ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-05-24 nr. 653

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

PETRAS RAKŠTIKAS. Istorijos (2) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Nuščiuvimas (5) • LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS. Eilėraščiai (30) • Patikslinimas (8) • JURGIS JANAVIČIUS. Apie regbį (3) • ROMUALDAS OZOLAS. Supratimai: kasdienės mintys (15) (11) • MILDA ALIŠAUSKIENĖ. Satanizmo apraiškos Lietuvoje (84) • SIGITAS GEDA. Šuo šunį džiovina (24) • JURGITA LUDAVIČIENĖ. Tinklo viduje (4) • ANNA GAVALDA. Ambra (2) • JŪRATĖ BARANOVA. Kaip surasti Jorgės Luiso Borgeso namą? (7) • AKVILINA CICĖNAITĖ. Kvapai: erotika ir teologija (16) • Buvusį tautodailininko Liongino Šepkos kaimyną ANTANĄ TUNAITĮ kalbina Gytis Norvilas. "Šapka. Lietuviškai – kepurė" (2) • ANTANAS LAPĖ. Mano televizorius (3) • VIDMANTAS JANKAUSKAS. Prieš šimtą metų Bernardinų sode... (2) • KAZYS SAJA. Cugcvangas (38) • Laiškai el. redakcijai, sau ir kitiems (47) •

Kvapai: erotika ir teologija

AKVILINA CICĖNAITĖ

[skaityti komentarus]

MARCELIJUS MARTINAITIS

Prisiminimas(Paserbenty giedant mojavas)

I
Tikiu kvepiantį Dievą
iš tavo maldaknygės
iškritusiam paveikslėly.

II
Tikiu gėles koplytėlėj,
tikiu raides, įrašytas
po giesmyno gaidom.

III
Tikiu tėvą ir motiną
Šventosios Šeimynos paveiksle,
pasmilkytus žolelėm.

IV
Tikiu mergaičių giedojimą,
tavo balse
tikiu Jo pervertą širdį.

V
Tikiu tavo kaktą ir lūpas,
tavo sudėtas rankas,
kurių dar niekam nepraskleidei.

VI
Tikiu niekieno neliestą Dievą
medalikėlyje
prie pilnėjančios tavo krūtinės.

VII
Tikiu įgimtą nuodėmę –
tai gražiausia, kas žemėje
mudviem yra dovanota.

Prisiminimas M. Martinaičio poezijoje figūruoja kaip savotiškas žanras, atpažįstamas ir pamėgtas; pavadinti tekstą prisiminimu – vadinasi, suteikti jam autentiškumo, dar paryškinamo skliausteliuose pateikiamu prisiminimo konkretizavimu, įrėminimu laike ir erdvėje: "Paserbenty, giedant mojavas". Paserbentis – asmeninės mitologijos vietovardis, šmėstelėjantis ne viename poeto eilėraštyje ir nurodantis vaikystės, jaunystės laiką. Mojavos – gegužinės pamaldos, vykstančios gražiausią pavasario mėnesį, per patį žydėjimą; šio barbarizmo vartojimas nukelia į prisiminimo laiką ir pabrėžia autentiškumą. Sakymo dabartis (tikiu) taip pat priartina praeities išgyvenimą, sukuria sustingusio laiko įspūdį.

Eilėraštį sudaro septynios nerimuotos strofos. Strofų skaičių galima laikyti (ne)atsitiktiniu: Biblijoje ir įvairių tautų mitologijoje jis išreiškia visumą (septyni maldavimai, septynios nuodėmės, septynios dienos). Vis dėlto kad tokios aritmetinės pratybos nevirstų spekuliavimu religiniais kontekstais, svarbu aptikti kiekybinius teksto skaidymo principus. Visos septynios strofos turi po tris eilutes ir iš pirmo žvilgsnio atrodo esančios tvarkingos ir vienodos, kiekvieną jų sudaro sakinys, sutampantis su strofos ribomis. Tačiau paviršinėje teksto simetrijoje pastebimas pertrūkis. Atsitiktinį I–IV strofų eilučių ilgumo kaitaliojimąsi V–VI strofose sudrausmina simetrija (9–7–9, 10–6–10), vedanti į paskutinę strofą, kurioje visos eilutės lygios (8 skiemenų).

Visas strofas pradeda anafora tikiu. II ir IV strofose ji pakartojama du sykius. Beveik visose strofose tikiu yra gramatinis tarinys (su numanomu veiksniu ). Tik V strofoje atsiranda veiksmažodis, žymintis tu veiksmą, tiksliau, veiksmo neatlikimą – nepraskleidei, o VII – atskiras gramatinis centras tai gražiausia, kas [...] yra dovanota. Sintaksiniai papildiniai nurodo įvairius tikėjimo objektus; beveik visi jie daugiskaitiniai (gėles, mergaičių) arba dvejybiniai (tėvą ir motiną, kaktą ir lūpas). Išimtį sudaro tik rėminės I ir VI–VII strofos.

Jau pirmojoje eilėraščio eilutėje kognityvinis tikėjimo veiksmas susiejamas su kvapu. II strofoje kvepiantį pasaulį primena gėlės koplytėlėj, III – pasmilkyti žolelėm Šventosios Šeimynos atvaizdai. Kvapuose slypi gyvastinga prisiminimo galia prikelti iš užmaršties išnykusias formas, daiktus, pavidalus. M. Prousto žodžiais, "kai išmiršta būtybės, sudūla daiktai ir nieko iš tolimos praeities nebelieka, skonis ir kvapas, trapesni, bet gyvybingesni, patvaresni ir ištikimesni, ne tokie materialūs, dar ilgai – tartum vėlės – mena, laukia, tikisi ant visa ko griuvėsių, vieni nepalūždami, neša ant beveik neapčiuopiamo savo lašelio milžinišką prisiminimo rūmą" (M. Prustas, Svano pusėje, Vilnius: Vaga, 1979, p. 43). Ir šio eilėraščio kvapų atgaivintoje tikrovėje ima ryškėti daiktų pavidalai, į kognityvinį veiksmą įsijungia klausa (tikiu mergaičių giedojimą) ir lytėjimas (Tikiu niekieno neliestą Dievą / medalikėlyje / prie pilnėjančios tavo krūtinės).

Prisiminimų plotmę įtvirtina jutiminis tikrovės suvokimas. Pasak Greimo, "apglėbta pragmatinės ir kognityvinės kasdienybės, pagava to kito, to, kas subjektui yra ne-subjektas, gali vykti tik pojūčių plotmėje" (A. J. Greimas, Iš arti ir iš toli, Vilnius: Vaga, 1991, p. 205). Juslinis santykis yra tiesioginis ir vienkartinis, ankstesnis už loginį ar jausminį santykį. Būtent juslinis santykis susieja kalbantįjį su kreipimosi adresatu. Įvardytas jau pirmojoje strofoje (tavo maldaknygės), jis ryškėja IV–VI strofose per kūniškųjų metonimijų vardijimą. Pradėjus nuo labiausiai ne-kūniško, atitolusio nuo kūno balso, palengva skleidžiasi susikaupusios maldoje (kakta, sudėtos rankos) ir erotizuotos (lūpos, pilnėjanti krūtinė) būtybės vaizdinys. Pasikartojanti pirmojo asmens veiksmažodinė forma nurodo kreipimosi situaciją, tačiau, baigiantis tikėjimo objektų išvardijimui, lieka neaišku, į ką kreipiasi aistringa malda – Dievą ar Ją?

Jau buvo atkreiptas dėmesys į pirmosios strofos vienaskaitą, kuri suponuotų konkretumą, dėmesį detalei. Dievo iš tavo maldaknygės / iškritusiam paveikslėly vaizdinys implikuoja valstietišką tikėjimo naivumą. Ar ereziją? Tikėjimas Dievu paveikslėlyje ar paveikslėlio Dievu kirstųsi su Senojo Testamento absoliučiai transcendentalaus Dievo, didingesnio už visus savo kūrinius, samprata: "Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje ir kas yra čia žemėje, ir kas yra vandenyse po žeme. Jiems nesilenksi ir jų negarbinsi" (Katalikų bažnyčios katekizmas, Kaunas: LKB TTK leidykla, 1996, p. 431). Tačiau iš krikščionybės istorijos taip pat žinoma, kad paveikslų garbinimas įteisinamas septintajame visuotiniame Nikėjos susirinkime, remiantis įsikūnijusio žodžio paslaptimi ir teigiant, kad tie, kurie garbina paveikslus, iš tiesų garbina juose pavaizduotus asmenis. Šis teologinis nukrypimas iliustruoja, kad jokios erezijos paveikslėlyje nėra. Erezija atsiranda su kvepiančio Dievo pasirodymu.

Pagal senųjų kultūrų papročius dievai garbinti smilkalų ar aukojamų gyvūnų kvapsniais. Kylančiais į dangų kvapais sieti du pasauliai – dievų ir žmonių. Tikėta, kad per dūmus ir kvapus dievus pasiekia žmonių jiems atnašaujamos aukos. Visa, kas susiję su dieviškąja prigimtimi, maloniai kvepia, ir kvepėjimu galima suvilioti dievus. Tačiau krikščioniškojo transcendentalaus Dievo vaizdinys atmeta bet kokį juslinį pradą. Kvapas, kvepėjimas kyla iš kūniškumo, ne iš dieviškumo. Taigi jau pati pirmoji eilutė sukelia abejonių šiuo tikėjimo išpažinimu.

Beje, iš tavo maldaknygės iškritusį paveikslėlį galima skaityti ir kaip nedrąsų ženklą: riterių laikais damos numesta nosinaitė reiškė simpatiją ir suteikdavo galimybę galantiškai asistuoti. Šiame tekste apie tai nekalbama, bet vis dėlto iškritęs paveikslėlis išskiria besimeldžiančiąją iš kitų, kartu suteikdamas pirmąjį impulsą tikėjimo išpažinimui.

Antrąja strofa apibrėžiama vyksmo erdvė – pilna gėlių koplytėlė, kuri būdinga pavadinime nurodytam laikui – gegužinėms pamaldoms. Koplytėlė, viena vertus, yra apribota erdvė, tačiau vis dėlto jauki, sava, besiskirianti nuo didelės nejaukios bažnyčios erdvės. Toliau tęsiama naiviojo tikėjimo linija, sutrikdyta tik kvepiančio Dievo. Tikėjimas raidėmis po giesmyno gaidom šį naivumą dar paryškina, kaip ir – savo paprastumu – vidinis rimas gėles – raides.

Trečiosios strofos paveikslėliui maldaknygėje atliepia koplyčios Šventosios Šeimynos paveikslas. Ši strofa atrodo galinti duoti raktą pirmosios strofos kvepiančiam Dievui interpretuoti; paveikslo tėvas ir motina pasmilkyti žolelėm. Tačiau kvepėjimas yra kitoks: Šeimynos kvapai – jai skiriama auka – ateina iš išorės, o pirmosios strofos kvepiantis Dievas žymi kvepėjimą, sklindantį tarsi iš savęs.

Pirmojoje strofoje, kaip buvo minėta, adresatą išskiria žymė – iškritęs paveikslėlis. Ketvirtojoje strofoje iš darnaus choro išsiskiria tavo balsas. Būtent tavo balse tikėjimas yra sukonkretinamas. Tikėjimas abstrakčiu mergaičių giedojimu (malda giesmės forma) transformuojasi į tikėjimą konkretybe – Jo perverta širdimi. Kalbančiojo prisiminimų bendrininkė pasirodo kaip tikėjimo pranašė, gerosios naujienos skelbėja; jos balsas – tarpininkas tarp prisiminimų subjekto ir Dievo. Balsas atveria uždarą kūną komunikacijai. Balsu sąlygiškai panaikinamos savo kūno ribos ir pratęsiamos ligi kito kūno. Balsas pasirodo artimesnis transcendencijai, nes skleidžiasi nebe atskiro kūno erdvėje, bet erdvėje tarp dviejų kūnų. Paskutinė eilutė vėl atveria "valstietiškojo" tikėjimo variantą, paremtą vizualumo galia: tikiu tą, ką matau – maldaknygės paveikslėlį, Šventosios Šeimynos paveikslą, pervertą širdį, kaip dažnai religingo žmogaus namuose ar bažnyčioje eksponuojamą Kristaus aukos vaizdinį; girdžiu giesmę-maldą ir tikiu ja neabejodamas. Tačiau, kaip jau minėta, į šią darnią naiviojo tikėjimo apraiškų seką niekaip netelpa kvepiantis Dievas.

Jau pradžioje pastebėtas formaliųjų teksto požymių pasikeitimas pereinant į V strofą. Ar čia susiduriame ir su prasminiu lūžiu? Šiokį tokį pasikeitimą žymi jau IV strofos pabaiga, nuo "objektyvaus" tikėjimo išoriniais ženklais persikelianti į "subjektyvų" tikėjimą tavo reikšmių lauke. Lūžis įvyksta tada, kai subjektas jau beveik įtikina tikėjimo tikrumu. V strofoje tikėjimo objektas pakinta. Dievas ar jo metonimai pakeičiami tavo figūra.

Pirmojoje eilutėje paminima kakta yra arčiau balso nei kūno, jei balsą suprastume kaip (beveik) nekūnišką. Kakta ir lūpos – du priešingi poliai, viršaus/apačios priešprieša. Kakta – proto, minties figūratyvinė išraiška. Kakta svarbi krikščioniškoms apeigoms: nuo jos pradedamas brėžti kryžiaus ženklas, joje krikšto ir sutvirtinimo sakramento metu žymimas kryžiaus ženklas, tepama krizma. Galiausiai kakta yra tėviško pabučiavimo vieta. Priešingai, lūpos yra kūniškumo, geismo išraiška. Kone Giesmių giesmės poetiką primena eilutės tavo sudėtas rankas, / kurių dar niekam neatskleidei. Sudėtos rankos – maldos poza, siejama su skaistumu. Nekaltumo akcentas leistų nubrėžti paralelę su Mergelės Marijos figūra, kuriai ir skirta malda, bet ši paralelė taip ir lieka teksto paraštėje, vėlesnėms strofoms ją nuneigus.

Prasminį lūžį žymi kūniškumo skleidimasis, vidinis kūno judesys. Sudėtų rankų pamaldumą stelbia ir neigia kūno balsas, gyvybinis ritmas – pilnėjimas, veržimasis iš savęs pačios. Kūno sąlytis su išoriniu pasauliu – medalikėlio lietimasis. Pirmosios strofos kvepiantis Dievas susisieja su šeštosios "niekieno neliestu" Dievu. Ar naivusis Dievo provaizdis, kurį tarėmės perskaitę pirmosiose strofose, užleidžia savo vietą nekaltai mergaitei, o tikėjimas transcendencija virsta malda bundančiam moters kūnui?

Septintoji strofa pagal formaliuosius požymius jau buvo išskirta iš viso eilėraščio konteksto. Svarbu, kad čia pirmą kartą atsiranda vertinimo santykis – nuodėmė yra gražiausia. Taip pat pirmą kartą subjektas susieja save su prisiminimų bendrininke įvardžiu mudu – mudviem yra dovanota. Įgimta nuodėmė yra dovanota, taigi šiame tekste ji pasirodo ne kaip bausmė, kančia, o kaip dovana, palaima. Žodį "dovanota" taip pat galima perskaityti ir kaip "atleista".

Krikščionybė gimtosios nuodėmės istoriją traktuoja kaip nuopuolio istoriją, priešingą gerajai naujienai. Šventasis Raštas nuopuolio pradžia laiko angelų, atmetusių Dievą, maištą. Pažinimo medžio vaisių neliečiamybė simboliškai primena ribą, kuria kūrinys atskirtas nuo kūrėjo ir kurią peržengti jis neturi teisės. Nepaklusimas – pirmoji nuodėmė, žmogaus, panorusio prilygti kūrėjui, maištas. Dėl vieno žmogaus nuopuolio visi jo palikuonys tapo paženklinti gimtąja nuodėme, kurios padariniai – ne tik suirusi kūno ir dvasios santarvė, bet ir vyro bei moters santykiuose atsiradęs geismas, troškimas valdyti, o su kūniškumu neišvengiamai susijusi ir mirtis.

Gimtoji nuodėmė – ne padaryta, o įgimta, ne veiksmas, o būsena, pirmapradžio šventumo trūkumas. Polinkis į blogį, kurį šis trūkumas atveria, krikščioniškojoje teologijoje vadinamas geismingumu: juslinis noras, priešingas proto balsui. Krikščionybės vertinama kaip blogis, nelaimė ir kančia, įgimta nuodėmė šiame tekste subjekto yra vertinama teigiamai – gražiausia, kas žemėje / mudviem yra dovanota. Viena vertus, lėmėjas yra pripažįstamas – nuodėmė yra dovanota, taigi kažkieno aukštesne galia suteikta, bet, kita vertus, lėmėjo verčių sistema atmetama ir kuriama nauja, o tai galima traktuoti kaip maištą prieš lėmėją. Kūnas suvokiamas ne kaip bausmė, ištremtis, o kaip dovana, grožis, vertybė, galinti varžytis su transcendentiniu lėmėju. Dievas atsiranda per žmogų, jo grožį, o ne atvirkščiai. Žmogus imasi kurti savo Dievą.

Tikėjimas krikščionybės suvokiamas kaip Dievo dovana, daug tikresnis dalykas nei bet koks žmogiškas pažinimas. Tikima ne protu, patyrimu, o širdimi, pasitikėjimu. Tačiau Martinaičio eilėraštyje nuodėmę reflektuojantis tikiu teigia ne tradicinės tikėjimo programos tąsą, bet atsiskyrimą, naujo tikėjimo, savo verčių sistemos kūrimą. Greimas, analizuodamas Martinaičio eilėraštį "Ašara, dar tau anksti", apibūdino maldą kaip lėmėjo konstravimą, mėginimą jį surasti – tai "tikėjimas netikėjime, tikėjimas kaip objekto, į kurį tikima, konstrukcija" (A. J. Greimas, Iš arti ir iš toli, p. 165).

Šis iš pažiūros paprastas eilėraštis siūlo naują kvapų ir gestų teologiją, kūno skaitymą ir interpretavimą: tavo kūnas subjektui atsiskleidžia kaip pasakytas tekstas. Suglaustos rankos – kultūrinė poza, išmokstama ir galima perduoti, tam tikrame kultūriniame kontekste naudojama kone automatiškai, nesusimąstant apie jos prasmę; išties sunku įsivaizduoti situaciją, kur suglaustos rankos implikuotų kitą reikšmę, nei tradicinė religinė maldos poza (kontekstas vis dėlto svarbus – viena reikšmė koplytėlėje, kitoje situacijoje šis gestas gali turėti kitą reikšmę, plg. žaidybinis veiksmas "žiedo dalybos"). Rankų gestas šiame kontekste atsiduria mitinėje plotmėje, kaip kartojamas veiksmas. Sudėtos rankos – vertikalė, judesys aukštyn, į tą, kuriam meldžiamasi. Malda pasireiškia ne kaip veiksmas, o kaip noras perkeisti pasaulį.

Apie gestą "sudėtos rankos" kalbėti nebūtų prasmės, jei tekste jam nebūtų atsiradusi bent jau virtuali opozicija: sudėtos rankos vs praskleistos rankos. Mitinę dimensiją papildo komunikacinė: sudėtos (uždaros) rankos žymi atsisakymą komunikuoti, tiksliau, komunikacijos nukreipimą ta pačia vertikale aukštyn. Praskleistos rankos šioje opozicijoje žymėtų atvirumą komunikacijai. Galima kalbėti ir apie įtampą tarp dviejų meldimosi formų – tradicinės maldos suglaudus rankas ir ištiesus ar iškėlus jas delnais į viršų, taip naikinant simbolinį kūno uždarumą, tarsi atveriant kūną Dievo pažinimui ir priėmimui. Kūno sumenkinimo ar nužeminimo tokiu atveju nebelieka, kūnas su dvasia sudaro visumą. Suglaustos rankos – savo kūno atmetimas, uždarumas. Sakralinis gestas, kuris yra išimtinai ne-komunikacija, gali būti perskaitomas ir kaip komunikacijos/ne-komunikacijos opozicija, per praskleistas rankas įvedant ir profanišką opoziciją geismo atmetimas/priėmimas. Desemantizuodamas suglaustų rankų gestą subjektas ją perskaito kaip skaistybės metaforą.

Šias pastabas galima apibūdinti paradigmine priešprieša: sudėtos rankos vs praskleistos rankos. Pirmajai paradigmai priklausytų uždarumas, malda (sacrum), nukreiptumas į Dievą, geismo atmetimas (skaistybė), antrajai – atvirumas, ne-malda (profanum), atsivėrimas pasauliui, geismo priėmimas. Tuomet aiškesnis tampa ir kvepiančio Dievo vaidmuo tekste. Kūniškumo perkėlimas transcendentiniam Dievui pabrėžia verčių sistemos suirimą: tikėti ne transcendenciją, tolimą ir šaltą Dievą, bet žemišką kūną, žemišką buvimą, nuodėmę, geismą, meilę. "Tikiu kvepiantį Dievą" – kūrinio raktas, užuomina, jog skaitytojo laukia ne tradicinė religinių įvaizdžių poetika, o verčių perversmas, nuodėmės reabilitacija ir malda, nukreipta į kūną, o tai, sutikime, jau yra šioks toks skaitymo nuotykis.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


3121. H2003-05-26 14:10
Gerb. Akvilina Cicenaite, Jus nuciupinejote, apseilejote ir sugadinote svetima eilerasti. Ar autorius leido?

3143. Mhh2003-05-26 18:12
A la Zukauskaites Uzkratas plinta... ner ko stebetis. vaikuciai, negi nieko kito jus mokykloje nemoko...?

3150. Vyras2003-05-26 19:23
Nu suprantu - norisi pakalbėti apie erotiką. Bet kam čia prikabinti dar ir teologiją? Ir eilėraštis kuo dėtas? Ir ar dabar visos moterys ims taip apie ŠITĄ REIKALĄ panašiai gudrauti? Man jau baisu...

3151. Kaze2003-05-26 19:27
Kaip nevirskinu tokio filologinio snobizmo! Eitu verciau gydytojais dirbti, jei linksta i tokia uzmusanciai nuobodzia metodika.

3159. kukutis2003-05-26 21:30
neleisti, kad cicilina akvėnaitė katedros aikštėj...

3182. kirvis2003-05-27 14:53
Kas čia? Kursinis darbas?

3235. kukumaku2003-05-28 18:05
Eilerasciui panarstyti pakaktu pasiremti malda "Tikiu Dieva Teva..." ir isvados butu panasios.

3256. ant2003-05-28 22:43
nijole ozelyte neveluoja niekad, satenai - visados

3310. sakuda2003-05-31 14:42
Miela Akvilina, ar nesutiktumėte parašyti trumpo inžinerinio įvado apie komunikacinių atodūsių transcendentinį kognityviškumą?

3321. pablo2003-06-01 11:08
Ko jūs čia šaipotės, ponai? Jei nesuprantate, reikia pratintis, skaityti literatūrą, semiotikos klasiką ir t.t. Ne viską ne visi turi iškart suprasti. Maloni panelė (tikrai erotiškos išvaizdos, beje) ir kalba pakankamai argumentuotai. O erotika visur spinduliuoja, nereikia primityviai viską suvesti į antrą galą.

3323. pablui2003-06-01 12:49
pats tuoj ir suvedi, pablai.

3328. M-30 :-( 2003-06-01 19:53
Kalba argumentuotai, tačiau kam tokių kalbų reikia? Kažkas parašė "kursinis", bet man panašiau į mokyklinį rašinį. Mąstantis žmogus nesunkiai panašias mintis išmąstytų. Tarp kitko, autorė šio to nepastebėjo: prasminis lūžis įvyksta ne septintojoje, bet jau šeštojoje strofoje. Nepyk, Akvilina, bet Tamstos rūpestingai ir nuoširdžiai surašytas tekstas sukėlė būtent tokias mintis.

3450. caramba2003-06-04 16:35
nesąmonė: prasminis lūžis įvyksta ne septintojoje, ir net ne šeštojoje strofoje, bet mažų mažiausiai bent jau IV strofoje, caramba.

3582. gedetoja2003-06-08 00:48
PRIMITYVI SEMIOTIKA + VISISKAS NEKURYBINGUMAS = DAR VIENAS DURIS STIMPANCIAI LIETUVIU FILOLOGIJAI. AMEN, ILSEKIS RAMYBEJE BUKU MOKINUKU IR BEVILTISKU PROFESORIU GRAUZIAMAS LIET. FI. MOKSLE :((

23816. Elena :-) 2004-10-30 01:29
As ne i tema, ne kulturininke esu, bet man patiko.

30500. 123 :-) 2005-02-21 13:17
http://blynaz.da.ru

Rodoma versija 22 iš 22 
14:52:44 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba