ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-05-24 nr. 653

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

PETRAS RAKŠTIKAS. Istorijos (2) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Nuščiuvimas (5) • LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS. Eilėraščiai (30) • Patikslinimas (8) • JURGIS JANAVIČIUS. Apie regbį (3) • ROMUALDAS OZOLAS. Supratimai: kasdienės mintys (15) (11) • MILDA ALIŠAUSKIENĖ. Satanizmo apraiškos Lietuvoje (84) • SIGITAS GEDA. Šuo šunį džiovina (24) • JURGITA LUDAVIČIENĖ. Tinklo viduje (4) • ANNA GAVALDA. Ambra (2) • JŪRATĖ BARANOVA. Kaip surasti Jorgės Luiso Borgeso namą? (7) • AKVILINA CICĖNAITĖ. Kvapai: erotika ir teologija (16) • Buvusį tautodailininko Liongino Šepkos kaimyną ANTANĄ TUNAITĮ kalbina Gytis Norvilas. "Šapka. Lietuviškai – kepurė" (2) • ANTANAS LAPĖ. Mano televizorius (3) • VIDMANTAS JANKAUSKAS. Prieš šimtą metų Bernardinų sode... (2) • KAZYS SAJA. Cugcvangas (38) • Laiškai el. redakcijai, sau ir kitiems (47) •

Prieš šimtą metų Bernardinų sode...

VIDMANTAS JANKAUSKAS

[skaityti komentarus]

Lygiai prieš šimtą metų, 1903-iųjų pavasarį, Vilniuje, Bernardinų sodo paviljone, atidaryta lenkų menininkų grupės "Sztuka" (Menas) iš Krokuvos paroda, tapusi bene žymiausiu mūsų miesto meninio gyvenimo įvykiu XX a. pradžioje. Paroda, prieš tai eksponuota Vienoje, "Secesiono" dailininkų grupės rūmuose, į Vilnių atkeliavo daugiausia "Sztukos" nario dailininko Ferdinando Ruščico iniciatyva. Dėl draudimo skelbimuose vartoti lenkų kalbą lotyniškai "Ars" pavadinta paroda buvo atidaryta balandžio 16/29 d. ir veikė iki birželio 1/13 d. Ši paroda Vilniaus publikai tapo pirmąja platesne pažintimi su to meto originaliausia lenkų daile, atstovavusia nacionalinio meno atsinaujinimą propagavusiam "Jaunosios Lenkijos" sąjūdžiui. Nors nemažai "Ars" eksponuotų darbų dėl savo modernumo Vilniuje priimti gana dviprasmiškai ir jų poveikį tolesnei mūsų miesto dailės raidai sunkoka nustatyti, pati paroda, kaip pažymi dailėtyrininkė L. Laučkaitė, išsiskyrė savo išvaizda, ekspozicijos kultūra. "Kiekvienam kūriniui buvo suteikta reikiama erdvė, salė originaliai apipavidalinta balta draperija, tarsi burė kabančia palubėje ir švelninančia aštrią stoglangių šviesą". Vietos žiūrovams, iki tol mačiusiems daugiausia tik diletantiškų, mėgėjiškų darbų ekspozicijas, tai buvo proga nors ir labai fragmentiškai, bet vis dėlto iš "pirmų rankų" patirti modernios vakarietiškos dailės "skonį ir kvapą".

Tačiau taip mes sakome dabar, praėjus visam šimtmečiui. O kaip tuomet šį įvykį vertino amžininkai? Bene rimčiausias ir nuosekliausias to meto Vilniaus meninio gyvenimo metraštininkas Liucijonas Uzienbla (1864–1942), savaitraštyje "Tygodnik illustrowany" (1903, Nr. 23) paskelbęs ilgoką korespondenciją "Apie "Sztuką" ir iš Vilniaus dailės gyvenimo", pirmiausia akcentavo liūdnesnius dalykus: "Vilniui skirta ir ten žymaus dailininko p. Ferd[inando] Ruščico surengta "Sztukos" draugijos paroda tuoj bus uždaryta. Nepakankamas lankomumas neša vien tiktai nuostolius – toks praktiškai visų paveikslų parodų Vilniuje likimas. Skaičiuojame, kad per visą ekspozicijos veikimo laiką (balandžio 29–birželio 14) ją aplankiusių žmonių skaičius nesieks ir dviejų su puse tūkstančio". Bandydamas paaiškinti, kodėl modernus menas ne itin sudomino vilniečius, Uzienbla svarstė: "Estetinė kultūra, suprantant ją pažangos-europėjimo prasme, Vilniuje tarpsta nepaprastai silpnai, užžėlusi konservatyviais dailės įvaizdžiais, o kas dar blogiau – karikatūriškai suprastais ir identifikuotais terminais: meninis dekadentizmas, modernizmas, secesija... Iškankinto piešinio ir prabangių oleodrukinių spalvų paveikslai čia kol kas yra labiau pageidautini, nei su jėga nutapytos, nuoširdžiau daiktiškumo esmę ir spalvos impresiją išreiškiančios šiuolaikinių paletės meistrų studijos; madinga secesija atkeliauja pas mus per pamėgtą net pačių banaliausių motyvų svetimą meninę produkciją; zakopančiznos (Zakopanės stiliaus – V. J.) Vilniuje niekas rimtai neproteguoja. Nepaprastai naudinga techninio piešimo mokykla sėkmingai ugdo krikščioniškų amatininkų skonį ir gabumus. Ta proga priminsime, kad žinomas lietuvių archeologas p. Vandalinas Šukevičius, tyrinėjantis lietuvių liaudies taikomosios dailės ir priešistorinių radinių ornamentikos analogijas, parengė spaudai pirmą šioje srityje iliustracijų rinkinį".

Toliau, vertindamas bendrą Vilniaus dailės situaciją, L. Uzienbla pažymi, kad čionykštės tapytojų kolonijos negalima pavadinti gyvybinga, idėjiškai pasiaukojusia dailei. "Senieji: Bol[eslovas] Ruseckas nusipelnė savo žiniomis iš krašto meno istorijos, gelbėdamas vertingas Vilniaus mokyklos relikvijas, ir patarimų šviesa; Vin[centas] Slendzinskis savo laiku nutapytais puikiais portretais ir žanriniais paveikslėliais; diletantas Jurjevičius sensta su savo trumparegiška paveikslo traktuote, o Fleury, užsiėmęs fotografija, apleido puikias akvareles. Jaunieji: H. Römerytė tapo kaskart labiau vykusius peizažus, Onichimovska iš Splešynskių tapo daug ir įvairiai, dažnai blykstelėdama talentu galvų studijose ir natiurmortuose; Herburt-Heibovičiūtė taikomąją dailę traktuoja rafinuotai ir gražiai vadovauja moterų darbų mokyklai; panelė Kamienska, gera piešimo mokytoja, kopijuoja religinius paveikslus bažnyčioms; S. Jarockis ir J. Balzukevičius mokytojauja techninio piešimo mokykloje ir privačiai moko tapybos; pirmasis tapo bravūriškai grubius peizažus ir simpatiškus žanrinius paveikslėlius; p. Balzukevičius labai mažai rodosi parodose, bet, kaip matyti iš charakteringų akvarele atliktų galvų studijų, galėtų tapyti gerus lietuvių liaudies tipus. K. Vitkovskis palieka Vilnių dėl Saratovo, kur iš natūros nutapė J. E. vyskupą Roppą. Svarbesnių dail. Jodkovskio darbų nežinome; talentingas dekoratyvinės dailės meistras Zaikovskis dirba lėtai, pono Z. Packevičiaus, kaip ir keleto kitų amatininkų, darbuose matyti kruopštumo ir tam tikro meninio išsilavinimo".

Iš geresnių skulptorių paminėjęs J. Arasimovičių (antkapiai), Novoryto (portretai), Sadovskį, Uzienbla pasidžiaugia, kad "praėjusiais metais į Paryžiaus dailės mokyklą buvo priimti: ypač talentingas jaunas skulptorius B. Balzukevičius (prof. Laszczkos mokinys) ir peizažistas B. Buika, abu vilniečiai. Praėjusiais metais Vilniuje įsikūręs jaunas Peterburgo dailės akademijos auklėtinis Steponas Sestšencevičius yra daug žadantis architektas ir akvarelistas. Meno horizonte atviriausia puikių talentų šviesa šviečia tokios žvaigždės, kaip p. Ferd[inandas] Ruščicas iš Ašmenos pavieto (studija tėvo Edvardo dvare Bogdanove), p. Henrikas Veisenhofas iš Minsko gub. (studija Rusakovičiuose) ir p. Stan[islovas] Bohušas-Sestšencevičius (studija Vilniuje). Juos vertina Europos salonai. Pirma laiko užgeso žymus, itin sąžiningas, kuklus peizažistas a. a. Edvardas Römeris; apžvalginę jo darbų parodą p. Helena Römerytė ruošia šį rudenį Varšuvoje, iš kur paveikslai grįš į Vilnių, kad ir gimtasis miestas geriau su jais susipažintų".

Taip apžvelgęs ir įvertinęs miesto dailininkų gildiją, L. Uzienbla savo korespondencijoje vėl grįžta prie "Sztukos" parodos Bernardinų sode ir pažymi, kad ji "be abejonės, padarė įspūdį labiau apsišvietusiai Vilniaus inteligentijai, kuri norėtų dažniau matyti panašiai atrinktų tapybos bei skulptūros darbų kolekcijas ir taip nuodugniau susipažinti su gyvesniu, drąsesniu, platesnio akiračio menu, nes taip gėda dėl to atsilikimo ir spragų ugdant visuomenę abejotinos kokybės pavyzdžiais. Kartu su K. Pochvalskio (kurio nėra tarp "Sztukos" narių) "H. Sienkevičiumi" F. Ruščicas eksponavo 24 dailininkų 105 paveikslus ir skulptūras. Tai Chelmońskio, Al. Gierymskio, Wyspiańskio, Ruščico, Mehofferio, Malczewskio, Wyczólkowskio, Axentowicziaus, Sestšencevičiaus, Falato, Wejsso, Boznańskos, Maslowskio, Stanislawskio, Czajkowskio, Trojanowskio, Szczyglinskio, Kowalewskio, Kamockio, minėto Pochwalskio, skulptorių Laszczkos ir Dunikowskio.

Viskas didžiulėje salėje, sunormintoje viršutiniu apšvietimu per originalų baldakimą, puikiai išryškėja tamsiai žalių kartūnų fone. Giliai vizionieriškos, niūrios Wyspianskio vitražinės dekoracijos čia turi puikią perspektyvą. Gierymskio bažnyčios, Falato "Traukinys" (akvarelė), galingojo nuotaikų talento Ruščico kraštovaizdžiai,Wyczólkowskio portretai ir vienas Wejsso darbas, puikūs Axentowicziaus ir Sestšencevičiaus paveikslai, Chelmońskio peizažiukai, kai kurie Mehofferio vitražai, vienintelis čia charakteringas Malczewskio paveikslėlis, kai kurie Stanislawskio ir Trojanowskio peizažai labiausiai patiko čionykštei publikai. Nešališkieji daug meninių privalumų įžvelgė originaliai traktuotuose portretuose".

Taip buvo 1903-iaisiais. Po dvidešimties metų, kai, atrodo, praeityje buvo jau tiek ne mažiau garsių meninių įvykių, prisimindamas parodą "Ars/Sztuka" Vilniuje, tas pats L. Uzienbla ne be nostalgijos užsimins: "Garsi pačių geriausių jėgų atranka buvo ta paroda, kurią mums čia surengė nuo to laiko tiek daug smuglevičių ir rustemų, ruseckų ir slendzinskių mieste grožio kultūrai nusipelnęs prof. Ferdinandas Ruščicas. [...] Tai buvo iškilminga ir nesulyginama mūsų meno šventė Vilniuje, kuris šiandien jau nemato tokių ekspozicijų. [...] Kada vėl susilauksime naujos rinktinės aukšto stiliaus mūsų meistrų darbų parodos?.."

Bene geriausiai praėjusio amžiaus pradžioje mūsų miesto kultūrinį pulsą jautusiu liudininku negalima netikėti. Todėl, kad ir ilgokai primirštą, šį šimtmečio senumo įvykį šiandien verta prisiminti kaip išskirtinį, epochinį. Maža to, rudenį parodos "Ars/Sztuka" jubiliejų numatoma paminėti surengiant mokslinę konferenciją.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


21934. Tomas :-) 2004-09-22 16:48
AR galetumete man atsiusti Ferdinando Ruščico gyvenimo aprasyma ir apie jo tapymo maniera. Šilutės Dailės mokykla jau baigęs mokinys.

104879. Mykolas Lietuvis2007-12-13 13:22
Gimiau Vilniuje ir nuo vaikystės žinojau, kad čia Gedimino miestas, čia staugė geležinis vilkas. Todėl skaityti tas žinias, kad prieš šimtą metų čia esą lenkai su žydais kažkokias "štukas" krėtė, visai nėra malonu.

Rodoma versija 21 iš 21 
14:52:36 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba