ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-02-03 nr. 831

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Turinys (21) • VIKTOR E. FRANKL. Ką sako psichiatras apie moderniąją literatūrą?* (7) • LAIMANTAS JONUŠYS. Garsiausias pramanytas lietuvis-js-. Sekmadienio postilėDAINIUS RAZAUSKAS. Pasakėčia apie lapę ir spąstus (1) • JĀNIS KALVE. Šamas SeimeAtominis variantas (1) • SIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardų II (1) • AIDA DIRSĖ. Psichoanalitiniai arimai: Valentinas AntanavičiusMANTAS ČIŽAS . Eilės (1) • Trumpoji vokiečių prozaRENATA ŠERELYTĖ. Pasaulis po mėnuliu (1) • REDA GRIŠKAITĖ. Konstantinas Tiškevičius ir Neris, arba Kelionė ir Knyga (2) • RIMANTAS ŽILEVIČIUS. Valio! Pirmaujame! (39) • ANDRIUS ŠIUŠA. Pamokymai visiems ir visomsLAIŠKAI (467) •

Trumpoji vokiečių proza

[skaityti komentarus]

MARIE LUISE KASCHNITZ

Grasinamas laiškas

Kasdien jis paskubomis peržiūri paštą, ar negavo grasinamo laiško, kurio jau seniai laukia. Jis nežino, kokiame popieriuje šis laiškas bus parašytas, kokio formato, galbūt pailgas, galbūt rausvas. Gali būti, kad jis bus įdėtas į paprastą verslo pašto voką, žalsvą, su langeliu, tačiau tai mažai tikėtina, juk laiškas bus grynai asmeniškas. Kas bus jame parašyta, jis, aišku, irgi nežino. Juk yra tiek daug priežasčių, dėl kurių būtų galima jį nubausti – dėl tingumo, dėl bailumo, pirmiausia dėl šito. Galbūt visiškai tuščiame popieriaus lape bus parašytas tik klaustukas (jis sukėlė abejonių) arba šauktukas (dėmesio, dėmesio) arba padėtas paprasčiausias taškas.

1972


PETER HANDKE

Pastabos apie baimę

„Tu nuolat vis bijai, bijai, bijai“, – vakar man pareiškė vaikas, ganėtinai atsainiai.

... Kada aš, tiesą sakant, nebijau? Gana dažnai, dažniausiai; tačiau kai paskui apima baimė, vėl sugrįžta jausmas, kad dabar tapau kaip visi, kad dabar pradedu gyventi. Kai nebijau, jaučiuosi arba bukaprotis, arba toks laimingas, kad, apžavėtas tos laimės, kiekvieną pakeliui sutiktą kalvelę laikau savo laimės kliūtimi. Dar neišmokau suvokti laimę protu ir atsižvelgti į kitų nuomonę. Itin retai patiriu protu suvoktą laimę, kuri nepriklausytų nuo mane supančio pasaulio, o būtent jam atsivertų. Trokštu kaip tik tokios egzistencijos; tačiau jos trokšdamas vietoj siautulingos laimės vėl išgąstingai pajuntu ūmių bei agresyvių tokių pačių laimės ištroškėlių kėslus ir todėl renkuosi akis atveriančią baimę. Tad ko gi aš bijau? Į šį klausimą atsakyti nesugebu. Paprasčiausiai bijau. Bijau taip, kaip svajoju, kaip kartais kenčiu nuo galvos skausmo, kaip kartais aplanko prisiminimai. Visos tos smulkmenos tik sustiprina manąjį išgąstį. Šitokią baimę, apimančią be jokios priežasties, graikai vadindavo šiurpia panika. Taip, jei aš bijau, pasiduodu panikai, tokiai ramiai, juslingai, tyliai panikai, tarytum Walto Disneyaus iš baimės sustingęs Bembis, tarytum... tarytum dar kas nors kičinio; ir lyg panikai pasidavęs Bembis susinervinu dėl savo baimės. Tad kas turi atverti akis? Manau, ne manoji baimė, o savijauta jai praėjus. Tada, kaip ir visi, pajuntu protu suvoktą laimę: egzistencinį jaudulį, suvokiu, kad egzistuoja ir kiti žmonės, tai stiprus, visuotinis, socialus jausmas. Būtent todėl negaliu sau leisti susinervinti dėl savo baimės ir todėl apie ją rašau, ir todėl gyvenu, kad apie ją rašyčiau. O mirties baimė? Montaigne’is savo „Esė“ klausė: „Ar verta taip ilgai baimintis dėl tokios trumpos akimirkos?“ O taip, taip. Tad kodėl vaikas taip atsainiai kalbėjo? O, apie savo baimes galėčiau pripasakoti tiek daug dalykų, kad net šis vaikas galop imtų kvatotis.

1974


FRANZ HOHLER

Granito luitas kine

Granito luitas iš miesto parko ilgai taupė pinigus ir už juos ketino nueiti į kiną, nes buvo girdėjęs apie linksmą filmą „Dviejų tetulių nuotykiai“. Tad patraukė prie kasos ir pareikalavo penkių vietų. Kasininkė iš pradžių nenorėjo parduoti, bet granito luitas tik ištarė „oho“ ir tuoj pat gavo bilietus. Jis užsiėmė pirmąją eilę, nes pamiršo akinius. Granito luitui įsitaisius penkiose savo vietose, visi ranktūriai iškart nulūžo ir prasidėjo filmų anonsai. Granito luitas susidomėjęs spoksojo, o per pertrauką užsisakė dešimt porcijų ledų ir juos tučtuojau surijo. Ėmė rodyti filmą, ir granito luitas liko baisiai sužavėtas. Kadangi nebuvo pratęs prie humoro, juokėsi iš kiekvieno mažmožio, pavyzdžiui, kai viena tetulė kreipėsi į kitą: „Na, sena griuvena?“ Jis pliaukšėjo sau per šlaunis ir taip kvatojo, kad drebėjo visa kino salė, o žmonės plūstelėjo laukan pro atsarginį išėjimą. Kai tetulė tvojo skėčiu per galvą kitai, granito luitas nebeišlaikė. Staugdamas pašoko iš vietos ir gremėzdiškai dribtelėjo ant minkštakrėslių, kad šie iškart sulūžo. Negana to, jis pralaužė kino salės grindis ir įkrito į rūsį, tad nebegalėjo pažiūrėti filmo iki galo. Kino teatrą tuojau pat uždarė, o granito luitą sunkvežimiu nugabeno atgal į parką.

Dabar iš jo nebesijuokia visos varnos, kai jis prisimena tetulių istoriją ir krizendamas pasakoja, kaip jos viena kitai ištardavo: „Na, sena griuvena.“

1974


URS WIDMER

Knygų prekeivis!

Tu pasilypėji ant kėdės ir karstaisi kopėčiomis, kad į savo klientų rankas atiduotum mūsų kūrinius. Tavo biure kabo plakatas, kuriame pavaizduota, kaip neturi elgtis knygų prekeivis – lyg futbolininkas, negalintis prarasti kamuolio. Deja, tu sustingsti vos išvydęs kamuolį, knygų prekeivi! Esi įsimylėjęs savo kėdes ir kopėčias. Prisėdi ir skaitinėji palengva gelstančius mūsų kūrybinius debiutus. Norėtume tau parašyti knygą, kurios beveik niekas, visiškai niekas nepirktų, ir tu visą gyvenimą galėtum ją laikyti sandėlyje. Kas savaitę tave aplankytume, atsineštume degtinės, tu užplikytum arbatos ir imtum pasakoti, kaip sykį, 1933-iaisiais, ketinai parašyti knygą, kuri iškart pakeistų visą pasaulį.

1977


THOMAS BERNHARD

Gailestingas

Mūsų kaimynystėje gyvenanti sena ponia kartą parodė per daug gailesčio. Priglaudė, jos žodžiais tariant, vargšelį turką, kuris iš pradžių atrodė dėkingas, kad nebereikia merdėti vienoje iš nugriauti pasmerktų lūšnų, o senosios ponios dėka gali gyventi jos name, apsuptame didžiulio sodo. Pas senąją ponią jis įsidarbino sodininku, o ši jį ne tik rengė naujais rūbais, bet ir pamažu ėmė tiesiog lepinti. Vieną gražią dieną turkas pasirodė policijos komisariate ir pareiškė nužudęs senąją ponią, priglaudusią jį iš gailesčio. Pasmaugta, kaip nustatė teismo komisija per nusikaltimo vietos apžiūrą. Atliekant tardymą paklaustas, kodėl nužudė, tai yra pasmaugė senąją ponią, jis atsakė: iš gailesčio.

1978


FRANZ HOHLER

Trys stebėtojai

Kartą trys draugai nusprendė nuo šiol vis ką nors stebėti.

– Stebėsiu elnius, – pasakė pirmasis, – kaip jie prašuoliuoja, kaip ėda, kaip tarpusavy bendrauja.

Antrasis tarė:

– Noriu stebėti žvaigždes. Kaip jos keičiasi, kaip sužiba ir gęsta, kaip skrieja aplink kitas žvaigždes.

– O aš, – pareiškė trečiasis, – noriu stebėti namus. Kaip jie stovi, kaip perdažomi, kaip griūva.

Abu pirmieji baisiausiai nustebo ir bandė trečiąjį atkalbėti. Namų, sakė jie, juk negalima stebėti, juk namai griūva labai retai ir apskritai iš to nieko gero neišeis. Bet trečiasis laikėsi savo. Taip jie ir išsiskyrė, susitarę, kad vėl susitiks toje pačioje vietoje po dvylikos metų.

Kai po tiekos metų jie vėl pasimatė, abu pirmieji iškart puolė pasakoti, kaip jiems sekėsi. Vienas tapo žinomu elnių tyrinėtoju, kitas – daug vilčių teikiančiu astronomu.

– O tu? – pasiteiravo jie trečiojo, kuris atrodė susenęs. – Ar stebėjai savo namus?

– Taip, – atsakė trečiasis, – visą laiką daugiau nieko ir neveikiau.

– Ar matei nors vieną griūvantį namą? – paklausė anuodu.

– Ne, – atsakė trečiasis, – niekada nepastebėjau griūvančio namo ir nepasiekiau nieko, ko pasiekėte jūs. Ir vis dėlto tiesiog nuostabu, kiek daug visko patyriau.

1979


BETTINA BLUMENBERG

Pokalbis

Džiaugiuosi, kad Jūs užsukote. Ar nenorėtumėte likti su rūbais? Čia tikrai ne itin šilta. Bet man patinka sėdėti vėsiuose kambariuose, tada geriau suprantu, kas mane sušildo. Ypač gera, kai vidun pašviečia saulė. Deja, dabar ir vėl lyja. Ar šią vasarą dar kada nors pragiedrės? Nors, tiesą sakant, lietingas oras daug malonesnis, nes neatitraukia nuo darbų. O lietaus lašai ant stiklo išblukina bjaurų vaizdą pro langą. Gyvenu ne pačiame gražiausiame rajone. Bet prie pat centro. Čia prasideda senamiestis, o turgus iškart už kampo. Dažnai vaikštau turgun, nes jame tik sveikas maistas. Kitų pirkinių visada važiuoju dviračiu. Bent šioks toks kūno grūdinimas, sveika ir plaučiams. Prašom, galite rūkyti. Atnešiu Jums peleninę. Aš gi nerūkau. Mečiau jau seniai. Nebuvo lengva, kartais tikras vargas. Bet dabar jaučiuosi puikiai. Lengviau kvėpuoti. Be to, šiame rajone labai užterštas oras. Upės irgi visiškai užnuodytos. Reiktų džiaugtis, kad jos apskritai teka. Gal norėtumėte ko nors išgerti? Jau turite eiti? Gaila. Buvo malonu, kad užsukote.

1980


GEROLD SPÄTH

Kingas

Esu valkata. Aš čia niekuo dėtas. Žiūrėkis pats! Esu gatvės muzikantas. Tikras gatvių klajoklis. Berberas. Tuaregas. Ir viskas. Čionai nusiridenau lygiai prieš dvylika metų. Nes nejaučiau jokio kaifo. Prisirijau iki soties. Aišku, visi nori sugrįžti. Nori atgal, net jei patys to nepripažįsta. Pastogės, savaime aišku, ėdesio, lovos ir pinigų. Bet visa tai irgi šūdas. Pažįstu visus tikrus valkatas. Aišku, gerai paėsti gausi už popiergalius. Popiergalių turi kunigai ir valdžios. Ir dar visokie bepročiai bei keistuoliai. Laku tik brangvynį ir pietjūrių romą. Lavonų vis daugėja. Lavonai vis dažniau šnibžda gyviesiems. Mums vis sunkiau. Vieną gražią dieną liks tik kalbantys miruoliai. Savaime aišku, mes ir radijo garsai iš nuostabaus kiosko Rummelio aikštėje. Visi šnibžda ir vienas kito negirdi, nes ausis turi tik lavonai ir, savaime aišku, mes. Šnabždesiai vis tyla. Tylėti irgi neblogai. Galiu ir mąstyti. Štai ką nors tau ištarsiu ir taps tylu. Ištarčiau, jei tyla priklausytų nuo žmogaus. Bet dabar esu nusilakęs. Žmogus plieniniu balsu. Mano vardas Kingas, pirmoji K – kaip karas. Gyventi siaubinga, bet nieko daugiau nebelieka. All men are dying. Esu penkiasdešimt vienų ir jau dvylika metų praplikęs. Ir nenoriu žinoti, kas tu esi.

1980


HANS JOACHIM SCHÄDLICH

Ankstyvą vakarą

Ankstyvą vasario dvidešimt aštuntosios vakarą jaunas komivojažierius Zaleris įžengė į mažą Švabišhalės, miestuko netoli Štutgarto, geležinkelio stoties laukiamąjį.

Oras tuo metu buvo šaltas, tad Zalerį maloniai nuteikė mažos salės šviesa ir šiluma. Ant akmeninių grindų palei krosnį drybsojo žmogus. Zaleris apsimetė nepastebįs miegančiojo. Apžiūrėjo eismo tvarkaraštį, susirado traukinio, kuriuo pateks į Štutgartą, išvykimo laiką, žvilgtelėjo į laikrodį virš durų ir vogčiomis dirstelėjo į žmogų. Atkreipė dėmesį, kad žmogus apsimeta jo nepastebįs.

Zaleris prisėdo. Akies krašteliu dėbtelėjo į kairėje snūduriuojantį vyriškį.

Iki jo traukinio atvykimo liko dar septynios, o iki išvykimo aštuonios minutės. Zaleris išskaičiavo dvi minutes keliui iki perono. Šešias minutes galiu pasiilsėti, ištarė sau.

Žmogus neištarė nieko.

Zaleris matė sruogomis susivijusius, susivėlusius žmogaus plaukus, parudavusią nuo purvo veido odą, retą barzdelę, dėmėtą striukę su išplėštomis sagomis, pajuodusias nuo purvo rankas, išteptas kelnes, šlapius pusbačius.

Nieko per daug nesitikėdamas, Zaleris ištarė: per šalta ant akmeninių grindų.

Žmogus pramerkė akis, ištarė: norėjau pastovėti prie ugnies, bet kojos, tos niekšės, manęs nebenulaiko. Sudribau. Mano kojoms galas. Žaizda. Žaizdos sulig mano delnu.

Ant suolo jums būtų geriau, ištarė Zaleris, rodydamas į vietą šalia savęs.

Bet kaip ją pasiekti, ištarė žmogus.

Galėčiau jums padėti, ištarė Zaleris.

Bet jūs manęs nepakelsite, ištarė žmogus.

Ne, ištarė Zaleris.

Švabišhalėje išprašiau šiek tiek išmaldos, ištarė žmogus. Bet nedaug. Žmonės dievobaimingi ir šykštūs.

Kur norite keliauti, ištarė Zaleris.

Kur noriu, ištarė žmogus. Kur man norėti. Aš esu čia.

Jūs negalite čia pasilikti, ištarė Zaleris.

Kaip iš čia pasijudinti? Vienam man nepavyks. Nepadės nei Dievas, nei farai. Net jei triskart šūktelsiu, Jėzau mano gailestingas.

Jums reikia gydytojo, ištarė Zaleris.

Kalbi kaip mažvaikis. Kaip Jonelis kvailelis, ištarė žmogus. Ar sumokėsi gydytojui?

Ne, ištarė Zaleris. Greitajai.

Jau buvo, ištarė žmogus. Patyliukais išvadino mane apgailėtinu suskretėliu.

Jums reikia į ligoninę, ištarė Zaleris.

Kur? – ištarė žmogus.

Štutgarte, ištarė Zaleris.

Bravo! – ištarė žmogus. Ir dar midaus statinę. Aš neprišliaušiu prie tavo suolo, gydytojas dėl manęs nė piršto nepajudins, farai išgrūs iš stoties, o gailestingas Dievas šventai ant manęs nusišvilps. Nee, aš tikiu tik savomis pasakomis.

Zaleris nutilo.

Atvyko Štutgarto traukinys, Zaleris pakilo, ištarė: iki pasimatymo! – ir išėjo į peroną.

Žmogus ištarė: jis man irgi nepadės.

1985


Iš: Kurzproza der Gegenwart. Ausgewält und eingeleitet von Gertrud Schänzlin. Stuttgart: Ernst Klett Verlag GmbH, 1991

Vertė Darius Pocevičius

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 25 iš 25 
14:50:56 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba