Senienos ir senatvė

Iliuzijų gaminimas yra vienas mėgstamiausių žmogaus sąmonės užsiėmimų. Net tada, kai, atrodo, protas yra nežemiškai skaidrus, aplink tyvuliuoja iliuzijų jūros. Viena iš tokių – gražios senatvės iliuzija.

Kol esame jauni ir gražūs, senatvė atrodo tarsi ramybės oazė. Natūraliai prieš akis iškyla užaugę, tėvais besirūpinantys vaikai, įsipareigojimų minimumas, galimybė imtis sielai mielos veiklos ir panašūs dalykėliai. Tačiau kaip ir kiekviena svajonė, taip ir ši turi daug iliuzijos priemaišų. Tiesa, dėl to jos patrauklumas tik didėja. Niekas niekada neuždraus žmogui būti laisvam mintyse ir svajoti apie senatvę sėdint ant studentiško suolo.

Beje, pakalbėkime apie senus baldus. Ar galėtumėte savo vis artėjančią gražią senatvę pabandyti įsivaizduoti moderniame interjere? Manau, tai įmanoma. Tačiau kur kas mieliau senatvė atrodo antikvarinėje aplinkoje. Čia ir slypi jungiamoji gija tarp noro gyventi "kitaip" (t. y. senatvės oazėje) ir sunkiai paaiškinamos meilės senienoms.

Pirkdami antikvarinius daiktus kuriame "kitokį" savo svajonių gyvenimą, kuris dažniausiai pasąmonėje siejamas su artėjančia senatve. Arba su keistu įsitikinimu, kad seniau buvo "kitaip". Slaptas noras gyventi praeityje smegenų žemėlapyje yra visai šalia gražios senatvės vaizdų.

Senienos turi slaptas galias bent iš dalies patenkinti neįgyvendinamus mūsų norus "gyventi anais laikais" arba "turėti gražią senatvę".

Koks senas ir niekam netinkamas gramofonas namuose tampa vos ne mini altorėliu, ant kurio atnašaujamos aukos būsimai savo senatvei ir / arba "seniems geriems laikams". Keisčiausia, kad neretai antikvarinis daiktas yra visiškai nesusijęs su jį turinčiu asmeniu. Tai yra jis tiesiog kažkokiu būdu atsidūrė tavo gyvenamojoje aplinkoje ir uzurpavo didelę dalį minčių. Net būdama visiškai svetima seniena reikalauja sau teisių ir dažniausiai jas įgyja. Tik labai retas senienų turėtojas ryžtasi skelbti joms karą.

Galima puikiai suprasti tuos, kurie niekur nepradangina senų daiktų. Negali gi tiesiog imti ir parduoti prosenelio sidabrinio laikrodžio. Arba etažerės, kurioje mama laikydavo knygas. Arba močiutės rankomis austos staltiesės, išauginusios ne vieną kandžių kartą. Šie daiktai apsaugo nuo pagundos vaizduotis, kad esi pasaulio bamba.

Ką daryti su parazituojančiais namų "gyventojais"? Ir iš kur tas keistas, niekuo nepaaiškinamas įsitikinimas, kad sena tratančia kavamale sumalta kava geresnė? Arba kad pyragas, iškeptas dar ankstyvuoju sovietmečiu pagamintoje orkaitėje, skanesnis?

Juk keista mylėti daiktą vien dėl jo senumo... Dėl garbingo amžiaus privalu mylėti ir gerbti žmogų. Ypač kol jis gyvas. Gėlių plantacijos ir akmeniniai "dangoraižiai" kapinėse greičiau yra nevykusi gyvųjų pastanga nors tokiu būdu pamiršti savo abejingumą.

Paradoksas: neretai seni daiktai labiau mylimi nei seni žmonės. Visiškai neaišku, kas kaltas dėl tokios padėties: ar parazituojančios senienos verčia mąstyti ir ilgėtis senatvės, ar iliuzinės svajonės apie praeitį, kurios neatmename, apkrauna mus tomis senienomis?..

Bene geriausias būdas bent kiek pristabdyti senų daiktų intervenciją yra muziejų lankymas. Ten nuėję vaizduojamės prisiliečiantys prie prarasto laiko. Išdėlioti eksponatai užpildo tuštumą, kuri žioji už mūsų nugarų. Ją užpildyti privalu, kitaip pats gyvenimas tampa nepilnas, svyruojantis nuo laiko vėjų. Tik kur kas geriau tą tuštumą "naikinti" muziejuose negu apkrauti savo namus nieko nereiškiančiomis senienomis.

Dar viena galimybė susitikti daiktą tête-à-tête, bet neįsileisti į namus yra sendaikčių turgų lankymas. Esu tikras, kad Paryžiaus "blusų turgus" gyvuotų net ir tuo atveju, jei prancūzai pinigus žarstytų lopetomis. Kaunas turi Aleksoto turgų, tačiau iki tikrojo dialogo tarp žmogaus ir daikto ten dar toloka.

Metas, kai Lietuvoje atsiras vieta, kur žmonės galės susitikti ir bendrauti su senoviniais daiktais be įsipareigojimo juos pirkti, bus ypatingas. Parduotuvė / muziejus / antikvariatas – mano slapta svajonė.

Žvilgsnis į ateitį reikalauja bent kuo nors užpildytos praeities.

Dar nežinomos ir nepatirtos senatvės ilgesys verčia jos ieškoti praeityje, o senatvė laukia ateityje. Kitaip tariant, kūnas sensta "pirmyn", o protas senatvės vis labiau ieško "atgal".

Ir taip kartais pikta, kad kažkas mus iš tos dar nepatirtos senatvės iš anksto "išspyrė"...