ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-02-03 nr. 831

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Turinys (21) • VIKTOR E. FRANKL. Ką sako psichiatras apie moderniąją literatūrą?* (7) • LAIMANTAS JONUŠYS. Garsiausias pramanytas lietuvis-js-. Sekmadienio postilėDAINIUS RAZAUSKAS. Pasakėčia apie lapę ir spąstus (1) • JĀNIS KALVE. Šamas SeimeAtominis variantas (1) • SIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardų II (1) • AIDA DIRSĖ. Psichoanalitiniai arimai: Valentinas AntanavičiusMANTAS ČIŽAS . Eilės (1) • Trumpoji vokiečių prozaRENATA ŠERELYTĖ. Pasaulis po mėnuliu (1) • REDA GRIŠKAITĖ. Konstantinas Tiškevičius ir Neris, arba Kelionė ir Knyga (2) • RIMANTAS ŽILEVIČIUS. Valio! Pirmaujame! (39) • ANDRIUS ŠIUŠA. Pamokymai visiems ir visomsLAIŠKAI (467) •

Iš mėlynųjų mansardų II

SIGITAS GEDA

[skaityti komentarus]

iliustracija

2004

Apie žodžių keliones ir Orientą

Hašišiniai berniukai (arabų kalbose) – iš indiškų kanapių išsunkta derva hašišu apsirūkę vyrai – Otomanų imperijoje būdavo siunčiami užkariauti naujų žemių. Iš čia europiečių kalbose yra likęs žodis assasins – žudikas...

Keisčiausia, kad kraujas artimiausioje lietuviams kalboje – latvių – yra asins, asins aina – kraujo vaizdas, asinsdzires – kraugeriška orgija.

Panašiai – prūsų kalba (tą žodį vartoja J. Bobrowskis).

Jeigu tai skolinys iš arabų – tai be galo senas.

Čia užrašiau skaitinėdamas E. Limonovo „Kontrolinį šūvį“. Pasak jo, alkoholis greitas ir agresyvus, hašišas vangus ir raminantis. Pirmąjį organizmas pašalina per trejetą dienelių (?), antrąjį – per 30...

Ir dar. Limonovo nuomone, Vakarų civilizacija – alkoholinė, greita, agresyvi, nerimastinga, Rytų – hašišinė, aptingusi, rami.

Rytai pramiegoję gerą tūkstantmetį.

Rugsėjo 11-osios išpuoliai JAV (Pasaulio prekybos centro bokštų ir Pentagono bombardavimai) padaryti šiuolaikinių arabų kilmės jaunuolių – Mohamedas Ata ir jo sėbrai mokėsi Vokietijoje, vaikščiojo į diskotekas, ragavo alkoholio. Jie neskendėjo saldžiuose kaljano dūmuose.

Įdomu ir tai, kad Huseino rūmų sandėliuose atrasti didžiuliai viskio rezervai... Allah akbar!

Daugybė pornografinių kasečių – vakarietiškų.

Paranoja

2001-aisiais išleistas „Tarptautinių žodžių žodynas“ ją apibūdina taip – psichikos sutrikimas: liguistas įvykių aiškinimas, pagrįstas vis stiprėjančia kliedesių sistema; kliedesys nebūna aiškiai absurdiškas ir sudaro logišką sistemą, intelektas nesilpnėja, todėl labai primena tikrovę ir gali ilgą laiką klaidinti aplinkinius.

Klausimas: ar su absurdo (tikrovės absurdiškumo) įteisinimu paranoja neužtvindė dalies literatūros, dailės?

S. Dalí, reklamavęs save ir savo metodą kaip paranojinį, tai jau klasika. Kas ginčysis, kad jos nebuvo anksčiau (viduramžiai, romantizmo laikai etc.).

E. Limonovas interpretuoja Dürerio graviūrą: didelė europietiško meno dalis sukurta „baltosios“ metu.

Apokalipsės raiteliai (kryžiuočiai) užkapoja žmogų, rūkantį kaljaną.

Apie Dante ir Petrarcą

„Juodu [...] skiriasi dar tuo, jog antrasis vis dar tebėra mūsų laikų poetų bendrininkas, o pirmasis jau ne. Jis dabar tarsi mokytojas ir upė. Dante vainikavo tuos poezijos laikus, kai visą gyvenimą nušlifuotais akmenėliais būdavo pildomas iš Dievo gautas kontūras. Petrarca pradeda epochą, kai Dievas siunčia vienintelį akmenėlį, o poetas iš jo išridena savo kalną, žuvį ar debesį. Petrarca globoja žmones, kurie neturi nieko, išskyrus pačius save ir žodį, vedantį nežinia kur – galbūt pas save, galbūt pas Dievą ar Laurą. O Laura galbūt nėra tai, kuo manėme ją esant.“

J. Mikolajewski, „Petrarcos revoliucija“

Apie priežastis liūdėti


1. Viskas yra skausminga, viskas baigiasi mirtimi.
2. Džiaugsmo mirksniai yra trumpi.
3. Nuoseklus mąstymas ir patirtis atveda į rezignaciją.
4. Ramus liūdesys liudija skaidrų protą ir susitaikymą.

Apie gražuoles

Gražios moterys skirtos vyrams, kurie neturi vaizduotės.

Tegul kiti gyvena su savo gražuolėmis, o aš pasilieku su savo baidykle...

(Iš kur čia?)

Lapkričio 6, šeštadienis

Ūkininkas iš Raseinių apie idėją auginti ėriukus ir skraidinti juos musulmonams į Jordaniją:

– Jau geriau su kryžiuočiais susidėsiu...

Skrajoja žmonės padebesiais, šiferio stogai nuo galvų nuplėšyti...

(Idėja gimusi A. Butkevičiaus ir J. Banevičiaus galvose.)

Samas Hamillas (g. 1943)

Poetas iš Amerikos, šį rudenį viešėjęs Druskininkuose. Apie J. Brodskį kalbėjo, kad angliški jo eilėraščiai (vertimai į anglų) neturėję jokio poveikio JAV, kadangi juose labiau buvo paisoma rusų kalbos ir poezijos struktūrų. Tuo tarpu Cz. Miłoszo poezija yra padariusi ir daro didelę įtaką. Apie A. Ginsbergą: geros tebuvo trys pirmosios knygos, pradedant nuo „Howl“ – „Kauksmas“ (1956). Vėliau jis beveik nieko reikšmingesnio neparašė, labai pamėgo visokius poezijos festivalius – per juos ir išpopuliarėjo...

Apie nedėkingumą

Vienas senstantis kolega apkaltino mūsų bendrapiliečius nedėkingumu... Prisiminiau daugelį gerų darbų, kuriuos jam padarė žmonės, ir – nesupratau to priekaišto.

Aišku, kad žmogus pats savęs nepažįsta. Ir – nenori pažinti.

Nustebau, kad senstantis Napoleonas irgi labiausiai priekaištavo „dėl žmonių nedėkingumo“. Tai mane visai pribloškė. Kai atsitokėjau, pamaniau, kad tuo žmones kaltino ir Hitleris, ir Stalinas.

Visi diktatoriai, sadistai ir mazochistai.

Reikalauti dėkingumo, mano galva, išvis nelabai geras bruožas. Geri darbai yra (privalo likti) anoniminiai.

Žinoma, Napoleonas tikėjo savo „dieviška misija“, laisvę nešė „ant durtuvų“.

Ar jam turėjo būti dėkinga suniokota Europa?

Geradarystės košmaras: jeigu ką nors kam nors gero padarei, tylėk, užmiršk, pasišaipyk iš savęs.

Betgi išrinktieji pasižymi savidieva. Bėkite nuo dievų moralumo.

Senosios patarlės

Amžius stipruolį kupron suvaro, o gudruolį – kvailu padaro.

Į kovą su kurmiais!

A., gyvenęs kitapus sodo, andai pusę vasaros praleisdavo su kurmiais kariaudamas. Nors galą gauk! Ir sugrūstus stiklus į žemę kasė, ir plastikinių butelių kaklus (nuopjovas – kad vėjai švilpautų), ir dyzeliną pylė... Niekas negelbsti. Rausia ir rausia. Malūnėlį įtaisė, kad ūžtų. Kur tau! Seną akumuliatorių gale sodo pastatė ir silpną srovę, laidus išvedžiojęs po žeme, leido.

Niekas negelbsti. Viena bobutytė patarė dilgėlių mirkalą pilt (pusę kamaros užėmė puodai, kur dilgėlės rūgo...), „raudonąsias balandras“ sodinti.

Galop ta pati bobutytė labai užsirūstino ant savo šunėko. Reksis buvo vardu. Paėmė ir nubaudė tą Reksį – parišo jį už sodybos, kurmių išrausinėtam lauke. Ką Reksis darys? Nuobodu, ėmėsi kurmių takus kapstinėt. Bekapstinėdamas gal bus kuriam sprandą nusukęs... Žinios po žeme irgi greit sklinda, – dingo kurmiai iš visos apylinkės.

Nei to dilgių raugo, nei tų balandrų, nei tos elektros ar kokio nuodo reikėjo.

Reksis! Netyčia. Nubaustas viską sutvarkė.

Robertas Verba (1932–1994)

Gyvą aš jį menkai pažinojau (labiau gal jo pusbrolį Algirdą!). Dabar skaitau ir stebiuosi – jo pokalbiu su Kastyčiu Mačiūnu. Kiek daug dalykų buvo perpratęs. Pavyzdžiui, kur perpasakoja (jam įstrigusį) Chaplino testamentinį laišką dukrai:

„Bet kur būdama, kokia tu bebūtum žvaigždė [...], jeigu kur pamatysi gatvėj muzikantus grojant [...], sustok, paklausyk ir kiek gali, tiek palik pinigų, ir nusižemink jiems, nusilenk. [...] Tai tu nepaniekink vien dėl to, kad tave gyvenimas išmetė į garbę. Nes jie yra tikrai gabesni už tave, nes jie yra per daug trapūs, per daug sąžiningi. Kad prasimuštum į garbę, taigi reikia labai brutaliam būti. Labai daug dalykų reikia specialiai daryti, nenatūraliai, o tikras menininkas yra natūralus.“

(„Š. A.“, 2004.XI.6)

91 metų močiutė iš Linkuvos:

– Žinau, kas gedulinga manęs laukia, bet kas jau bus, tas bus.

Gyvenimo druska

Filosofas Diltheyus pačią filosofiją vadino intelektualiomis gyvenimo nuosėdomis. T. y. tam tikra išminties druska, perlais. Tautų, ilgai neturėjusių rašto, rašytinės tradicijos, filosofija tokiu atveju turėtume vadinti patarles, priežodžius, palyginimus, pastebėjimus.

Išminties perlai. Tiesą sakant, kodėl gi ne?

Lapkričio 7, sekmadienis

Bohumilas Hrabalas

Reto humoro čekų rašytojas, ne per seniai pasimiręs. Vienu metu buvo užsimojęs sudaryti apsakymų antologiją. Parašė ir pratarmę.

– Rinkau visokius rašytojus, be abejo, prašiau ir Havelą. Bet ką padarysi – visados, kai tau prireikia pono Havelo, jo negali rasti namuose. Su žmogumi, nuolatos sėdinčiu kalėjime, be abejo, nieko negali susitarti.

Iš naiviųjų klausimų

Apie tai, kad egzistuoja begalybė, žinome iš matematikos. Pascalio klausimas buvo:

– Tačiau ar tasai paskutinysis skaičius, kurį galime skaityti, yra lyginis ar nelyginis?

To mes negalime pasakyti...

Ar begalybės galima „atsirėžti“? Be abejo. Mes esame toksai jos gabalas.

Ar galima ją pjauti per pusę? Ir t. t.

E. Lévino vartojamas terminas „vertikalioji begalybė“ egzistuoja šalia anosios – horizontaliosios. Ją Lévinas atranda atsakomybėje, nepavaldžioje jokiam apskaičiuojamam laikui. Esu atsakingas dabar – ir mano atsakomybė neturi ribų.

Paulis Valéry

„Buvau pašauktas į praamžiną praeitį“, un jadis jamais assez jadis.

P. S. Pasaulis kaip amžinybės įsiveržimas į laiką, istorija ir žmogus (kiekvienas) – taip pat. Dėl to esame šitam santykyje, apibrėžiančiame mus.

Horacijaus posakis „Skink dieną“ gali būti pratęstas: „Taip nusiskinsi ir amžinybės dalelę“ (arba visą?).

Tai, kas keičia iš esmės

Giliai tikinčiam žmogui visai nekyla klausimas, ar Dievas yra. Didieji išminčiai ir pranašai niekad to nesakė. Jiems tatai visai nesvarbu.

Tai paradoksas.

Dievo reikšmė žmogaus patyrimui yra svarbesnė negu Jo buvimas.

Theo de Boerus (olandų filosofas, g. 1932) apie Pascalį: „Pascalio veikaluose randame tokią pastabą: nueik kada į bažnyčią, pasišlakstyk švęstu vandeniu, persižegnok, ir nė nepajusi, kad jau tiki. Protestantai niekados nesumanė, ką su tokiu pasažu daryti, todėl verčiau jį pamiršo.“

Rodino „Mąstytojas“

Perskaičiau, kad pirminis skulptūros pavadinimas turėjo būti „Poetas“, bet žodžiai iškalti ant postamento, anot G. Benno, tinka ir tam, ir tam.

– Titanas, nugrimzdęs į skausmingą sapną.

Dabar irgi dažnai pakalbame apie kūrybą kaip sapną. Deja, akcentas čia yra – „skausmingas...“

Sapne ir laimė, ir skausmas pasiekia savo intensyvumo viršūnes.

F. Nietzsche apie filosofus

„Jiems neateina į pagalbą jokia mada ir nieko nepalengvina. Per neaprėpiamus laiko tyrus vienas gigantas kažką sušunka kitam ir taip, netrikdomas pažemėje straksinčios triukšmingos ir padykusios nykštukijos, didžiųjų dvasių pokalbis tęsiasi“ („Filosofija tragiškuoju senovės graikų laikotarpiu“).

(Prisiminiau graiką, filosofijos profesorių, gyvenantį Vokietijoje. Vakarieniavome Dortmunde, ir jis padarė man didelį įspūdį tiesiog savo laikysena, išvaizda – rimtimi.

Be abejo, emigrantas, be abejo, nelaimingas. Kam reikalingas turistų nusiaubtoj tėvynėj?)

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 25 iš 25 
14:50:57 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba