ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-03-06 nr. 931

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DANUTĖ KALINAUSKAITĖ. Post (42) • VITALIJA BIGUZAITĖ. Instrukcijos: kuo pasiguosti sunkiu metu (2) • -vt-. Sekmadienio postilė (3) • Su Anykščių krašte gyvenančia pjesių ir dainų autore ALEKSANDRA KAZAKEVIČIENE kalbasi Jurga Žąsinaitė. Aukštaičių muselė XXI amžiaus išrūgose (1) • RIMANTAS ŽILEVIČIUS. Mūsų namai (1) • SIGITAS GEDA. Priraišioti vieversiai (1) • VIDAS POŠKUS. Trys bandymai rašyti apie Vytauto Šerio kūrybą (5) • ARNAS ALEKSANDRAVIČIUS. Eilės (7) • RENATA ŠERELYTĖ. Knygų apžvalga (2) • AISTĖ MIŠINYTĖ. Stebint StebėtojąNIGEL FARNDALE. Po elektroninių knygų nebebus knygųSIGITAS GEDA: PASAULINĖS KULTŪROS ATLIETUVINIMAS (14) • H. N.. Ar šv. Brunonas buvo atsivertęs pagonis? Arba ką reiškia conversio (43) • TOMAS KIAUKA. Apie grožį ir mirtį (1) • PAOLA PEDICONE, ALEKSANDR LAVRIN. „Žmogus užmiršo, ko atėjo į šį pasaulį...“ (9) • LAURA ŠVEDAITĖ. Pavo cristatus (8) • VITA GRUODYTĖ. Paskutinis Kaziukas (22) • pavasaris unt nuosis, ja kas nežinuot (419) • 2009 M. Kovo 13 D. Nr. 10 (932) turinys (25) •

Trys bandymai rašyti apie Vytauto Šerio kūrybą

VIDAS POŠKUS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Iš „Dien/raš/čių“. 2003.IV.8
Vytautas Šerys

Kartkartėmis rašydamas į spaudą apie dailės parodas, pastebėjau, kad Lietuvoje (o gal ir pasaulyje) egzistuoja du menininkų ir jų kūrinių tipai: a) tokie, apie kuriuos mintys ir žodžiai plūste plūsta; b) tokie, apie kuriuos sunku suformuluoti ką nors rišlaus. Tai jokiais būdais nėra susiję su aptariamų asmenų charakterio savybėmis ar jų sukurtų artefaktų kokybe. Anaiptol. Kartais (gal net ne kartais, o ypač dažnai) sudėtingiau reflektuoti įdomų, išskirtinį autorių.

Man pačiam pats geriausias tokio reiškinio pavyzdys būtų Vytautas Šerys. Rašiau apie šį menininką dar jam gyvam esant, rašau ir dabar. Prisipažinsiu, kad rašiau netgi ne vieną kartą. Šis bandymas yra trečiasis.

Pirmąjį rašinį kūriau dar savo dailėtyrinės, tiksliau – žurnalistinės praktikos pradžioje. Jeigu atmintis neapgauna, tai buvo antras ar trečias mano tekstas vienam iš meno procesus ir aktualijas pristatančių leidinių. Buvau įpareigotas per kelias dienas parengti publikaciją apie „Lietuvos aido“ galerijoje vykusią skulptoriaus piešinių parodą. Sukaupęs visus drąsos likučius ėjau į spaudos konferenciją. Net nežinojau, kaip menininkas atrodo. Kad tai – jis, supratau pamatęs liesą, garbanotą, įdėmiai žiūrintį ir keistai susigūžusį vyrą kažkuo užgrūstame galerijos koridoriuje (tuo metu ši įstaiga dislokavosi pirmojoje, pačioje geriausioje, savo vietoje – Maironio gatvės kampe). Pristatyme V. Šerys kažką tyliai kalbėjo. Aš nieko neišgirdau ir nesupratau. Paties atidarymo nesulaukiau. Apžiūrėjęs parodą, paskutiniu autobusu grįžau į tėviškę (pro blerbiančios mašinos langus spoksojau į spėriai temstantį lapkričio dangų, kuriame visomis kryptimis mirguliavo rudeniškų vėjų, šalčių, darganų „šeriškai“ išlankstytos ir išlaužytos belapių medžių bei krūmokšnių šakos), išsimiegojau ir puoliau rašyti. Minčių visiškai nebuvo. Karštligiškai bandžiau jas išspausti. Akyse mirguliavo V. Šerio darbai: spalvoti dešimtojo dešimtmečio piešiniai, ankstyvųjų ir vėlesniųjų metų (1967, 1996–1997) tapyba ant popieriaus ir kartono, jeigu atmintis nemeluoja – vienui viena bronzinė skulptūra poetišku (o kas yra nepoetiška šio menininko kūryboje?) pavadinimu „Pakylėta pienių pieva“. Pirmoji pažintis su darbais sujaudino, patiko ir piešiniai, ir tapyba, ir skulptūra. Mačiau, kad viskas susipynę į vientisą, organišką visumą. Kad ryškios, šiltos spalvos, elegantiškos, šiek tiek neurotiškos, ažūriškai susipynusios linijos, lieknos formos ir spalvingi siluetai yra tie esminiai elementai, iš kurių konstruojamas plastinis karkasas, randasi meninė struktūra. Galvojau, kad stilistiškai, taip pat „ideologiniu“ aspektu V. Šerio skulptūras, piešinius ir tapybą reikėtų priskirti prie minimalizmo. Ypač tuos šakotus Evano Hollowayaus objektus primenančius, nuolat besikartojančius laužytų pagaliukų motyvus. Žinoma, tik prie jo, to minimalizmo, reikėtų brautis pro skulptūrinius, tapybinius, poetinius brūzgynus, stagarynus, šabakštynus... Tačiau galvoje buvo tuščia, paskiros mintys draikėsi vakuume lyg vandeninių dažų nutekėjimai autoriaus piešinių plokštumose. Pagalvojau, kad frustraciją gali sukelti siurrealistiškai atsitiktinis automatizmo dėsniams paklūstančių kompozicijų pobūdis... Suplukęs rašiau tušinuku baltuose popieriaus lapuose. Glamžiau, draskiau, vis ėmiau naują. Rašiau. Bet nieko neišėjo. Straipsnio neišspausdino. Redaktorė grąžino rankraštį su raudonu šratinuku prirašinėtomis pastabomis, kaip reikia rašyti dailės parodų recenzijas.

iliustracija
Iš „Dien/raš/čių“. 1995.IV.19
Vytautas Šerys

Antrąją recenziją kurpiau tik baigęs magistrantūros studijas. V. Šerio paroda vyko taip pat rudenį. Tik šį kartą visai kitokio pobūdžio erdvėje. Šiuolaikinio meno centro pirmame aukšte buvo eksponuojama tapyba (jos kažkodėl visiškai nepamenu) ir daugybė (bent toks vaizdas likęs atmintyje) medinių skulptūrėlių. Iki šiol akyse mirguliuoja balanėlių miškas. Maži plokšti pagaliukai sudarinėjo miriadus įvairialypių, fraktališkai nykstančių struktūrų. Rašymo atžvilgiu jaučiausi šiek tiek prakutęs, rašant nebekaustė tokia didelė baimė ir abejonės kaip anksčiau. Tačiau susidūręs su V. Šerio kūriniais vėl sutrikau. Nesupratau kodėl – galbūt persekiojo ankstesniojo nepasisekimo baimė? Tiesiog gerai pamenu, kaip prisėdęs prie traškančio braškančio savo pirmojo kompiuterio mėginau rašyti. Ėjo brangaus laiko minutės, o mintys smegenyse blaškėsi įvairiausiomis, tiesiog šikšnosparniškomis, trajektorijomis. Panašiai kaip matytųjų skulptūrėlių balanėlės. Bandžiau jas gaudyti ir dėlioti į vientisą tekstinį audinį, bet ar įmanoma danguje paleisti tūkstančio ir vieno popierinio aitvaro ar medinio lėktuvėlio tumulą taip, kad jie skristų tvarkingai išsirikiavę, lyg bombonešiai kovinės užduoties vykdyti? Manau, kad ne. Kad ir kaip ten būtų, aprašinėdamas V. Šerio skulptūras mąsčiau, kad jos primena būtent minėtuosius aviamodelinius objektus. Tekstą šiaip ne taip sukurpiau. Vienas laikraštis jį netgi išspausdino. Tačiau jaučiausi parašęs ne viską. Kažko dar trūko... Tik daug vėliau suvokiau, – ir postūmis šiam toptelėjimui buvo toje pat parodoje regėtas baisusis (nes negailestingai tarytum benzininiu pjūklu išpjaustinėtas, elektriniu grąžtu išgręžinėtas) ir įtaigusis Justino Mikučio biustas, – kad skulptorius ne tik konstruoja skulptūrinius „aviamodeliukus“ ar kažką panašaus į skraidančių laivelių maketus: šis autorius dar ir dekonstruoja. Panašu į vaikiškus knebinėjimus. Ne vienas vėlyvosios kūdikystės dienomis turbūt yra gavęs per nagus už nebesudedamai išardytą laikrodį, lygintuvą, radijo aparatą („įdomu pažiūrėti – kas ten viduje“). V. Šerį ši aistra, regis, persekiojo visą gyvenimą. Jis preparavo, nagrinėjo, analizavo ir tokiu būdu bandė išsiaiškinti – „kas vis dėlto yra toji skulptūra?“ Prisimenant Jacques’o Derrida dekonstrukcijos teoriją, tokie ardymai nėra elementari destrukcija. O ar V. Šerys išsiaiškino? Manau, kad taip. Ir ne tik sau, bet išaiškino ir kitiems. Dekonstruoti artefaktai, lyg kokie šumeriški dantiraščiai ar kiniški hieroglifai, sakyte sako, kad skulptūra, bent jau šiuo konkrečiu atveju, yra loginiais ryšiais ir poetinių metaforų principu sujungtų elementariųjų segmentų (lentelių, balanėlių, „lyštvelių“) struktūra.

Trečiasis bandymas yra šis. Jį inspiravo menininko darbų paroda „Dien/raš/čiai“ galerijoje „Kairė–dešinė“. Ekspozicijoje regėjau tai, ką buvau matęs ir ankstesnėse parodose. Tai visą dviejų salyčių erdvę apglėbę piešiniai ir tapyba (tiesą sakant, sunku ir pasakyti, kas V. Šerio kūryboje yra tapyba, o kas piešinys, nes pirmoji yra linijinė, grafiška, o antrasis – improvizacinis, skidus), o tarp jų – skulptūrinės struktūros. Kolekciją (kuri iš tiesų tesudaro mažut mažutėlę visų darbų dalį) apibūdinčiau sąlyginiu pri(si)minimų terminu. Pri(si)minimai todėl, kad menininko atmintyje įsirėžę įvykiai ir išgyvenimai versdavo šįjį savo ruožtu brėžti linijas, paskleisti laisvus, nudrykusius potėpius, dėlioti laibas, aptakias formas. Pri(si)minimai todėl, kad V. Šerio gerbėjams (o tokių, manau, yra nemažai, nes, galų gale, jo kūryba yra tokia įvairialypė, kad vieni gali pasirinkti skulptūras – ir dar ankstesnių ar vėlesnių laikotarpių bei stilistikų, kiti – tapinius, treti – tiesiog „grynąją“ poeziją, o dar kelinti – ir tą, ir tą, ir tą) ekspozicija iš tikrųjų primena kažkur dingusį menininką. Nebuvau jo pažįstamas, tačiau iki šiol nepalieka mintis, kad liesą, beveik peršviečiamą gandrišką figūrą pamatysiu Bernardinų sode arba Markučiuose. Na, o man pačiam, kaip ne pirmą kartą apie V. Šerį rašančiam subjektui, paroda primena tai, ką pamačiau, patyriau bandydamas kalbėti apie jo ankstesnius pasirodymus. Nepasakyčiau ničnieko naujo... Bet gal tik šį, trečiąjį, kartą suvokiau, kodėl taip sudėtinga rašyti apie tuos išstybusius, visaip išsišakojusius pavidalus, tuos neurotiškus skaidrių dažų nutekėjimus. Reikalas tas, kad tai tėra iliuzija, jog autoriaus kalteliai ir teptukai buvo palietę trapią medieną, balto, spalvoto popieriaus plokštumas. Miražas ir tai, ką mes matome. V. Šerys iš tikrųjų viską kūrė (piešė, tapė, skaptavo, konstravo, galų gale – rašė) pačioje erdvėje. (Kaip čia, omenyje turint visuotinumo ir rašymo idėją, vėl neprisiminus J. Derrida? Dar tik norėčiau pasakyti, kad, mano nuomone, ne viename autoriaus darbe pasitaikantis poetinio teksto fragmentas anaiptol neliudija lyriško, „pakylėto“ jo charakterio, tai – daugiau herakleitiškoms ištarmėms prilygstančios analitinės įžvalgos.) Procesas primena kūrimą žvake tamsoje ar atvirkščiai – dūmijančiu pagaliu šviesoje. Pats daiktas, kuriuo raižai orą, jau būna išnykęs, tačiau jo sukurtas pavidalas dar tvyro. Kas žino, gal iki šiol skaidriame eteryje auga sąlygiškai skulptūriški sąžalynai, Brauno dalelių principu bėgioja menamų dažų lašeliai, juos vedžioja laibi (kaip ir jo sukurtos formos) demiurgo pirštai. O aprašyti fiksuojamą praeinamumą – beveik neįmanomas dalykas (bent jau maniškėms galimybėms ir gebėjimams).

iliustracija
Vainikas. 1992
Vytautas Šerys

Remdamasis visu tuo, ką tris kartus bandžiau parašyti apie V. Šerį, pirmiausia pažymėčiau, kad jis nėra iš pačių lengviausių autorių. Įvardyčiau man pačiam daugiausia sunkumų keliančias menininko kūrinių ypatybes: 1) minimalizmas, 2) dekonstruktyvi prigimtis ir 3) efemeriškumas – pati svarbiausia, daugiausia komplikacijų kelianti ypatybė. Lygiai taip pat (bet jau dėl visiškai kitokių priežasčių) sunku rašyti apie kitus, labai kitokius dailininkus (kad ir apie Mikalojų Povilą Vilutį, Šarūną Sauką ar Romaną Vilkauską), tačiau mano triskart aprašytas V. Šerys yra tiesiog chrestomatinis tokio reiškinio įsikūnijimas.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


153554. Bravo :-) 2009-03-12 10:15
ACIU

153669. Tadas2009-03-12 22:06
Puikus essay

153962. 15586232009-03-16 13:42
Bravo! Bravissimo! Bravissimo legato!!! Bravo! Aciu! Bis, pakartot! Bravo! Bravissimo!

153966. 552432009-03-16 14:01
Gerb. Vidai,ir taip aisku, kad popieriaus lapai yra balti, todel rasyti kad popieriaus lapai yra balti - gana akivaizdi stiliaus klaida, be to, popierius ne draskomas, o plesomas, jei draskete tuos popieriaus lapus tai gana keistai turejo atrodyti, lyg katinas koks nagais bruzinote per juos? kai rasote, kad Jums Serio kuriniai "mirguliavo" pries akis, tai atrodo, kad tyciojaties is maestro, reiketu tisklesnio zodzio paieskoti, ka reiskia "ejo brangaus laiko minutes"?,kam brangaus? Jus ka, esate brangiai apmokamas kritikas, Jusu rasymo valanda kainuoja 10000 litu? "man, kaip ne pirma karta apie Seri rasanciam subektui" - ka tai reiskia? O gal uztektu -"man, kaip ne pirma karta rasanciam apie Seri", ka duoda tas absurdiskas "subjektas"?! gal ketvirtas ar penktas kartas bus sekmingesni?

153970. ivs2009-03-16 14:20
popieriaus lapai retai kada buna balti. tie, ant kuriu as rasau - dazniausiai geltoni. bet buna ir baltu. o buna margu. kaip kam labiau.

Rodoma versija 25 iš 26 
14:51:30 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba