ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-05-24 nr. 653

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

PETRAS RAKŠTIKAS. Istorijos (2) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Nuščiuvimas (5) • LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS. Eilėraščiai (30) • Patikslinimas (8) • JURGIS JANAVIČIUS. Apie regbį (3) • ROMUALDAS OZOLAS. Supratimai: kasdienės mintys (15) (11) • MILDA ALIŠAUSKIENĖ. Satanizmo apraiškos Lietuvoje (84) • SIGITAS GEDA. Šuo šunį džiovina (24) • JURGITA LUDAVIČIENĖ. Tinklo viduje (4) • ANNA GAVALDA. Ambra (2) • JŪRATĖ BARANOVA. Kaip surasti Jorgės Luiso Borgeso namą? (7) • AKVILINA CICĖNAITĖ. Kvapai: erotika ir teologija (16) • Buvusį tautodailininko Liongino Šepkos kaimyną ANTANĄ TUNAITĮ kalbina Gytis Norvilas. "Šapka. Lietuviškai – kepurė" (2) • ANTANAS LAPĖ. Mano televizorius (3) • VIDMANTAS JANKAUSKAS. Prieš šimtą metų Bernardinų sode... (2) • KAZYS SAJA. Cugcvangas (38) • Laiškai el. redakcijai, sau ir kitiems (47) •

Tinklo viduje

JURGITA LUDAVIČIENĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Saulius Vaitiekūnas. Enternet. 2002. Instaliacija. Angelo Domingos nuotrauka

Kiekvieną rytą, kai įjungiu kompiuterį, jis manęs paprašo slaptažodžio. Mes abu žinome, kad tai – bereikalingas jo vertės sureikšminimas, juokingas formalumas, kadangi ši Abulafija yra mano personalinė ir jokios grėsmingos paslaptys joje nesaugomos. Todėl pakanka rimtu veidu spustelėti enter, ir leidimas disponuoti tekstais ir vaizdais duotas. Klavišas, kuriam klaviatūros hierarchijoje priklauso beveik visagalio vaidmuo: enter – ir tekstas paklusniai šoka žemyn, suformuodamas reikalingo dydžio tuščią erdvę tarp eilučių; enter – ir ką tik užsispyrusiai nejudėjusi iš vietos sistema ima suktis, įleisdama tave į privilegijuotųjų informacinės visuomenės narių gretas. Enter – ir interneto puslapiai verčiasi ir kinta, o tu jau neberandi vietos, ties kuria pakliuvai į šitą tinklą, ir žinai, kad vis tiek išnersi kokioje nors visai kitoje pasaulio vietoje, nes žūklė internete – tiek viliojantis, tiek ir klampinantis užsiėmimas. Iš šios žvejybos niekas nebegrįžta toks pat, koks buvo.

Ir visai įtikėtina, kad kitas pirštų judesys spaudžiant tą patį klavišą bus lemtingas – virtuali realybė pavirs tikra, ir tave apraizgęs Pasaulinis Voratinklis materializuosis. Welcome to Enter-net, net nespėjus pajusti, kada 3D vaizdas tapo tikras. Ir gali sau spurdėti kaip žuvis tinkle, bandydamas susivokti, kodėl žvilgsnis negali pabėgti nuo suraizgytų gijų, o žingsnis matuojamas tinklo akių dydžiu.

Sauliaus Vaitiekūno instaliacija "Enternet" apeliuoja į topologinę suvokėjo kompetenciją ("kuri leidžia tiek natūralią, tiek ir dirbtiniu – ar meniniu – būdu suformuotą erdvę jam suvokti kaip turintį reikšmę tekstą", pasakytų semiotikas). Todėl autorius su sarkastiška šypsena spurdantįjį tinkle atakuoja bent jau dviem aspektais: vizualiniu-kognityviniu ir kūniškuoju. Tam, kad pagaliau, sutelkus viską draugėn, auka įstengtų perskaityti tekstą. You have new message – viliojančiai blyksi langas įsivaizduojamame kompiuterio ekrane. Tačiau kol kas žuvelei ši žinia nepasiekiama.

Tinklo materija. Duotybės paprastos, tačiau įspūdingos: galerija "colicas arte contemporanea" nedideliame Portugalijos miestelyje, trys tonos žvejų tinklo, rasto sąvartyne, beveik kilometras armatūros, Saulius Vaitiekūnas (Lietuva) ir Nuno Vasa (Portugalija). Tai – dviejų galerijų projektas: lietuvių "Vartų" ir portugalų "colicas arte contemporanea", todėl kalambūras "inter-net" tampa tiesioginis. Tarptautinis projektas, tarptautinis tinklas. Instaliacija prasideda dar neįėjus į galeriją: iš lauko atrodo, kad žalsvas debesis įplaukė galerijon, įstrigo joje, ir jo gumulai veržiasi pro duris ir langus. Viduje armatūros strypas suformuoja erdvinę konstrukciją kampuose ir palei lubas, prie jos tvirtinamas suveltas tinklas, visiškai paslepiantis atramą. Stebėtojas renkasi norimą judėjimo trajektoriją, ieškodamas tinklo "debesų" ir taip aktyvizuodamas vizualinį instaliacijos aspektą. Tačiau tinklas asociatyviai siejasi su įtraukimu, apraizgymu; tuo būdu stebintysis-žuvelė pasijunta jo apsuptas (be to, jis yra ir galerijos viduje, tarsi pranašas Jona banginio pilve). Taigi Saulius pateikia stebėtojo sąmonei kūniškąjį aspektą, priversdamas žiūrovo kūną mintyse apsigaubti tinklais.

Egzistuoja topologinė kategorija, besiremianti apibrėžimo/apibrėžtumo opozicine pora. Stebėtojas, besistengdamas suvokti tinklo gumulų išsidėstymą, suvaldyti – tiek mintyse, tiek ir realybėje – gaivališkai kunkuliuojančius tinklo debesis, ima topografiškai apibrėžinėti atskiras instaliacijos detales, tuo pat metu būdamas jos apibrėžtas ir paklusdamas jos įstatymams.

Tinklo figūros. Tinklo, kaip objekto, atžvilgiu neturėtų kilti jokių abejonių: daiktas reikalingas, ūkyje praverčia (jei gyveni prie jūros, marių ar blogiausiu atveju ežero). Tačiau Lietuvoje pajūrio mitologija transformavosi į pakrantėmis klajojančias Kęstučio ir Birutės šmėklas su gintarų vėriniais, sudegusio kurhauzo šešėlius ar moterį, su keturiais savo vyrais klaidžiojančią po kopas, – ir tinklams joje vietos tarsi nebeliko. Marinistinė tapyba ir literatūra susitraukė ir paseno dar neišaugusios iš vystyklų stadijos. Todėl Saulius Vaitiekūnas savo tinklus galėjo rasti Portugalijoje. ("Tai, ką kultūra išmeta, yra ji pati", – ironiškai nusišieptų Edwardas Kienholzas.) Ten, kur yra visa tai, ko stinga lietuviško lietaus krašte – saulė, menhyrai, balti akmenys ir žvejai, metantys tinklus į jūrą; jūra kaip gyvenimo būdas, lemianti kasdienybės tėkmę. Apžiūrinėdamas tinklus, stebėtojas ima regėti tikras ir įsivaizduojamas pasaulio figūras, priešingas viena kitai, tačiau "sulimpančias" bendrame – tinklo – vardiklyje. Tinklas turi aiškią paskirtį – skirtas žuvims gaudyti, taigi – aprūpinti maistu žvejo šeimą ir, žinoma, garantuoti Portugalijos žuvų eksporto tęstinumą. Tačiau šis konkretus tinklas atgyveno savo amžių. Dabar atgijo, virtęs instaliacija, taigi materialiu požiūriu visiškai nereikalingu reiškiniu. Išties instaliacijų atžvilgiu Kantas puikiai sutaria su Wilde’u: šis menas visiškai nenaudingas. Antrasis kvėpavimas, Vaitiekūno suteiktas tinklui, praturtina šį objektą naudos/nenaudingumo opozicijomis. Pastarosioms papildomą mentalinę įtampą suteikia fizinio darbo kiekis, slypintis už kiekvienos iš jų; tam, kad tinklas teiktų naudą, buvo reikalingos nemiegotos žvejų naktys, įtempti raumenys kovojant su vėju ir bangomis, kasdieninis judėjimas horizonto link ir atgal. Tam, kad jis taptų nenaudinga instaliacija, reikėjo tempti tris tonas tinklo iš sąvartyno, su meile ir atsargiai jį plauti, rinkti iš jo moliuskų geldeles, krabų žnyples ir visas audringo (tiesiogine prasme) jo buvusio gyvenimo liekanas. Reikėjo formuoti armatūros strypo konstrukcijas, kloti ant jų tinklą siekiant suteikti tam tikrą pavidalą šiam šiaip jau beformiam objektui.

Kita priešybių pora – statiškumas/dinamiškumas. Tinklas, kabodamas prie galerijos lubų, kuisdamasis jos kampuose ar tarsi rūkas vyniodamasis palei grindis, iš tiesų niekur nejuda. Stabili, savaime suprantama, yra ir galerijos erdvė. Tačiau šios statiškos duotybės iš tikrųjų nugalimos dinamiškumo, kuris įgyvendinamas dviem būdais. Pirma, stebėtojas verčiamas migruoti nuo vieno tinklo gniutulo prie kito, ieškodamas vis naujų jo konfigūracijų ir išbandydamas įvairialypį pastarųjų poveikį: kai tinklas kabo virš galvos tarsi lietaus debesis, kai raizgosi aplink kojas kaip rūko kamuoliai prie jūros, kai sprogsta iš sienos kaip liepsnojantis krūmas. Antra, ekspresija ir dinamika slypi pačiame tinklo pavidale – tokiame, kokį suformuoja Vaitiekūnas; pavidale, verčiančiame ir mane rašant ieškoti vis naujų judėjimą apibūdinančių veiksmažodžių. Tinklas, regisi, ne tik tarsi kokios kerpės apaugo galerijos sienas ir grindis, suvešėjo kampuose, apsivijo durų staktas. Jis netelpa uždaroje erdvėje, lyg džinas, ištrūkęs į laisvę, veržiasi pro duris į lauką ir pakimba virš įėjimo. Atrodo, lyg galerijoje būtų įvykęs neišaiškintos kilmės sprogimas ir laukan tumulais verstųsi dūmai. Dūmai, kurie tačiau taip ir lieka toje pačioje vietoje. Todėl galimas ir atvirkščias spėjimas: kad tinklo debesis nusileido žemyn ir įplaukė į galeriją. Savotiškas perpetuum mobile, kur judėjimas, būdamas nematomas, nenutrūksta niekada.

Šioje vietoje paradoksalią, ankstesniąją papildančią priešybių porą sudaro materialumas/efemeriškumas. Tinklas, būdamas nors ir "skystoka", tačiau visiškai apčiuopiama materija, suveliamas į gumulus. Šie kažkodėl praranda savo materialumą, įgaudami efemeriškų, banguojančių rūko kamuolių pavidalą. Perkeitimas įvyko, žmogaus rankų (ar mašininiu būdu) numegztas tinklas tapo ūku ar debesimi, drauge virsdamas gamtos reiškiniu. Galima čia prisiminti biomorfines skulptūras, kilusias iš Hanso Arpo ar Henry Moore’o siekio kurti "meną, kuris nestatomas ir racionaliai nekonstruojamas, bet auga kaip pati gamta, irsta ir dyla", nors Sauliaus Vaitiekūno tikslas visiškai kitas. Paradoksai neatsiranda šiaip sau; message, vis dar blykčiojanti ekrane, nėra beprasmė. Stebėtojas-žuvis, nardydamas tinkle, privalo perskaityti savo paties kūnu ir instaliacijos erdve rašomą tekstą.

Tinklo metaforos. Tinklas pilnas simbolinių reikšmių ir prasmių; jo savybė tiek sujungti, tiek sugauti – tai yra atimti laisvę – suteikė jam ambivalentiškumo aurą, kuri neliko neužfiksuota daugelyje archajinių kultūrų. Kinai "dangaus tinklu" vadino žvaigždes dangaus skliaute, daosizme dangaus tinklas simbolizavo visa ko vienybę; šumerų mitologijoje sakoma, jog "didelis tinklas gaubia dangų ir žemę", jis esąs visa sujungiančių dievų atributas. Taigi tinklas jungia. Jungia ir galerijos erdvė: žuvys-stebėtojai, esantys tinklo viduje, sujungti topografiškai ir simboliškai – kadangi tinkle nė vienas nėra viršesnis už kitą. Visi priversti dalintis viena situacija ir klausytis, ką byloja melsvai žalsva spalva liepsnojantis krūmas; visi lygūs Žvejo akivaizdoje. Be to, visi vienodai esame įkliuvę ir į kasdieninį rūpesčių, jausmų, pareigų, telefono skambučių ir rutininių ritualų tinklą. Šis tinklo aspektas gal lengviausiai suvokiamas ir pirmas ateina į galvą. Bet netoli ir kitas tinklas – Pasaulinis Voratinklis, kuris lygiai taip pat panaikina laiko nuovoką, apraizgo ir įtraukia; ir tu jau nebesuvoki, nei kiek valandų naršai interneto tinkle, nei ko ieškai, nes informacijos srautas bukina ir klampina, neteikdamas išsigelbėjimo. Šios dvi tinklo metaforos nulemia trečiąją: žalsvai melsvas tinklas autoriaus pateikiamas kaip debesys. Tuomet, kai jau visiškai apsiraizgai savo kasdienybės tinkle ir sunkiai atitrauki akis ir sielą nuo virtualaus tinklo, atsiranda dar išlaisvinantys, gelbstintys debesys, nusileidę į galeriją. Debesys kaip vidinės laisvės įsikūnijimas.

Vis dėlto Sauliui Vaitiekūnui labiau rūpi pabrėžti krikščioniškąją tinklo metaforą. Čia jau sunkiau, kadangi krikščionybėj tinklas gali simbolizuoti velnio žabangus, raizgus, pinkles, į kurias įkliūva gundymui neatsparios sielos. Jau rašiau iš pradžių: enter – ir tu viduje (kaip panašu į meiliai kviečiantį entrez...). Iš tiesų klampūs tinklo raizgai, užpildę galerijos erdvę – kaip netikrų pranašų žodžiai, įtikinamai skambantys ausyse. Kaip internetas, kuriame galima paromis maudytis liepsnose, matuotis sutanas su apverstais kryžiais ar skaityti magiškų nuovirų receptus nesuskaičiuojamuose raganavimui skirtuose puslapiuose. Inter-netas ir enter-netas šiuo atžvilgiu nedaug tesiskiria; skiriasi Sauliaus sukurtas išgryninta poetiška forma pateiktas voratinklio pavidalas. Skiriasi iš esmės: enter – kaip ir voratinklis kviečia Saulius Vaitiekūnas, tačiau šis kvietimas – ne į tą tinklą, kuriame esi susipainiojęs tarp savo minčių ir emocijų, tarp nuolatinių įsipareigojimų kitiems tinklo belaisviams. Enter čia reiškia: atlik veiksmą, kuris toks pat paprastas kaip ir kompiuterio klavišo spustelėjimas – pakilk nuo kėdės, atitrauk akis nuo monitoriaus, išnerk iš tarptautinio tinklo ir įeik į kitą tinklą. Tą, kurį sudaro debesys. Debesys, pasiruošę tave išlaisvinti iš pirmo ir antro tinklo, iš kasdienybės ir interneto. Tas trečiasis tinklas menininko valia nuleidžiamas ant žemės, taigi nereikia bergždžiai bandyti pasiekti debesų – jie čia pat, tavo akių lygyje. Belieka tik leistis jų nešamam, leisti, kad jie tave apsuptų ir įtrauktų, padarydami laisvą.

O tuo metu krikščionių bažnyčia taip pat mezga savo tinklus, kuriais gaudo šviesos trokštančias sielas tamsos karalystėje; pernelyg patetiškai skamba? Tikėjimo tinklas suvienija ir padeda tikintiesiems išsilaikyti viliojančio, gilaus ir klastingo vandens paviršiuje; nes tik vienas buvo Tas, kuris galėjo vaikščioti ežero vandeniu. Visiems kitiems reikia kibtis gelbstinčio tinklo, kuris galbūt ramiai sau guli Portugalijos pakrantės sąvartyne laukdamas, kol kas nors pavers jį Žmonių Žvejo įrankiu. Object trouve, integruotas į erdvę, galiausiai įkūnija pranešimą, sakantį, kad nelaisvė apgaulinga. Kad tai būtent gelbstintis, nepaprastas tinklas – spėjimą suintensyvina spalva: žalia, ambivalentiška, kaip ir tinklas, reiškianti tiek gyvenimą, tiek ir mirtį. Tiek jaunystę, tikėjimą ir džiaugsmą, tiek, kai tampa melsvai žalia – mirtį, netvarumą ir nepastovumą. Nepastovūs tinklo debesys ir galerijoje: nuo žalios iki mėlynos besimainantys akyse, jie nuspalvina kūnu skaitomą tekstą netikrumo atspalviais. Nes nuo to laiko, kai Senojo Testamento pranašams buvo kalbama žodžiais, praėjo daug laiko, ir žinios dabar mums perduodamos erdve, spalvomis ir formomis. Tinklais galų gale. O iš šitos žūklės taip pat dar nė vienas negrįžo toks, koks buvo.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


3136. Ona :-( 2003-05-26 16:50
aprasalai kazkokie...

3137. klaustukas2003-05-26 16:53
o ko tamsta pageidautumei?

3214. sugaistas laikas2003-05-28 00:20
parasykite savo nuomone? pagalvojau o ko verta ta mano nuomone, jei tu ar tu sedi kazkur anapus ir issipisineji. butu daug maloniau kad tai peraugtu i diskusija, polemika ar bent replikas. mielas komentaru rasytojau, subresk. netoks jau jaunas esi, nes skaityti/rasyti tai moki.

100488. kotryna2007-11-02 11:03
man reikia suzinoti kerpiu judejima. mityba, dauginimasi, kokia reiksme gamtoje!!!! kaip sitame pusl1. man viska susirasti??

Rodoma versija 21 iš 21 
14:52:40 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba