ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-02-21 nr. 689

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GINTARAS BERESNEVIČIUS. Susipusiausvyrinimas (48) • Sigitas Geda. Kalba, pasakyta Nacionaliniame operos ir baleto teatre Vasario 16-ąją (5) • KASPARAS POCIUS. Tarp Europos ir Honkongo (6) • Užuojauta (2) • ROMUALDAS OZOLAS. Supratimai: kasdienės mintys (23) (15) • ANDRIUS MARTINKUS. Kitas, tolerancija ir skirtumų Dievas (17) • SIGITAS GEDA. Septyniolika brulijonų (2) • RENATA DUBINSKAITĖ. Privatus dangus ir neišvaizdus vaizdinys (11) • JŪRATĖ BARANOVA. Vienatvė tarp daiktų (11) • JEAN-SÉBASTIEN STILL ir JEAN PIERRE MOHENEM. Gelbėjimas ar naikinimas? (2) • RASA ŽIEMYTĖ. Ludwigas Wittgensteinas ir šiek tiek klinikos (26) • EMILIJA LIEGUTĖ. Jau sniego skranda suplyšo (2) • LIBERTAS KLIMKA. Apie Užgavėnių mitiškumą (16) • SAULIUS MACAITIS. "Marš, marš, tra-ta-ta" (6) • DINO BUZZATI. Tarakonas (5) • Iš Markaus Rodunerio asambliažų (2) • mano laiškas tau (126) • Julijus Lozoraitis. Mirtinas virusas (El. redakcijos priedas) (11) •

Privatus dangus ir neišvaizdus vaizdinys

(apie Baltijos šalių fotografijos trienalę "Kas yra svarbu?")

RENATA DUBINSKAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Vieniši namai. 1996–2002
Tatjana Liberman

Klausimas "Kas yra svarbu?" rėžtas paprastai ir iš esmės. Tokioje jo konstrukcijoje jau glūdi atsakymas, kad svarbių dalykų (o ir esmių) dar turėtų būti. Ne vien kritika. Ne vien įžvalgūs, teoriškai pagrįsti paneigimai ir kvapą gniaužiančios dekonstrukcijos. Greičiausiai ir tikrovės dar truputį yra, ne tik simuliacija, kitaip ar galėtume klausti apie kokią nors svarbą. Tikriausiai ir "aš" dar ne suvisai sunaikintas, antraip kieno atžvilgiu kažkas būtų svarbu? Pozityvumo galimybė iškart suteikia dalį malonumo (kitaip nei anos fotografijos trienalės klausimas "Ar girdi mane?", visų pirma reiškęs įtarimą, kad tavęs nesiklausoma arba esi nustelbtas – teko mąstyti apie pasaulio triukšmą, plepumą, perteklių, komunikacijos trikdžius). Norėčiau parašyti taip pat paprastai, kaip čia paklausta.

Bandydama paramstyti parodos sukeltus jausmus, atsispiriu į keletą nerafinuotų būdvardžių – ramu, tylu, nepretenzinga, neišvaizdu. Jokių kraštutinumų. Jokio smegenų prievartavimo. Menininkai, fotografijomis pasakydami "tai man yra svarbu" (ir kiekvienas, tai ištardamas), visai neprivalo savo teiginio kaip nors motyvuoti, juo labiau – teorizuoti. Tokia ištara nukreipta ne į mano žinias ar nuomonę. Ji visų pirma apeliuoja į mano atsakomybę, net jei besikreipiančiojo visiškai nesuprantu, gal net nepateisinu. Sakydamas "man tai yra svarbu", kitas kartu prašo – neliesk, nesutrypk. Dar jis sako – aš su tavimi dalijuosi savo gyvenimo reikšmingumais, atsiveriu tau – tu man taip pat svarbus. Vadinasi, ir pasidalijimo arba išsakymo aktas (vis dar) yra reikšmingas.

Kai Artūras Raila atgamina savo praeities stebuklą – susidūrimą su NSO, jam labiausiai rūpi jo gyva patirtis, tikras jo patirtas faktas. Svarbu ne tai, ar tas tikrumas įrodytas. Ir ne tai, kokią vietą medijoje tuo metu užėmė pasakojimai apie NSO, kaip tai veikė vaizduotę, visus jaunus į nakties dangų pakeltus veidus. Net jei kas nors galėtų įrodyti šio įvykio netikrumą, stebuklas jam yra nepajudinamai įvykęs (beje, darbas vadinasi "Primityvus dangus"; pradžioje klaidingai perskaičiau: "Privatus dangus"; vėliau klaidą pastebėjau, bet manau – ir taip galėjo būti; tad gal klaida nebuvo atsitiktinė?). Žiūrovui – etinė kliauza: tikėti ar netikėti, priimti ar atstumti. Akivaizdu, kad priimdamas laimi kur kas daugiau nei medžiagą analizei – laimi galimybę persikūnyti. A. Raila dalijasi reikšminga patirtimi, kartu pažadindamas tavyje savų dangaus "privatizavimo" stebuklų atgarsius – jų turėjo visi. Jei ne NSO, tai bent jau saulėlydžių. Mes, aišku, žinome, kad NSO sutartinai yra tik NSO. Tačiau kada kalbamės kaip tu ir aš, dalijamės tuo, kas mums svarbu, turėdami kitokius tikrumo ir autentiškumo matuoklius. Johanna Rylander tai vadina saugiais momentais, kai asmenų artumas išvaduoja iš bet kokio išoriškumo, net iš būtinybės kalbėti. Jos fotografijose įtvirtintas glaudus fotografuojančiojo ir fotografuojamojo sambūvis, toks šalia, kuriame sutelpa ištisi atskiri kiekvieno pasauliai. Ir didelė tyla.

Ar ne naivu vis dar kalbėti apie patirčių individualumą, apskritai apie kokį nors išgyvenantį ego? Jei mums tik atrodo, kad troškimai kyla iš vidujybės, o iš tikro nematomai atsėlina iš medijos viešumos? Ir visi trokštame to paties, ko trokšta ir kiti? O visi individualūs jausmai virsta kultūroje plevenančiu beasmeniu intensyvumu? Mene ne kartą buvo mėginama pralaužti patirčių bendrumą sukeliant nesubendrinamą kūno kęsmą, ieškant radikaliai individualių išgyvenimų strategijų. Tačiau šioje parodoje niekas nepuola į kraštutinumus. Tik linksta į tylų, uždarą, emocionalų privatumą. Elsebeth Jųrgensen įslenka į slaptas privačias bibliotekas, kuriose tikrovė iškeičiama į maniakišką meilę knygų pasauliams. Suieškomi viešosios realybės apendiksai, kuriuose viskas tyliai teka kita vaga. Tatjana Liberman, fotografuodama vienišus vyrus jų namuose, visų pirma atsispiria į lyčių diskursą. Gražu stebėti, kaip vėliau lytis paradoksaliai išnyksta, kaip iš jos lieka tik lango apšvitintos figūros, įgyventi daiktai ir aiškus jausmas, kad tai kažkieno namai. Ne interjeras. Interjere mes tuojau pat nuskenuotume daugybę socialinių, lytinių ir kitokių ženklų. T. Liberman kur kas svarbiau, kad namai yra vieta, kur tokie ženklai perkuriami arba paliekami ilsėtis, vieta būti sau, be aiškaus tikslo. Irma Stanaitytė artinasi prie beveik nepažįstamų žmonių stalčių ir lentynėlių, stebėdamasi, kas atsiveria. Kojinaičių ir liemenėlių talpykla, laiškų dėžutė, šiaip beviltiškai apleistas kampelis – "slaptavietės", kokių turime kiekvienas. Privatumas, kuris paradoksaliu būdu jungia visus?

Gatis Ruozenfeldas fotografuoja nuobodžiausius ir žmogiškiausius pasaulyje savaitgalius, kurių netgi viską pagražinti linkusi fotografija nesugeba "nulaižyti", sutaurinti, "atpirkti". Atrodytų, koks čia epitetas tas "žmogiškumas" ir kas čia dar galėtų patraukti dėmesį, kai visa medija užkimšta širdį veriančiomis žmogiškomis istorijomis. Vis dėlto nuperkami tik dideli pasisekimai arba dideli vargai, o jei jau perkama kasdienybė, tai tik iš didelių asmenų. Nuobodulys – didžiausias įmanomas priešas. Gal tuomet kaip tik jis padeda prieiti prie nesusimuliuoto savęs, prie paties gyvenimo, kuriame galima įžiūrėti kažką sava? Anne Szefer Karlsen nufotografuoti kadrai iš šeimyninių videofilmų galėtų būti rasti bet kurios šeimos archyve – ir privatūs, ir kartu tokie visiems vienodi. Ir vis dėlto jie skleidžia artumo, malonaus atpažįstamumo jausmą. Toks savas visuotinumas. Gal iš tiesų taip atrandamas už reklaminių užuolaidų visada buvęs žmogiškumas?

Atrodo, ne pirmas sykis meno istorijoje, kai menas atranda banalų daiktą. O vis dėlto ne taip kaip anksčiau. Mat ne banalaus daikto nebanalų grožį. O banalaus daikto banalų tiesioginį artimumą. Atpažįstamumą, kuris remiasi ne medija, o kaip tik tuo, kas iš medijos eliminuojama. Vadinasi, kalbame apie kažkokio gryno, nemedijuoto santykio su tikrove utopiją? Turbūt. Nes juk klausiama, kas yra svarbu, ir tame klausime slepiasi prarastos reikšmingų dalykų tvarkos ilgesys (pritariu kuratorei Lolitai Jablonskienei).

Atsikračius pretenzijos į unikalumą, pergyvenus aršią reginio visuomenės kritiką, išmokus atrasti artumą viešumoje ir privatumą danguje kažkaip neišvengiamai kinta fotografinis matymas. Kas gi atsitiko su vaizdiniais? Iš pažiūros jie yra visiškai nesvarbūs. Neišvaizdūs vaizdiniai. O vis dėlto pripildyti reikšmės, tik sunku pasakyti, kokiu būdu. Panašiai kaip filme, kuriame aktoriai lyg ir nevaidina, režisūros lyg ir nėra, o vis dėlto vyksta daug. Nuobodybė, kuri tuščia tik apgaulingai. Viskas, kas tik gali būti kitaip nei spektakliškai vaizdingame pasaulyje. Jokio veiksmo. Kondensuotas, sustojęs laikas. Pasikartojimas. Numarintas "meniškumas".

Juk fotografija nuo seno rėmėsi vaizdingumo, objekto svarbos ir grožio koncepcijomis. Ir iš originalaus fotografinio matymo kylančiais sukrėtimais. Tačiau Susan Sontag teisi, kad tikrovės grožį matuojame pagal nuotraukos grožį, o ne atvirkščiai. Todėl fotografinį matymą nuolatos turi ištikti nauji teminiai ar techniniai šokai, nes prie senųjų greitai prisitaikome. Taigi šokiruojančių individualių fotografinių vizijų kelias baigiasi akligatviu. Konceptualiame mene fotografijos akcentas perkeltas nuo vaizdinio į fotografijos funkciją – nurodyti procesą, pagal menininko sumanymą atliktą veiksmą. Tai meno kūrinio esmės įkurdinimas už vaizdo, bet ne jame. Taip net ir dokumentuojančioji fotografijos funkcija tampa paradoksali, nes fotografija ima nurodyti tai, ko nevaizduoja – ji, pasak Roberto C. Morgano, pradeda funkcionuoti labiau kaip referentinis ženklas, nesusijęs su savo ikonografiniu vaidmeniu. Tačiau parodoje, be Floriano Slotawos miego urvų, nuosekliai sukonstruotų iš viešbučių baldų, ir be kerštingo Oskaro Dawickio pasiženklinimo jo kuriamose klizmų reklamose, daugiau beveik nėra išankstinių išgrynintų idėjų ar performatyvių veiksmų, kuriuos galėtum laikyti tikrąja meno kūrinio medžiaga, palikdamas pačiai fotografijai grynai antrinę reikšmę. Galima ir vėl sutikti su L. Jablonskiene, kad čia matomi vaizdai – ne dokumentacijos, o daugiasluoksniai, kontekstualūs dariniai, nurodantys plačią veiklos, požiūrių, išgyvenimų, kasdienybės areną (o ne konkretų veiksmą ar idėją kaip konceptualizme). Paradoksalu, kad net kai nebegalime kalbėti nei apie originalų stilių, nei apie individualią viziją, kažkokiu būdu už kadro vis dar galima jausti fotografijos subjektą, o kadre – intymumą.

Pasak S. Sontag, "fotografija implikuoja, kad mes žinome apie pasaulį, jei priimame jį tokį, kokį fiksuoja aparatas. Bet tai yra supratimo priešybė – šis prasideda nepriėmus pasaulio tokio, koks jis atrodo". Dabar pasaulio regimybės nepriėmimas pasireiškia ne tuo, kad bandoma ją perkeisti sava vizija, o tuo, kad seniai nustojome vaizde matyti tik vaizdą. Per vaizdą tarsi filtrą visuomet žiūrime į kažką kitą. Mes tiesiog išmokome neskaityti jo kaip tiesioginę ir baigtinę reikšmę turinčio sakinio. Mes žinome, kad vaizdas visuomet slepia ir dengia. Todėl ieškome būdų, kaip vaizdą nutildyti, sunaikinti jame "meniškumą" ir išgirsti tai, kas tuomet lieka.

Fotografinis matymas atsijo nuo įmantrios vaizdinės meistrystės. Netgi Joachimo Koesterio "Belovežo girioje" – grafiškame, pernelyg moksliškai tobulame atspaude – atvaizdas, visiškai panašus į objektą, nėra visiškai toks pat – jis yra labiau toks pat negu objektas. Tikresnis už tikrovę, pasak Jeano Baudrillard’o, skleidžiantis šiurpą dėl svaiginančio, apgaulingo atitikimo. Ir jokio pateisinimo, kodėl pasirinktas vienas iš milijono panašių erdvėkampių girioje. Automatinis pasirinkimas nėra toks beprasmis, koks atrodo. Jis teigia, kad viskas yra vienodai verta dėmesio – tokiu būdu, anot Eugenijaus Ališankos, atsiveriama patyrimo įvairovei ir surandami dalykai, ligi tol laikyti elementariais ir nereikšmingais. Mikloso Gaįlo "Pliažo gyvenimas" – nuo karščio gūsių aptirpęs, mirgančių oro masių apgultas ežerinis pliažas, niekur neįgaunantis patogaus ryškumo. Išsklidęs, fotografavimo metu nieko nesirenkantis, atsipalaidavęs menininko dėmesys leidžia dominuoti tiesiog reginio atmosferai. Net Wiebkes Loeper serijoje apie Rytų Vokietiją, kuri, regisi, turi konkretų socialinį užmojį, nekalbama aiškiais teiginiais. Apskritai nelabai kalbama. Nieko, kas papasakotų ką nors "objektyvaus", nuoseklaus, tik atsitiktiniai kadrai – vos pastebimas įbrėžimas baltoje sienoje, spinta, moteris, koridorius, namas... Tylios tikrovės nuotrupos, susietos tik kažkokio tuštumo, neišsakymo, pranešimo nebuvimo. Ar jo nebuvimas ir yra tikrasis pranešimas?

Ar visa tai nepanašu į tylos paieškas, kurias nagrinėja E. Ališanka, į kalbos, "kuria nieko nepasakyta, bet kurioje viskas yra", utopiją? Apsivalymas ne tik nuo plepumo, bet ir nuo pačios kalbos, kuri niekada nepriklauso asmeniui (tai šis priklauso kalbai ir pasąmonei). Apsivalymas nuo vizualumo dominuojamo pasaulio, išmokstant žiūrėti kiaurai vaizdą, vadinasi, nebeteikiant išvaizdumui jokios reikšmės. Apsivalymas ir nuo paties meno. Tai gali būti palyginta su Sųreno Kierkegaard’o aprašyta nedalykiška kalba, kuri suteikia ne pažinimą, o tik duoda signalą tam, ką žiūrovas jau seniai yra pats supratęs. Tik taip galima paaiškinti, kodėl šios fotografijos, nieko nesakydamos, dar užmezga ryšį su žiūrovu, pagrįstą atpažinimu. Galbūt kur kas stipresnį ryšį nei kada nors iki šiol.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


12993. Against Being Right2004-02-23 10:56
Bingo. Sulaukėm menotyrinio straipsnio ŠAtėnuose. 100 balų iš 100. Gal ir nelabai "sklandus" irgi "gražus" tekstas, bet sklandžiai polučajetsia tik tada, kai dešimtą kartą pergromuluoji (publikai, ne sau) svetimas idėjas arba tas ("savas"), su kuriomis pats seniai susvetimėjai. Kontrastuoja su Baranova. Taigi "Įkvėpimo pagautas" irgi padedamas prašalaitis šiandienių meno reiškinių nei pamatys, nei supras.

13008. sifilis2004-02-23 13:14
che marazmatinis parodos padinimas ir atsakymas ar kas svarbu daug simuliatyviu darbu ,vis dar juntamas socio meno tvaikelis ir ishsikvepimas na o tekstas kuriame itin gausu minties priestaravimu ir malimo taip nieko ir nepasakant, beje tai jau nepirmas renatos tokio pobudzio zodziu ir sakiniu plaktinis ,linkechiau rimchiau pasukti galvele tuomet nereiks juoktis skaitant "grafiškame, pernelyg moksliškai tobulame atspaude – atvaizdas, visiškai panašus į objektą, nėra visiškai toks pat – jis yra labiau toks pat negu objektas. Tikresnis už tikrovę, ..."

13011. sifiliui :-) 2004-02-23 14:03
Ar Jums DAkademijoje jau skaitė paskaitų ciklą pod kodovym nazvanijem "Reprezentacija"? Tamista neskiriate sąvokų "atspaudas", "atvaizdas", "panašumas" , "tapatumas", etc. Todėl "minties prieštaravimai" randasi Tamistos galvoje. Pacituotas sakinys yra visiškai skaidrus. Matyt, todėl (kad pernelyg skaidrus) ir sukelia Tamistos juoką? Ar klystu?

13097. VytautasMi2004-02-25 12:07
saunu, Renata, kad rasai, ir dar apie fotografija :) nors man sis tekstas per daug aprasomasis; per mazai probleminiu kabliu;

13125. VytautasMi2004-02-25 23:18
Renatos tekstas idomesnis fotografijos kaip medijos analize, o Baranova daznai prasauna su pacios fotografijos savokomis ir funkcijomis; taciau man saunu tai, kad fotografija kaip meno priemone yra tiek atvira ir suprantama, kad ja gali analizuot bet kuris gilesnes patirties zmogus is bet kurios pozicijos

13190. sifilis sifiliui2004-02-26 16:59
gal su paskaitom ir ne kas. bet juokinga vis vien , o del skaidrumo tai jau perlenkta.supratau supratau kritika nipatinka na tai iki

13218. sifilio sebras2004-02-27 07:49
atgamina savo praeities stebuklą - atrajoja tipo

13258. diagnostinė recenzija2004-02-27 18:19
Visų be išimčių parodų dalyviai - exgibicionistai, dėl įsigalėjusių visuomenės papročių negalintys demonstruoti publikai stačiai nuosavo klyno.

13267. pritarianti sf2004-02-27 20:05
straipsnis parasytas manieringai, o terminija gerokai `suplakta`, todel pritariu sifiliui: neskaidru ir tiek, net suvokiant, kad atvaizdas tai ne atspaudas ir pan.

13422. r+2004-03-01 12:58
vien venerikai ir diagnostai kam ta kultura

97082. Rokas :-) 2007-09-22 21:11
Meilė- toks pats menas kaip ir muzika.

Rodoma versija 22 iš 23 
14:52:50 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba