ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-09-11 nr. 716

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

EUGENIJUS ALIŠANKA. Gatvė tarp dviejų bažnyčių (28) • VALDAS KILPYS. Senienos ir senatvė (9) • GOTTFRIED BENN. Paskutinis pavasarisGERTRUD VON LE FORT. Iš "Lyrinio dienoraščio" (1) • RASA DRAZDAUSKIENĖ. Knygnešiai seka pėdsakais (12) • Su istoriku NIALLU FERGUSONU kalbasi Nonna Gorilovskaya. Neišsižadėkite imperijos (12) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Sakralybės turinys šiandien (120) • LIUDA VILIŪNIENĖ. Verdenė (5) • AIDAS MARČĖNAS. Poezija (16) • VYTAUTAS MICHELKEVIČIUS. Permąstant naująsias medijas (13) • CARLIN ROMANO. Pakoreguokime Graikijos formulę (9) • MICHAEL JOHNSON. Jau pavargai? Išmėgink atminties olimpiadą (6) • SIGITAS PARULSKIS. Vokiečiams įgriso atgailauti (11) • 2004 m. rugsėjo 13–15 d.. Tarptautinė konferencija (1) • UNESCO kultūros paveldas: pripažintieji (7) • VIRGINIJUS SAVUKYNAS. Vaizdelis nekoks, arba Kuo Uspaskichas panašus į Madonną? (36) • VIRGINIJUS SUNGAILA. Receptai (8) • RASA ČERGELIENĖ. Uodega mėgsta tarpdurį (4) • l a i š k a i (28) •

UNESCO kultūros paveldas: pripažintieji

[skaityti komentarus]


Pabaiga. Pradžia Nr. 32

Kolumbija. Barankilijos Užgavėnės

Kiekvienais metais paskutines keturias dienas prieš krikščionių gavėnios laikotarpio pradžią Barankilijos miestas rengia Užgavėnes, per kurias rodomas unikalus šokių, muzikinių, lyrinių ir teatro vaidinimų repertuaras. Kolonijiniais laikais Karibų jūros pakrantėje šiaurės Kolumbijoje įkurta Barankilija maišantis europietiškai, afrikietiškai ir vietinei gyventojų kiltims sukaupė itin turtingą ir įvairų kultūrinį palikimą. Arena, kurioje šios skirtingos tradicijos jungėsi ir keitėsi, buvo Užgavėnių šventimas.

Čiabuvių ir afrikietiški muzikos instrumentai bei ritmai įvairiais Užgavėnių muzikos žanrais išliko iki mūsų dienų. Teatro ir lyriniai vaidinimai, atliekami ekstravagantiškais maskarado drabužiais persirengusių šokėjų, aktorių ir muzikantų grupių, semiasi įkvėpimo tiek iš istorinių, tiek iš dabarties įvykių. Šiuolaikinis politinis gyvenimas ir veikėjai išjuokiami parodijų kalbose ir dainuojamuosiuose lyriniuose eilėraščiuose, suteikiančiuose Užgavėnėms linksmą ir juokingą atmosferą.

Spalvingo Barankilijos šventimo šaknys gali siekti europietiškų Užgavėnių ritualus, atsivežtus į regioną kolonijiniu laikotarpiu. XIX a. originalios katalikų Užgavėnės pamažu sumišo su vietinėmis tradicijomis ir muzikiniu Vakarų Afrikos vergų palikimu, Užgavėnes virto populiaria įspūdinga švente, prieinama visoms miesto etninėms bendruomenėms.

XX a. Užgavėnės tapo profesionaliai rengiama švente ir sulaukė plataus nušvietimo žiniasklaidoje tiek Kolumbijoje, tiek užsienyje. Dėl didėjančio komerciškumo gali kilti grėsmė tradicinių išraiškos formų išlikimui. Kolumbijos vyriausybė, siekdama apsaugoti laiko išmėgintą tradiciją, 2001 m. Barankilijos Užgavėnes paskelbė nacionalinės kultūros paveldu.

Kuba. La Tumba Francesa, Orientės brolybės muzika

Gyvas šokio, dainos ir būgnų muzikos stilius, žinomas kaip Tumba Francesa ("prancūziški būgnai"), perteikia vieną iš seniausių ir labiausiai juntamų saitų su Kubos Orientės provincijos afrikiečių kilmės haitiečių paveldu.

XVIII a. Tumba Francesa, populiarus prancūzų šokio tradicijų ir Vakarų Afrikos muzikos lydinys, buvo atvežtas į Kubą haitiečių vergų, kurie po sukilimų 1792 metais buvo apgyvendinti salos rytiniuose regionuose. Tumba Francesa pirmą kartą paminėta kavos plantacijų netoli Santjago ir Gvantanamo miestų dokumentuose XIX a. pradžioje. 1886 m. Kuboje panaikinus vergiją buvę vergai ėmė keltis į miestus, ir Tumba Francesa draugijų atsirado keliuose rytiniuose Kubos miestuose.

Pasirodymai paprastai pradedami pagrindinio dainininko (compose) solo vietinių ispanų ar prancūzų dialektu. Dainininkui davus toną, sustingę šnekamosios kalbos garsai pratrūksta pulsuojančiu ritmu, tęsiamu trijų būgnų, žinomų kaip tumbas. Šie instrumentai, kuriais grojama rankomis, panašūs į šiuolaikinius conga būgnus, bet didesnio skersmens, sumeistrauti iš vientiso tuščiavidurio medžio gabalo ir išpuošti drožinėtais ir pieštais motyvais.

Šokėjams vadovauja mayor (arba mayora) de Plaza. Moterų choras ir šokėjos su kolonijinių laikų suknelėmis ir Vakarų Afrikos galvos juostomis mojuoja spalvingomis kaklajuostėmis. Dainininkės ritmą muša metaliniais barškalais (chachas). Vaidinimus sudaranti serija 30 minučių dainų ir šokių paprastai tęsiasi iki vėlyvos nakties. Tarp šokių dalyviai turi trumpas pertraukas užkąsti, atsigerti ir pabendrauti.

Dabar tik du iš daugelio šokių stilių, susijusių su Tumba Francesa, reguliariai atliekami: mason, švelni prancūzų šokių parodija, ir yuba, kur kiekvienas šokėjas improvizuoja pagal būgno ritmus. Populiarumo viršūnę Tumba Francesa pasiekė XIX a. pabaigoje. Su ekonomikos krize, ypač žlugus sąjungininkei Sovietų Sąjungai, kovojanti Kubos vyriausybė stokoja lėšų kultūrinio palikimo apsaugai. Dabar ne daugiau kaip trys bendruomenės ansambliai įamžina Tumba Francesa. Taigi nepakankamai dokumentuotai tradicijai yra iškilęs išnykimo pavojus.

Jamaika. Moore miestelio maronų paveldas

Moore miestelis, išsidėstęs vešlia augmenija apaugusiuose Mėlynuosiuose kalnuose Jamaikos rytuose, yra vienos iš kelių saloje išlikusių kadaise pabėgėlių vergų, žinomų kaip maronai, bendruomenių namai.

Moore miestelio maronų protėviai persikėlė iš savo protėvių žemių Vakarų ir Centrinėje Afrikoje į Naująjį pasaulį valdant ispanams. Vardas "maronai" priskiriamas tiems vergams, kurie pabėgo iš Jamaikos XVII a. pradžioje ir įkūrė bendruomenes Mėlynuosiuose ir Johncrow kalnuose Jamaikos rytuose. XVIII a. pradžioje šios maronų bendruomenės valdė didelę rytinę salos dalį ir besiplečiančiai tuomet jau britų kolonijinei santvarkai paralyžiuoti sukūrė sudėtingus karinius dalinius. Po dešimtmečius trukusių karų britai galop nusileido bendruomenių reikalavimams oficialiai pripažinti jų autonomiją ir 1739 m. pasirašė sutartį.

Skirtingas kalbos ir kultūrines praktikas turintys maronai išpuoselėjo naujas religines apeigas, kurios jungia įvairias dvasines tradicijas. Ši religija galiausiai buvo pavadinta kromanti ir iki šių dienų sudaro tikrą maronų identiteto pagrindą. Per kromanti apeigas šokama, dainuojama ir mušami būgnai mėginant prisišaukti protėvių dvasias. Per apeigas vartojama iš Afrikos kilusi ezoterinė kalba ir ypatingi medicininiai preparatai.

Kromanti išlieka ryškiausia kultūrinė praktika, išskirianti maronus iš kitų jamaikiečių, Moore miestelio gyventojai taip pat išsaugojo tam tikrus socialinius, ekonominius ir politinius specifinio palikimo aspektus, tarp jų abeng, Jamaikos kilmės pro šoną pučiamą "kalbėjimo" ragą kaip priemonę susisiekti per didelį nuotolį, unikalią bendruomeniškai tvarkomų "sutarties žemių" sistemą ir vietinę politinę struktūrą. Vis dėlto per kelis misionieriško darbo dešimtmečius konkuruojančios evangelikų bažnyčios smarkiai pakenkė kromanti paskatindamos rimtus nesutarimus bendruomenės viduje. Be to, išsigimstančios ekonominės sąlygos privertė daug jaunų ir vidutinio amžiaus žmonių išvykti į kitas Jamaikos dalis ar užsienį.

Meksika. Mirusiesiems skirta čiabuvių šventė

Meksikos čiabuvių praktikuojamą Mirusiųjų dieną švenčiamas laikinas mirusių giminaičių sugrįžimas į žemę. Šventės vyksta kasmet spalio pabaigoje ir lapkričio pradžioje, laikotarpiu, žyminčiu kukurūzų, svarbiausių pasėlių šalyje, ciklo pabaigą.

Vėlių grįžimą į žemę šeimos palengvina taką nuo kapinių iki namų nubarstydamos gėlių vainiklapiais, uždegdamos žvakes ir padėdamos aukų. Manoma, kad mirusieji jaučia dėkingumą gyviems giminaičiams, kai šie šeimos šventyklą ir kapą papuošia gėlėmis, rankdarbiais ir velionių mėgtais valgiais. Turi būti pasiruošta kuo geriausiai, nes tikima, kad mirusieji šeimos galvai gali užtraukti ligą, jei jiems pasirodys, kad apeigos atliktos netinkamai. Kita vertus, jei velionis bus patenkintas, jis gali pagerinti giminaičių gyvenimą suteikdamas gerą kukurūzų derlių. Mirusieji, atsižvelgiant į jų mirties priežastį, amžių, lytį ir tam tikrais atvejais profesiją, yra suskirstyti į kelias kategorijas. Pagal tai kiekvienam velioniui nustatoma konkreti pagerbimo diena.

Iškilmingas mirusiųjų pagerbimas, atskleidžiantis didžiulius dvasinius ir meninius klodus, yra nepaprastai svarbus kasdieniam čiabuvių gyvenimui, nes suteikia mirčiai filosofinę reikšmę. Mirusiųjų minėjimas yra visų švenčių ir ritualinio ciklo dalis ir priklauso visai čiabuvių bendruomenių socialinei bei kultūrinei struktūrai. Sujungiant liaudies religines apeigas ir katalikų šventę susitinka du skirtingi pasauliai, kultūriškai sąveikauja čiabuvių mąstymas ir ideologinė sistema, XVI a. importuota europiečių. Kasmetinis čiabuvių ir jų protėvių susitikimas taip pat turi tam tikrą socialinę paskirtį: patvirtina individo vaidmenį visuomenėje ir prisideda prie Meksikos bendruomenių, siekiančių išsaugoti kultūrinį skirtingumą, tapatumo bei politinio ir socialinio statuso sutvirtinimo.

Ir nors Mirusiųjų dienos šventimui grėsmės oficialiai nėra, svarbu išlaikyti šį ryšį nepaliestą, patiems jo dalyviams leidžiant aiškiai suvokti jo vertę. Be to, šventės metafizinė ir estetinė prasmė turi būti apsaugota nuo gausėjančių nečiabuvių ir plačiai reklamuojamos komercinės ir pramoginės veiklos, linkusios aptemdyti dvasinę reikšmę.

Bolivija. Kallawaya Andų kosmovizija

Kallawaya kultūros Andų kosmovizija yra tikėjimų, mitų, ritualų, moralinių vertybių ir meninių išraiškų visuma, perteikianti pirminę pasaulio viziją. Ypatingas pasaulio vaizdas, iškilęs iš tikėjimų sistemų ir paveldėtas iš senovės vietinių tautų, pasireiškia per tradicinę mediciną, kurios veiksmingumas yra plačiai pripažintas ne tik Bolivijoje, bet ir daugelyje Pietų Amerikos šalių, kuriose praktikuoja kallawaya dvasininkai gydytojai. Šis gydymo menas apima ypač platų gyvulių, mineralų ir botanikos farmakopėjos bei ritualinių apeiginių žinių, glaudžiai susijusių su religiniais tikėjimais, išmanymą.

Kallawaya etninė grupė, įsikūrusi Bautista Saavedros kalnuose, regione į pietus nuo La Paso, savo šaknis randa dar iki inkų periodo. Kai kurios jų praktikos ir vertybės yra kilusios iš religijų, vyravusių iki ispanų ir krikščionybės atėjimo, lydinio, būdingo daugeliui Andų gyvenimo ir kultūros sričių. Tenykštės kalbos aiškinimu, terminas "kallawaya" reiškia "gydytojų žemę" arba "žolininkus iš šventos medicinos žemės". Svarbiausia kallawaya veiklos sritis yra iš protėvių paveldėtų gydymo būdų, susijusių su apeigomis ir ceremonijomis, taikymas, sukuriantis vietinės ekonomikos pagrindą.

Išskirtinai vyriškos lyties keliaujantys dvasininkai gydytojai ligonius gydo taikydami svarbiausias medicinos ir farmacijos žinias, kurios sukasi sudėtingoje perdavimo sistemoje, o mokymosi procese reikšminga yra kelionė. Ilgos kelionės per įvairuojančias ekosistemas šiems gydytojams leidžia plėsti botanikos farmakopėją, vertinamą kaip vieną iš turtingiausių pasaulyje, turinčią apie 980 augalų rūšių. Kallawaya moterys dalyvauja specialiose apeigose, rūpinasi motinomis ir vaikais bei audžia ritualinius audeklus su kallawaya kosmovizijos motyvais. Muzikos grupės, vadinamosios kantus, per apeigines ceremonijas groja fleita ir būgnu, kad užmegztų kontaktus su dvasių pasauliu.

Tradiciškai šį unikalų išmanymą tėvas žodžiu perduoda sūnui. Tačiau šiais laikais kallawaya tradiciniam gyvenimo būdui kelia grėsmę sukultūrinimas, galintis lemti išnykimą. Juo labiau kad tradiciją nepalankiai veikia skurdas, vietinių tautų teisinės apsaugos stoka ir jaunų žmonių migracija iš kaimo vietovių ieškant pelningos veiklos. Kita, didesnė, grėsmė kyla dėl didelių farmacijos kompanijų politikos, ypač dėl vaistų patentų.

Estija. Kihnu kultūrinė erdvė

Nuo Estijos pakrantės nutolusios mažos Baltijos salos Kihnu ir Manija yra šešių šimtų žmonių bendruomenės namai. Dėl geografinio salų atsiskyrimo nuo žemyninės Estijos per šimtmečius buvo išsaugotas tradicinis gyvenimo būdas, tai yra kalendorinės apeigos, tradicinė muzika, žaidimai, įvairūs rankdarbiai, šokiai ir vestuvių apeigos. Tomis progomis dėvimi spalvingi drabužiai, išpuošti ornamentais. Svarbiausią garsiųjų Kihnu drabužių – ypač sijonų, kumštinių pirštinių, kojinių ir puskojinių – medžiaga yra vietoje gaunama vilna.

Nuo Kihnu salos gyvenvietės įkūrimo bendruomenės vyrai plaukdavo į jūrą gaudyti ruonių ir žuvų, o moterys likdavo saloje ūkininkauti ir tvarkyti namus. Taip Kihnu moterys tapo pagrindinėmis kultūrinių tradicijų saugotojomis.

Vietinė rankdarbių tradicija, be estetinių vertybių, yra turtinga eros prieš Kristų simbolių, iškylančių valstiečių dainose ir poezijoje. Dainavimas išlaikė ritualinę svarbą per tokias kalendorines šventes kaip Šv. Jono diena (Juanipäe), Šv. Kotrynos diena (Kadripäe) ir Kalėdos (Jolud).

Iki šiol daug Kihnu kultūros elementų (pavyzdžiui, tradicinis drabužių stilius ir rankdarbiai) išliko nepakitę; moterys kasdieniame gyvenime tebedėvi tradicinius dryžuotus sijonus ir spalvingas prijuostes. Kitos tradicijos, tarkim, dainos, šokiai ir muzika, tik iš dalies išsaugojo pirminę paskirtį, nes taip pat buvo priverstos prisitaikyti prie tam tikrų šiuolaikinio gyvenimo aspektų. Nepaisant to, didėja grėsmė, kad salos dėl augančio skurdo nebesirūpins savo tradicine kultūra. Be to, tradiciniam salų gyvenimo būdui ir natūraliai aplinkai grėsmę kelia nekontroliuojama gyvenamųjų namų statyba ir turistų brovimasis.

Belgija. Benšo Užgavėnės

Kasmet tris dienas prieš krikščionių gavėnios laikotarpį viduramžių Benšo miestelis Belgijos prancūziškai kalbančiame Valonijos regione rengia linksmą Užgavėnių šventę, suburiančią miestelio gyventojus ir pritraukiančią minias turistų. Šešias savaites prieš linksmybes miestelio gyventojai panyra į kruopštų pasirengimą: siuvami kostiumai, vyksta muzikinės repeticijos ir daugybė smagių parengiamųjų pramogų.

Rašytiniai šaltiniai patvirtina, kad Benšo Užgavėnės kasmet rengiamos nuo viduramžių. Ši šventė išsiskiria kaip viena iš seniausiai gyvuojančių miestietiškų Užgavėnių Europoje. Tarptautiniu mastu ji išpopuliarėjo XIX a., kai įgijo dabartinę formą ir svarbiausius bruožus, ypač dėl raiškių kaukių, atributikos, muzikos instrumentų, šokių vakarų ir specialių renginių.

Žymiausi tarp šių renginių yra smagūs maskaradai, sekmadieninės viešos būgnų mušimo repeticijos ir ceremoningas legendinio personažo Žilio, tiek Užgavėnių, tiek miestelio simbolio, "aprengimas". Būriai miestiečių, dėvinčių raudonus, baltus ir juodus kostiumus ir užsidėjusių didingas skrybėles su stručio plunksnomis bei vaškines kaukes su mažais akiniais, žygiuoja per miestelį mušamų būgnų link. Pjero, arlekinai ir valstiečiai seka procesiją įsimaišę tarp persirengėlių pokštautojų ir vietinių dūdų bei klarnetų orkestrų. Šokėjai, išjudinti tradicinių smuiko ir būgno melodijų, sušoka rinkinį maskaradinių šokių, tarp jų nuo seno mėgstamą pa, taikliai pavadintą pas du Gilles.

Benšo Užgavėnės yra tikrai populiari šventė, išsiskirianti spontaniškumu, atsidavimu ir didžiuliais dalyvių finansiniais įsipareigojimais. Didelis Užgavėnių kolektyviškumas paaiškina šios šventės gyvybingumą. Iš tikrųjų visa bendruomenė yra pasiryžusi išsaugoti Užgavėnių tradicijas. Taip pat reikšmingas faktas, kad svarbiausi Užgavėnių komponentai – kostiumai, atributika, šokiai, muzika ir vaidinimas – buvo perduodami žodžiu iš kartos į kartą.

Unikalios Benšo Užgavėnių tradicijos dabar itin populiarios, tačiau spaudimas, daromas masinio industrializavimo ir žiniasklaidos, padarė savo: galutinai prarasti tam tikri Užgavėnių aspektai. Be to, trokštant pasinaudoti nuotaikingu Užgavėnių simboliu, Žilio paveikslas buvo iškreiptas žiniasklaidos ir teatrų, ekspozicijų, universalinių parduotuvių ir kitais komerciniais sumetimais.


Parengė Juozas Šorys

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


21489. Skeptikas2004-09-13 16:12
Skaitau tokią mintį: "Kolumbijos vyriausybė, siekdama apsaugoti laiko išmėgintą tradiciją, 2001 m. Barankilijos Užgavėnes paskelbė nacionalinės kultūros paveldu". Skaitau, pavydžiu kolumbiečiams, kad protingą valdžią turi ir galvoju, kad mūsų vyriausybei (jokiai) nė į galvą nešovė imtis saugoti kokias Žemaitijos Užgavėnes. Gal todėl jos ima nykti, o švenčiantys labiau pasipinigauti nori, o ne amžinąsias vertybes apmąstyti. Gal ir klystu, tačiau man regisi, kad kultūros paveldo ribos Lietuvoje labai siauros. Nacionalinio kultūros paveldo sąrašo (nekalbu apie archeologinį ar architektūrinį paveldą) tikriausiai net nėra. O gal klystu? Jei taip, dėkosiu už informaciją ir internetines nuorodas.

21613. vokė2004-09-15 15:57
Žiūrint koks skurdas verčia nykti paveldui.Gal dvasinis?Kaip mūsų Kernavė.

21634. Medžioklis2004-09-15 18:15
Taip, su Kernave įdomiai išeina. Grupė draugų iš medžiotojų būrelio nusprendė, kad Kernavė - niekas prieš širdžiai mielus medžioklės plotus, tai paaukota Kernavė. Ir dingojasi man, kad jau išmirė tie, kurie aiškiai suprato, ką reiškia Maironio eilutės: "Mylėk, lietuvi, tą brangią žemę".
Pripažintieji, kaip rodo straipsnis, visi yra ties išnykimo riba. Tik kitos šalys tai supranta ir imasi paveldo globos, o mūsų valstybės požiūris į šias problemas daugiau negu aplaidus. Jis tiesiog baustinas.

21747. Pastebėjimas2004-09-19 17:40
Būtų gerai, jei mūsų kultūros paveldą pripažintų ne tik UNESCO, bet ir mes patys. Kur matyta: Dainų šventės - UNESCO paveldo saugomos, o man regis, kad reikėtų saugoti pačias liaudies dainas: globoti tokius festivalius kaip "Skamba skamba kankliai" ir pan. Būtina rūpintis tų dainų propagavimu. Kiekvieną mokyklą, kiekvieną biblioteką, kiekvieną kultūros centrą turėtų pasiekti "Ratilio", "Visi" ir kitų autentiškumo paisančių ansamblių kompaktinės plokštelės. Nereikia tikriausiai ir minėti, kad už tas kompaktines plokšteles turėtų sumokėti kultūros ministerija. Bet va- kažkokie žmogėnai, "sėdintys aukštai" nusprendžia, kad tautai užteks TV laidų "Duokim garo!" ar "Gero ūpo" ir tuo surogatu galutinai atbaido jaunus žmones nuo savo kultūros šaknų.

46684. juste :-) 2005-11-13 13:51
ačiū

Rodoma versija 31 iš 31 
14:51:10 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba