ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-02-21 nr. 689

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GINTARAS BERESNEVIČIUS. Susipusiausvyrinimas (48) • Sigitas Geda. Kalba, pasakyta Nacionaliniame operos ir baleto teatre Vasario 16-ąją (5) • KASPARAS POCIUS. Tarp Europos ir Honkongo (6) • Užuojauta (2) • ROMUALDAS OZOLAS. Supratimai: kasdienės mintys (23) (15) • ANDRIUS MARTINKUS. Kitas, tolerancija ir skirtumų Dievas (17) • SIGITAS GEDA. Septyniolika brulijonų (2) • RENATA DUBINSKAITĖ. Privatus dangus ir neišvaizdus vaizdinys (11) • JŪRATĖ BARANOVA. Vienatvė tarp daiktų (11) • JEAN-SÉBASTIEN STILL ir JEAN PIERRE MOHENEM. Gelbėjimas ar naikinimas? (2) • RASA ŽIEMYTĖ. Ludwigas Wittgensteinas ir šiek tiek klinikos (26) • EMILIJA LIEGUTĖ. Jau sniego skranda suplyšo (2) • LIBERTAS KLIMKA. Apie Užgavėnių mitiškumą (16) • SAULIUS MACAITIS. "Marš, marš, tra-ta-ta" (6) • DINO BUZZATI. Tarakonas (5) • Iš Markaus Rodunerio asambliažų (2) • mano laiškas tau (126) • Julijus Lozoraitis. Mirtinas virusas (El. redakcijos priedas) (11) •

Gelbėjimas ar naikinimas?

JEAN-SÉBASTIEN STILL ir JEAN PIERRE MOHENEM

[skaityti komentarus]

Restauratorius niekada nepastebi svarbiausių restauruojamo paveikslo bruožų. Dabar atnaujinama vis daugiau senovinių paveikslų: tai tikra katastrofa. Nežinau, kaip jai užkirsti kelią: gal nukapoti jiems rankas?

Balthus

Reikėtų ištremti žmogų, kuris drįsta paliesti paveikslą. Laikas turi uždėti paveikslui savo žymę – kaip ir viskam pasaulyje.

Degas

Nerestauruokite! Jei žudikiška dabartis dar keletą metų taip elgsis su praeitimi, netektis bus visiška ir neatitaisoma.

Rodin

Prieš...

Neseniai buvo užbaigti Leonardo da Vinci "Paskutinės vakarienės" restauravimo darbai. Italijos kultūros ministras juos pavadino "didžiausiu laimėjimu šioje srityje per visą šimtmetį". Laiko suniokotas paveikslas buvo iš esmės pertapytas iš naujo ir, kaip sužinojome, originalios jo dalys tesudaro 20 proc. bendro paviršiaus. Ar taip rekonstruotas paveikslas vis dar gali būti laikomas Leonardo kūriniu? Tas pats klausimas kyla ir kalbant apie kitus šedevrus, kurie pastaruoju metu buvo radikaliai restauruoti. Kad įsisąmonintume tokio restauravimo pasekmes, pakanka vieną kartą apsilankyti Luvre. Stabtelėkime, pavyzdžiui, prie dviejų paveikslų. Pirmiausia pažvelkime į "Guldymą į karstą": jis gana tamsus, o jo subtiliai moduliuotas koloritas sklandžiai ir dinamiškai sukuria formą, tarsi kviečia mus į nesibaigiančią kelionę. Tuo tarpu pažvelgę į "Madoną su triušiu" patirsime tikrą šoką! Žvilgsnis vis užkliūva už ryškių, spalvingų vienodo intensyvumo potėpių, kurie greičiau prislegia, nei pagyvina kūrinį. Netikite? Nueikite į Luvrą ir pasižiūrėkite patys! Pasižiūrėkite į Lorenzo Lotto "Šventąjį Jeronimą", į plačią, žavingą paveikslo erdvę, ir palyginkite ją su restauruotos "Šventosios Šeimos" chaotiška spalvų maišalyne. Arba palyginkite Bellini "Kalvariją" ir jo "Madoną su kūdikiu". Visur jums į akis kris restauratorių darbo vaisiai – agresyvi kūrinių transformacija.

Prieš kokius dvidešimt metų muziejai pradėjo vis dažniau restauruoti meno kūrinius, nes restauratoriai mano, kad su naujomis restauravimo technologijomis jie gali dirbti drąsiau, beveik nerizikuodami pažeisti kūrinio integralumo. Jie traktuoja kūrinius kaip objektus, kuriuos galima pataisyti arba atkurti. Todėl nuplauna seną laką ir perlakuoja, nugremžia ir pašalina dažų sluoksnius, retušuoja kai kurias dalis. Tuo tarpu paveikslas visai nėra daiktas, kurį galima demontuoti ir vėl sumontuoti. Tai substancija, apdorota ir transformuota menininko polėkio, tai linijų ir spalvų kompleksas, suderintas taip, kad sukurtų tam tikrą viziją, kurioje menininkas paliko dalelę savęs – savo jausmus, savo temperamentą.

Technika gali suteikti mums žinių apie tapytojo substanciją, bet paveikslo kūrimas yra sudėtingas, painus ir intuityvus procesas: jo neįmanoma rekonstruoti mokslinėmis priemonėmis. Meno kūrinys yra nedaloma visuma, unikali iš prigimties, ir jo poveikio galia labai priklauso nuo trapios pusiausvyros, kurią gali sunaikinti bet koks įsikišimas iš išorės. Būtent todėl labai sunku restauruoti meno kūrinį, nerizikuojant pažeisti jo meninės vienovės.

Pavyzdžiui, atliekant lako plovimo operaciją sunaikinami plonyčiai dažų sluoksniai, kurie užbaigia vaizdą, nulemia jo meninę išraišką. Kartu su jais išnyksta ir bendra paveikslo harmonija. Panašiai atsitinka ir naudojant naujus pigmentus, kurie sutrikdo spalvų hierarchiją, lemiančią kūrinio vientisumą ir vienovę. Retušuodami atskiras vietas, restauratoriai pakeičia spalvų moduliacijas ir falsifikuoja meistro sukurtą chromatinę harmoniją.

Negana to, naujos technologijos skatina griebtis rizikingų eksperimentų su šedevrais. Tokio nepavykusio eksperimento auka neseniai tapo Paolo Veronesės paveikslas "Vestuvės Kanoje" Luvre ir Mikelandželo freska Siksto koplyčioje. Norėta sugrąžinti šiems kūriniams jų pirminę išvaizdą, pašalinant viską, kas laikyta vėlesniais svetimos rankos papildymais. Tačiau datavimo technika neleidžia tiksliai atskirti paties menininko retušų ir papildymų nuo svetimų intarpų, todėl galima padaryti didelių klaidų – jos ir buvo padarytos. Vieno iš pagrindinių "Vestuvių Kanoje" personažų apsiaustas tapo žalias, nors prieš restauravimą buvo raudonas, ir nėra jokių įrodymų, kad jis buvo pertapytas ne autoriaus. Toks restauratorių sprendimas nuskurdino paveikslą. Siksto koplyčioje buvo pašalintas viršutinis sluoksnis, tapytas al secco (turintis lemiamą reikšmę formai ir spalvų perėjimams), pamanius, kad jis užteptas vėliau, nors ir šiuo atveju nė vienas šaltinis nepatvirtina tokios hipotezės. Restauratoriai smarkiai sudarkė freską: prarasti atspalviai, kurie suteikė personažams išraišką; jų figūros, anksčiau kupinos gyvybės, dabar nublanko (palyginkite freską su Mikelandželo piešiniais arba su jo skulptūromis). Galingas formų kamuolys, kuriam menininkas įstengė suteikti prasmę, virto nedarnia vaizdų dėlione.

Naujos technologijos iš tiesų leidžia išsaugoti paveikslus, bet taip pat kelia restauratoriams pagundą imtis radikalių veiksmų, galinčių pažeisti kūrinio integralumą – juo labiau kad padarius pakeitimus nebeįmanoma sugrąžinti ankstesnės originalo būklės.

Ką prarandame, kai restauratoriai pažeidžia šedevrų išvaizdą? Tai, kas juose neįkainojama: tikrąjį menininko stilių, unikalų ir nepakartojamą. Kad ir kokios tobulos būtų techninės priemonės, kad ir kokie profesionalūs restauratoriai, neįmanoma atkurti Mikelandželo temperamento, jo stiliaus ir genialumo. Siksto koplyčia prieš restauraciją ir po jos skiriasi kaip diena ir naktis.

Geriau būtų, jei kūriniams būtų leista senti, kuo geriau juos apsaugant. Ilgainiui paveikslas neišvengiamai keičiasi (lakas pagelsta, keičiasi dažų spalva), bet tai dar nereiškia, kad jis tampa anachronistiškas. Priešingai, jis kur kas svaresnis nei tas, kuriam restauratoriai grąžino spalvų ryškumą. Išlikdamas autentiškas, jis lieka gyvas. Laiko tėkmė pažeidžia jį mažiau nei ambicingi restauratorių užmojai, nes tai natūralus procesas. Tuo tarpu restauratoriai stengiasi skrupulingai įveikti laiką, sugrąžinti kūrinį į pirminę būseną ir neišvengiamai tai daro remdamiesi savo asmeniniu supratimu, nemažai pridėdami nuo savęs.

Išsaugoti kūrinių autentiškumą reiškia išsaugoti menininko kūrybinį įkarštį, per kurį paveikslas užmezga vaisingą dialogą su žiūrovu. Šis įkarštis buvo tas šaltinis, iš kurio įkvėpimo sėmėsi Picasso, Baconas, Warholas, Rebeyrolle’is ir kiti. Reikia padaryti viską, kas įmanoma, kad išsaugotume kūrinius neaukodami jų meninės išraiškos: kultūrinis paveldas turi prasmę tik tuo atveju, jei apvaisina mūsų vaizduotę. O radikaliai atnaujintas kūrinys to padaryti jau nebegali. Jis tampa falsifikatu ir negyva imitacija, nebežadinančia mūsų vaizduotės.

Restauravimas šiandien kelia didelį susidomėjimą. Meno istorikams jis teikia galimybių skelbti naujas publikacijas. Firmos, kurios jį finansuoja, tikisi pelno. Muziejai trokšta padidinti savo populiarumą eksponuodami atnaujintus kūrinius. Intelektualai, žurnalistai, kultūros darbuotojai tyli kaip vandens į burną prisisėmę.

Šioje spengiančioje tyloje šedevrai dingsta, o jų vietą užima savotiški falsifikatai. Visagalių technologijų klaidų akivaizdoje turime liautis tylėję ir apginti kūrinių integralumą – apsaugoti juos nuo destruktyvaus atnaujinimo. Tik tada turėsime paveikslų, kurie, pasak Delacroix, "liepia mums žengti pirmyn ir praturtina dvasiškai".

JEAN-SÉBASTIEN STILL

...Už

Meno kūrinių restauravimas – tai veikla, glaudžiai susijusi su amžinuoju žmogaus troškimu išsaugoti kultūrinį paveldą. Kaip rašė Ciceronas, jau senovėje valdovai, o kartais ir privatūs asmenys rinko senovinius meno kūrinius. Neretai jie būdavo pažeisti, todėl vietiniai meistrai juos "pataisydavo" kaip išmanė. Sudužusios skulptūros būdavo sulipdomos iš fragmentų. Kita vertus, meno kūriniai buvo ir sąmoningai modifikuojami. Patekę į kolekcininkų rankas, jie atsidurdavo visiškai naujoje aplinkoje. Kai romėnų imperatoriai atsiveždavo graikiškas skulptūras į savo vilas, jos prarasdavo savo funkcijas, kurias atlikdavo graikų šventovėse. Liudviko XIV karaliavimo laikais senovinės skulptūros būdavo statomos Versalio soduose. Neišvengiamai kildavo pagunda pritaikyti jas naujai aplinkai, naujų žiūrovų skoniui. Kai kurių skulptūrų formos tų laikų skoniui atrodė pernelyg nesaikingos, todėl buvo kreipiamasi į menininkus, kad jas "pagražintų".

Kriterijai, kuriais buvo vadovaujamasi atkuriant ar modifikuojant kūrinius, kito, nes kiekviena karta troško integruoti senesnius meno kūrinius į savąją tikrovę. XVIII ir ypač XIX a. pradėtas vertinti autentiškumas, paveikslui buvo iškeltas vienas pagrindinis reikalavimas – kad jis atrodytų "kaip tais laikais, kai buvo sukurtas". Viename 1867 m. traktate nurodoma, kad "restauratorius turi neapsiriboti pažeistais fragmentais ir privalo pertapyti visą paveikslo paviršių, kad šis atrodytų taip pat kaip tada, kai buvo ką tik sukurtas". Taigi restauratoriaus uždavinys yra veikiau atkurti pirminę paveikslo būklę, o ne pritaikyti jį prie tuometinio skonio.

Beveik po šimto metų buvo apibrėžtas restauratoriaus statusas. Cesare Brandi 1939 metais Romoje įkūrė restauratorių mokyklą. Savo veikale "Teoria di Restauro" jis suformulavo pagrindinius šios profesijos principus: dirbti taip, kad padarytus pakeitimus būtų galima atitaisyti, siekti, kad meno kūrinys bylotų žiūrovui, gerbti meno kūrinio integralumą.

Ilgainiui restauratoriai pradėjo naudotis įvairiomis technologijomis; ypač dažnai naudojama radiografija, kad būtų atskleistos kūriniuose slypinčios paslaptys: pamatytas parengiamasis piešinys, dengiamas dažų sluoksnių, dailininko taisymai, formato pakeitimai. 1931 metais Luvre buvo įkurta meno kūrinių analizės laboratorija. Po 1995 metų nedestruktyvūs tyrimai (kurie niekaip nepažeidžia kūrinio struktūros) ypač ištobulėjo.

Kai kas baiminasi, kad moksliniam restauravimo aspektui teikiama pernelyg didelė reikšmė. Į tai atsakyčiau, kad "mokslinis" požiūris nepretenduoja į absoliučią tiesą. Cesare Brandi manė, kad restauratorius yra kritikas, kuris žvelgia į meno kūrinį ir kaip istorikas, ir kaip emocionalus žiūrovas. Restauratorių laboratorijoje ar dirbtuvėse padarę kokį nors atradimą, patiriame tokį pat stiprų emocinį pasitenkinimą kaip ir žiūrovas, stovintis prieš paveikslą.

Taigi jei į meno kūrinius žiūrime technokratiškai, tai tik todėl, kad mums rūpi išsiaiškinti, kaip tapybos technika realizuoja menininko sumanymus. Nesijaučiame atsiriboję nuo menininko. Restauratoriai irgi patiria kūrinio meninės galios poveikį ir "įsikiša" tik tada, kai iškyla grėsmė, kad kūrinys sunyks.

Paimkime, pavyzdžiui, Asyžiaus bažnyčią, kuri po žemės drebėjimo virto griuvėsiais. Giotto freskos nubyrėjo nuo sienų ir buvo galima surinkti tik jų nuotrupas. Ką šiuo atveju turėjo daryti specialistai, jei ne bandyti išgelbėti tai, ką dar įmanoma išgelbėti? Be restauravimo negalima buvo apsieiti ir Siksto koplyčioje Vatikane. Nuo Mikelandželo freskų reikėjo nuvalyti suodžių ir purvo sluoksnį, kuriuo jos pasidengė nuo deglų ir žvakių dūmų. Freskos trūkinėjo ir nešvarumai pradėjo skverbtis gilyn pro tuos plyšius, ardydami jas. Ar galima leisti, kad išnyktų tokia svarbi kultūrinio paveldo dalis?

Kai kurie žmonės mano, kad reikia leisti kūriniui senėti ir ilgainiui sunykti. Pasak jų, konservuoti paveikslą reiškia saugoti jį nuo bet kokio išorinio poveikio, nes tik tada galime geriausiai suprasti, kaip jis atrodė pirminiu pavidalu. Tuo tarpu mes manome, kad palikdami kūrinį laiko valiai mes jį apskritai prarandame. Jei restauruodami galime išsaugoti kūrinį dar kelioms ateities kartoms, tai restauruoti jį yra mūsų pareiga.

Žinoma, kartais restauratoriai persistengia, padaro klaidų. Tačiau tai tikrai nėra pakankamas pagrindas apskritai abejoti kūrinių restauravimo būtinybe, nes restauratoriai paprastai labai atsargūs, "įsikiša" tik esant didelei kūrinio dezintegracijos grėsmei, o visiškai išsaugoti pažeisto kūrinio integralumą dažnai nėra galimybių.

Pastaruoju metu restauratoriai ir tyrinėtojai vengia pirminės būklės atkūrimo idėjų, nes įgyvendinti jas neįmanoma – galima tik įsivaizduoti, kaip kūrinys atrodė po paskutinio autoriaus potėpio, kokį jį matė to meto žmonės. Pavyzdžiui, bažnyčių paveikslai buvo apšviesti blausios šviesos, nebuvo reguliariai valomi, o suodžiai ir vaškas sluoksniais nusėsdavo ant jų paviršiaus. Tai buvo ne paveikslai, o sakralinės ikonos, suvokiamos kaip šventenybė. Dabar šie kūriniai atsidūrė muziejuose, kur funkcionuoja veikiau kaip meno kūriniai, o elektros apšvietimas neleidžia pamatyti jų taip kaip kadaise. Tolimas mums ir senųjų amatų pasaulis. Pavyzdžiui, nelabai žinome, iš kokių būtent komponentų XVII a. dirbtuvėse buvo gaminami pigmentai ir jų jungiamoji medžiaga. Taip pat negalime tiksliai žinoti, kokią simbolinę reikšmę turėjo viena ar kita spalva Egipto arba viduramžių mene, net jei ir suvokiame, kad jos kažką simbolizuoja. Norime pagilinti savo žinias šioje srityje, o technologijos leidžia pažinti netgi tas sritis, kuriose nebeturime jokių kultūrinių orientyrų.

Menininkas turi savo publiką ir vaidina tam tikrą visuomeninį vaidmenį. Pagrindinis mūsų tikslas – kad kūrinys bylotų žiūrinčiajam į jį. Kadaise Luvro salės pirmiausia buvo skirtos tobulintis dailininkams, o lankytojai galėjo į jas patekti tik antrojoje savaitės pusėje. Dabar viskas pasikeitė: šiandien muziejai nėra rezervuoti tik profesionaliems menininkams ir atlieka svarbią visuomeninę funkciją. Meno kūriniai byloja vis daugiau žmonių ir yra svarbūs ne tik profesionalams. Todėl apie restauravimo politiką būtina informuoti ne tik specialistus, bet ir plačiąją visuomenę. Taip mes ir darome – kai kurie restauravimo darbai atliekami viešai, Jungtinėse Valstijose ir Olandijoje buvo surengta keletas parodų, kuriose ne tik buvo eksponuojami meno kūriniai, bet ir demonstruojama restauravimo technika. Kita vertus, meno kūrinys yra neišsenkamas emocijų šaltinis, todėl nederėtų dažnai trikdyti jo kontakto su žiūrovu demonstruojant įvairias technologijas. Todėl leidžiami katalogai apie restauravimą, kuriuose parodoma, kaip paveikslai atrodė prieš restauravimą ir po jo, aiškinama, kokie buvo aptikti pažeidimai ir kodėl restauruoti buvo būtina. Manau, kad tokios ryšių su visuomene priemonės padės išaiškinti daugelį klausimų.

JEAN PIERRE MOHENEM

"Le Monde des Débats", 2000, rugpjūtis–rugsėjis

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


37814. erfe2005-07-14 22:50
Kaip keistai – bangomis – nutinka bendravimas tarp dvieju zmoniu. Su savo potvyniais ir atoslugiais. Rodos, kartais per kelias valandas pasidalinama idomiausiomis mintimis, apsikeiciama nuosirdziausiais zodziais… o po to – ilga tyla. Ar tai intensyvaus apsikeitimo apmastymas, ar isjaustu jausmu pagirios… Kas pasakys?

Rodoma versija 22 iš 23 
14:52:52 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba