ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-05-24 nr. 653

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

PETRAS RAKŠTIKAS. Istorijos (2) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Nuščiuvimas (5) • LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS. Eilėraščiai (30) • Patikslinimas (8) • JURGIS JANAVIČIUS. Apie regbį (3) • ROMUALDAS OZOLAS. Supratimai: kasdienės mintys (15) (11) • MILDA ALIŠAUSKIENĖ. Satanizmo apraiškos Lietuvoje (84) • SIGITAS GEDA. Šuo šunį džiovina (24) • JURGITA LUDAVIČIENĖ. Tinklo viduje (4) • ANNA GAVALDA. Ambra (2) • JŪRATĖ BARANOVA. Kaip surasti Jorgės Luiso Borgeso namą? (7) • AKVILINA CICĖNAITĖ. Kvapai: erotika ir teologija (16) • Buvusį tautodailininko Liongino Šepkos kaimyną ANTANĄ TUNAITĮ kalbina Gytis Norvilas. "Šapka. Lietuviškai – kepurė" (2) • ANTANAS LAPĖ. Mano televizorius (3) • VIDMANTAS JANKAUSKAS. Prieš šimtą metų Bernardinų sode... (2) • KAZYS SAJA. Cugcvangas (38) • Laiškai el. redakcijai, sau ir kitiems (47) •

"Šapka. Lietuviškai – kepurė"

Buvusį tautodailininko Liongino Šepkos kaimyną ANTANĄ TUNAITĮ kalbina Gytis Norvilas

[skaityti komentarus]

iliustracija
Lionginas Šepka. Didžiojo paminklo broliui postamentas. 1950–1960

– Supjovėt šiandien kieme malkas. Kiek žinau, ir Lionginas Šepka čia, Pandėlyje, beveik tame pačiame kieme, yra daug "savų malkų pripjovęs". Kaip atsitiko, kad su Šepka tapot kaimynais? Kaip susipažinot? Koks buvo pirmas susitikimas, įspūdis?

– Jokio susipažinimo su juo ir nebuvo. Jis čia gyveno žeminėj, kur dabar mano garažas stovi. Jis savo tą molinę lipdė. Paima molio, atbeda iš duobės, meta, paskui žiūri, kur nukrito. Tada kitą iš lėto meta...

– Tai jis taip žeminę statė...

– Buvo pastatęs dvi. Vienas pastatas, paskui kitas... Šepka sakė: "Aš čia pastatysiu – bus čia miestas. Eis minios žmonių žiūrėt. Pralėks raudonas gaidys... Bus pasaulio pabaiga. Va čia, sakys, gyveno Šapka Lionginas – Pandėlio durnius. Nebus nei Pandėlio, nei Šapkos, nieko".

– Kai nebebus Šepkos – bus pasaulio pabaiga... O kaip čia atsitiko, kad pradėjo tas žemines statyt? Kelintais metais?

– Panašiai 1961-ais, kai aš pradėjau namus statytis. Bet čia ne nuo pradžios kalbu... Iš pradžių gyveno šalimais, savo brolio gryčioj, ant aukšto, ten ir gulėdavo. Viską ten ir "darydavo", tai pradėjo pro lubas kirmėlės lįst. Brolio žmona jį išvarė. Tada išėjo pirtelėn gyvent. Tą pirtelę Šepkienė nugriovė, tada išsikasė duobę, duobėj gulėjo. Žmonės ateidavo pasižiūrėt, kaip tas Šepka gyvena keistai – kad duobėj guli. Pavasarį, sako, būdavo net apšerkšnijęs iš ryto. Pavasarį – polaidžiai, vanduo pradėjo semt. Tada pagalių prisiklojo.

– Po atviru dangum?

– Tada tai po atviru dangum. Vasarą pradėjo statyt žeminę iš velėnos. Išbeda velėnos iš pievų ir krauna, krauna. Durys iš tokių laibučių lištvelių sukaltos. Lenciūgu užsirišdavo. Jis toks panašiai kaip urvinis buvo...

– Tada jau buvo pradėjęs drožt?

– Šiek tiek drožinėjo. O pradėjo drožt, kai jo brolis mirė 1950-ais. Ant kapų medinę tvorelę išdrožė – lenciūgą medinį. Ant to lenciūgo buvo išdrožti paukščiukai ar kas. Ir jam tą tvorelę pavogė kažkas. Tada parsinešė namo, kiek jos ten dar likę buvo. Nuo to jo drožyba ir prasidėjo. Brolio garbei. Brolis mirė... Jie keli broliai buvo, stiprūs, darbštūs vyrai, anksčiau pas ūkininkus tarnaudavo. Dideli mušeikos. Jų vakaruškose bijodavo. Bet kai kaimo bernai neapsikentę susiorganizavo ir juos atakalė – Lionginas toks va trenktas atliko... Buvo toks nutikimas. Šepka kada užeigon užėjęs ir pareiškęs: "Tai dabar visi šunys kraujo prilaks sočiai!" Kas prie staliukų sėdėjo – išsilakstė, po vieną, po kitą, kol liko tuščia užeiga. Kas gi norės su durnium muštis... Jau po to sumušimo buvo. Matyt, didelį kerštą jautė.

– Turbūt brolio mirtis jį labai sukrėtė, kad pradėjo drožt.

– Matyt. Anksčiau sakė, kad kastuvui ar kirviui koto nemokėjo uždėt. O paskui prasidėjo... Raides išdroždavo gi su iškilimais, o ne duobutes išpjaudavo. Buvo išdrožęs ištraukų iš Švento Rašto, muziejuj dabar guli.

– "Mokslų drožybos" juk nebuvo baigęs. O kokiais įrankiais dirbdavo?

– Kaip ten sako, tris peiliukus neaštrius turėjo iš dalgės padirbtus.

– O iš kur jis medžiagos gaudavo? Juk medžio tai gero reikėjo.

– Ten ant kalno buvo gateris (lentpjūvė – G. N.). Tai kokį pagalį laibutį parsinešdavo, bet rąsto tai nepaneš... Todėl tos skulptūros išeidavo tokio pailgo veido. Rankas priklijuot reikėjo. Tai lino pluoštu pririšdavo.

– Kaip Pandėlio žmonės, kaimynai, aplinkiniai žiūrėjo į tą "besičiūdijantį" Šepką? Kaip jis į aplinkinius? Kaip pramisdavo, ar iš Dievo malonės gyveno?

– Į jį tai daugiausia pašaipiai. Bet mažai bendraudavo su tais žmonėm, jis tik stebėdavo, kaip mes dirbam. Replikuodavo, jam nepatiko, kad čia statėmės. Mes legalūs buvom, o jis kaip ir savavalis... Buvo graži kaimyno dukra. Tai Šepka sako: "Nieko merga! Kaži už manęs ar eitų?" O ta: "Tu nekalbėk, nes pristos, tada neatsiginsi..." Kiek pašiepdavo...

Kai kas ateidavo, kokį rublį duodavo. Vienas iš gailesčio, kitas ir skulptūrėlę nupirkdavo. Kartą atėjo pas jį iš redakcijos. Šepka ir sako: "Gal vyrai dėl cigarečių duosit?" Tai cigaretę davė, o pinigų – kur ten... Žmogus norėjo, kad duotų. Žurnalistai, matyt, norėjo reportažą padaryt. Kalbino: "Tai kaip Jūsų pavardė bus?" O jis: "Pandėlio durnius". Anie: "Kodėl jūs jau taip?" – "Taip mane vadina..." – "Pavardė tai jau yra kažkokia?" – "Šapka. Lietuviškai – kepurė". Va taip ir šnekėjosi... Dabar rašo "Šepka", o pirmai – Šapka, vis Šapka.

– Pandėlio tarme, matyt, taip ir išeina...

– Vieną kartą žmonės ėjo palei šventorių ir mato – Šepka guli ir žiūri į įšalusį, sniegan įmintą rublį. Jei imsi – suplyš. Tai Šepka atpūtė, atšildė ir tą rublį pasiėmė žmogus. Turėjo tokias diginalo kelnes (diginalas – tokia brangi medžiaga; Antanas prisipažino ir pats tokias turįs – G. N.) ir švarką, paltą, skrybėlę, rodos, dar turėjo. Vakare eidavo anksti gult, dar saulė aukštai būdavo, o jis jau guli, dūmelis pro skliautą rūksta – kamino nebuvo... Vakarienę verda. Pramisdavo – pievą prasibedžiodavo – bulvės jam ten užaugdavo. Kai statė antrą žeminę – iš molio, tai vietoj jį ir kasė. Duobės liko, vandens prisikaupė ir iš kažkur karosiokų užviso. Tą vandenį į Apaščią nuleidom ir tie karosai liko. Tai Šepka labai išgyveno – nežinojo, kad ten tų karosų būta.

– Bet jis turbūt nelabai kreipdavo dėmesį, kad jį pirštais pabadydavo?

– Jis savo dirbdavo, ir tiek. Kai kada leptelėdavo, na taip, liaudiškai, storu balsu, panašiai kaip tas, kurio klausė: "Tai ką – premiją gavai?" Tas: "Aišku, geriau premija negu į snukį..."

– Erlickas... O valdžiai Šepka nekliuvo? Nenorėjo jo "normaliai apgyvendint"?

– Kaip Erlickas...

Nenorėjo Šepkos čia palikt. Juk gatvės ištisos turėjo būti, bet tas sklypas buvo 13 numeriu pažymėtas – tai niekas imt nenorėjo...

Vėliau jį kažkur prie Kauno išvežė. Vieną dieną pareinu iš darbo, žiūriu – 4 ar 5 milicininkai apstoję, o jis jau apsivilkęs gerais drabužiais. Įsodino į moskvičių ir išvežė. Prišnekino turbūt... Rytojaus dieną atvažiavo sunkvežimis ir tas skulptūras sumetė. Virš bortų buvo...

– Tai kur išvežė?

– Į Rokiškį, muziejun. O išvežė tik kokį trečdalį, menkesnes paliko, bet buvo ir gerų. Kai atvažiavo buldozeris ir žemines vertė, tai su visom likusiom skulptūrėlėm (žeminėj jų prikamšyta buvo) viską suvarė duobėn, iš kurios molį žeminei kasė. Viską sujaukė. Tų likusių gal dar dvi mašinos buvo...

– Papasakokit, kaip ten su tuo garažu nutiko. Žiūriu, siena įskilus...

– Kai jį vežė, Šepka sakė: "Šiton vieton kas statys namus, tai nesilaikys niekas – prasmegs!"

Čia siena skilo gal dėl blogo pamato, bet tie žodžiai derinasi... Tai tas pamatas smenga ir siena įskilo.

– Minėjot, kad visi Šepkos buvo pasiutę, mušeikos. O koks jis buvo po brolio mirties, labai pasikeitė? Kokio būdo, charakterio? Ar bažnyčion nueidavo?

– Na, toks lėtų judesių. Aukštas, stambus vyras, tvirtas, bet sveikata buvo palaužta, kai juos sumušė baisiai... Toks pusiau užsidaręs. Kartą žurnalistai jį prašė padainuot. Tai jis net klausęs, kaip jam dainuot – laibai ar drūtai? Tie jau nieko nesakė. Kažką Lionginas dainavo...

O į bažnyčią per metines šventes nueidavo gal. O šiaip nevaikščiodavo... Jam reikėjo, kad būtų laisvai. Kai išvežė prie Kauno – ten net drožt negalėjo... Norėjo savam krašte, bet neleido. O kai grįžo, pastatė jam standartinį namuką, per metus mokėjo gal 500 rublių. Gaudavo užsakymų – buvo net Kremlių išdrožęs. Vieni žurnalistai net klausė, kiek jis norėtų už tuos visus daiktus – skulptūras? Rodos, sakė, kad 5000 rublių. Žurnalistai teigė, kad labai jau daug norintis. O Šepka tik atkirto: "Man čia nieko nedaug – 10 metų drožiau!"

– Tai savo vertę žinojo. O kur jis droždavo?

– Toj pačioj žeminėj, kur ir gyveno.

– Tai kad vietos nedaug...

– Na taip, kiek ten tos vietos buvo – kambariokas kaip kamštis. Ir miegodavo tarp skulptūrėlių, paukščiukų, skudurų kokių pasimetęs, linų parsinešęs iš kolūkio, pašonėn pasidėjęs – tų neminto pluošto šiaudelių.

– Nebuvo kada jūsų į žeminę pasisvečiuot pakvietęs?

– Porą kartų buvau nuėjęs pasižiūrėt. Jis nelabai norėdavo, kad ten kas landžiotų. Eini – tai durys lenciūgu užrištos... Kai ateidavo kokios mamūchinės mergičkos, tai tada jam patikdavo, daugiau dėmesio atkreipdavo, kokių skulptūryčių padovanodavo.

– O žmonių nešokiravo tie dievukai ištįsusiais, suskilusiais veidais? Juk neįprasta...

– Nežinau, kaip tie žmonės žiūrėjo. Man tai nepatikdavo...

Visi jį dabar garbina, liaupsina, o man, mačiusiam, kaip viskas vyko – priešingai atrodo. Jį patį baisiai išdievino. Toj knygoj apie Šepką (Zitos Žemaitytės knyga "Lionginas Šepka " išleista 1984 m. – G. N.) rašė labai jau gerai.

– Toj knygoj daug kas neatitinka realybės?

– Nupiešta labai jau šviesiom spalvom, yra neatitikimų. Apsileidęs buvo...

Matyt, jam ne tas pasaulis rūpėjo. Kaip sako, kiekvienas kaimas turi savo kvailį.

– Šepka – Pandėlio, o gal ir visos Lietuvos... Mat didelius dalykus darė tas, kaip jis save vadino, "Arkitektas Lionginas Šepka".

– Na gal ir taip.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


3139. Skaitytoja2003-05-26 17:49
Kokie vis dėlto svarbūs yra tie paprastų žmonių paliudijimai apie jų dažnai nesuprastus, atstumtus, smerktus didesnius už juos, kitokesnius...
Koks žaviai naivus L.Šepkos kaimyno nusistebėjimas, vertinant tik gyvenseną, o ne tai, kuo ir vardan ko kito gyventa: "Visi jį dabar garbina, liaupsina, o man, mačiusiam, kaip viskas vyko – priešingai atrodo"!
Jei daugiau būtų tokių paliudijimų, tai L.Šepkos (o ir kitų, be abejo) gyvenimo mozaika taptų tik spalvingesnė ir įdomesnė.

85315. kakafone :-) 2007-06-05 20:31
siaip sau siaip sau...nieko cia lb ypatingo...gal kas zinot kur gauti informacija rusiskai???

Rodoma versija 21 iš 21 
14:52:37 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba