ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-09-11 nr. 716

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

EUGENIJUS ALIŠANKA. Gatvė tarp dviejų bažnyčių (28) • VALDAS KILPYS. Senienos ir senatvė (9) • GOTTFRIED BENN. Paskutinis pavasarisGERTRUD VON LE FORT. Iš "Lyrinio dienoraščio" (1) • RASA DRAZDAUSKIENĖ. Knygnešiai seka pėdsakais (12) • Su istoriku NIALLU FERGUSONU kalbasi Nonna Gorilovskaya. Neišsižadėkite imperijos (12) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Sakralybės turinys šiandien (120) • LIUDA VILIŪNIENĖ. Verdenė (5) • AIDAS MARČĖNAS. Poezija (16) • VYTAUTAS MICHELKEVIČIUS. Permąstant naująsias medijas (13) • CARLIN ROMANO. Pakoreguokime Graikijos formulę (9) • MICHAEL JOHNSON. Jau pavargai? Išmėgink atminties olimpiadą (6) • SIGITAS PARULSKIS. Vokiečiams įgriso atgailauti (11) • 2004 m. rugsėjo 13–15 d.. Tarptautinė konferencija (1) • UNESCO kultūros paveldas: pripažintieji (7) • VIRGINIJUS SAVUKYNAS. Vaizdelis nekoks, arba Kuo Uspaskichas panašus į Madonną? (36) • VIRGINIJUS SUNGAILA. Receptai (8) • RASA ČERGELIENĖ. Uodega mėgsta tarpdurį (4) • l a i š k a i (28) •

Verdenė

LIUDA VILIŪNIENĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Marijampolė. 1968 m. pavasaris

Šių metų pradžioje studijoje "A propos" buvo sukurtas dokumentinis atsiminimų filmas "Verdenė" – apie neseniai amžinybėn iškeliavusią poetę Nijolę Miliauskaitę. Jaukiai filme skambėjo Nijolės literatūros mokytojos LIUDOS VILIŪNIENĖS atsiminimai, nufilmuoti Marijampolėje – mokytojos namo kieme, vaikščiojant aplink buvusią Marijampolės mergaičių internatinę mokyklą. Tik nedidelė dalis nufilmuotų tekstų pateko į filmą – gal skaitytojus sudomins ir likę už kadro.


Vytautas V. Landsbergis

I

Aš esu Nijolės literatūros mokytoja. Mes susitikom 1965-ųjų rudenį ir bendravom trejus metus iki jos studentiškų metų. O paskui laiškai, atsitiktiniai, vis retėjantys susitikimai, bet vis dėlto iki pat pabaigos...

Nijolė atvažiavo čia, į šitą Marijonų gimnaziją (tada Kapsuko internatinę mokyklą). Mokėsi stropiai ir buvo gera mokinė. Bet iš visų bendraamžių išsiskyrė nepaprastu goduliu kultūrai – labai daug skaitė, muziką, dailę labai mėgo.

Šitoj mokykloj mes visada stengdavomės išsiaiškinti, ką vaikai sugeba, kur jų vieta, kam jie galų gale priklausys – ar matematikams, ar literatams, ar muzikams... Na, ir mes devintokams (Nijolė čia atėjo iš Kalvarijos internatinės mokyklos) visada duodavom privalomą kūrybinį darbą. Ir buvo nesvarbu, koks tas kūrybinis darbas – galėjo tai būti eilėraštis, apsakymas, humoreska ar paprastas rašinukas. Ir Nijolė parašė rašinį – tada buvo ruduo, kaip dabar, lapai krito – jos rašinys vadinosi ,,Muzika". Tai buvo pasaka apie muziką. Tas rašinys išsiskyrė iš visų – savo poetika, polėkiu... Ir man iškart pasidarė aišku, kad šita mergaitė priklauso man – ne matematikams, ne fizikams, ne chemikams, bet literatams. Aš ją pasikviečiau į literatų būrelį, mes taip ir bendravom visus tuos trejus metus.

Literatų būrely bandydavom visokius žanrus – nuo miniatiūros iki poemos ir t. t. Būdavo mokyklos konkursai, o paskui kartais patekdavom ir į miesto, rajono konkursus, net iki respublikinių. Vienuoliktoj klasėj Nijolė su savo eilėraščiais laimėjo trečią vietą respublikiniame konkurse, o šiaip kiekvienais metais ji būdavo miesto, rajono laureatė.

II

Mūsų mokykloj buvo tokia tradicija – išeidami abiturientai literatai palikdavo savo kūrybos mokyklai. Dažniausiai tai buvo kūrinių, pasvarstymų, kartais rašinių rinkinėliai. O štai Nijolė paliko mokyklai savo pačios iliustruotą, pačios išspausdintą, pačios surištą šimto penkiasdešimties eilėraščių rinkinį ,,Išleisk, močiute". Rinkinys iš tiesų nepaprastai įdomus – jeigu jį pavartytume, matytume, kaip ši mergaitė literatė mokykloj per tuos metus augo ir brendo. Įdomu, kad viršelis, kuris yra jos pačios pieštas, buvo sukomponuotas su ,,Bitlų" paveikslėliu, deja, paskui kažkas nukrapštė tuos "Bitlus"... Bet tai buvo faktas, rodantis gana maištingą jos sielą. Juk tai buvo 1968-ieji – ne kiekvienam tikriausiai būtų drąsu tuos "Bitlus" čia klijuoti. Be to, šito rinkinio vienas skyrius (,,Žaliom akim") yra jos tiesiog ir dedikuotas "Bitlams", Nijolė taip ir užrašo: ,,Skiriu ,,The Beatles", kurie atvedė mane į poetinę mitologinę Lietuvą". Šitas junginys – poetinė mitologinė Lietuva ir "Bitlai" – rodė tą jos talento blykstelėjimą, kada žmogus tikrai imi ir patiki, kad iš šito vaiko, iš šitos mergaitės literatės kada nors išeis didelis žmogus. Taip ir buvo.

Na, o pats tas rinkinėlis prasideda nuo 1965 metų eilėraščių, kurie buvo dar labai mergaitiški ir turbūt ,,salomėjiški", net ir pavadinimai tokie: ,,Sonetas", ,,Barkarolė", ,,Neapolietiškas sapnas", ,,Amore", ,,Tu ateik". Tokie eilėraščiai būdingi šešiolikos metų mergytėms. Bet paskui bręsta žmogus. Ir iš tiesų paskutiniai 1967–1968 metų eilėraščiai jau dvelkia mitologija ir ne vien mitologija, tokia didele sielos gelme... Jau tada buvo aišku, kad Nijolė rašys nepaprastai savitai, savarankiškai. Tiesiog atsiverti pirmą pasitaikiusį ir skaitai:


Juodvarniais išlėkė žodžiai,
Grįžo baltais gulbinais,
Geriame vakarą godžiai,
Saulės medaus per mažai.

Kelias rausvais kalavijais
Į mėnesienos miestus.
Vakare kuorai parimo,
Saulės midus taip svaigus.

Arba:


Ne kartą savy pasiklysiu,
Ne kartą nerasiu draugų,
Lyg žodis nepasakytas
Melsvoj mėnesienoj, ilgu.

Galbūt pro tave praeisiu,
Nors žemėj ieškosiu tavęs.
Sudegs mėnesienos keistos,
Ir meilės laiškai sudegs.

Taip, atrodo, mergaitiška, taip paprasta. Mokykloj ją vadino Verdene. Ji ir pati save taip vadino. Va, jos nuotrauka, kur ji ,,verdeniška" tokia – palaidi plaukai... Jos draugė Zita Mažeikaitė sakė, kad ir ji norėjusi tokios nuotraukos, bet niekam taip nusifotografuoti nebeišėjo, nes Nijolė buvo labai savita. O va kita moksleiviška nuotrauka – moksleivių grupė, mergaitės gamybininkės, nes mūsų internatas buvo gamybinis. Visų mergaičių uniformos standartinės, tačiau jeigu norime atpažinti Nijolę, matome, kad Nijolė su megzta apykakle – vienintelė iš visos grupės...

Kas dar įdomu šitoje Nijolės knygelėje... Ji ne tik buvo poetė, bet ir puikiai piešdavo. Tai jos iliustracijos – ir viršelis, ir žalčio motyvas, įvairūs tautosakiniai momentai. Tautosaką ji labai mėgo ir skaitė, labiausiai žavėdavosi būtent liaudies dainomis, kas moksleiviams nelabai būdinga. Tai dėl to jos ir piešiniai tokie – tai pasakos, tai dainos motyvas... Piešdavo net ir laiškuose, kuriuos rašydavo jau studentė būdama.

Va, visur tautosakiniai motyvai:


Verpsiu baltus linelius,
Be ratelio, be kuodelio.
Mėnesiena išvėlėja,
Laumės bėga meirūnėliais.

Ausiu plonas drobeles,
Be šaudyklių, be staklelių,
Mėnesiena išvėlėja,
Laumės bėga meirūnėliais.

Klosiu Žemei kelelius,
Klosiu vieną baltą kelią.
Mėnesiena išvėlėjus,
Bėgsiu bėgsiu meirūnėliais.

Ji buvo labai jautri gamtai. Kartą mergaitės su mokytoja Sabaliauskaite keliavo Dzūkijos keliais ir Nijolė pati pasiūlė vėlų vakarą eit į pelkę, kur briedžiai ateina gerti prie Nemuno. Tas briedžių motyvas paskui pasitaiko keliolikoje eilėraščių.

Aš manau, kad kas nors susidomės šiuo rinkiniu, ir apie jį bus kalbama daugiau. Tai labai brangus palikimas mokyklai – tai pati talentingiausia literatė, kokia per visą mano mokyklos laiką buvo.

III

Nijolė iš tiesų buvo ne vien literatė, ji buvo be galo veiklus žmogus – labiausiai jai rūpėjo dvasinė dinamika. Mūsų mokykloj tuo metu mokėsi tikrai labai gabūs mokiniai, ir štai jie su mokytoja Sabaliauskaite nutarė išleisti didžiulį sienlaikraštį, nes tie senieji, kaip sakydavo, ,,priplėkę" sienlaikraščiai jau buvo visiems baisiai nusibodę. Jie pasivadino ,,Ketvirtu frontu" – galbūt čia junginys "Trečio fronto" ir "Keturių vėjų". Paskui tie ,,frontininkai" leido sienlaikraščius, rengdavo šventes. O didžiausia šventė buvo ,,Pavasaris rudenį" – vienuolyno viduriniame kieme, su laužais, su lapų vainikais, togomis, skraistėmis – toks teatralizuotas renginys. Ir čia, mokykloj, Nijolė buvo visų renginių dvasia, organizatorė. Ir man keista, kad ji savo eilėraščiuose su šiuo internatu, su prieglauda sutapatina našlaitišką motyvą... Žinoma, buvo prieglauda, bet Nijolė toli gražu nebuvo našlaitė ar užguita... Tai buvo žmogus, degantis žmogus – mokykloje ji buvo visų literatų centras.

Svečių atvažiuodavo – Justinas Marcinkevičius, Laimonas Noreika. Noreika, būdavo, gastroliuoja Kaune, paskambina: ,,Atvažiuot?" Ir atvažiuoja. Be jokio užmokesčio skaito eilėraščius.

IV

Kada Nijolė atvažiavo į devintą klasę, ji gerokai mikčiojo. Turėjo šitą bėdą nuo pat vaikystės. Paskui per vieną karnavalą (mūsų mokykloj labai dideli Naujųjų metų karnavalai būdavo) ji iš popierėlių pasidarė tokią didelę Verdenės kaukę, visą plevenančią. Ir perskaitė savo eilėraštį nė kiek nemikčiodama. Nė trupučio. Paskui pastebėjau, kad ji turi tokį nepaprastai lankstų balsą, kiekvieną žodį jaučia – kai skaito eilėraščius ar kokį kitą tekstą, tai jos balsas yra ypatingai jautrus. Na, galvoju, vis tiek reikia paimti tą mergaitę tekstus skaityti. Ir mes pradėjom dirbti. Žinoma, aš nenusimaniau apie logopediją, bet kvėpuoti reikalaudavau taisyklingai. Ir paskui, kai ji skaitydavo eilėraščius, nebeužsikirsdavo. Vieną sykį surizikavau ir išleidau ją į konkursą – ir ji respublikiniame konkurse laimėjo trečią vietą. Tai buvo didžiulė pergalė, kai ši mergaitė nugalėjo savo baimę. Na, liko gal trupučiukas – kartais, kai susijaudindavo, užsikirsdavo, bet skaitė ji nuostabiai. Vienu žodžiu, buvo talentingas žmogus nuo pat mokyklinių metų.

Bet internate jai buvo sunku. Viename laiške jau būdama studentė rašė, kad jai internatas asocijuojasi su košmaru. Aš manau, kad tai atsinešta netgi iš Kalvarijos internato. Bet, kita vertus, jūs galite įsivaizduoti: Nijolė nepaprastai jautri, poetiškos sielos, o gyvena kambary aštuonios mergaitės. Kambarys grotuotais langais – toks palikimas dar iš rusų pasieniečių. Seniau, kai čia buvo vienuolynas, tai nebuvo grotų. Bet kada rusų armija pastatą užėmė, tai buvo įdėtos ir grotos. Ir jos čia liko.

Tas amžinas šurmulys, ta nepaprastai griežta drausmė. Kartais tekdavo ją gelbėti nuo auklėtojos bausmių ir sakyti, kad ji pas mane dirbo, man padėjo. O iš tiesų ji kažkur vaikštinėdavo paupiais, o jeigu pagaudavo, tai būdavo nelabai malonu. Internatinis gyvenimas toks buvo...

V

Mes vienuoliktoj, baigiamojoj, klasėj mokėmės rašyti recenzijas. Jeigu kas nors nepasirinkdavo pats, tai aš duodavau temą. O Nijolė pasirinko Vytauto Bložės knygą ,,Iš tylinčios žemės". Apie tą rinkinuką jie jau buvo diskutavę savo ,,Ketvirtam fronte". Na, parašė jinai tą recenziją, ir štai ateina kartą ir klausia: "Mokytoja, ar galiu aš šitą recenziją išsiųsti "Moksleiviui"?" Sakau: "Siųsk, jeigu nori". Bložė tuo metu dirbo "Moksleivyje", ir jis susipažino su ta recenzija. Jis parašė jai tokį laiškelį, aišku, labai pagirdamas, pasidžiaugdamas, o Nijolė jam atsakė. Žinoma, ji buvo labai susižavėjusi Bložės kūryba, jai tai buvo viršūnė... Taip jie ir pradėjo susirašinėt. Paskui baigė vienuoliktą klasę, išvažiavo studijuot į Vilnių ir susitiko ten su Blože...

Be abejo, jųdviejų gyvenime buvo ir skaudžių momentų, nes motina labai prieštaravo jų draugystei, be to, ir amžiaus skirtumas didžiulis... Bet Nijolė sakydavo: ,,Tai yra mano likimas". Taip ir buvo – iki gyvenimo pabaigos kartu. Bet ji tikrai labai mylėjo šitą žmogų, labai gerbė, tiesiog dievino – net tokį žodį galėtume pasakyt... Juo rūpinosi visą gyvenimą. Ir pati mokėsi iš jo. Tai va tokia pradžia ir buvo. Mokyklinė. Neakivaizdinė pažintis, o paskui taip likimas lėmė, kad gyveno kartu.

Išvažiavusi į Vilniaus universitetą pirmais antrais metais ji daug laiškų rašydavo. Kiekviename laiške būdavo visas reportažas apie tai, ką ji lankė, ką matė, ką skaitė. Jeigu kas nors rašys kokią monografiją, tai laiškuose galima rasti visą ataskaitą – ką ji pirmaisiais studijų metais veikė. Ji sakydavo: ,,Man reikia atsigaut po internato". Eidavo visur – į spektaklius, koncertus, knygos aptarimus, susitikimus... Ir visąlaik su tokiu pakilimu, su šauktukais. Viename laiške ji rašė: ,,Aš būtinai turiu išmokti prancūzų kalbą, man būtinai reikia išmokti prancūzų kalbą, kad galėčiau skaityti poetus prancūziškai". Paskui ji ir mokėsi prancūzų kalbos, nors Proustą skaitė dar lenkų kalba.

Būdavo, atvažiuoja Nijolė, jau pirmakursė, išsinėrusi iš savo rudos uniformos, pasikabinusi tokį laikrodį išnarstytą, ilgu sijonu, su tokia skara čigoniška. Tai buvo kaip protesto ženklas prieš tą pilkumą, kuris neleidžia išsilaisvint, sparnelius ištiest. Keistenybių visokių buvo. Atvažiuoja vieną kartą dirželiais susiveržusi, susibintavusi visą krūtinę. Sakau: ,,Nijole, koks čia išmislas yra?", o ji: ,,Tiems, kurie dirba protinį darbą ir sėdi, deguonis yra blogai, jiems reikia mažiau deguonies, geriau naudoti tik paviršutinišką kvėpavimą". Aš nežinau, kur ji tai perskaitė, bet jie abu su Blože bandė praktikuot. O paskui ligoninėj abu atsidūrė.

Druskininkuose – neprisimenu, kelintais metais – susitinkam, o jinai sako: ,,Vakare nusivesiu jus į krišnaistų susirinkimą, atvažiuoja mantras giedot". Baisiai įdomu buvo – su tais būgneliais, visi kartoja "Harė Krišna". Nijolė labai buvo tuo susidomėjusi, gilinosi, bet nepasakyčiau, kad jinai tikrai buvo persiorientavusi į šitą dalyką. Jai tiesiog tai buvo kažkas naujo. Naujo troškimas.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


21510. hmm :-( 2004-09-13 20:49
Dvelkia naftalinu...

21709. Korra2004-09-17 12:46
Save pauostyk.

30220. ( . )( . ) kekse :-( 2005-02-14 21:03
neskaiciau

56204. morfeja :-) 2006-05-08 21:15
turejo buti nuostabus zhmogus.

188065. ALMA :-) 2010-03-28 21:07
Mano mylima lietuviu kalbos mokytoja. Ja mylejo ir myli visi.

Rodoma versija 31 iš 31 
14:51:09 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba