ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-05-24 nr. 653

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

PETRAS RAKŠTIKAS. Istorijos (2) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Nuščiuvimas (5) • LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS. Eilėraščiai (30) • Patikslinimas (8) • JURGIS JANAVIČIUS. Apie regbį (3) • ROMUALDAS OZOLAS. Supratimai: kasdienės mintys (15) (11) • MILDA ALIŠAUSKIENĖ. Satanizmo apraiškos Lietuvoje (84) • SIGITAS GEDA. Šuo šunį džiovina (24) • JURGITA LUDAVIČIENĖ. Tinklo viduje (4) • ANNA GAVALDA. Ambra (2) • JŪRATĖ BARANOVA. Kaip surasti Jorgės Luiso Borgeso namą? (7) • AKVILINA CICĖNAITĖ. Kvapai: erotika ir teologija (16) • Buvusį tautodailininko Liongino Šepkos kaimyną ANTANĄ TUNAITĮ kalbina Gytis Norvilas. "Šapka. Lietuviškai – kepurė" (2) • ANTANAS LAPĖ. Mano televizorius (3) • VIDMANTAS JANKAUSKAS. Prieš šimtą metų Bernardinų sode... (2) • KAZYS SAJA. Cugcvangas (38) • Laiškai el. redakcijai, sau ir kitiems (47) •

Kaip surasti Jorgės Luiso Borgeso namą?

JŪRATĖ BARANOVA

[skaityti komentarus]

iliustracija
J. L. Borgeso namas

Važiuoju į Buenos Aires. Taip susiklostė – tai nėra išsvajota piligrimystės vieta. Tiesiog reikia nuvežti filosofijos olimpiadoje laimėjusias moksleives į tarptautinę olimpiadą. Kelionė – darbas, ne pramoga. Labai sunku suprasti, ko apskritai ten važiuoti. Amžinai kažką dirbu ir Lietuvoje. Bandau įtikinti save, kad į Argentiną nuvažiuoti absoliučiai būtina, kad be šios kelionės mano gyvenimas praras pamatinius prasmės taškus. Pirma laisva asociacija, atėjusi į galvą: iš ten kilęs Julio Cortazaras, ten kūrė Jorge Luisas Borgesas. Be to, vienas mano mėgstamas autorius lenkas Witoldas Gombroviczius, išsirengęs į ją dviem savaitėm, karui prasidėjus, užstrigo dvidešimt ketverius metus. Kas dar? Galvoje vien literatūriniai įvaizdžiai – nejaučiu jokio realaus konteksto. Kas gi tai per šalis? Per "Discovery" kanalą pamatau dokumentinį filmą apie karą tarp britų ir Argentinos dėl Folklendo, argentiniečiai pasakytų – Malvinos – salų. Filmuota iš britų perspektyvos: buvę britų kariai vis dar mėgaujasi prisiminimais apie pergalę. Vertina savo priešus argentiniečius kaip labai gerus kovotojus. Suprantama – taip pergalė įgauna didesnį svorį. Prisiminimais pasidalija ir vienas buvęs Argentinos karys – jūreivis, išgyvenęs po to, kai britai nuskandino jų laivą. Buvo taip šalta, pasakoja jis, kad vienas kitą jie šildė savo kūnais, net šlapinosi vienas ant kito, kad išlaikytų šilumą. Supratau – labai draugiška ir sociali tauta – pati save sušildanti. Manau, keistai turėjo jaustis toks egocentriškas ir į save orientuotas autorius kaip Gombrowiczius, atsitiktinumo įmestas tarp žmonių, kurie ekstremaliose situacijose ne suvalgo vienas kitą, o sušildo kūnu. Dar sykį pasiimu jau ištyrinėtą ir aprašytą lietuviškai išleistą Gombrowicziaus dienoraščių tritomį. Skaitau dabar jau kitu rakursu – bandau išlukštenti jo, svetimšalio, Argentinos viziją. Štai 1953 metai – Gombrowiczius jau keturiolika metų, kai reziduoja Argentinoje. Nė žodžio apie tai, kas jį supa. Mąsto apie lenkų literatūrą ir literatūrą Lenkijoje. Važiuodamas šešiolikos valandų kelionėje iš Buenos Airių skaito Miłoszo knygą "Pavergtas protas" ir nemedituoja bei juo labiau neaprašinėja pro šalį slenkančių žalių Salsipuedes kalvų. Pasiskundžia dėl tango garsų, besiliejančių iš garsiakalbio. Suprantama – trukdo skaityti. Jei bičiulis jį išvilioja į Museo Nacional de Bellas Artes, sužinome, kad gausybė paveikslų autorių jį nuvargino daug anksčiau, nei jis pats ir skaitytojas galėjo tikėtis. Taip pat sužinome, kad "tiems argentiniečiams, taip nutolusiems nuo Europos", jis stengėsi kažką įrodyti, kad su jais ginčijosi: verta ar neverta grįžti prie rimuotos poezijos. Atvykėlis iš Europos kažkodėl Argentinoje jaučiasi atsidūręs periferijoje. Kodėl ne atvirkščiai? Matyt, patys argentiniečiai pernelyg dėmesingai jo klausėsi. Sužinau ir iš kitų šaltinių: argentiniečiai išsiskiria iš kitų Pietų Amerikos gyventojų pagarba Europos kultūrai. Yra, pasirodo, toks kalambūras. Klausiama, kuo argentinietis skiriasi nuo urugvajiečio. Atsakoma: argentinietis – tas pats urugvajietis, tik pabuvęs Paryžiuje. Gombrowiczius, aišku, turi koncepciją. Ji net atpažįstama. Argi kada nors žmogus buvo kur nors kitur, išskyrus save patį? – retoriškai klausia. Esate savyje, išmintingai pamoko mus Gombrowiczius, nors būtumėt Argentinoje ar Kanadoje, nes tėvynė nėra vieta žemėlapyje, bet gyva žmogaus būtis. Tačiau į tą gyvą Gombrowicziaus būtį Argentina vis dėlto įsiveržia. Ir jau kitais metais jis net šiek tiek patetiškai prabyla apie nors ir "žemą", bet "jauną" Argentinos grožį. Argentina, sako Gombrowiczius, – tai ankstyvos ir lengvos formos šalis. Klaidų čia pasitaiko retai. Drovumas yra išimtis. Kaip tik dėl to, jo požiūriu, šioje šalyje nesusiformavo vertybių skalė, o kaip tik tai Gombrowicziui čia labiausiai ir patinka. "Jie nesibjauri... jie nesipiktina... jie nesmerkia... jie nesigėdija... taip smarkiai kaip mes". Jis žavisi argentinietiškuoju antigenialumu, kuris, pasirodo, kyląs iš atsipalaidavimo – žmogus čia netampa kliūtimi, kurią reikia įveikti. Žmogus čia, pasirodo, dvasiškai nesinaudoja kitu žmogumi kaip kartimi, kad iššoktų į viršų. "Palyginti su jais aš esu dar laukinis žvėris", – sako apie save Gombrowiczius. Taigi mes iš Europos vykstame į, Gombrowicziaus žodžiais tariant, dar neapgyvendintą ir nedramatišką šalį. Vykstame irgi, ko gero, pakankamai sulaukėję.

Gombrowiczius Argentiną į save įtraukia kaip gyvybinę realybę, bet ne kaip kultūrinį fenomeną. Nors galėtų: juk valgė duoną būtent iš literatūrinio darbo. Apie Argentiną jis mąsto taip, tarsi čia niekada nebūtų buvę Borgeso, Cortįzaro ar Sabato. Tiesa, buvo su Borgesu susitikęs. Tačiau kontaktas tarp jų neįvyko. Gombrowiczius sakosi neišvydęs jame tipiškos Argentinos: toks autorius galėjęs gimti ir Monmartre. Borgeso jis irgi nesudomino. Teisinasi savo silpnu ispanų kalbos išmanymu ir abejingumu Borgeso polinkiui filosofuoti. Tačiau šis Borgeso polinkis filosofuoti paveikė ne vieną šiuolaikinį mąstytoją. Jaučiu kaip ši mintis sustiprina mano entuziazmą keliauti į Argentiną. Prisimenu Jacques’ą Derrida, kuris pakartojo Borgeso mintį, kad visa istorija tėra kelių metaforų istorija, ir pridūrė, kad filosofijos istorija esanti šviesos metaforos istorija. Prisimenu Michelį Foucault, kuris išpažino, kad archeologijos kaip metodo idėja jam atėjusi į galvą skaitant Borgeso sugalvotą skaičiuotę "kažkokioje kiniškoje enciklopedijoje", kurioje sakoma, kad "gyvūnai skirstomi į: a) priklausančius imperatoriui, b) balzamuotus, c) prijaukintus, d) mažus paršelius, e) undines, f) pasakų, g) valkataujančius šunis, h) įtrauktus į tikrąją klasifikaciją, i) šėlstančius, tarsi juos būtų ištikusi beprotybė, j) nesuskaičiuojamus, k) labai plonu teptuku nutapytus ant kupranugario vilnos, l) ir kitus, m) tik ką sudaužiusius ąsotį, n) iš tolo panašius į muses". Neįmanomybė mąstyti būtent taip, kaip pasiūlė mąstyti šiuo atveju Borgesas, sukėlė Foucault juoką. Šis klasifikacijos netikėtumas kelia juoką ir sudrebina mūsų mąstymo įpročius, koordinates ir plokštumas. Foucault prajuokino ne tik neįprastų palyginimų keistumas: Borgesas suardo įprastas daiktų susitikimo vietas. Neįmanomas tampa ne tik daiktų buvimas šalia, bet ir juos siejantis pagrindas. Kur gali susitikti, klausia Foucault, gyvūnai i) šėlstantys tarsi beprotybėje, j) nesuskaičiuojami ir k) labai plonu teptuku nutapyti ant kupranugario vilnos? Foucault atsako; aišku, tik kalboje – tik kalbos erdvėje. Realybėje šis susitikimas nėra įmanomas. Čia sustoju: užteks rašyti atsiminimus apie ateitį – apie tą Argentiną, kurios aš dar nemačiau. Vykstu ieškoti savos Argentinos.

Jau pačią pirmą dieną dar neatsigavusi nuo kelionės nuovargio supratau, kas Gombrowiczių taip žavėjo čia, Argentinoje. Geriame kavą viename iš Santa Fė aveniu kavinių. Viena mano moksleivė apsisprendusi sako: "Aš vyro ieškosiu argentiniečio". Kita atliepia dar labiau pakylėtai: "Jie tiesiog kaip iš pasakos – visai nerealūs. Pažiūri tik ir nueina". Mergaitėms daug priekaištauju ir mokau, kaip teisingai suprasti gyvenimą. Tačiau čia nesiginčiju. "Iš tiesų, – sutinku, – gražūs vaikinai". "Merginos ne tokios gražios", – sako moksleivės. "Nejaugi?" – stebiuosi. Man taip nepasirodė – visos tokios lieknos ir pasitempusios, ilgais plaukais ir trumpais sijonais, tarsi pasiruošusios bet kuriuo momentu šokti tango. Tačiau nesiginčiju. Argentinos jaunystės žavesį, kurio taip ilgėjosi į Europą grįžęs Gombrowiczius, palieku mergaičių kontempliacijai ir apmąstymams. Mane labiau domina tos dvasinės argentiniečių vertybės. Nerimauju, kaip aptikti Buenos Airėse Borgeso pėdsakus. Po dvidešimt šešių valandų kelionės apskritai nelabai susigaudau. Bandome pasiklausti, kaip nuvykti į "centrą". Visi aiškina skirtingai, o be to – ispaniškai. Įsėdame į autobusą ir važiuojame neapibrėžta kryptimi. Autobusas įsuka į Maipú gatvę. Aš atsistoju ir sakau: lipame. Mergaitės pyksta ir stebisi: ko išlipti, juk čia visai ne centras. Kažkoks užkampis, kažkoks parkas, kažkoks paminklas. Absoliučiai neįdomu. Aš pati nežinau, ko išlipame, negaliu nieko tiksliai paaiškinti ar pasakyti. Sakau tik kad taip ir yra pažįstamas svetimas miestas: intuityviai, plaukiant pasroviui, atsiduodant tėkmei, atliepiant kažkokiems slaptiems to miesto ženklams. Maipú gatvės vardas man staiga pasirodo reikšmingas.

Miestas iš tiesų pasiuntė ženklą. Stulbinantį – tarsi pati Borgeso dvasia būtų šūktelėjusi "lipk". Supratau kitą dieną, kai vėl iš naujo desperatiškai bandžiau sekti jo pėdomis. Žemėlapyje ilgai ieškojau gatvės, kurioje yra jo muziejus. Bet nuvykusi ten radau tik eksponuojamas jo knygas ir kavinę bei barmenus, kalbančius vien ispaniškai. Išgėriau kavos. Norėjau nusipirkti Borgeso knygų anglų kalba – jų nebuvo. Nebuvo ir kituose knygynuose, kur tik užsukau. Lotynų Amerika, regis, išlieka gana abejinga kitoms nei ispanų kalboms. Ypač – anglų. Angliškai geriausiai susikalbėjau su indėnais, turgelyje šalia La Recoleta kapinių pardavinėjančiais indėniškus suvenyrus. "Iš kur jūs?" – klausia manęs tarsi iš vaikystės filmų apie indėnus nuo arklio nulipęs jų vadas ilgais varno juodumo plaukais. "Iš Europos. Gyvenu prie Baltijos jūros", – sakau. "Iš Europos", – perklausia. Akyse blyksteli susižavėjimas. Pasijuntu neblogai, tarsi vieta, kur be valios pastangų nutinka gimti, galėtų suteikti svorio kažkokiam pamatiniam asmeniniam bereikšmiškumui. Prieš tai mažoje juvelyrinėje parduotuvėje, kur sukinėjosi kelios moterys, kažkurios paklausta tradicinio klausimo "Iš kur Jūs" ir atsakiusi kvailokai nuoširdžiai "Iš Lietuvos" išgirdau, kaip visos jos galingai nusikvatojo. Iš visos širdies. Seniai man bebuvo nutikę taip prajuokinti publiką. Nesigilinau ir neklausiau kodėl. Gal joms pasirodžiau tokia pat neklasifikuojama kaip ir Borgeso išskirta ką tik sudaužiusi ąsotį katė. Apie Borgesą nedrįsau klausti nei indėno, nei kvatojančių moteriškių. Slinkau viena Buenos Airių gatvėmis, pasikliaudama tik slaptais šio miesto ženklais. Taip atsidūriau Floridos gatvėje, lygiagrečioje su Maipú. Ėmiau blaškytis po jos knygynus, užduodama pardavėjams tradicinius klausimus. "Turite Borgeso knygų angliškai?" Man atsako: "Ne, neturime". "O Gombrowicziaus, kad ir ispaniškai?" Knygų pardavėjai sutrinka ir klausia: "Kas jis toks? Meno istorikas?" Lygiai taip pat Gombrowicziaus pavardė sutrikdė ir mano ekskursijos po garsiąsias La Recoleta kapines vadovą, studijavusį filosofiją ir istoriją universitete. Nebuvo girdėjęs. Argentina užmiršo Gombrowiczių, galbūt kaip tik dėl savo jaunatviško žavesio, kurį jis adoravo. Kas Gombrowiczius Argentinai? Ką jis turi bendra su iš visur besiliejančiais tango garsais? Su jos romantizmu ir emocionalumu? "O kaip Borgesas?" – klausiu savo vedlio po kapines. "Borgesas ne argentinietis, – pasipiktina mano vedlys ir didaktiškai priduria: – Jis anglas. Turite skaityti visai kitus autorius". Iš tiesų, Borgesas turėjo ir žydiško, ir angliško kraujo. Bet juk kraujas Argentinoje visų susimaišęs. Argentiniečiai noriai pasakoja apie savo genealoginę kraujo sudėtį. Štai mūsų olimpiados prezidentas profesorius Marcello Lobosco, pasirodo, turi ir ispaniško, ir itališko, ir šiek tiek vokiško. O trečios vietos laimėtojas argentinietis Gabrielis – ir žydiško, ir rusiško, ir lenkiško, ir lietuviško. Bet ir – šiek tiek ispaniško. Matyt, geras tonas yra turėti ispaniško kraujo. Ir pietietiško romantizmo. Borgesas Argentinai iš tiesų, matyt, pernelyg intelektualus. Taip ir nepavyko man sutikti Buenos Airėse kito Borgeso gerbėjo. Tačiau Floridos gatvės knygyne nusipirkau Jasono Wilsono knygą "Buenos Aires". Wilsonas irgi ne argentinietis – jis anglas, profesorius, Londono University College dėsto Lotynų Amerikos ir ispanų literatūrą. Būtent jis man ir atskleidė slaptuosius miesto ženklus. Tik išėjusi iš knygyno Floridos gatvėje atsiverčiu knygą, pirmą pasitaikiusį puslapį, ir skaitau: "Praleidęs vaikystę Palermo ir paauglystę Europoje, Jorge Luisas Borgesas grįžo į Argentiną ir apsigyveno kartu su motina Barrio Norte. Jų adresas buvo calle Maipú 994, šeštas aukštas, butas "B", šalia San Martino aikštės". Apstulbau. Stovėjau Floridos gatvėje – per dvi sankryžas nuo Borgeso namo calle Maipú 994, būtent ten, kur, nežinodama kodėl, iššokau iš autobuso išvakarėse ir beprasmiškai, nesuprasdama ko vaikštinėjau aplinkui. O San Martino aikštėje bandžiau sėdėti ir medituoti paminklo generolui San Martinui papėdėje, keldama savo mergaičių teisėtą pasipiktinimą. Maipú gatvė iš tiesų nėra turistams patraukli vieta. Bet Borgesui, pasirodo, ji buvo pati mieliausia vieta pasaulyje. Jo žmona Victoria Ocampo prisiminimuose rašė: "Borgesas, atsidūręs Niujorko ar Paryžiaus spindesio apsuptyje, su skausmu prisimindavo calle Maipú... Calle Maipú nėra tokia graži, kad pamatę ją liktumėte be žado". Aš likau. Nuo atradimo netikėtumo. Kita vertus, Palermo – būtent ir yra tas rajonas, kur mes apsigyvenome viešbutyje Buenos Airėse. Čia pat už kampo buvo gatvė Quintana. Pasukus į dešinę buvo galima pasiekti namus, kur gyveno Borgesas vaikystėje. O pasukus į kairę (viename iš jo apsakymų patariama, kad norint išeiti iš labirinto reikia visada už pirmo posūkio sukti tiktai į kairę), einant La Recoleta kapinių link – žymaus filosofo José Ortegos y Gasseto namas. Kiek paėjėjus, ir kavinė "La Biela", kurioje visada galima sutikti "visus", kurioje renkasi miesto snobiškasis elitas ir kurios tikrai Borgesas negalėjo apeiti, nes čia pat, kitoje gatvėje, gyveno jo draugas, jo žmonos Victorios Ocampo sesers vyras Bioy Casaresas.

Sekdama Borgeso pėdomis ir aš užsukdavau į "La Biela", nepaisydama to, kad partizanai, piktindamiesi kavinės respektabilumu, 1970 metais kelis kartus bandė ją susprogdinti. O čia pat – ir didysis Buenos Airių pasididžiavimas – La Recoleta kapinės. Paradoksaliausia Buenos Airių vieta. Pati linksmiausia. Šalia kapinių – nuolatinės šventės atmosfera. Kažkokia pora, apsibrėžusi dviem skybelėm šokių aikštelės ribas, pasileidžia muziką – šoka tango. Kiek paėjėjus ant žolės sugulęs gausus miestelėnų būrys klausosi modernesnės muzikos grupės. Kažkas buria, kažkas rodo gyvąsias skulptūras, kažkas pardavinėja maistą, kažkas nešiojasi smauglį ant kaklo. Daugybė prekiautojų. Gyvenimas verda taip, tarsi nebūtų mirties. O peržengus kapinių ribą atsiveria visa jų didybė. "Mes neturime istorijos, bet mes turime šias visas kapines", – aiškina man gidas. La Recoleta kapinėse tarsi ant delno išryškėja visa Argentina. Didingas, milijoną mirusių kūnų saugantis mauzoliejus. Pro stiklinius langus gali matyti karstus. Guli čia beveik visi šalies prezidentai, išskyrus Peroną. Jo priešai ištempė jį kitur, kad nors po mirties atskirtų nuo Evitos Peron. Ir Evitos kūnas, pasirodo, buvo išvogtas iš čia, persiųstas per Atlantą ir palaidotas Italijoje, paskui vėl sugrąžintas. Stovi žymaus boksininko, pasirengusio kovai, skulptūra visu ūgiu. Tokiu pat visu ūgiu – mergaitės, palaidotos gyvos ir nesugebėjusios išsiveržti iš uždaro karsto. Gydytojo, pasižymėjusio atradimu, kad sveikiausias kūdikiui maistas esąs motinos pienas, biusto papėdėjė sėdi galinga žindančios motinos skulptūra. O kukliame mauzoliejuje slepiasi buvęs La Recoleta kapinių sargas. Jis visą gyvenimą taupė pinigus, kad būtų palaidotas čia, nes tai labai brangu ir todėl tai tampa išskirtinio prestižo klausimu. O gal jam čia paprasčiausiai patiko. Jautėsi kaip gimtuosiuose namuose. Kai tik užbaigė ruošti sau būsimą mauzoliejų, nieko nedelsdamas jame nusižudė. Šioje teatralizuotoje mirties ekspozicijoje nėra Borgeso. Jis mirė Ženevoje. Kadaise savo draugui amerikiečiui Borgesas yra prasitaręs: "Recoleta. Kokia siaubinga, šlykšti vieta! Visas šis barokinio marmuro pompastiškumas yra siaubingas mūsų karinės praeities aspektas". Ir apie šventąja argentiniečių paskelbtos Evitos Peron ir jos vyro politinio valdymo istoriją Borgesas yra pasakęs: "Tai istorija, kurios aš niekada nesugebėčiau papasakoti". Taip man ir liko ne visai aišku, ar aš ieškodama Buenos Airėse Borgeso pėdsakų neprasilenkiau su tikrąja Argentina... Nors "tikrosios" galbūt ir nebūna. Manosios Argentinos centras liko Maipú gatvėje 994.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


3146. Simptomas2003-05-26 18:34
labai simptomatiski filosofes is Lietuvos Baranovo ispudziai: aisku, negalima apsieiti nepaminejus cia isvardytu filosofijos korifeju, nors ir neaisku, ka jie cia daro. Taciau aisku ka cia daro -nors irgi labai mazai ka bendro turi su reikalu -,Gombrowiczius - paprasciausiai vaikinas buvo neperseniausiai isleistas lietuviskai...Bet ka daryti su keliais simtais kitu ivairaus plauko literatu, kureju,menininku, kurie kur kas labiau susije su argentina ar Bergesu, bet apie kuriuos gerb. profesore nieko savo ispudziuose nepasakoja? Nieko, mat jie matyt visai neispudingi...Bet uztat kokiaa jegaa parode Baranovos nuojauta/intuicija...

3154. B S2003-05-26 20:30
Su Baranova vaikams pavojinga.

3258. xxxx2003-05-28 22:48
myliu autore. kaip moteri.

3300. view2003-05-30 22:33
isspausdinkite laikrastyje baranovos nuotrauka

3318. T.D.2003-05-31 17:23
Simpatiškai rašai, Jūrate, ir rašyk. Kaip ten su tuo karavanu? O fotkė nepaškadytų.

3320. Margarita2003-06-01 10:46
Širdį suspaudė,perskaičius kaip kankinasi J.Baranovos gerbėjai,kad nemato žaviosios autorės nuotraukos.Jos nuotrauka yra Tyto Albos išleistos T.Sodeikos,J.Baranovos "Filosofija",vadovėlis XI-XII klasėms - viršelio nugarėlėje.Aš asmeniškai alpstu dėl T.Sodeikos:)

Rodoma versija 21 iš 21 
14:52:39 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba