Jūsų Ekscelencija, gerbiamas Seimo Pirmininke, gerbiamas Respublikos Premjere, aukštieji svečiai, ponios ir ponai!
Šiemet turime gražią progą susitikti vienoje iš lietuvių meno šventovių nacionaliniame operos ir baleto teatre.
Netrukus bus įteikti apdovanojimai 2003 metų nacionalinių premijų laureatams, t. y. devyniems iškiliausiems įvairių sričių menininkams.
Mūsų komitetas, susidedantis iš penkiolikos pripažintų šalies kūrėjų ir kūrybos analitikų, ilgai ir kantriai nagrinėjo, svarstė, ginčijosi, kvietėsi autoritetingus ekspertus tam, kad garbingiausias šalies apdovanojimas būtų įteiktas tikrai vertiems talentingų darbų autoriams ir atlikėjams. Nors nuostatos ir taisyklės, pagal kurias mes dirbame, įgalioja mus vertinti paskutinių penkerių metų menininkų kūrybą, regis, nebūna, nėra taip buvę, kad neatsižvelgtume ir į viso gyvenimo kūrybą ir jos foną.
Dar nėra buvę taip, o premijos teikiamos nuo 1989 metų, kad kas nors ją būtų gavęs du kartus. Tai kas, kad tokia galimybė yra. Priežastis gana paprasta: turime talentingų žmonių atsargą, tam tikrą rezervą. Kasmet jau minėtam įvertinimui pasiūloma 2530 kandidatų. Slaptu balsavimu galop paliekame devynis.
Nepasakyčiau, kad mano paties, manau, kad ir mano kolegų sąžinė bei išmanymas leistų tvirtinti, kad tie, kurie lieka už to lemtingo skaičiaus, t. y. nesurenka reikalingų balsų daugumos, yra šio apdovanojimo neverti. Bent jau 3, 4, 5 dažnai išties pritrūksta to, ką galėtume vadinti fatališkos sėkmės ar "laimės šypsenos" vardu. Guodžiamės tuo, kad yra išeičių, esama ir kitų garbingų premijų bei apdovanojimų. Kad šie metai nei pirmi, nei paskutiniai. Klaidas galima ištaisyti, o minėtoji laimės šypsena beveik sutampa su tuo, kuo vaduojamės sunkioje kasdienybėje viltimi.
Prie šito palaimingo žodžio norėčiau minutėlę stabtelėti. Nors ir mano, manau, kad ir jūsų tėvai kartais mestelėdavo tokį posakį: "Viltis kvailių motina!", betgi kas liktų pasaulyje be šitos tegul ir ne visur ir ne visad suspėjančios motinos? Mus visus gelbsti kruopa tikėjimo ir kruopa idealizmo. Ir tuos, kurie augina išjuokiamus runkelius ar bulves, ir tuos, kurie vairuoja sunkiasvores mašinas iki kokios Portugalijos ir atgal, galop kurie geriau ar blogiau vairuoja mūsų valstybę.
Ten, kur prasideda menas ir kūryba, o prasideda jie toje pačioje kasdienybėje, viltis dar labiau groja nematomais savo smuikais, vargonais ir violončelėmis, žaidžia visomis vaivorykštės spalvomis, vejasi žodžiais, vaizdais.
Žmonės, kurie šiandien čia pagerbiami, regisi man, beveik nieko kito ir nedarė visą gyvenimą jie audė vilties voratinklį, jų siūlai buvo iš meilės ir vilties, kartais gal net iš įtūžio, iš skausmo. Krisdami į savas nevilties ir depresijos gelmes, jie patyrė daugiau pralaimėjimų negu pergalių. Kitaip gal nebūna. Taip kuriamas grožis. Visų mūsų esmės ir prasmės atsiranda ten, kur skaudūs nuopuoliai ir išganingi prisikėlimai.
Toji muzika, kuri kuriama ir atliekama mūsų krašte, toji literatūra, kuri rašoma ir leidžiama, toji dailė, toji fotografija... Visa tai yra reikšminga, nors tik iš dalies matoma tikrovės dalis, galop tradicijos ir paveldo dalis, atramos, kurių galbūt nespėjome įsitverti mes, bet įsitvers mūsų vaikai.
Nėra tokio meno, tokios kūrybos, kuri būtų nereikalinga žmonėms. Tiesa, iš pradžių tatai būna reikalinga daliai žmonių, o paskui visuomenei, tautai, valstybei, pasauliui.
Sykiu su jumis džiaugiuosi, kad uždėtas dar vienas statomo rūmo vainikas, susivijo dar vienas tamprios ir elastingos spiralės žiedas. Jeigu reikia kokio skepsio, tai, žinoma, aš esu iš tų, kurie nuolat primena, kad kultūrai per maža dėmesio, per maža... Tačiau net ir didžiausias skeptikas krašte turėtų pripažinti, kad vis dėlto esama didelio dėmesio, bent jau kartkartėmis, bent jau premijas ir apdovanojimus skiriant. Negalėčiau pasakyti, jog čia kažkoks atmestinis veiksmas. Kelias, kuriuo mėginame eiti, yra teisingas.
Dėkoju komitetui už atliktą darbą, o visus laureatus nuoširdžiai sveikinu. Taip pat: neužmikite ant laurų!
Sigitas Geda
Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komiteto pirmininkas
ATĖNAI
Lietuva internete
