Pradžioje palinguoti galva (santūriai, be abejo), kad G. Grasso parakas parakinėje drėgtelėjęs (vis dėlto 1927 m. gimęs), kad po "Skardinio būgnelio", "Katės ir pelės", per daug politikavimo, atviros publicistikos ir taip toliau.
Tradicinio europinio romano pėdsakai veikėjo genealoginės šaknys (G. G. pamėgtas principas labai iš tolo pristatyti savo personažus).
Truktelti per plombas dailininkų tamsumą jie visuomet stengiasi iliustruoti knygos pavadinimą, ne jos esmę. Krabas ant viršelio nesusipratimas, beje, labai agresyvus, karinę mašiną (šarvai, žnyplės) primenantis simbolis. Knygoje laivas, ne tankas. G. Grassas pavadinimą sieja su pasakojimo būdu krabišku, skersu (dėjo skersą ant draudžiamos temos, na, ne, to jau būtų per daug), klampiu ir kartkartėmis painiu būdu, beje.
Turinys: trumpai: 1945 m. sausio 30 d. povandeninis sovietų laivas nuskandino nacių laivą su pabėgėliais iš Reicho Rytų, žuvo apie aštuonis tūkstančius žmonių: vaikų, moterų, sužeistųjų, kareivių.
Atkreipti dėmesį, tik ne per daug įkyriai: žūstantis vaikas laikomas didesne vertybe nei užmušamas suaugusysis. Emocinis, biologinis vertinimas: dar nespėjo pagyventi; sunaikinta suaugusiojo nuosavybė; etika: mažutėlis nespėjo prisidirbti, suaugusįjį galima užmušti šiaip sau, vis tiek rasim, už ką. Vandalizmas. Diskriminacija suaugusiųjų atžvilgiu. Tula Pokryfkė: vaikų kojukės styrojo iš vandens, apsivertė su gelbėjimosi liemenėmis galva žemyn įspūdingas vaizdas. Kėsindamasis į vaiką kėsiniesi į žmonijos ateitį, tikslą. Tikslas veistis ir daugintis, daugiau nieko.
Laivas vadinosi "Vilhelmas Gustlofas", nacių funkcionieriaus, propagandininko garbei, prieš karą jį nušovė žydų kilmės studentas iš Jugoslavijos Davidas Frankfurteris.
Laivu plaukė ir išsigelbėjo minėtoji Tula: buvo nėščia, kas vaiko tėvas neaišku, nors tėvo, tiksliau, betėvystės problema svarbi. Knygos pasakotojas žurnalistas Paulius, Tulos sūnus, gimęs skęstančio laivo akivaizdoje. G. Grassas žaidžia ganėtinai atvirai: iš labai tiesioginių užuominų galima suprasti, jog šios istorijos užsakovas jis pats, neva ne išgalvojęs, o suradęs konkretų asmenį, kuris parašytų šią istoriją (p. 58, paminėti "Šuniški metai").
Paminėti: G. Grasso pasakojimo technika vis dar kerinti: moka pinti polifoninę vienas į kitą artėjančių žmonių, laivų likimų pynę (beje, Marineska, rusų povandeninio laivo vadas, vaizduojamas kiek nešvankiai alkoholikas ir paleistuvis, dulkinantis suomes kekšes, bukaprotis karjeristas, gali susidaryti neteisingas įspūdis, kad tokiam nieko nėra švento). Nesąmonė. Alkoholikai labai sentimentalūs žmonės. Būna išimčių. O kur nebūna.
G. Grassas vis dar berniukas, kuriam labai patinka laivai: nuo "Katės ir pelės" laikų pasakoja, tarsi žaistų su jų modeliais, akivaizdu, mėgaujasi net pasakodamas apie S13 ataką iškilus į paviršių: priešas geriau matomas. Sic! O gal norima pasakyti, kad Marineska, kiaulė, pusiau rumunas, pusiau ukrainietis iš Odesos, matė, jog laivas pilnas pabėgėlių (tiesa, būta priešlėktuvinių patrankų deniuose, vadinasi, pusiau karinis), ir vis tiek pakėlė ranką, t. y. tris torpedas?
Tema: dvilypė: pirmoji linija laivas su pabėgėliais, karą prakišusios Vokietijos simbolis (analogija senosios Europos simbolis F. Fellini "Ir laivas plaukia"). "Vilhelmas Gustlofas" keršto ir atpildo metonimija.
Digresija: M. Foucault: "Bausmė turi turėti šalutinį poveikį. Bausmė labiausiai turi paveikti tuos, kurie nieko nepadarė".
Kokia turėtų būti pokarinės vokiečių tautos sąmonė: šitiek laiko kaltės jausmas ir nuolatinė atgaila.
Iš esmės tai ir yra antroji tema: ką rusai darė su vokiečiais civiliais, su moterimis, vaikais: "Kiek moterų tarybiniai kareiviai buvo išprievartavę, paskui nužudę, prikalę prie daržinių durų. Kiek T-34 tankai buvo pasiviję ir sutraiškę bėglių. Nušauti vaikai gulėjo sodeliuose ir pakelės grioviuose".
Iš H. Radausko atsiminimų: rusų kareivis atsako į priekaištą dėl vokietaičių prievartavimo: jos pačios po kojom klojosi!
Hm... Atsiduoti barbarams ir tokiu būdu išpirkti kaltę? Metafizinę tautos kaltę?
G. Grassas imasi nelengvos, tabu ilgą laiką laikytos temos. Kad tai būtų labiau pateisinama sujungia praeitį su dabartimi: ką daryti anūkams su jiems senelių palikta atsakomybės, kaltės, atgailos ir drauge iš pažeminimo kylančios neapykantos našta.
Žurnalisto Pauliaus, Tulos sūnaus, sūnus Konradas sukuria internete puslapį, skirtą Vilhelmui Gustlofui: ir asmeniui, ir laivui. Jo nuomone, žydams vieta Izraelyje. Jo nuomone, vokiečiai neturėtų gėdytis savo kankinių. Atsiranda oponentas, vadinantis save Davidu. G. Grassas bando atkartoti tą pačią Dovydo ir Galijoto situaciją, buvusią prieš karą: žydas nušauna fašistą, duodamas savo tautai ženklą. Dabar, jau šiais laikais, viskas baigiasi atvirkščiai: vokietis nušauna žydą, kad pagaliau atgautų orumą: jie, jaunieji vokiečiai, taip pat turi teisę į savo atmintį, teisę į savo istoriją, pagarbą žuvusiems. Beje, paaiškėja, kad žydu save vadinęs jaunuolis buvęs grynakraujis vokietis. Tik persisunkęs begaline atgaila. Propagandos auka. Ėmęs vadinti save Davydu (lietuviškai turėtų būti Dovydu?), viskas, kas žydiška, jam tapę šventa. Jo žudikas kitoje pusėje, nors ir ne skustagalvis radikalas, tačiau už nacionalsocialistines idėjas. Nors nušovęs ne iš neapykantos žydams, o iš noro atkurti istorinį teisingumą. Orumą. Kvailas žodis, pilnas oro.
Painus ir nelengvas reikalas papasakoti turinį. Be jo irgi š. Vis dėlto jaučiasi G. Grasso metų našta: trūksta kašubiško humoro, subtilesnės ironijos ("Skardiniame būgnelyje" prarytas nacių partijos ženklelis!). Galbūt slegia tema: naciai, žydai, milijonai lavonų.
Galima suprasti kaip jo paties nuomonę: pasakotojas kalba apie užsakovą, t. y. Grassą: "Niekados, sako jis, nereikėjo tylėti apie tokias kančias tik dėl to, kad sava kaltė buvo didžiulė ir visus tuos metus apeinamą temą skelbė atgaila, ir ji buvo paliekama. Tai esąs didžiulis neapsižiūrėjimas..."
Palanki vieta prisiminti lietuvių ir žydų santykius: išgirdęs žodį "žydas" lietuvis būtinai reaguoja: arba šiepiasi (linksmai), arba širsta (piktai), arba stengiasi parodyti toleranciją, tiesiog kibirai tolerantiškų seilių tyška per lūpą, bet niekados nelieka abejingas. Sumautas istorizmas ar "atgailos" kompleksas? Šlykščiausia atgailauti, kai esi verčiamas tai daryti.
Publicistika ir politikavimas: vis dėlto per daug šiame romane žurnalizmo: sąmoningai pasirinktas pasakotojas žurnalistas.
Pabaiga: "Tam nėra galo. Tam niekada nėra galo". Įkuriamas kalėjime sėdinčio Konrado gerbėjų klubas. Bet juk ir prieš Pirmąjį, ir prieš Antrąjį pasaulinį karą žmonės jau žinojo žodžius "demokratija", "humanizmas" ir kt. optimistinius poetizmus. Tam nėra pabaigos. Dvidešimt pirmas amžius nieko nepakeitė. Nė per nago juodymą.
ATĖNAI
Lietuva internete
