ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-02-21 nr. 689

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GINTARAS BERESNEVIČIUS. Susipusiausvyrinimas (48) • Sigitas Geda. Kalba, pasakyta Nacionaliniame operos ir baleto teatre Vasario 16-ąją (5) • KASPARAS POCIUS. Tarp Europos ir Honkongo (6) • Užuojauta (2) • ROMUALDAS OZOLAS. Supratimai: kasdienės mintys (23) (15) • ANDRIUS MARTINKUS. Kitas, tolerancija ir skirtumų Dievas (17) • SIGITAS GEDA. Septyniolika brulijonų (2) • RENATA DUBINSKAITĖ. Privatus dangus ir neišvaizdus vaizdinys (11) • JŪRATĖ BARANOVA. Vienatvė tarp daiktų (11) • JEAN-SÉBASTIEN STILL ir JEAN PIERRE MOHENEM. Gelbėjimas ar naikinimas? (2) • RASA ŽIEMYTĖ. Ludwigas Wittgensteinas ir šiek tiek klinikos (26) • EMILIJA LIEGUTĖ. Jau sniego skranda suplyšo (2) • LIBERTAS KLIMKA. Apie Užgavėnių mitiškumą (16) • SAULIUS MACAITIS. "Marš, marš, tra-ta-ta" (6) • DINO BUZZATI. Tarakonas (5) • Iš Markaus Rodunerio asambliažų (2) • mano laiškas tau (126) • Julijus Lozoraitis. Mirtinas virusas (El. redakcijos priedas) (11) •

Vienatvė tarp daiktų

JŪRATĖ BARANOVA

[skaityti komentarus]

iliustracija
Su tavim aš esu saugus. 2002
Johanna Rylander

Tik atrodo, kad meninė fotografija iš visų meno sričių labiausiai yra priartėjusi prie realybės. Fotografija juk atsirado tam, kad nukopijuotų realybės momentą: akių blyksnį, veido išraišką, tolstantį peizažą, didmiesčio gatvių vaizdus. Tačiau meninė fotografija turėtų skirtis nuo paprastos fotografijos. Kuo? Paprasta fotografija informuoja, meninė – stilizuoja. Pagal apibrėžimą meninė fotografija yra meno kūrinys ir turėtų sukelti estetinį išgyvenimą, kurį sukelia, Kanto žodžiais tariant, laisvas vaizduotės ir intelektinių galių žaismas. Estetinį išgyvenimą paprastai sukelia forma – ne turinys. Reikšminga forma, sako formalistinės estetikos klasikas Clive’as Bellas, tęsdamas Kanto mintį, nepriklauso nei nuo laiko, nei nuo vietos aplinkybių. Jai nesvarbus turinys. Ji nėra gyvenimo tęsinys. Jei randame reikšmingą formą turinčią šumerų skulptūrą, galime patirti estetinį išgyvenimą, nors nuo skulptūros autoriaus esame atskirti laiko praraja. Visos kitos galimos meno kūrinio konotacijos – informacinė, ugdomoji, funkcionalioji ar kuri kita – tėra fakultatyvinės. Jei meno kūrinys nekelia estetinio skonio pajautų, jis negali atlikti ir visų kitų funkcijų.

Atrodo, kad šiuo metu Šiuolaikinio meno centre veikiančios trečiosios Baltijos šalių fotografijos meno trienalės dalyviai nėra formalistinės estetikos sekėjai. Paroda pavadinta klausimu "Kas yra svarbu?" Klausimas pamatinis. Vienas fundamentaliausių. Svarbu kam? Žiūrovui, patiems kūrėjams ar žmogui apskritai? Tai klausimas apie turinį, apie vertybes, ne apie formą. Nors autoriai ieško formaliai naujų išraiškos priemonių: įsuka nuotraukas į kabančius stiklinius rutulius ar, pavyzdžiui, sukuria stereoefektą taip, kad vaizdas bet kuriuo momentu žiūrovui išslysta. Tačiau tai, kas išslysta, nėra iš tikrųjų stilizuotai gražu. Pavyzdžiui, Aristarcho Černyšovo nuotraukose "Serijinių žudikų peizažo kultūra" išskleista kapinių serija nėra meninis vaizdas. Tai tiesiog apnuoginta realybė. Realybė tokia, kokia ji yra. Grėsminga, nuošali. Tai kapinės, nuošalūs parkai. Ten, kur paprastai gerai jaučiasi ir karaliauja serijiniai žudikai. Kita vertus, ją ištirpdo stereoefektas, todėl ji tampa neapibrėžta ir neapčiuopiama. Bigert ir Bergström sferinėse fotografijose, pavadintose "Laukiamasis" (2002), laukiamajame sėdi įvairūs lankytojai. Neaišku, ko jie laukia – gal kokios biurokratinės pažymos, gal šiaip gydytojo atsakymo, gal onkologo nuosprendžio. Kuo gali būti estetiškas toks "realybės šou" – įamžintas nykimo laukimas? Net jeigu jis ir įsuktas į stiklinius rutulius? Kam įdomus šis laukimas? Kam jis svarbus?

Tačiau autorės pasodina į rutulius ne vieną lankytoją – aštuoniuose rutuliuose jų yra net aštuoni. Laukiamasis tas pats, keičiasi tik veikiantys asmenys. Ir būtent ši asmenų kaita sukuria meninį siužetą. Visi parodos autoriai kuria savo pasakojimus – pasiūlo nuotraukų serijas. Visi parodoje eksponuojami darbai plačiai komentuojami. Kai kurie – net pačių autorių ilgais pavadinimais. Pasakojimas, įprasminantis nuotraukų atsiradimą ir kontekstą, pasirodo, taip pat yra svarbus. Tai jau literatūra, žanrų susipynimas. Forma atsitraukia į antrą planą – ji tampa nebesvarbi. Fotografas tampa gyvenimo tyrinėtoju, eksperimentatoriumi, siekiančiu fiksuoti pro kitų žvilgsnį praslystančius dalykus. Kai kurios nuotraukos atvirai autobiografiškos. Autoriai tyrinėja savo gyvenamąjį pasaulį, patys save. Pasirodo nuogi, nepridengti, autoironiški. Beveik nebelieka distancijos tarp vaizduotės ir realybės. Bendra parodos atmosfera artima šiuo metu lietuvių kultūroje klestinčiam autoanalitinės eseistikos žanrui. Dar daugiau – kaip tyčia "Šiaurės Atėnų" pirmajame puslapyje pasirodžiusi redaktoriaus trūkusios kojos sausgyslės nuotrauka, nufotografuota, žinoma, gydytojo, galėtų taip pat būti šios parodos eksponatas. Kad atsirastų nuoseklus siužetas, reikėtų papildyti jau kitų žmonių trūkusių sausgyslių nuotraukų serija. Ir šis siužetas kažką bylotų. Jis šokiruotų. Tačiau galėtų įkvėpti meditaciją apie saitus, kurie atrodo patikimi ir stabilūs, bet vieną dieną nei iš šio, nei iš to nutrūksta. Ir nebūtinai kojose. Saitai trūkinėja visur. Ar sutrūkinėję gyvenimo ar meilės saitai atrodo mažiau baisiai nei kojų sausgyslių? Tiesiog jų nenufotografuosi – jų nematome. Lygiai kaip nematome ir paties laukimo. Tačiau iš esmės visą gyvenimą kažko laukiame. Vilčių išsipildymo, romantinių nuotykių, mylimojo skambučio, algos ar knygos leidimo. Kartais tenka laukti teisėjo, gydytojo sprendimo. Net nelaukdamas kiekvienas neišvengiamai laukia mirties. Ar laukimas nėra viena pamatinių žmogaus egzistencinių paradigmų? Esame sugauti savo nuolatiniame laukime kaip inkliuzai stikliniuose rutuliuose.

Ko laukia vieniši vyrai maskvietės fotografės Tatjanos Liberman nuotraukose? Ši nuotraukų serija – tai šešerių metų tyrimas (1996–2002). Nuotraukų serijos pavadinimas "Vienas namuose" nuteikia, kad kažkas bus liudijama apie vaikus. Tačiau, pasirodo, fotografuojami priverstinai ilgą laiką tarp keturių sienų atsidūrę vyriškiai. Jų net septyni. Keičiasi interjerai, keičiasi individai. Nesikeičia vienatvė. Vienas namuose gyvenantis žmogus atsiduria labai arti savo daiktų. Būtent šioje serijoje daiktai pasirodo be galo svarbūs. Jie liudija: žmogus iš esmės negyvena vienas – jis gyvena su savo daiktais. Daiktai saugo. Pratęsia gyventojo aurą. Minkština vienatvės gaudesį. Kas nutiktų, jei staiga prasivertų durys, kažkas ateitų išsinešti daiktų? Kad ir buvusios žmonos nusamdyti antstoliai. Vienatvė tarp keturių tuščių sienų būtų visai kitokia. Žmogus suaugęs su savo interjeru, praneša mums savo išvadą fotografė. Ar tada daiktai netampa svarbesni už žmogų? Ar pats vienišius netampa daiktu? Nebeatskiriamu nuo aplinkos? Mano galva, tai pati šilčiausia parodos nuotraukų serija. Tačiau, kita vertus, atrodo, kad čia jau ir nereikia kito žmogaus, kuris atsiradęs suardytų vieno žmogaus susigyvenimą su savo daiktais. Išblaškytų ir sukeltų chaosą. Nutrauktų tylą.

Taip nutinka švedų fotografės Johannos Rylander fotografijų serijoje "Su tavim esu saugus". Šiose nuotraukose nėra vienatvės. Kaip tik atvirkščiai – čia esama kartu, neįsitempus ir nesusilietus. Tiesiog būnant. Ramiai ir beprasmiškai. Pavyzdžiui, miegant. Sėdint atsipalaidavus. Kitas žmogus yra. Jis būtinas. Kaip būtini daiktai. Žinant, kad jie yra. Tačiau būtent dėl to žinojimo nebekreipiant į juos dėmesio. Pasaulis be tragizmo priemaišos, be spindesio ir vilties perspektyvos. Tiesiog pasaulis. Tiesiog gyvenimas. Proza kvadratu. Saugumas – tai laimė? Kartais tie dalykai sutampa. Smagu, matyt, būti pačiame saugume. Tačiau, iš šono žiūrint, vienatvė kažkodėl atrodo iškilesnė.

Iškili gali būti ir daiktų vienatvė. Pamatyta, pavyzdžiui, tapytojo Algimanto Švėgždos akimis. Daiktai nurimsta, nuščiūva, leidžiasi ramiai medituojami. Šioje parodoje taip pat yra ne viena daiktų serija. Štai Florianas Slotawa iš Vokietijos fotografuoja paprasčiausius daiktus – virtuvinius įrankius, aplūžinėjusius stalus, lovas, unitazą. Fotografas nesidžiaugia daiktais. Jis neužmezga su jais dialogo, o tiesiog fiksuoja jų beprasmybę – jų pamatinį nebūtinumą, numestumą ir neišsipildymą. Fotografė Irma Stanaitytė nuotraukų serijoje "Privatumas" (1999) sureikšmina beprasmiškai namuose kaupiamų daiktų ženkliškumą, bando įskelti jų slaptą prasmę, prakalbinti – kad jie ką nors pasakytų ir apie šeimininką. Bet jie kažkodėl nesako. Pedantiškesnis žiūrovas pamano – grįžus reikės susitvarkyti namus. Daiktai lieka svetimi – už žmogiškojo pasaulio ribų. Norisi jų atsikratyti. Jie nekalba. Nors gali kalbėti ir nekalbėdami. Gali atskleisti kažkokį pamatinį svarbumą būtent savuoju nesvarbumu.

Įdomus individo ir daikto santykis atskleistas Berlyne gyvenančios fotografės Wiebkės Loeper siužetiniame tyrime "Plūduriuojantis ir netvirtas". Tarsi iliustracija Jeano Paulio Sartre’o romanui "Šleikštulys". Serijoje į mus žiūri dvi moterys, įterptos tarp nereikšmingų daiktų ir miesto vaizdų fragmentų. Vienos žvilgsnis yra kiek tvirtesnis – jame prasišviečia valia ir susidomėjimas: kas gi čia su manimi vyksta. Kitos akys išduoda didesnį nerimą. Tai tos pačios prigimties nerimas, kurį patyrė Sartre’o romano herojus Rokantenas, suvokęs, kad egzistuoja apsuptas beprasmių daiktų ir kad dėl tos priežasties tiek, kiek jis egzistuoja, jis tampa toks pat nereikalingas ir atsitiktinis kaip ir kiti daiktai. Nuotraukų komentarai aiškina, kad ši serija atskleidžia paradinio Berlyno antrąjį, ne visai simpatišką, veidą. Tačiau veiksmas gali vyksti bet kuriame pasaulio taške. Nėra tokio miesto pasaulyje, kur nebūtų galima surasti įtrūkusios sienos, grindinio ar uždarytų langų monotonijos. Fotografei pavyko atskleisti pamatinį daiktų uždarumą ir svetimumą. Esu mačiusi užsieniečio sukurtą dokumentinį filmą apie Vilnių, atveriantį būtent panašų atšiaurųjį Vilniaus veidą. Jis gyveno čia kurį laiką, matyt, žiemą, neužmezgęs, ko gero, jokių artimesnių kontaktų, ir turėjo galimybę pamatyti miesto daiktiškumą kitaip, nei esame įpratę mes. Režisierius pamatė Vilnių taip, kaip aš, pavyzdžiui, jo nematau. Manasis Vilnius kitoks. Kiekvieno kitoks. Nėra nei Vilniaus apskritai, nei Berlyno apskritai. Nieko apie miestą keliomis fotografijomis ar filmais negalima pasakyti, atskleisti ar demaskuoti. Ir kiekvienas nuotraukų serijos autorius, siekdamas kiek arčiau išlikti šalia realybės, nestilizuodamas jos pasakyti ką nors daugiau apie ją, o ne apie save, iš esmės su realybe nesusiduria ir jos neaptinka. Nes grynos realybės, realybės pačios savaime tiesiog nėra. Realybėje, kurią nujaučiame esant, nutinka daugybė įvykių ir reikšmingų akimirkų. Niekada niekas šios visumos neaprėps. Kiekvienas autorius neišvengiamai yra selektyvus. Jis gali apmąstyti, aprėpti, atspindėti, interpretuoti tik mažą realybės fragmentą. Kodėl šį, o ne kitą? Todėl, kad jo, kaip autoriaus, interpretaciniame horizonte būtent šis fragmentas pasirodė svarbus. Ir todėl net dokumentiškai fiksuojama realybė lieka tik simbolinis tekstas. Jis nekalba pats be autoriaus konceptualaus žvilgsnio. Ypač tai ryšku šioje parodoje – konceptualumas išplaukia anksčiau negu vaizdas. Autoriai labai uoliai nori ką nors papasakoti, ką nors pasakyti. Formos požiūriu įspūdingiausia Joachimo Koesterio fotografijų serija "Belovežo giria". Ar tai iš tiesų Belovežo giria? Čia pat skaitome išsamų gausios girios augmenijos, vabzdžių ir gyvūnų, stumbrų aprašymą, Adomo Mickevičiaus, net nacio Göringo ištaras. Skaitytojui susidaro išskirtinės galybės ir gyvybės pulsacijos vietos įspūdis. Žiūrovui, pakėlusiam akis į nuotraukas, kaip tik atvirkščiai: sąstingio ir sustojusio laiko įspūdis. Išdžiūvę, nuvirtę medžiai be jokių gyvybės pėdsakų didingose nuotraukose atspindi kitokį autoriaus sumanymą, nei buvo pažadėta aprašyme. Tai mirties, ne gyvybės estetika. Tai ne realybė, o Koesterio kaip simboliai pamatyti kai kurie mikroskopiniai Belovežo girios motyvai. Ko laukia šis sustingęs pasaulis? Kas gali jam suteikti gyvybės? Tik kitas fotografas ir kitos konceptualios prielaidos. Kiekviena fotografija, kaip ir kiekvienas meno kūrinys, visada yra tik žaidimas.

Įdomiausi šioje parodoje man pasirodė suomių fotografo Jari Silomäki žaidimai su savimi fotografijų serijoje "Repeticijos suaugusiųjų gyvenimui" (2001). Fotografo kuriamas personažas – kūrybingas ir autoironiškas. Kita vertus, labai daugiabriaunis. Jis ir vaikiškas ("Penkiolika metų pavėluota"), ir svajotojas ("Svajotojas po Man Rayaus"), ir donžuanas ("Autoportretas su ta, kurios vilionėms aš pasidaviau..."), ir girtuoklis, ir pačios meilės mylėtojas ("Pradžioje buvau stiprus ir kategoriškas"), suvokiantis santykio trapumą ir jautriai jį šaržuojantis ("Laimės jausmas niekada nebuvo stipresnis nei baimė, kad gali jį prarasti"). Herojus nėra vienas. Jis vienintelis iš visų parodos fotografijose sukurtų personažų palaiko santykius – su merginomis. Tyrinėja vyro ir moters santykio galimybes. Iškalbingas ir triptiko pavadinimas: "Kai naktimis imu bijoti savo marškinių, kabančių ant kėdės atkaltės, ar prabundu nuo šaldytuvo dūzgimo, tuomet žinau, kad mūsų santykiuose kažkas ne taip". Kita vertus, iš visų parodos dalyvių autorius ir literatūriškiausias, ir filosofiškiausias. Jo darbu "Išsipildžiusių svajonių tuštuma" galima būtų iliustruoti Arthuro Schopenhauerio rinktinius raštus. Schopenhaueris sakė, kad jei žmogaus troškimai pernelyg lengvai patenkinami, jį apninka baisingas tuštumos pojūtis ir nuobodulys. Herojus rymo su drabužiais įsibridęs į ežero ar tvenkinio vandenį. Jo rymojimas toks įtaigus, kad ir vanduo, ir skardis kaip daiktai nebetenka savarankiško svorio – jie tėra priemonės jo vienatiškumui išryškinti. Lygiai taip pat autoriaus vidinį siužetą kuria ir skaičiais – tarsi knygos skyrių numeriais – sužymėtos ir išdžiaustytos didžiulės paklodės. Tarsi tvarkydamas jas nuogas autorius stovi nugara į žiūrovus, bet atgręžęs veidą. Nuotrauka pavadinta "Mielas dienorašti". Paklodės tuščios, išskalbtos, švarios, nors skyrių numeriai liudija, kad kitados buvo prirašytos. Nuogas rašantysis prie išskalbtų išbaltintų savo gyvenimo aprašymu buvusių paklodžių – puslapių. Apsivalymo ir naujos pradžios akimirka? Manau, kad bet koks komentaras čia būtų pernelyg tiesmukas.

Šis eksperimentas su siužetą plėtojančiu "veikiančiuoju aš" kitoks nei "aš" galimybių tyrimas Berlyno fotografės Isabell Heimerdinger darbe "Martynas, kaip..." Autorė užfiksavo aktoriaus Martino Gladės keliolikos galimų vaidmenų veido išraiškas. Ką atskleidžia ši serija? Žmogaus galimybę keisti kaukes? Paslėpti save po pernelyg išraiškinga mimika? Ar galimybę suskilti į daugybę tarpusavyje nesusijusių "aš"? Kuris "aš" tikrasis? Nė vienas? Ausyse skamba kiek grėsmingi danų filosofo Søreno Kierkegaard’o sukurto personažo teisėjo Viljamso priekaištai kitam personažui – estetui: "Argi nežinai, jog ateis vidurnakčio valanda, kai kiekvienas turės nusiimti kaukę? Gal tu tiki, kad su gyvenimu visą laiką galima juokauti?" Kodėl gi ne, norisi atsakyti teisėjui. Galima ir pajuokauti. Juo labiau kad estetui juokaujant atsiskleidžia, kaip parodė parodos autoriai, ir gana svarbūs dalykai.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


12996. Margarita2004-02-23 11:27
Koks malonus netikėtumas rasti dvi recenzijas(?) iš tos pačios parodos ir dvi pažįstamas autores.Buvau toje parodoje ir mano matymo "kampas"...labiau artimas J.Baranovos nuojautoms:)

13021. kantas irgi amžinas kaip šumeras to Margo :-) 2004-02-23 15:53
Vieną kartą ir man teko solidarizuotis su mielos Jūratės matymo kampu. Gyvenime apturėjau štai tokią gėdą: paskaitų nelankęs nusprendžiau laikyti senobinį fil. min. egzaminą. Tingėjau rašyt referatą, tad pažįstamas "pagelbėjo"- nugvelbė labai labai seną rašliavą iš univieros fil. katedros (dievagojosi nieko geresnio neradęs). Nelaimei, tai buvo pavyzdinis Baranovos rašinys–paties Kanto kompiliacija - apie Kanto estetiką. Seubas. Dabar įsivaizduok padėties komizmą: buvau (ir tebesu) prisiekęs P. Bourdieu "La Distinction. Critique sociale du jugement" išpažinėjas, o prieš egzaminuotojus teko vaidinti - rimtu veidu solidarizuotis su "Baranovos matymo kampu". Turėjau prisiekinėt, kad nuo Kanto laikų nepasikeitė požiūris į "estetinį išgyvenimą" (o kaipgi dar pateisinsi Jūratę irgi jos pateiktą lit. sąrašą???) Išsisukau, aišku, "puikiai". Štai kaip likimas pasišaipo iš simuliantų.

13022. Margarita>>>>130212004-02-23 16:31
Oj,tai tamsta nepasimokėt ir toliau simuliuojat?:)))Yra toje parodoje toks stalelis ir lupa,pritvirtinta siūlu,panašiu į žvejybinį valą.Su ja galima paieškoti autoriaus, besislapstančio fotografijų detalėse.O jeigu užtinki tą mielą veidą,tai Jis tau tarsi nusišypso...taip šiltai ir mielai,rodos tik man ir skirta,lyg suokalbininkei..:) Bet va tamsta,tai manęs nenudžiuginot...net ir be lupos atpažinau:((((

13061. Doriano Grėjaus portretas (v jubke)2004-02-24 13:13
Įsivaizduoju ir užjaučiu: net man būtų buvę nemalonu. Save atpažint. Ilgai pykti nerekomenduojama – kenkia įvaizdžio lengvumui irgi grožiui(grimasos, pvz.:(; ). Beje, šįkart (ir visada) labai stengiausi būti atpažintas.
Vieni regi tik paviršių. Jie apsipažįsta retai. Kiti sučiuopia esmę – ji juos suklaidina.

13067. Margarita2004-02-24 15:20
Padėsiu tau,klaidą ištaisysiu,skubėjai matyt:)Citatoje "labai stengiuosi būti atpažinta",suklydai?

13069. ateljė2004-02-24 16:20
Banalu, tipo "pusė valandos prieš mirtį jis dar buvo gyvas". Jeigu būčiau Baranova, apie menus (ypaš foto) rašyti labai privengčiau.

13070. shtish2004-02-24 16:34
kantas taip sake, vadinasi taip ir bus,o su kuria mano vieta zhaidzhia koks arvo part spiegel im spiegel?arba kad ir e. satie gymnopedies?arba kodėl mozarto muzika yra rimtoji, o ne juokingoji, bo kas jau kas bet wolfas juokiasi net ir raudodamas ish shirdgelos.arba kodėl j.baranova rasho atseit filosofinius tekstus, kai derėtų rimtai pamastyt.

13086. Saugi su tavim, mano kalne2004-02-25 09:47
Tarp daiktų dažniausiai būni baisiai vienišas, o kalnuose būni baisiai saugus nuo vienatvės tarp daiktų, nes tų daiktų būna labai mažai, net jeigu ir žmogų, be kurio esi kalnuose, laikytum "daiktu" (tarkim, kad), tai ir nuo tos rūšies vienatvės esi saugus...

13126. VytautasMi2004-02-25 23:18
Renatos tekstas idomesnis fotografijos kaip medijos analize, o Baranova daznai prasauna su pacios fotografijos savokomis ir funkcijomis; taciau man saunu tai, kad fotografija kaip meno priemone yra tiek atvira ir suprantama, kad ja gali analizuot bet kuris gilesnes patirties zmogus is bet kurios pozicijos

13191. --------+++++++++---------2004-02-26 17:01
geriau pastudijuokite savo knygele apie mena nes prsilenkiat su kontekstais

99134. ęgt n :-) 2007-10-17 20:10
man sis tekstas lb patiko

Rodoma versija 22 iš 23 
14:52:49 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba