ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-09-11 nr. 716

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

EUGENIJUS ALIŠANKA. Gatvė tarp dviejų bažnyčių (28) • VALDAS KILPYS. Senienos ir senatvė (9) • GOTTFRIED BENN. Paskutinis pavasarisGERTRUD VON LE FORT. Iš "Lyrinio dienoraščio" (1) • RASA DRAZDAUSKIENĖ. Knygnešiai seka pėdsakais (12) • Su istoriku NIALLU FERGUSONU kalbasi Nonna Gorilovskaya. Neišsižadėkite imperijos (12) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Sakralybės turinys šiandien (120) • LIUDA VILIŪNIENĖ. Verdenė (5) • AIDAS MARČĖNAS. Poezija (16) • VYTAUTAS MICHELKEVIČIUS. Permąstant naująsias medijas (13) • CARLIN ROMANO. Pakoreguokime Graikijos formulę (9) • MICHAEL JOHNSON. Jau pavargai? Išmėgink atminties olimpiadą (6) • SIGITAS PARULSKIS. Vokiečiams įgriso atgailauti (11) • 2004 m. rugsėjo 13–15 d.. Tarptautinė konferencija (1) • UNESCO kultūros paveldas: pripažintieji (7) • VIRGINIJUS SAVUKYNAS. Vaizdelis nekoks, arba Kuo Uspaskichas panašus į Madonną? (36) • VIRGINIJUS SUNGAILA. Receptai (8) • RASA ČERGELIENĖ. Uodega mėgsta tarpdurį (4) • l a i š k a i (28) •

Gatvė tarp dviejų bažnyčių

EUGENIJUS ALIŠANKA

[skaityti komentarus]

iliustracija
Šnipiškės. 2004
Eugenijus Ališanka

Didžiulis auksinis rutulys. Toks mano pirmasis vaikystės prisiminimas, pirmas daiktas, nuo kurio prasidėjo mano atminties istorija. Geltonas rankenos bumbulas, kaimynų durys. Grįžome iš Sibiro. Man dveji.

Tėvai po ilgų vargų išsikeičia dviejų kambarių butą su visais patogumais Barnaulo centre į vieną kambarį Felikso Edmundovičiaus Dzeržinskio gatvėje Vilniuje. Kaimynai – kitame to paties buto kambaryje. Vandens kolonėlė kieme. Žiemą ledo liežuviai aplink, vandens važiuojame rogėmis. Tualetas, sukrypusi trijų kabinų medinė būda, balintos apsilaupiusios sienos. Apačioj tyvuliuojanti šūdo ir geltono šlapimo jūra, kurioje kirba milijonai baltų kirminų. Sienose išurbintos skylės, pro kurias Eroso pažadinti paaugliai mėgina įžiūrėti draudžiamą vaisių. Chruščiovinio atšilimo laikai. Šalia didžiulė šiukšlių dėžė. Tie patys balti dzikūnai, tokie pat ledo liežuviai žiemą, tik daugiau spalvų. Vasarą tūkstančiai musių, kurios neskirsto pasaulio į gerą ir blogą, švarų ir purviną. Mėgstamas mudviejų su broliu užsiėmimas – mušekliu daužyti muses saulės atokaitoj ant sienos, kur jos deginasi. Visad juodos. Mes per vasarą irgi įdegam, tačiau labiau išsimurzinam spardydami kamuolį ar žaisdami "klases". Cortázaro nėra vasaros skaitinių sąraše. Kad ir būtų, neskaitytume. Vakare išsirengiam nuogai, lipam į didelį dubenį bendroje virtuvėje, motina nuo mūsų gramdo kiemo dulkes, daržų žemę, sandėliukų stogų smalą, garažų užkaborių voratinklius. Vanduo šildomas dujomis, tuščius raudonos geležies balionėlius keičiame į pilnus turguje, kitoje gatvės pusėje. Pats atšilimas, metas ruoštis į spaliukus.

Kieme mokomės dvikalbystės. Jūreiviško žodyno. Sekmadienio pavakarę pro atvirus langus girdim šaukiant bliat’ jobtvajumat’ ubju. Sakau broliui – vakarinis koncertas, ir bėgam į kiemą. Girtas žaliūkas susiranda plytą ir sviedžia į langą. Sugėrovai neįsileido. Žydas žydas, sakau berniokui iš gretimo namo, netrukus pasirodo jo motina, ir tėvai mane ilgai bara. Vienas iš tų neretų atvejų, kai nusikaltimas ir bausmė įgauna loginį ryšį tik po daugelio metų. Kaimynė pamėlusiu veidu neišlaiko pusiausvyros ir parvirsta į darželį, kojos pakimba ant neaukštos tvoros. Vaikai pastabūs, mato, kad ji neturi kelnaičių, taigi buriasi arčiau. Tėvai veja šalin, net negėdina, patys labiau susigėdę.

Žilvinas, keleriais metais vyresnis, kilnoja sunkumus. Retsykiais pasidaro pramogą – keliauja į Fino gatvę su bičiuliu, užkalbina kokį peraugėlį akiniuotį ir patiesia ant grindinio. Daugelio gatvių grindinys grįstas akmenimis, carinės Rusijos palikimas provincijai. Neblogas tas Žilvinas, už savus stoja mūru. Padraugauju ir su Aliku, jo brolis sėdi kalėjime, žiūrėjom su juo fantastišką filmą "Tėvynės" kino teatre, toje pačioje Dzeržinskio gatvėje. Klasicizmo architektūros pavyzdys, purvino geltonio sienos, apsilaupiusios kolonos, visad šalta salė, saulėgrąžų lukštų kilimas po seanso. Vienintelis kultūros židinys visoje gatvėje, jeigu neminėsime turgaus. Filme vaidino Louis de Funčsas. Pirmąsyk taip kvatojau.

Geriausi draugai Zbignevas ir Zenonas, jų tėvas kriaučius, darbštus žmogus, tik per anksti numirė nuo degtinės. Tiesa, jau beveidžiuose blokiniuose Vilniaus rajonuose. Romka laiko katiną, visai mielą, aišku, ne kokį ten veislinį, bet papurusiu kailiu. Kaip verkė, jau didelis, kai pamatė nupjautą katino galvą ant tualeto stogo. Tiesa, vėliau paaiškėjo, ten ne jo katino būta. Jo augintinis grįžo po kelių dienų iš morčiaus mūšių. Buvo pavasaris. Sudegė Romka. Prisigėrė pilstuko, per naktį išliepsnojo viduriai. Gražiai pagroja kaimynas Arkadijus. Išsineša vasarą armoniką, sėdasi ant suolo ir kad tampo tą didžiulį instrumentą. Susirinkdavom visi. Kartais jis išvaiko su lazda priepuoliui ištikus, tėvai sako, kad nepilno proto. Bet užtenka, kad gražiai pagrotų. Su Lena irgi padraugaujam, tokį žaidimą žaidžiam. Užsidarom tamsiam sandėliuke, sugulam ant lentų ir tyrinėjam paslaptis. Tik akademinis interesas, kokios ten aistros, kai esi tik spaliukas.

Už lango į kitą namo pusę didžiulis bezas. Lyg ir mūsų, lyg ir ne visai, pavasariais vis ateina apsvaigę įsimylėjėliai ir laužo šakas, darosi puokštes. O per naktį linksminas su mylimosiomis gretimame sandėliuke. Vėliau, tiesa, ten laikė kiaulę. Rytais vis randam tuščius butelius su rudais klijus primenančiais gurvuoliais viduje. Politurščikai, sakydavo tėvai. Iki šiol įdomu, kaip jiems pavykdavo iš skystos substancijos išgauti kvintesenciją. Po bezu nedidelis daržas, močiutė sodina svogūnus, krapus, salotas, pomidorus. Mėgstamas mano patiekalas – juodos duonos riekė, svogūno laiškas ir druskos žiupsnis. Ne iš bado, tiesiog skanu. Daugelis Dzeržinskio gatvėje turi darželius, toliau nuo gatvės, kad ir porą lysvių. Tarsi miestiečiai, bet ir ne visai. Turbūt ne visi matę Gedimino kalną. Jeigu ir matė, tai kaip aš Laisvės statulą ar Eifelio bokštą. Mažažemiai, uždarbiauja priemiesčių fabrikuose, grįžę uodžia žemę, suleidžia į ją rankas, ir palengvėja. Jau kelinta karta čia, bet miesto arche netampa jų savastimi, vis tuštuma prieš akis, amžiaus pradžios veidais, sugrubusiais nuo metalų pirštais gyvena tarplaikyje. Žemės lopinys jų didžiausias džiaugsmas.

Geriausiai Dzeržinskio gatvę pažįsta mano prosenelis. Brandaus socializmo metais jam apie devyniasdešimt. Kasdien pasiramsčiuodamas lazdele keliauja į Šv. Rapolo bažnyčią, kuri iškilusi pačiose Dzeržinskio gatvės ištakose, ant Neries kranto. Kasdien mato metalinius darbininkus, susikibusius rankom. Tai Dzeržinskio tiltas, gatvės pradžia, o mums pabaiga. Mitinė paratopinė erdvė, saugoma Stalino vaiduoklių, kurią įveikus atsiveria utopinis pasaulis – Miestas. Heterotopinės Šnipiškių erdvės gyventojas nėra karalaitis, kuris turi atlikti žygdarbį, nėra jis ir trečias brolis, kurio dalia laukia už jūrų marių. Jis įsisąmoninęs laisvę kaip būtinybę, filosofo žodžiais, topofilas. Prosenelis nusiima kepurę ir kerta profanum ir sanctum ribą, peržengia šventyklos slenkstį. Persižegnoja, meldžiasi. Dievo iš jo niekas neatims, tik Dievas gali jį iš mūsų atimti. Barokinis bažnyčios kūnas priklauso Bažnyčios gatvei, tačiau jos tuščios aidinčios erdvės, jos tyla yra utopinio pasaulio dalis, tai Dievo Miestas. Prosenelis turi vaizduotę.

Grįžęs skaito maldaknygę per didžiulę lupą, veja mus iš kambario arba traukia iš kišenės skiedrom aplipusį ledinuką. Arba sėdi ant suolo palangėj ir leidžia rožančių tarp pirštų. Pargabentas iš kaimo taip ir negyvena Dzeržinskio gatvėje, vis tame utopiniame pasaulyje, vis Dievo Mieste. Vienintelis, kuris išties persikėlė gyventi iš kaimo į miestą.

Didžiosios revoliucijos dieną ir darbininkų solidarumo dieną Dzeržinskio gatvėje šventė. Vaikai nuo ankstyvo ryto šurmuliuoja, laukia. Transportas sustabdytas, jau jau – šaukia akylesni, išbėgę į gatvės vidurį. Pasirodo pirmieji būriai. Visu gatvės pločiu žengia demonstrantai, pirmosios gretos su vėliavom ir transparantais. Šlovė darbininkų klasei. Tegyvuoja tautų draugystė. Tegyvuoja komunizmas. Politinio biuro portretai. Žmonės linksmi, vaikai neša mažas raudonas vėliavėles, balionus. Lenino rajono atstovai. Nematome, kaip tie būriai susiformuoja, kaip juos išrikiuoja, žinome, kad ateina nuo Dzeržinskio gatvės aukštupio, nuo Kuro aparatūros gamyklos, Skaičiavimo mašinų gamyklos. Su savom emblemom ant sunkvežimių ar vežimėlių, stumiamų partijos komiteto išrinktųjų. Štai pasirodo ir tėvai su bendradarbiais, įsiliejame į didžiąją eiseną su savom vėliavėlėm. Pučiamųjų orkestrai žengia tylūs, nuleidę instrumentus. Jie niekad negroja Dzeržinskio gatvėje. Pradeda tik už tilto, Mieste. Miestas paimamas su saliutų salvėm. Didelis įvykis. Tegyvuoja Lenino rajonas. Dzeržinskiečiai šaukia valio, mojuoja rankomis tribūnams. Ir jokios baimės peržengus tiltą, – šventė, o per šventes nusimetami tabu, leidžiamasi į transgresiją, patiriama ekstazė. Valio. Tokie reti tie išėjimai į miestą.

Turguje šventė vyksta visus metus, išskyrus didžiosios revoliucijos dieną, darbininkų solidarumo dieną, dar pergalės dieną. Ir pirmadienius. Tokių turgų mieste tik du, todėl čia suplaukia žmonės iš viso miesto, net iš kitų respublikų. Pirkti – vadinas, leisti pinigus, o leisti pinigus – dalyvauti visuotinėje mainų šventėje, patirti bendrumo ir bendravimo džiaugsmą. Močiutė eina į turgų prieš penkias, prieš uždarymą. Nusidera iki penkių kapeikų už kilogramą obuolių. Nedalyvauja šventės įkarštyje, vis per tą taupumą. Vis per tą sibirietišką taupumą. Mes taikomės į patį šurmulį, kai atvažiuoja furgonas su arbūzais. Padedame iškrauti. Gyva eilute permetinėjame arbūzus iki prekystalio. Vienas ant striomo. Vos gruzinas nusisuka, arbūzas jau ir keliauja į šoną. Tada šventė persikelia į kiemą. Dalijamės arbūzą purvinomis rankomis, kaip Dioniso kūną, ir mus užlieja saldi bendrumo dvasia.

Iš turgaus žmonės ateina į mūsų kiemą nusilengvinti. Vienas kitas spekuliantas atsiveda pirkėją pasimatuoti sijono ar pėdkelnių. Pirmadieniais žvalgomės pro vartų grotas į turgų. Sutraiškyti vaisiai, tarp tuščių prekystalių vėjas nešioja riebaluotus popiergalius. Liūdna pirmadieniais. Dar į tą mokyklą. Prisigeriam vandens iš gazuoto vandens aparato. Gerai trinktelėjus kumščiu pavyksta išreikalauti ir daugiau sirupo, arba geriam pusę stiklinės. Mes, dzeržinskiečiai.

Anksčiau ši gatvė vadinosi kitaip. Kalvarijų gatvė. Ir dabar taip vadinas. Mat kitame gatvės gale, už miškų ir laukų, yra dar viena bažnyčia ir Kalvarijos, Kristaus kryžiaus kelias. Tas kelias eina per miškus ir visai neprimena triukšmingo Jeruzalės miesto, kelios stotys apaugusios arba sutrūnijusios. Kelias toks perdėm lietuviškas. Amžiaus pradžioje Kalvarijų gatve irgi traukdavo procesijos. Tik prieš eismo kryptį, nuo miesto pusės link tos šventos vietos. Ilga gatvė, ilgiausia mieste, piligrimai pavargdavo. Apsukresni žydai buvo atidarę vieną kitą karčemą. Gal labiau grįžtantiems, jau pavargusiems nuo nežemiškų rūpesčių. Šiandien irgi randu vieną kitą užeigą. Alus pigus, publika nepretenzinga, jeigu koks ir pakelia kumštį nuo stalo, tai tik praranda pusiausvyrą. Ilga gatvė, nuo vienos bažnyčios iki kitos.

Kalvarijų gatvė kaip upė, maitinama mažų intakų. Daugėliškio gatvė, kurią neseniai numelioravo seniūnija. Grindinį užliejo asfaltu. Fino gatvėje vienoje iš pirmųjų atsirado mūrinis namas. Kiemai, praėjimai kaip susisiekiantys indai. Tarp sukrypusių sandėliukų, kur laikomos malkos, anglys, daiktai, su kuriais atsisveikinta, bet nepasakyta sudiev. Pro medines tvoras išlūžinėjusiais dantimis, pro senutes, kurios šildosi atokaitoj ant suolelių palangėj. Palei langus, ant kurių pageltusios tinklinės užuolaidos, tarplangėse vata, per Naujuosius metus virstanti sniegu. Pro užkaborius, šiukšlynus, gilyn į sustingusį laiką. Čia jis stingo kitaip nei pilies prieigose. Ten jis virto architektūros paminklu, čia – sąmonės būsena.

Dieną visi intakai maitina Kalvarijų gatvę, vienus žmones praryja gamyklos, kiti būriuojasi prie alaus bačkos, trečias turi reikalų už gatvės ribų. Toks matos iš karto – batai blizga, tarsi nebūtų klampojęs per kiemus, švaresnis švarkas, nors ir iš praeito dešimtmečio, kelnės nulygintos iki blizgesio, bet su kantu. Prie bačkos parimę nulydi akimis – nebe savas. Taip neseniai visi ėjo iš kaimo, dabar, pasirodo – vėl ne mieste, vėl egzodas, vėl varžantys kūną drabužiai, vėl baimė, šįkart ne dėl juokingos tarmės, bet dėl kažkokių plika akimi nematomų dalykų, gal judesio, gal žodžio, gal kvapo. Gimimas Kalvarijų gatvėje nesuteikia vilniečio statuso. Pagal dokumentus – taip. Tačiau tų dokumentų paprašo tik darbovietėjė ir policijoje. Dar kapinėse. Tikrieji vilniečiai yra žvėryniečiai, antakalniečiai, aišku, ir tie, išnešioti senamiesčio grindinio. Kalvarijų gatvės gyventojas nėra vilnietis, visi tą žino, ne visi pripažįsta. Ir aš sakau – einu į miestą.

Naktį kaip paprastai atoslūgis. Visi suteka atgal neapšviestais kiemais, duobių išmuštom gatvelėm, užsidangsto užuolaidas, užsidaro langines. Daugiau iš įpročio, iš tradicijos – jeigu yra daiktas, tai reikia panaudoti. Langinės – svarbiausia Kalvarijų gatvės ir jos intakų architektūrinė detalė, tik naktimis nesimato. Kalvarijų gatvė ištuštėja, jeigu kur būriuojas keli, aišku, kokiu reikalu. Vienas kitas dar braižos apie užrakintus turgaus vartus. Naktį dažnai grįžtu namo pėsčiomis – tylu, apšvietimas pakenčiamas, pravažiuoja policijos automobilis. Jeigu kas ką ir pripjauna, tai, matyt, ne be reikalo. Šeimyniniai konfliktai, butelio nepasidalijo, maža kas. Gyvenimas čia paprastesnis, moralės kodeksas tas pats, tik mažiau sąlyginių sakinių. Daugiau sąlyginių refleksų. Prie turgaus nuo senų laikų policijos nuovada, ten visai saugu, net prostitutės buriasi. Matyt, tos, kurios nenori mokėti mokesčių. Vienintelė vieta, kur šurmulys nenutrūksta iki paryčių – naktinė parduotuvė. Net elgeta sėdi ant laiptų per naktį, ištiesęs savo vienintelę koją. Neužtenka vienos parduotuvės, vis dėlto ilgiausia gatvė mieste, nuo vienos bažnyčios iki kitos.

2000

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


21457. Rūta2004-09-13 09:48
kelintas straispnis su nostalgija vilniaus vietelės, kažko buvo nuobodoka skaityti, gal dėl to, kad ta gatvė man sentimentų nekelia

21467. alius2004-09-13 10:31
o as is krasnuchos bet ten jau miestas?

21476. Ramunas :-) 2004-09-13 12:44
Malonu paskaityti tokius straipsnius, ypac jeigu ir pats dabar ar visai neseniai gyvenes tokiam sustojusio laiko rajone

21496. Aliui2004-09-13 17:30
Krasnucha - Didžioji Pohulianka, caro laikais ten buvo miesto riba, muitinė tebėr ir keleivių globėjas šv. Jackus tebestov.O vėliau Pohulianką pratęsė Legionų gatvė (į Vakarus pasitraukusių sukilėlių garbei), po karo perkrikštyta į Krasnuchą, paskui "natūraliai" - Savanorių. Vis į tą pusę, bet savaip. Istoriją gali rašyt iš kiekvienos gatvės.

21514. vilnietis2004-09-14 04:42
--- nesąmonė - Žvėrynas ne Vilniaus mieste, - vien tik kokie buki pavadinimai - Vytauto, Kęstučio, Sėlių, ... rodo, kad ten nėra laisvos dvasios, kuris išlaiko autentiškumą. Užupis, kas kita, nors senas įvaizdis, kaip marginalų, bet vis tiek vilniečių. O Žvėrynas - tai kad ten nuo liaudies šurmulio sugužėjo dabartiniai elito protėviai - ministrų tarybos ir komunistų ko. tai nieko nesako, juk jie tratoristų anūkai - nieko nesuprato. O gal Vingio parkas arti jiems arti, velnias jų supaisysi. Kas gyvena Žvėryne, tai NE VILNIETIS. Vilniečiui tai ne prestižas - na nebent karjeros aspektas veikia. Tikri praturtėję Vilniečiai kraustosi į kokią Basanavičiaus ar Pylimo ar Gedimino ar dar kur nors į estetinį šoną kokį, bet ne provincialų Žvėryną. Tiesa pasakius kiek tų praturtėjusių vilniečių esama (kapeikos). Na nebent koks Motieka su skoniu jaučia Vilniaus dvasią - bet ir jis Basanavičiaus gatvės apylinkėse.

21520. narys2004-09-14 07:55
viniaus dvasią geriausiai jaučia zuoka su janukonium & Co... O Ališankos tekstas puikus(priešingai nei jo eilėraščiai). virpinantis širdį augusiems vilniuje. "Vilniečiams", kurie užaugo kolūkio gyvenvietėje, o dabartės susikombinavo kokiam užupy prašmatnius būstus, šis tekstas nesako absoliučiai nieko.

21524. D. :-) 2004-09-14 09:55
Man labai patiko ir tiek.

21526. O.V.2004-09-14 10:18
Norėčiau pasirašyt po šiuo tekstu.

21527. Intel inside2004-09-14 10:35
Neblogai parašyta, tik kai kuriuose apibendrinimuose autorius vis stengiasi nepamiršti priminti esąs Intelektualas...:)))

21532. woozle :-) 2004-09-14 11:46
niekaip nesuprantu kodel tokios banalios temos nenumirsta? kiekviena karta skaitai kokius topografinius sentimentus ir siusioji kelnesna. ypac jei jie parasyti taip smagiai kaip sie.

21537. M.S :-( 2004-09-14 15:27
daug pastangu, net sudas ir kiti zodziai surasyti, bet autorius ne genjus, labai banalu

21564. Leitenantas Šmitas sūnui, "šakniniam" vilniečiui :-) 2004-09-14 19:58
"Ei, bog, otzavys`:))))))))))))))))))
Gyvas arba miręs. Parašyk apie savo gatvę, gal vaikystėje buvau sutikusi, primink. Jei tu man apie savo gatvę, aš tau apie savąją. Antokolis? Zvieriniecas? Gorkynė? Gerai, mainais galiu patylėt, nieko nerašysiu ir tavo favoritėms plaukų nepadeginėsiu. Maža? OK, Runcei atiduosiu savo prancūzų k. sinonimų žodyną, turiu vieną antikvarinį, XIX a. Visiems būtų gerai: su gyvais prancūzais nesusikūkuos, o su Mallarme albo Laforgu tegu susikalba. Argi man gaila?
Nepatikėsi: Nidoj sutikau Kolianą. Nežinau,tiesa, ar taviškį. O buvo taip: sėdžiu ant suolelio, žiū- policininkai kažką vejasi prakaituoja. Diena karšta. Ką gaudo?- klausiu vaikių. --Ai,- juokiasi,- diedas profilaktiškai lupo savo bobą, o fricai vasarotojai policiją iškvietė. Sunervino, žo, vyrus. O Kolianas,irgi durnas, pasileido bėgt. Nesuprato, matyt, ką padaręs. Užvijo plcajai diedą, kad lupa...Kodėl bėgai, piktinasi,suteneri tu.--- Afterwords girdėjau, kaip Kolianas,paleistas iš daboklės, beldėsi pas uošvę, teisybės ieškojo. Abu pylė per naktį ir kėlė už du klausimus:" za što sidiel" ir "byt` ili nie bit`". Taigi tavo personažai ieško autoriaus, otzavys`, nekankink, taip irgi negalima.

21565. šiaip pastabėlės2004-09-14 20:23
Pritariu vilniečiui, kad Žvėrynas - tikrai ne prestižinė vieta. Bet Žvėrynui tik šimtas metų, jis prasidėjo kaip caro valdininkų poilsiavietė, todėl toks vis stačiais kampais ir medine dačių stiliaus architektūra - būtų gražu, kad ne sandėliukai ir pašiūrės, atsiradusios ten apsigyvenus žemdirbiams; o dauguma gatvių pavadinimų iš tiesų liko autentiški. XXa. pradžioj Vytauto gatvė ten ir buvo, kur dabar Kęstučio - buvo Gedimino, ir šiaip toponimikai didelio nuostolio nepadaryta. Na, Fabryczna tapo Birutės, ko blogai? Liko Mila (Malonioji)ir visos paukščių ir žvėriukų gatvės kaip buvusios. Na, į Tomo Zano perkelta Mickevičiaus, Stara tapo Traidenio, Grodzka - Liubarto, o Inflancka - Vykinto. Kas dabar žinotų, kas yra Inflancka? Pvz.,skaičiau lietuviškai labai gražią Karpinovičiaus knygą "Paskutinis Vilniaus pranašas". Ten vis minima Liudvisarskio gatvė. Nu, galvoju, turi būti senamiestyje, bet kas tas Liudvisarskis? Paskui toptelėjo, kad ludwisarnia - taigi liejykla, Liejyklos gatvė savo vietoje...Tokių nesąmonių galima pririnkti kiek tiktai nori, ypač kai berazumiai iš kaimo duoda vardus seno miesto gatvėms.Kitą sykį tingėdami. Tarkim, šitaip sukilėlių generolo Dąbrowskio gatvė pasidarė Jakšto-Dambrausko.Arba vėl: visos miestų vardais pavadintos gatvės kadaise buvo atitinkamų traktų pradžia - Naugarduko ėjo į Naugarduko pusę, Lydos, Ašmenos, Kėdainių, Kauno ir visos kitos irgi reikiama kryptimi.Kokią kryptį rodo Žemaitijos gatvė? Į rytus ar į vakarus? O buvo ten kadaise garsaus žydų mokslinčiaus Strašuno gatvė, ten buvo ir jo garsi biblioteka...Ai, jau per daug žodžių. Ačiū autoriui, tegu kiti irgi parašo apie savo gatvę.

21566. to 21514 (basanavičiaus gt. patriotui) :-) 2004-09-14 20:24
Ką? Motieka įsitaisė tavo gatvėj?Ir tu leidai? :)))Šaunuolis, keitiesi, daug supratai. Beje, čia geriausias tavo komentaras,rimtai, xvaliu. Kad Liandzbergis Žvėryne gyvena, beveik nutylėjai, taigi pasakei potekste, užuolankom,Kęstučiais irgi Vytautais:))) . Jėga.

21567. hmm2004-09-14 20:35
Gal kas malonėtų pasidalinti informacija apie Naujininkus? Būčiau dėkingas... :)))

21570. Naujininkai2004-09-15 00:42
Pavadinimas buvo gražus – Nowy Swiat (atsiprašau, be diakritikų) - beveik Amerika. Pietinis priemiestis, prekybinis ir pramoninis (šiauriniai – labiau gynybiniai), nes statėsi palei vieną seniausių ir svarbiausių kelių: į vieną pusę Varšuva, į kitą – šakos į Rygą, Smolenską, Naugarduką. Dėl to paskui ten atsirado geležinkelis. Su gatvėm pasielgta gana kurioziškai. Išliko maždaug pusė senų vardų, aišku, po karo atsirado ir visai naujų gatvių. Liepkalnio gatvė kadaise turėjo labai mielą vardą – Seliny. Dzūkų – Szkaplerna. Liko senos Rasų (kai kas sako, kad Rossa – pagal tų žemių savininko pavardę), Tyzenhauzų, Turgelių, Sniego, netgi Konduktorių ir Šaltkalvių (Tokarska) gatvės, tik pastaroji truputį perkelta į vakarus. Gudų – buvusi Slowianska, Gardino – Staro-Grodzienska. Naujininkuose buvo ir tikroji, teisinga kryptimi einanti Kauno gatvė, o dabartinė – buvusi Kijevo. Berazumių darbeliai: Poleska pasidarė Pelesos ir begalinio ilgumo, anksčiau ji buvo, einant iš vakarų, tik iki senojo geležinkelio tilto, o toliau – labai čia tinkanti Targowa; Nesvyžiaus gatvė kažkodėl tapo Panevėžio, turbūt nebuvo girdėję apie jokį ten Nesvyžių. Na, užteks jau piktinti tautiečius:)))

21573. po palme2004-09-15 02:51
Visada miela skaityti tokio tipo literatura. Tai labai gyva.

21579. quasi modo2004-09-15 08:22
Teko matyti, kaip "ulica Trocka" (Trakų) išvertė "Trockio".

21580. quasi modo2004-09-15 08:29
Laurų prieš Antavilius prie Sakiškių toponimo kilmė - nuo Lauros Meozzi, italės salezietės, 1922 įkūrusios ten vaikų prieglaudą. Dabar tik griuvėsiai belikę. Bet įdomu...

21586. Patriotas2004-09-15 10:16
Gelbėkit Vilpėdę (Geroji Viltis, Skroblai, Savanoriai...)! Čia organizuokit menines akcijas, steikit galerijas, humanizuokit bomžų, neįgaliųjų, pensininkų ir šiaip smagių žudikėlių rajoną! Gudrūs visi senamiestyje ar susnobėjusiame Užupyje menininkus vaidinti...

21641. ačiū2004-09-15 19:42
tikra. gyva. stipru. įtaigu. asmeniškai man - artima. vaizdas ir kvapas. garsas ir veiksmas. Panorama ir detalė. Viskas puikiai dera. Ką ir bepasakysi - juk tai Ališanka...

21646. vilnietis to 215662004-09-15 22:23
o prie ko čia Liandzbergis?, o šiaip iš tiesų gyvenu Basanavičiaus g. ir mano kaimynas ne Motieka o Dieninis, jo motina yra vilnietė. Šiaip žmogus gyvena kukliai, panašiai kaip aš, kaip ir tinka turtingui iš tiesų (ne pigiam ir kitose srityse).

Jei norit žinoti ką Aš manau apie Landsbergį V. - tai man visiškai yra jauku, kad jis įsitaisęs Vilniuje - tai išsilavinęs, inteligentiškas (nors tiksliai nežinau ką tai reiškia), be to įdomus ir kūrybingas žmogus, gal net ir intelektualas. Bet, kad jis malasi valdžioje tai yra Lietuvos fatališka nelaimė - politikoj yra geležinė taisyklė, intlektualai valdžioj tai bereikalingas žiaurumas ir smugdymas tautos bei valstybės erozija. Šiaip ne tik mums nesiseka - lenkai turi (turėjo) daug daugiau intlektualų (šiaip juokinga valstybė dabar). Vilnius gali pasigirti Muravjovu koriku (inteligentiškas ir kaip reta pas rusus). Rusai prie komunistų turėjo Suslovą (geležinės rankos niekaip prastumti rusams negalėjusiam), iš dabartinių Europoj - toks Karadičius Bosnijoj labai nuostabus serbų poetas iš tiesų. O Lietuvai - liūdnas laikotarpis 1989 - 2008, žiaurumai, tautos nykimas ir etc. vienas iš ryškesnių per visą Lietuvos istoriją.

Nors kartoju, V.Lansbergis yra nuostabi asmenybė ir siūlyčiau su juo artimiau susipažinti nepasigailėsite.

21702. pikciurna2004-09-17 04:28
ei jus ten komentuotojai, ko numarinejat Vilniu - jis toks pat dinamiskas ir augantis kaip ir jus patys. Man tiek Zuoko lytiniai organai tiek Vilkpede yra tokie vilnietiski - o jus snobai ziurit i surudijusias kriaukles ir purvini vaikstot

21714. OM-as2004-09-17 19:36
Primena a. a. F. Felinį. Jeigu kas iš žiurkiukų nežino, kaltės nėra.

21750. IVS2004-09-19 20:52
Komentarai buvo labai idomus. Ypac Leitenanto Šmito [laiskas] sūnui, "šakniniam" vilniečiui ir Naujininkai. Mielai paskaityciau apie Nemuno gatve Kaune, tik ne apie viesnamius. Tai jau visiems zinoma, atsibode, neidomu. Vire ten ir kitoks gyvenimas.

21751. OM-ui2004-09-19 20:58
Zinom ta tavo Frederico Fellini mintinai. Nesididziuok pries nezinancius. Daug paprasciau prideti trumpa-svietejiska paiskinima nezinantiems. Tai italu kino rezisierius, o straipnio nuotaika truputi uznesa i jo filma "Amarkord".

21753. Felinis - boring odnako2004-09-20 05:03
Felinis yra naftalinas - na del skonio tikrai nesigincinu, bet gyvates ryjancias savo uodega (zenklas) rodo impotencija. Jaunatviskos visuomenes tam neturi laiko (dabar kaip tik skaitau Li Fonga - jis apraso 18 a. Japonija (kinietis emigrantas japonijoje), kur buvo labai populiaru tokia semantika - na po to Japonijai ir buvo pi pi vum vum(juokingas, kai kam gal zavus krastas). Boring odnako

Rodoma versija 31 iš 31 
14:51:00 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba