ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-02-21 nr. 689

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GINTARAS BERESNEVIČIUS. Susipusiausvyrinimas (48) • Sigitas Geda. Kalba, pasakyta Nacionaliniame operos ir baleto teatre Vasario 16-ąją (5) • KASPARAS POCIUS. Tarp Europos ir Honkongo (6) • Užuojauta (2) • ROMUALDAS OZOLAS. Supratimai: kasdienės mintys (23) (15) • ANDRIUS MARTINKUS. Kitas, tolerancija ir skirtumų Dievas (17) • SIGITAS GEDA. Septyniolika brulijonų (2) • RENATA DUBINSKAITĖ. Privatus dangus ir neišvaizdus vaizdinys (11) • JŪRATĖ BARANOVA. Vienatvė tarp daiktų (11) • JEAN-SÉBASTIEN STILL ir JEAN PIERRE MOHENEM. Gelbėjimas ar naikinimas? (2) • RASA ŽIEMYTĖ. Ludwigas Wittgensteinas ir šiek tiek klinikos (26) • EMILIJA LIEGUTĖ. Jau sniego skranda suplyšo (2) • LIBERTAS KLIMKA. Apie Užgavėnių mitiškumą (16) • SAULIUS MACAITIS. "Marš, marš, tra-ta-ta" (6) • DINO BUZZATI. Tarakonas (5) • Iš Markaus Rodunerio asambliažų (2) • mano laiškas tau (126) • Julijus Lozoraitis. Mirtinas virusas (El. redakcijos priedas) (11) •

Tarp Europos ir Honkongo

KASPARAS POCIUS

[skaityti komentarus]

Pastaruoju metu beveik ideologine mūsų politikų ir intelektualų nuostata tapo kalbėjimas apie "dviejų Lietuvų" atsiradimą ir iš to išplaukiantys valstybės gyvavimo scenarijai. Paradoksalu, kad net tie intelektualai, kurie prieš tai savo kritikos objektu skelbė ideologiją, kaip turinio nužudymą nevalingu kalbėjimu, dabar nesugeba išvengti tokios pat dalios. Tik ideologija, kuriai jie atstovauja, jau nebėra ribota ar ne visiems suvokiama. Kalbu apie pilietinės visuomenės, kaip Vakarų sistemos standartų, perėmimo ideologiją. "Ėjimas į Vakarus" visomis prasmėmis tapo kas valandą girdimu žodžių junginiu, deja, ne ką aiškesniu už "organiškos valstybės" ar "socialistinės santvarkos" ideologines grimasas. Šis junginys ir siekimas jį įtraukti į realybę tapo mūsų kasdienybės dalimi. Jį aktyviai vartojanti didžioji dalis Lietuvos gyventojų praėjusiais metais nustebo, kad esama ir tokių, kurie visai nenori niekur eiti – galbūt taip siekdami išvengti neaiškumų, apimti apatijos ar išsiilgę neapsakomai geros vakarykštės dienos.

Šis konfliktas turi ir kitą matmenį. Jį įvardijo, regis, "The Economist", kuriame rašoma, kad šiandieninė Lietuva smunka į bananinės respublikos lygį. Dė tokio vertinimo, kaip ir dėl mūsų šalies gyventojų prieštaringos reakcijos į įvykius Lietuvoje, kyla klausimas, kurį daugiau nei prieš dešimt metų suformulavo puiki roko grupė iš Šiaulių – "BIX". "Kur gyvenu?" – "Tarp Europos ir Honkongo". Tai neblogai paaiškina skirtį tarp pilietinės ir atviros visuomenių, tarp tam tikrų intelektualų puoselėjamų idealų ir šiuolaikinės tikrovės.

Manau, kad pilietinės ir atviros visuomenių tipai skiriasi iš principo. Pilietinė visuomenė – tai sterili lygiųjų visuomenė, priimanti visus, kurie pasiryžę laikytis jos taisyklių – simbolinio demokratijos mechanizmo, simbolinės atsakomybės už artimą. Be šių taisyklių klasikinėje vakarietiškoje santvarkoje neįmanoma įsivaizduoti gėrio, tačiau po šitiek kraujo praliejimo metų vis dar nesukurtas rojus žemėje, nes dalis žmonių ar valstybių nesiryžta tų taisyklių laikytis. Sterilioje demokratinėje lygiųjų visuomenėje turėtų išnykti gyventojų susipriešinimas dėl ideologijos ir atsirasti racionalūs simbolinio matmens debatai ar kokie nors kiti neliečiamybę – tiek fizinę, tiek psichologinę, tiek socialinę – užtikrinantys bendravimo būdai. Tokie tam tikra prasme iškreipto bendravimo būdai ypač išplinta vadinamajame postmodernizme, kur "lygiųjų", pasiryžusių gyventi demokratiškai, sąskaita "kanalizuojami" likusieji, tie, kurie nejaučia tekančio laiko ir kaleidoskopiškai kintančios erdvės. Tai tam tikras nevisaverčių pilietinės visuomenės atstovų "nurašymas", ekonominio ir socialinio letargo uždanga, skirianti tuos tarsi trečiojo pasaulio gyventojus nuo tų, kurie skaičiuoja savo dienas virtualių tinklų, medijų ir kasdieninių skandalų sraute.

Kaip užmirštami žmonės, užmirštami ir įvykiai, vietos. Buvimas nesterilioje aplinkoje tampa nesaugus. Pilietinė visuomenė tampa alternatyva alternatyvai, nebėra jokio akivaizdaus egzistencinio tikslo – tik noras išsilaikyti tarp lygiųjų. Išraunami valstybingumo, tradicijos pamatai ir tampama kasdienine visuomene – be iliuzijų, be entuziazmo, be realybės pojūčio, nes pašalinamos nuosėdos ir realybė perteikiama vėsiais medijos kanalais. Individas tampa ribotas, jis įkalinamas viename iš daugybės veidrodžių, tik atspindinčių tikrovę.

Be to, pilietinei Rytų ir Vidurio Europos situacijai labai svarbus uždavinys būtų orientacija į Vakarus. Tačiau primygtinė orientacija į Vakarus yra tarsi pasirinkimas žvelgti į vieną brangakmenio briauną, nematant viso tobulo jo paviršiaus. Gaila, kad postmodernusis pasirinkimas sunaikina kitas galimybes, išskyrus naujienų perdavimą CNN ar keliavimą aplink pasaulį neišeinant iš savo kambario. Žiniasklaida įgyja galios funkciją, išryškindama vienus konfliktus ir nutrindama kitus. Karas, badas, skurdas tampa nebe problema, o nerūpestingo kanalų perjungimo arba pikto nusišalinimo objektu. Atsiranda galimybė numoti ranka matant nuo choleros mirštantį ar per agresijos išpuolį sužalotą arabų kūdikį ir apsisukus visiems tvirtinti, jog esame pilietinės visuomenės atstovai. Iš tikrųjų toji panacėja pilietinės visuomenės pavidalu ne visai veikia.

Pilietinės visuomenės tipui priešinčiau savo paties įsivaizduojamą atviros visuomenės modelį. Nėra tobulų visuomenių, tačiau kvaila būtų manyti, kad vienintelė ideali visuomenė yra tokia, kokią turime dabar. Taigi atvira visuomenė turėtų būti ne ribotas "lygiųjų" pasirinkimas, o žvilgsnio į pasaulį atvertomis akimis galimybė. Jau seniai Lietuva yra Jungtinių Tautų narė, bet dar nesugeba pažvelgti į pasaulio skurdą, badą, prievartą, stichines nelaimes. Neseniai fotografas Paulius Normantas, grįžęs iš Nepalo, "Šiaurės Atėnams" pasakojo, kad toje šalyje vyksta baisus pilietinis karas, o tuo pat metu CNN rodo JAV triumfą Irake, apie karą Nepale prabildama tik kokį kartą per metus. Amerika, būdama pasaulio policininkė, neskuba veltis į Afrikos pilietinius karus ir laiduoti taiką kituose ne mažiau už Iraką karštose planetos vietose. Tai, kas apie pasaulio nelaimes kalbama žiniasklaidoje, dažniausiai yra ne kas kita, kaip galios ideologija, pridengiama pilietinės visuomenės savimone ir, vieno filosofo teigimu, pavergianti individų protus, primesdama jiems vienintelę galimą tikrovę.

Puikiausiais atviros visuomenės atstovais galima laikyti ir popiežių Joną Paulių II, ir Motiną Teresę. Lietuvoje taip pat turime tokių žmonių – tai kun. Antanas Saulaitis, rašytoja Jurga Ivanauskaitė, fotografas Paulius Normantas. Suvokdami pasaulį kaip nesušukuotą, ne dirbtinai pajungtą vienai ideologijai, siaurų vartojimo siekių neribojamą kūrinį, atsisakysime daugelio šiuo metu kuriamų iliuzijų ir mitų, neleidžiančių priartėti prie galbūt nesterilių, nešvarių, bet tikrų dalykų. Atsisakykime "pilietinės visuomenės kūrimo" vienpusiško supratimo, tada galėsime įdėmiau žvelgti ir į Rytus, ir į Vakarus, ir į gerąją motulę Europą, ir į liūdnąjį trečiąjį pasaulį. Pilietinės visuomenės tapsmo mechaniškumas ir ant realaus pasaulio pamatų pastatytos oro pilys neleidžia pamatyti Žemės rutulio margumo, jo vargų ir nepriteklių. Atviros visuomenės sukūrimas padėtų išspręsti prezidento skandalo sukeltas problemas ir panaikintų abejingumą gyvenantiems kitaip, nei įprasta tiems, kurie skaito vien dirbtinai išmargintus blizgančius žurnalus. Tokia visuomenė padėtų įveikti socialinių, politinių ir istorinių priežasčių sukeltus prietarus ir baimes ir padarytų mus žmonėmis, atsakingai žvelgiančiais į viso pasaulio problemas.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


13010. Anarchistas2004-02-23 13:55
Ai kokia bloga amerika, kad neiveda tvarkos nepale! Kvaili prikaistai. Tu pats Pociau kiek nepalo maoistu nushovei?

13044. rolas2004-02-24 01:25
Sutinku, kad Terese yra atviros visuomenes nare, bet prie ko cia JP2. Jis Kanadoje atsisake susitikti ir palaiminti jo paties atstovu tvirkintus vaikus. Suristos rankeles tam atviros visuomenes nariui.

13045. rolas2004-02-24 01:36
Del Tereses sutikciau, bet prie ko cia JP2. Jis atstovauja savo karalystei, kurios karalius yra ir tiek. Cia galetume ir apie mitus pakalbeti. Graziai kalba, taip, bet kai Kanadoje prie jo norejo privesti kunigu tvirkintas aukas, ne provokacijai, bet paprasciausiam palaiminimui, atsisake.

13056. Meztgermeister von Knoedelbockumhaupt :-) 2004-02-24 10:59
Aha, kaip ir visada, taip ir šiuose Šatėnuose nepristigo kaži kokio pretenzingo protinio neūžaugos giliamintiškų pliauškalų "apie velniai žino ką". Gal gerb.redakcija galėtų maloningai - jei priimtinu būdu irgi pavidalu -nurodyti savo autorių amžių, išsilavinimo (jei tokio esama)lygį bei lankymosi psichoterapijos seansuose dažnį.Tai gerokai kilstelėtų šio laikraščio kokybę bei žymiai sustiprintų skaitytojų atsidavimą godotinąjąm intelektinės dvasios puoselėjimo savaitiniam organui.

13079. linas2004-02-24 21:47
kvailesnes kritikos senai negirdejau. geras straipsnelis. žinoma skaičius mcluhan ir panasiai ne daug kas naujo, bet siaip laibai neblogai. Tik dėl Ivanauskaites ir normanto nesutikčiau. Jie absoliučiai neturi pilnavertės pozicijos, o yra tik alternatyvios popkultūros dalis.

13090. Steb.Linui(13079.)2004-02-25 11:02
Ivanauskaits ir Normanto vertinimas-į"deshimuką".Retas mūsų puskvaišėje šalelėje.

Rodoma versija 22 iš 23 
14:52:53 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba