ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-05-24 nr. 653

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

PETRAS RAKŠTIKAS. Istorijos (2) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Nuščiuvimas (5) • LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS. Eilėraščiai (30) • Patikslinimas (8) • JURGIS JANAVIČIUS. Apie regbį (3) • ROMUALDAS OZOLAS. Supratimai: kasdienės mintys (15) (11) • MILDA ALIŠAUSKIENĖ. Satanizmo apraiškos Lietuvoje (84) • SIGITAS GEDA. Šuo šunį džiovina (24) • JURGITA LUDAVIČIENĖ. Tinklo viduje (4) • ANNA GAVALDA. Ambra (2) • JŪRATĖ BARANOVA. Kaip surasti Jorgės Luiso Borgeso namą? (7) • AKVILINA CICĖNAITĖ. Kvapai: erotika ir teologija (16) • Buvusį tautodailininko Liongino Šepkos kaimyną ANTANĄ TUNAITĮ kalbina Gytis Norvilas. "Šapka. Lietuviškai – kepurė" (2) • ANTANAS LAPĖ. Mano televizorius (3) • VIDMANTAS JANKAUSKAS. Prieš šimtą metų Bernardinų sode... (2) • KAZYS SAJA. Cugcvangas (38) • Laiškai el. redakcijai, sau ir kitiems (47) •

Nuščiuvimas

GINTARAS BERESNEVIČIUS

[skaityti komentarus]

Nebėra reikalo eiti į Europą, ji atsivėrė po kojomis, pavasaris dosnus šalčio ir lietaus ir viskas kaip reikia, mačiau mažą žiogą, kuris buvo jaunas ir mokėsi šokinėti, boružę, kuri apsimetė pavasarį mirusi, arklį, kuris tingėjo apsimetinėti, nes arklys protingas kaip delfinas; mačiau arimą ir prasikalusius miežius, ir pavasarinį samanės varymą, tai reiškia – dvasiškai atsirėmiau į žemę, bet koks palengvėjimas iš provincijos tikrumos grįžti atgal, vėl užlipti ant kieto patikimo asfalto ar šaligatvio plytelių, o aplinkui mielas betonas, kuris yra geras. Nebereikia važiuoti autobusu į Europą, ji čia, galima Vilniaus gatvelėje gerti kavą ir nebenorėti į Krokuvą ar Tiūbingeną, čia visi pojūčiai, tik kada, galvojasi man, mes visi įsitrauksime į tą ramų europietišką kontempliavimą, daiktų kontempliavimą, kuris taip ramina nervus; Europa, kur visi ramūs, kur šunys neloja (mūsų dar loja labai), kur visi ramūs ir geri gerutėliai vienas kitam. Bet, atodo, tai artėja, tas praeivių ar bendraautobusių gerumas, kada jis ateis, čia ir bus Europa kūnu savo ir apsiraminimu; ramybė ir geranoriškumas, kartais pertraukiami teroristų sprogdinimo aido kur užmiestyje, treniruojasi Al Kaida, kuri ne baisesnė už mūsų mafiozus, o tie mūsų mafiozai pasirodžiusiai Al Kaidai duotų į lempą labai Laisvės alėjoje ar viename iš Savanorių prospektų. Europa – tai vienas gerumas, ir mes einame į gerumo fazę, pasimatys tai, jaučiasi, nes atrodo, kad nebereikia įsitempti ir galima daryti ką nors ramybėje. Keli šimtai metų įtampos, genams atsiliepta, archetipams įdrėbta, keli šimtai metų, kai nežinota, kas bus rytoj, ir nežinota, ar daryti naujos kartos maištą, ar tai beprasmiška, ar daryti žinant, kad tai beprasmiška, ir daryti būtent dėl beprasmiškumo, dalgį perkalti į smingantį kazoko pilvan ietigalį, senas kaimo kalvių amatas. Arba štai senas lietuvio amatas meluoti, dėl kurio man negėda, pats meluoju retai, ne dėl to, kad esu labai doras, bet praktiškai nėra dėl ko. Progų nepasitaiko, o fikcija – tai ne melas, fikcijų kūrimas yra buvimo praturtinimas, ir kuo daugiau fikcijų, tuo daugiau tikrovės, nes galima tikrovė – tai tikrovės maksimalus išsipildymas. Ir lietuvių melas – tai savigyna, šimtmečiais išsiugdyta baudžiauninkų ir kolūkiečių savigyna, ir jos tikslas ne tiek apgauti, kiek pasidaryti daugiau laisvės, aplink save susikurti individualią erdvę, platesnę erdvę, kurios sienos ginamos melu ir už kurios gyvenama kitaip, pagal kitas taisykles.

Europoje melo mažiau. Nes erdvė ir laisvė yra didelė, tokia didelė, kokią mes pajėgūs priimti; meluoja tik teisininkai ir politikai, paprasti žmonės neturi reikalo tą daryti arba perleidžia savo melavimą advokatui, – žinia, už melavimą reikia mokėti, jis Europoje yra asmeninė prabanga. Advokatas gina tavo erdvę, ir to mes irgi išmoksime, advokatas, psichoterapeutas ir įstatymai – visa tai apsaugo, gina, ir teritorija, kurioje turi savo laisvę, yra laimingai didelė. Ir joje ramybė, iš kurios tu ramiai ir oriai bendrauji su kitomis patikimai apgintomis sielomis. Tik kodėl Vakaruose ryjama tiek daug antidepresantų? Pas mus antistresinių piliulių reklama pagal paklausą irgi lenkia kramtomosios gumos reklamą, ir vaistinėse jos greta vitamino C ir aspirino, kad vaistininkė pasiektų ranka.

Kažko, po paibeliais, trūksta tame saugume, bet aš nieko prieš į jį įsiterpti. Man atrodo, mes dabar įsiklausome, tyliai nuščiuvę įsiklausome, ne, ne į streikuotojų keliamą triukšmą, į save, – kažkas dedasi, po referendumo kažkas yra įvykę ir mes viduje palengva imame įsiklausyti į kažką nelaukto, netikėto, į kažką smarkiai augančio. Tai ramybė ir saugumas. Ramybės pojūtis, jo daigeliai, bet jie dygs, ar mes to norime, ar ne, jie plėsis, nes mūsų saugumo ratas išsiplėtė iš tiesų. Dabar galima ugdytis rimtį, iš kurios išaugs dvasinis komfortas, kartu ir tuštuma, kuri jį palydi, bet kol kas mums negresia daiktų perteklius ir sąmonės aptalžymas šlapiu gerovės rankšluosčiu. O ir komfortas ne dvasinis – čia jau pamelavau, tas komfortas yra psichologinis. Viena lietuvių baimė turi nykti. Okupacijos baimė. Europos nėra ko bijoti, globalizacijos ir Vakarų kaip tokių – kita kalba, bet Europa statosi bendrą užuovėją nuo visų nesąmonių. Žinoma, niekur ji nepabėgs, bet užuovėja pati padoriausia iš galimos pasiūlos.

O baimė pagrindinė nyksta, kol ji pereis į terorizmo baimę, dar daug laiko, ir mes galėsime ramiai prisidėti prie Jeruzalės ar Berlyno sienos statymo, už jos kaip visada stepė ir klajoklių ordos, iš kurių nežinai ko laukti. Tam ir siena. Ir pagaliau pasienyje būsime nebe vieni, net nebe vieni su lenkais, už nugaros Amerika su Europom, o prieš akis ūmai mandagi ir korektiška Rusija. Negi tokia būklė įmanoma – pagalvoji, bet ji yra, ji tokia.

Žinoma, mes visada pasienis, ir tuoj pajusime pasienio malonumus, nes dabar agresija smogs iš Vakarų; bet tai bus kultūrinė agresija, kurią privalu atremti smaginantis, tai stipriau už sovietizacijas ir rusifikacijas, ir polonizacijas, bet nekelia siaubo; žinoma, dabar mūsų vakarine siena tampa Portugalija ir Kalvarija, ir taip dar įdomiau, reikės suvalgyti visą Europą, užduotis pagaliau nors kartą gyvenime – iš maloniųjų.

Nežinau, ar skanūs Europos kinai, sikhai ir arabai, bet laikykime tai prieskoniais.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


3100. Fobijos arba Baimė minta baime2003-05-25 17:34
Ko bijo Gintaras Beresnevicius? Kas ji taip isgasdino? Neaisku, jis nepasako, nejaugi to BAISAUS baisaus, kuris laukia uz kampo? Reiketu tas baimes pagaliau visu labui reflektuoti - tai uzdavinys intelektualui ikandamas. Baimes fermeriu daug, baime serti ir auginti moka. Galetu Bersnevicius uzsiimti tuo, kas ne pagal jegas kitiems. Sakysim, auginti arklius (Pegasus).

3153. B S2003-05-26 20:29
Tai gi čia viskas parašyta.

3251. Vetustis2003-05-28 22:25
"kuo daugiau fikcijų, tuo daugiau tikrovės, nes galima tikrovė – tai tikrovės maksimalus išsipildymas."
Geniali frazė. Ant sienos ją pasikabinsiu.

3259. Soliaris2003-05-28 23:00
Kalant vini, galima ja ir i akmeni ikalti. Skaitytojus prikalti prie laikrascio dar lengviau. Vieni fikcijas ismeta, kiti jas renka, nes skirtingi poreikiai. Tikroves sluoksniai maitinasi vienas kitu, taciau fiziologija paaiskina tik maza jos buvimo dali. Baisiausia, kad zmoniu fantazija yra skurdi, jie zudo savo sukurtas fikcijas, kai jos realiai gyvenime pasirodo.

105560. GRAZINA :-( 2007-12-22 12:27
GERU METU...

Rodoma versija 22 iš 22 
14:52:42 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba