Knygnešiai seka pėdsakais

Detektyvais, kurių gyvenime esu perskaičiusi išties daug, apskritai paėmus, esu linkusi tikėti. Be išlygų priimu autoriaus siūlomą veiksmo aplinką, veikėjus ir intrigą, sutinku su seklio išvedžiojimais ir nekritikuoju atomazgos, kurios, būdama nuolanki skaitytoja, niekada nemėginu pati atspėti. (Jei atspėti pavyksta netyčia, tokį detektyvą iškart metu šalin kaip neatitinkantį paties menkiausio padorumo kriterijaus.) Tik vienas dalykas man yra kėlęs abejonių. Tai ta vieta, kai seklys (ar jo pagalbininkas, ar pagalbininkė, ar nekaltai apkaltintasis, ar koks nors kitas veiksmui reikalingas personažas) apklausia įvykio liudytojus bei šiaip atsitiktinius žmones, stengdamasis surinkti reikalingą informaciją. Ir ypač ta vieta, kai apklausus kelis žmones informacija susiklosto logiška, nuoseklia virvele, atvedančia prie nusikaltėlio, nusikaltimo motyvo ar ginklo.

Man vis atrodo, kad taip pasaulyje nebūna. Loginis mąstymas gerai, tačiau jo negalima iš intelekto šiltnamio perkelti į kasdienio gyvenimo audras – ims ir neprigis. Bet, pasirodo, logika (ar bendra žmonių išmintis, kurią galima sužinoti, renkant po kruopelę iš kiekvieno sutiktojo) yra galingesnė, negu maniau. Gyvenimas ir vėl pasirodė įvairesnis už išmonę.

Šią vasarą moterų žurnale skaičiau vienos ponios interviu, iš kurio man į galvą įstrigo vienintelis sakinys: "Žinau pajūryje tokią vietą, kur naudotos angliškos knygos pardavinėjamos kilogramais", ir dar kažkas apie tai, kaip ji mėgsta ten lankytis. Suprantama.

To pakako, kad aš, tarsi skalikas, "paimčiau pėdsaką". Pajūryje? Vieta? Angliškos? Kilogramais? KUR?

Ėmiau mąstyti. Pajūryje – veikiausiai Klaipėdoje. Be abejo. Kurgi kitur? Palangą žinau kaip savo penkis pirštus – tokį daiktą seniai ten būčiau suuodusi. Šventojoje? Menkai tikėtina. Kur nors nerijoje? Abejoju. Kas plukdys knygas keltais į (palyginti) negausiai lankomas poilsiavietes? Vadinasi, lieka Klaipėda. Tada stojo neilga pauzė.

Gyvenimas atvedė į Palangą. Maža to – Palangoje lijo (dar vienas palankus ženklas). Papasakojau E. apie savo naujagimę dedukciją ir pasiūliau ją patikrinti. E. sutiko. (Atkreipkite dėmesį – kaip visuose geruose detektyvuose atsiranda seklio partnerio motyvas. Paaiškėjo, kad gyvenime jis ne mažiau svarbus negu knygose.) Nuvykome į Klaipėdą. Planas buvo toks: eiti per tikėtinas parduotuves ir klausinėti. Pirmas punktas – liaudies meno dirbinių parduotuvė netoli Anikės. Pardavėja neturi supratimo, kur galėtų būti pardavinėjamos "senos angliškos knygos kilogramais". Pasiūlo užeiti į antikvariatą, Aukštoji g. 19. Antikvariate – pilname nuostabiausių knygų lietuviškai bei rusiškai (Lampedusos "Leopardas" už 3 litus) – mums irgi negalėjo padėti. Pasiūlė patikrinti skudurynus. Gal prie turgaus? Einame į turgų. Prie jo dėvėtų drabužių parduotuvė, lange – krūvelė knygų. Įeinu. Ne angliškos. Pardavėja tarsi viena ausimi girdėjusi, kad yra tokia vieta. Gal prekybos bazėje? Pabandykite. Kaip ten nuvažiuoti? Penktu mikroautobusu. Stoja čia pat, prie turgaus.

Pirmas nesėkmingas bandymas įlipti į penktą mikroautobusą (jau turbūt seniai turėjau pasakyti, kad nesu klaipėdietė) – vairuotojas į klausimą, ar nuveš iki prekybos bazės, griežtai atsako: ne, nes važiuoju į priešingą pusę. Pereiname gatvę. Šį kartą vairuotojas sutiko – nuveš. Pakeliui daug sužinome apie mikroautobusų darbo kasdienybę, labai įdomu. Vairuotojas išlaipina prie bazės. Parodo, kuriuo keliuku eiti.

Gerokai paklaidžiojus tarp sandėlių pavyksta rasti tą, kurio reikėjo. Didžiulis angaras, prikrautas konteinerių su dėvėtais drabužiais, o prie vienos sienos – kelios ilgos lentynos, pilnos apdriskusių angliškų knygų. Palaima. Pasirankiojus gerą valandą rezultatas – 5 kg.

Daugiausia, aišku, lengvas skaitalas, kurį moteriškės suvartojusios be širdies graužimo atiduoda labdarai. Bet pasitaiko senų knygų – panašių į maldaknyges Dickenso ir Trollope’o romanų odiniais viršeliais su graviūromis, dailus tamsiai žalias auksuotas Šerloko Holmso apsakymų tomelis, Carlyle’io "Prancūzų revoliucija", įrišta raudona drobe, Winstono Churchillio 1936–1939 m. sakytos kalbos, Dorothy L. Sayers esė rinkinys, kurio seniai ieškojau... Beje, pastarosios jau iš antro apsilankymo, kurio rezultatas – 16 kg.

Suprantu, kad rizikuoju, išduodama šio lobyno vietą. Tiesa, geriausias jau išsirinkau...

Nežinau, koks čia būtų moralas. Gal, sakysim, šitoks: visada yra ką veikti kurorte, net kai lyja.