ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-05-24 nr. 653

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

PETRAS RAKŠTIKAS. Istorijos (2) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Nuščiuvimas (5) • LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS. Eilėraščiai (30) • Patikslinimas (8) • JURGIS JANAVIČIUS. Apie regbį (3) • ROMUALDAS OZOLAS. Supratimai: kasdienės mintys (15) (11) • MILDA ALIŠAUSKIENĖ. Satanizmo apraiškos Lietuvoje (84) • SIGITAS GEDA. Šuo šunį džiovina (24) • JURGITA LUDAVIČIENĖ. Tinklo viduje (4) • ANNA GAVALDA. Ambra (2) • JŪRATĖ BARANOVA. Kaip surasti Jorgės Luiso Borgeso namą? (7) • AKVILINA CICĖNAITĖ. Kvapai: erotika ir teologija (16) • Buvusį tautodailininko Liongino Šepkos kaimyną ANTANĄ TUNAITĮ kalbina Gytis Norvilas. "Šapka. Lietuviškai – kepurė" (2) • ANTANAS LAPĖ. Mano televizorius (3) • VIDMANTAS JANKAUSKAS. Prieš šimtą metų Bernardinų sode... (2) • KAZYS SAJA. Cugcvangas (38) • Laiškai el. redakcijai, sau ir kitiems (47) •

Ambra

ANNA GAVALDA

[skaityti komentarus]

iliustracija

Gimiau 1970 m. gruodžio 9 d. Bulon Bilankure. Buvau vyriausia iš keturių vaikų. Vaikystę – dviračiai, žūklė, petardos ir drėgni bučiniai už bažnyčios – praleidau Eur e Luaroje. Mama – menininkė, tėtis būtų norėjęs tapti menininku. Namuose daug knygų, komiksų, plokštelių, vaizdajuosčių. Penkiolikos metų buvau išsiųsta į Šventosios Dvasios dominikonių kuruojamą mergaičių mokyklą Sen Klode: uniforma, lotynų kalba, atodūsiai ir meilės prisipažinimai už autobusų stotelės.

Vėliau – Moličre’o licėjus Paryžiuje ir Sorbonos universiteto šiuolaikinės literatūros diplomas.

Daug nereikšmingų darbų: pardavėja, padavėja, kasininkė, darbininkė, auklė JAV, santuokos skelbimų, meilės romanų ir žurnalinių straipsnių apie daržoves bei vaisius redaktorė...

Dabar gyvenu Sen et Marnoje. Prancūzų kalbos mokytoja dirbu rytais, dviejų vaikų mama – kiaurą parą. Naktį, kai visos katės pilkos, o virtuvė gerai išblizginta – rašytoja.

Apie knygą

"Aš noriu, kad manęs kas nors kur nors lauktų" – dvylikos grakščių, elegantiškų, ironiškų novelių rinkinys. Jų veikėjai nesistengia pakeisti pasaulio, kuriame gyvena, puoselėja viltis ar mėgina išsikapstyti iš užgriuvusių negandų. Kad ir kas atsitiktų, jie nebando nieko įrodyti ar gelbėti žmonijos. Jie nėra herojai. Tik žmonės, su kuriais net nepasukdamas į jų pusę galvos kasdien prasilenki. O Anna Gavalda parodo, kokios emocijos verda kiekvieno jų viduje. Išskyrusi juos iš minios, iš tiesų ji pasakoja bet kurio iš mūsų gyvenimą. Knygą ruošiasi išleisti "Baltos lankos".

Dulkinausi su tūkstančiais merginų, bet pamiršau beveik visas.

Sakau tau ne todėl, kad norėčiau pasigirti. Juk supranti, kurių galų turėčiau pliurpti, kai užkalu tiek babkių, o po ranka – tuntas subinlaižių.

Sakau, nes tai – tiesa. Man trisdešimt aštuoneri, ir užmiršau beveik viską, kas man nutiko gyvenime. Panas ir apskritai viską.

Sykį man į rankas pakliuvo senas žurnalas, vienas iš tų, kurie tinka tik subinei nusišluostyt, ir nuotraukoje pamačiau save už parankės su kažkokia paukštyte.

Skaitau parašą po nuotrauka ir man atrodo, kad mergina vadinosi Leticija ar Sonia, o gal dar kitaip, vėl pasižiūriu į nuotrauką tarsi norėdamas sau pasakyti: "A, taip, na žinoma, tai – Sonia, po visą kūną prisivėriojusi žiedelių auskarėlių, vanile kvepianti mažoji brunetė iš Villa Barcley..."

Ne. Neprisimenu.

Kaip koks asilas kartoju mintyse "Sonia" ir dairydamasis cizo padedu žurnalą.

Man trisdešimt aštuoneri ir aš puikiai matau, kad gyvenimas eina velniop. Ten, smegeninėje, viskas taip lengvai nusilupa. Tik krepšt nagu, ir ištisos savaitės – į šiukšlių dėžę. O vieną dieną, nepatikėsi, išgirdęs kalbant apie Persijos įlankos karą, atsisuku ir klausiu:

– Kada vyko Persijos įlankos karas?

– 1991-aisiais, – atsako taip, lyg būčiau totalus asilas... Bet, po perkūnais, jei atvirai, išvis niekada apie jį negirdėjau.

Persijos įlankos karą į šiukšlių dėžę.

Nematyta. Negirdėta. Ištisi metai, kurie man nieko nebereiškia.

1991-aisiais aš buvau kitur.

1991-aisiais aš tikriausiai ieškojau venų ir nepastebėjau, kad vyko karas. Pasakysi, na ir kas? O aš sakau – apie Persijos įlankos karą pasakojau tik todėl, kad tai – geras pavyzdys.

Pamiršau beveik viską.

Atleisk, Sonia, bet tai tiesa. Tavęs nebeprisimenu.

O paskui sutikau Ambrą.

Vien ištarus jos vardą man palengvėja.

Ambra.

Pirmą kartą ją pamačiau įrašų studijoje Guillaume-Tell gatvėje. Jau savaitę trypčiojom vietoj, vėlavom ir visi mums kniso protą dėl sumautų babkių.

Negali visko numatyti. Niekad. Šiuo atveju negalėjom numatyti, kad kiečiausias miksuotojas, už aukso kainą parsiskraidintas iš Štatų paglostyti savimeilę įrašų studijos bosams, išvirs iš klumpių per pirmą gabalą.

– Nuovargis ir laiko skirtumas jam neišėjo į naudą, – pasakė gydytojas.

Aišku, skiedžia, nieko čia bendra su laiko skirtumu.

Amerikono akys buvo didesnės už pilvą, tuo blogiau jam. Dabar su savo sutartim "pašokdinti visas prancūziukes" liko durniaus vietoj...

Bjaurus buvo laikas. Jau keletą savaičių buvau nematęs dienos šviesos, bijojau perbraukti ranka per veidą, nes atrodė, kad oda ims skeldėti, sutrūkinės ar panašiai.

Galiausiai nebegalėjau net rūkyti, nes perštėjo gerklę.

Fredas jau kurį laiką kniso man protą dėl savo sesers draugės. Dėl fotografės, kuri norėjo mane fotografuoti per gastroles. Free lance1, bet nuotraukos – ne parduoti. Jai pačiai.

– Fredai, atstok tu nuo manęs...

– Palauk, kas tau atsitiks, jei vieną vakarą ją čia atsivesiu? Ką? Kas tau atsitiks?

– Aš nemėgstu fotografų, nemėgstu meno vadovų, žurnalistų, nemėgstu, kai kas painiojasi po kojom, kai kas nors mane stebi. Gali suprasti ar ne?

– Ot velnias, atsipalaiduok, tik vienam vakarui, porai minučių. Tau nereikės su ja kalbėti, gali būti, kad tu jos net nepamatysi. Po perkūnais, padaryk tai dėl manęs. Aiškiai nepažįsti mano sesers.

Ką tik sakiau, kad pamiršau viską. Šito, kaip matai, nepamiršau.

Ji įėjo pro tas duris, kurios yra iš dešinės, jei sėdi prie pulto. Tipeno pirštų galiukais lyg atsiprašinėdama, vilkėjo marškinėlius labai siauromis petnešėlėmis. Buvau už stiklo ir neiškart pamačiau jos veidą, bet kai atsisėdo, pastebėjau jos mažytes krūtis ir tą pačią akimirką panorau jas paliesti.

Vėliau ji man nusišypsojo. Ne taip, kaip paprastai man šypsosi merginos, kurioms patinka, kad į jas žiūriu.

Ji man nusišypsojo šiaip sau, kad padarytų malonumą. Ir niekada įrašinėjimas neatrodė toks ilgas kaip tądien.

Kai išėjau iš stiklinio narvo, jos nebebuvo.

Paklausiau Fredo:

– Čia tavo sesers draugė?

– Taip.

– Koks jos vardas?

– Ambra.

– Išėjo?

– Nežinau.

– Po perkūnais.

– Ką?

– Nieko.

Ji atėjo dar sykį paskutinę įrašinėjimo dieną. Polis Akermanas studijoje surengė vakarėlį, skirtą, anot to asilo, "tavo būsimam auksiniam diskui aplaistyti". Kai Fredas mus supažindino, kaip tik ėjau iš dušo, buvau dar iki pusės nuogas ir tryniausi galvą didžiuliu rankšluosčiu.

Lyg penkiolikmetis negalėjau išspausti nė žodžio, o rankšluosčio galas vilkosi grindimis.

Ji ir vėl man nusišypsojo visai kaip pirmą kartą.

Rodydama į bosinę gitarą paklausė:

– Ji – jūsų mėgstamiausia?

Nežinau, ar pabučiuoti ją norėjau todėl, kad visiškai nieko neišmanė, ar todėl, kad kreipėsi į mane "jūs", kai visi kiti kumščiuoja į pilvą ir sako "tu"...

Nuo prezidento iki paskutinio mulkio visi mane tujina, lyg būtume kartu kiaules ganę.

Tokia aplinka.

– Taip, – atsakiau, – šitą mėgstu labiausiai.

O akimis ieškojau, ką čia užsimetus ant pečių.

Mudu šnektelėjome, bet labai trumpai, nes Akermanas – turėjau numatyti – prisikvietė žurnalistų.

Ji klausinėjo manęs apie gastroles, o aš, paslapčiom žvilgčiodamas į jos krūtis, į visus klausimus tegalėjau atsakyti "taip". Paskui ji atsisveikino, o aš puoliau visur ieškoti Fredo arba Akermano, arba bet ko, kam būčiau galėjęs išmalti snukį, nes viduje virte viriau.

Gastrolėse buvo numatyta gal dešimt koncertų ir beveik visi ne Prancūzijoje. Du vakarai Cigal, o kas buvo vėliau – viskas susipainiojo. Belgija, Vokietija, Kanada, Šveicarija, bet neklausk eilės, neprisiminsiu.

Gastrolėse aš pavargstu. Groju, dainuoju, stengiuosi išlikti kiek įmanoma clean ir miegu "Pullman" furgonėlyje.

Net kai mano šikna bus aptekusi grynu auksu, važinėsiu vėdinamu "Pullman" kartu su savo muzikantais. Perspėk mane tą dieną, kai pamatysi, kaip aš sėdu į lėktuvą, o savo muzikantams spaudžiu letenas tik prieš lipdamas ant scenos, nes tai reikš, kad nebeturiu čia ką veikti ir susirinkęs žaislus galiu varyt į kitą smėlio dėžę.

Iš pradžių nežinojau, kad Ambra vyksta su mumis.

Nepastebėjau, kai fotografavo. Ji gyveno su pritariančiais dainininkais. Kartais, kai Dženi jiems burdavo kortomis, viešbučio koridoriuose girdėdavau jų krizenimą. Kai pamatydavau ją, kilstelėdavau galvą ir pasitempdavau, bet nepriėjau nė karto.

Nebegaliu painioti darbo su seksu, pasenau.

Paskutinis vakaras, sekmadienis. Buvome Belforte, mat norėjome gražiai baigti gastroles specialiai "Eurock"2 dvejų metų jubiliejui skirtu koncertu.

Per atsisveikinimo vakarienę atsisėdau šalia jos.

Tai – ypatingas, uždaras vakaras, į kurį neįsileidžiam pašalinių: tik scenos darbininkai, technikai, muzikantai ir visi, padėję mums per gastroles. Supranti, jis skirtas ne tam, kad aplink mus trizniotų kokia žvaigždutė ar vietos žurnalistai. Net Akermanui nešautų galvon skambinti Fredui į mobilų ir klausti, kas naujo, ar šimtąjį kartą pasiteirauti, kiek parduota bilietų.

Reikėtų pridurti, kad mūsų įvaizdis nuo tokių vakarėlių negerėja.

Tarpusavyje mes juos vadinam musmušių vakarėliais, ir tuo pasakyta viskas.

Nusikratome krūvos stresų, apima baigto darbo palaima, kabeliai patogiai ilsisi dėžėse, o mano vadybininkas pirmą kartą po daugelio mėnesių ima šypsotis, – vienam vakarui viso to tikrai per daug ir mes lengvai paleidžiame vadžias.

Iš pradžių aplink Ambrą bandžiau rėžti sparną, bet lioviausi supratęs, kad per daug išlenkiau ir padoriai jos neišdulkinsiu.

Ji neparodė, bet žinau, kad viską suprato.

Vienu metu, kai buvau restorano šikinyke, lėtai ištariau jos vardą veidrodžiui, bet užuot giliai įkvėpęs, apsišlakstęs snukį šaltu vandenių, susiradęs ją ir pasakęs: "Kai žiūriu į tave, man suka pilvą, lyg stovėčiau prieš dešimt tūkstančių žmonių, būk gera, liaukis ir apkabink mane...", ne, aš apsisukau ir už porą gabalų iš perpardavėjo nusipirkau kelionę į svajonių šalį.

Prabėgo keli mėnesiai, albumą išleido... Apie tai nepasakosiu, tokius periodus man tampa vis sunkiau ir sunkiau ištverti, nes tuomet nebegaliu būti vienas su savo beprasmiais klausimais ir savo muzika.

O čia dar savo juoduoju "Vmax" atvažiavo Fredas ir nugabeno mane pas ją.

Ji norėjo mums parodyti, ką nuveikė per gastroles.

Man buvo gera. Džiaugiausi vėl pamatęs Viki, Natą ir Frančeską, kurios in live dainavo drauge su manimi. Dabar jos eina savais keliais. Frančeska norėjo išleisti solinį albumą, o aš atsiklaupęs ant kelių dar sykį pažadėjau jai sukomponuoti neužmirštamų gabalų.

Jos butas buvo miniatiūrinis, mes lipome vieni kitiems ant kojų. Gėrėme kažkokią rožinę tekilą, kurią sumakalavo jos laiptinės kaimynas. Visą laiką išsišiepęs mažiausiai dviejų metrų ūgio argentinietis.

Jo tatuiruotės mane pritrenkė.

Atsistojau. Žinojau, kad ji virtuvėje. Paklausė manęs:

– Atėjai man padėti?

Atsakiau, kad ne.

Ji vėl paklausė:

– Nori pažiūrėti mano nuotraukų?

Rūpėjo dar kartą pasakyti "ne", bet tariau:

– Taip, norėčiau.

Ji nuėjo į savo kambarį. Grįžusi užrakino duris ir viską, kas buvo ant stalo, ranka nušlavė žemėn. Aliumininiai padėklai krisdami velniškai sutarškėjo.

Ji padėjo piešiniams skirtą aplanką ir atsisėdo priešais.

Atsiverčiau jos jaukalą ir išvydau tik savo rankas.

Šimtus nespalvotų nuotraukų, kuriose buvo tik mano rankos.

Mano rankos ant gitaros stygų, rankos ant mikrofono, nusvirusios rankos, rankos, glamonėjančios minią, rankos, užkulisiuose spaudžiančios kitas rankas, rankos, laikančios cigaretę, rankos, liečiančios veidą, rankos, pasirašinėjančios autografus, mano karštligiškos rankos, maldaujančios rankos, siunčiančios bučinius rankos ir rankos, kurios save bado.

Ilgos išdžiūvusios rankos, o venos panašios į mažas upeles.

Ambra žaidė su kamšteliu. Ji traiškė trupinius.

– Tai – viskas? – paklausiau.

Pirmą kartą žiūrėjau jai į akis ilgiau nei sekundę.

– Tu nusivylęs?

– Nežinau.

– Fotografavau tavo rankas, nes jos – vienintelės dar gyvos.

– Taip manai?

Patvirtindama linktelėjo galvą ir aš užuodžiau jos plaukų kvapą.

– O mano širdis?

Ji man nusišypsojo ir palinko virš stalo.

– Ar tavo širdis dar gyva? – perklausė šiek tiek abejodama.

Girdėjome juoką ir beldžiant į duris. Atpažinau Luisą, jis šaukė: "Mums reikia ledo".

Pasakiau:

– Reikia patikrinti...

Atrodė, kad kvailiodami jie išlauš duris.

Ji uždėjo savo rankas ant maniškių, pažiūrėjo į jas lyg pirmą kartą matytų ir tarė:

– Mes taip ir padarysim.

Vertė Valdas Papievis

___________________

1 Free lance (angl.) – laisvai samdomas, -a.

2 "Eurock" – leidinys, skirtas muzikos naujienoms.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


3216. voras2003-05-28 02:09
jega! Gavalda`os vertimas tikrai puikus sumanymas tik pats vertimas truputi nekoks, gal del lietuviskos snekamosios kalbos blankumo. "velniskai", "cizas" ir pan. neisduoda prancuzisko slengo atspalviu. Bet kokiu atveju aciu "lankoms".

52838. vnvfb :-( 2006-02-26 19:59
nesamone negali parasyti apie daržoves eilerasciu

Rodoma versija 21 iš 21 
14:52:45 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba