė Juozo Miltinio nebuitiško, neanekdotinio juoko pamokas (vaidino, tarkim, "Melagyje" pagal C. Goldoni), paskui VGIK’e tapo mokiniu vieno didžiausių rusų avangardistų, vėliau pervardinto į "formalistus", Levo Kulešovo, kurio nebylioji bufonada "Nepaprasti misterio Vesto nuotykiai bolševikų šalyje" tebejuokina iki ašarų. Taigi lietuvių "ledlaužis" buvo pasirengęs visai kitaip, negu tikėjosi buitinių ar lyrinių komedijų persivalgę sovietų žiūrovai, traktuoti juoką.

Scenarijus (G. Kanovičiaus, I. Rudo) iš pradžių vadinosi "Karas atidedamas rytdienai". Jau čia slypėjo absurdas: na, atidėti galima pasimatymą, iš bėdos – vestuves, bet karą, dėl kurio smulkiausių detalių kankinosi šitiek protingiausių (arba – išprotėjusių) galvų?!

Kariauti žada Centija ir Grošija (pavadinimų aliuzijos – permatomos). Kariauti tai kariauti, bet kaip tuomet susitikti vargšams įsimylėjėliams Zigmui Ropei (Valdas Jatautis) ir Jadzei Uogytei (Bronė Žibaitė), gyvenantiems skirtingose sienos pusėse? Laimė, jie – tik trankių įvykių katalizatoriai, antraip šis groteskinis balaganas galėjo nuslysti ir į įprastinę "lyrinę komediją". Kur kas daugiau erdvės suteikiama spalvingam (koks munduras, poelgiai, kokia sąlyginė, demonstratyviai teatrinė vaidybos maniera!) Donato Banionio majorui Varnalėšai.

Kai prieš porą metų po ilgo laiko tarpo pamačiau "Marš, marš, tra-ta-ta", buvau priblokštas anksčiau nė nenumanyto, o dabar vis labiau ryškėjančio filmo aktualumo.

Štai kažkur ką tik matyti niekada neklystantys politiniai ir kariniai veikėjai, stovintys Napoleono pozomis. Militaristinių madų paradas – ar ne šiuolaikinės popkultūros grimasos? Orios tarptautinės organizacijos, kurių atstovai veidmainiškai vėduojasi palmių šakelėmis, stenografistės šoka kaip tikrame miuzikle, o šalių (ir kokių šalių: Niam Niam, Kruplandijos, Gigantomanijos, Liulia Kebabijos – jau tuomet R. Vabalas lyg numanė linksmo termino "politinis korektiškumas" atsiradimą) atstovai ir suokia, ir gieda, ir patys savimi netiki – argi tai ne dabartiniai globaliniai kolchozai, kurių net tikruosius pavadinimus ištarti baugu? Arba "tarptautinė pagalba", už netinkamus šaudmenis atsirėžianti sau po žavaus ir gerai pažįstamo pajūrio gabalą?

Net genocido tema pateko į šį margaspalvį filmą. Tragikomiška scena, kai vienas Mozės proprovaikių savo vaikams siūlo patylėti ir vėliau konstatuoja: "Tu, Moiše, tylėjai geriausiai", – man yra vertingesnė nei visas išpūstas Roberto Benigni filmas "Gyvenimas yra gražus".

Filmo "Marš, marš, tra-ta-ta" vis dėlto negaliu pavadinti šedevru, nes sąlyginė pamfleto kalba, atviro, net šiurkštoko žaidimo stilius ne visiems aktoriams taip organiškai pavaldus kaip "homo ludens" D. Banioniui. Yra buitiškų nuslydimų, neskoningumo. Vis dėlto ano meto kritika buvo labai atitolusi nuo retesnių kinematografo žanrų. Gal šiuolaikiniai žiūrovai, perkandantys ne tik Tarantino, bet ir kasdienio gyvenimo groteskus, vykstančius tiesiog už langų, užkibs už tos aliuzijų kalbos ir pajus tikrą kino malonumą.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


13029. Žiūrovas2004-02-23 19:31
Ką gi - buvo ir "kino malonumo", ir juoko, ir nuostabos, ypač klausant muzikos. Tuos leitmotyvus iš "Lietuviais esame mes gimę" tuomet pasitelkė tikriausiai ne apie Lietuvos laisvę galvodami. Ar dabar ausytės nekaista?

13111. Mazepa2004-02-25 18:33
Šiaurės Atėnai ėmėsi uolaus savieckų filmų "reabilitavimo". Vardan ko? Ar ne teisingiau būtų parodžius, kad tie filmai buvo ir lieka gėdingi prisitaikėlių opusai?

13129. Arūnas D :-) 2004-02-26 08:05
Tikėdamasis, jog autorius paskaito komentarus, prašau - pasistenkite, kad filmą parodytų LRT 1. Visai tautai. Kad ji suprastų, kokį šansą prarado "kino vystymosi srityje". Nes geru dešimtmečiu vėliau, negu sukurtas "Marš marš tra ta ta", ėmęs domėtis kinu, nuolat skaitydavau pastabėles, kokio nevykusio būta šio filmo... Kad pajustų, kokius didelius meno pažinimo trūkumus ir "skyles" buvo priversta išgyventi visuomenė, jeigu nesugebėjo suvokti šio filmo šaunumo. Kad pamatytų kaip gerai gali išsilaikyti mintis, kūrybinis polėkis ir praėjus 40-imčiai metų. Nors ekrane - KARO įvykiai, bet Pakso durniavimai ir lygis, akurat, atatinka tuos personažus, kurie deklaruojami filme. Kad įsitikintume, jog gerai išsaugojome kai ką iš archyvų - juostos spalvingumas įstabus, kokybė tokia, jog tik leisk per kokį ELITO kiną (juk filmas - apie elitą, hi hi...) Galų gale, kad pasitvirtintume sau - TURIME, rūgštėle, mes, lietuviai, JUMORO JAUSMĄ, turime. O "zanudnumas" LIETUVOS kine daugiau įsikalbėtas reiškinys, o ne privalomas...

13255. Mazepa2004-02-27 18:04
Apie tai, kad esama elito, ir kad "turime, rūgštele, mes lietuviai, jumoro jausmą". Ne taip seniai vienas "meno pažinimo" veikėjas, profesorius, tuomet katedros vedėjas, taigi lyg ir elitų elitas, baliukuose tokią užstalės dainą užtraukdavo: "atsigėrę kokakolos anglai šoka rokenrolus - mes lietuviai, mes artojai, mums išgėrus pasistoja".

13263. Macaiti, pagiriok2004-02-27 18:38
Sauliau, pranešu, jog F.Felini jau mirė.

13306. juodberis skuba2004-02-28 15:47
Filmas nerealus. straipsnis nezinau.

Rodoma versija 22 iš 23 
14:52:54 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba