ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-02-03 nr. 831

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Turinys (21) • VIKTOR E. FRANKL. Ką sako psichiatras apie moderniąją literatūrą?* (7) • LAIMANTAS JONUŠYS. Garsiausias pramanytas lietuvis-js-. Sekmadienio postilėDAINIUS RAZAUSKAS. Pasakėčia apie lapę ir spąstus (1) • JĀNIS KALVE. Šamas SeimeAtominis variantas (1) • SIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardų II (1) • AIDA DIRSĖ. Psichoanalitiniai arimai: Valentinas AntanavičiusMANTAS ČIŽAS . Eilės (1) • Trumpoji vokiečių prozaRENATA ŠERELYTĖ. Pasaulis po mėnuliu (1) • REDA GRIŠKAITĖ. Konstantinas Tiškevičius ir Neris, arba Kelionė ir Knyga (2) • RIMANTAS ŽILEVIČIUS. Valio! Pirmaujame! (39) • ANDRIUS ŠIUŠA. Pamokymai visiems ir visomsLAIŠKAI (467) •

Garsiausias pramanytas lietuvis

LAIMANTAS JONUŠYS

[skaityti komentarus]

Yra knygų, kurioms skaityti gaila gaišti laiką, bet apie jas pasiskaityti įdomu. Apie neseniai išleistą amerikiečio Thomo Harriso romaną ir ypač jo lietuviškąją plotmę mūsų spaudoje jau plačiai rašyta. Pavadinimas „Hannibal Rising“ gražiai išverstas „Lietuvos ryte“ (2006.XII.23) – „Hanibalo aušra“, bet lietuviškai knyga ir filmas, matyt, pasirodys su pavadinimu „Hanibalas: Pradžia“, nes būtent taip pristatoma „Veide“ (I.25), kur žodis suteiktas ir knygos vertėjai į lietuvių kalbą. (Dar apie pavadinimus – garsiausia Harriso knyga lietuviškai išleista adekvačiu pavadinimu „Ėriukų tylėjimas“, tad nesuprantu, kam reikia vėl ištraukti tuos „avinėlius“.)

Turbūt jokio kito šiandieninio pasaulinio garso autoriaus romane nėra skirta tiek daug vietos (kad ir atsitiktinės) Lietuvai bei lietuviams kaip šiame (Franzeno „Pataisose“ Lietuvoje vyksta tik trumpas epizodas), o kanibalą Hanibalą turbūt galima laikyti garsiausiu pramanytu lietuviu. Minėtuose straipsniuose daugiausia dėmesio skirta lietuviškoms realijoms atspindėti – juk, kaip jau paaiškėjo ankstesniame romane „Hanibalas“, šis žmogėdra yra lietuvių kilmės. Naujojoje knygoje vaizduojami tragiški jo vaikystės išgyvenimai nacių okupuotoje Lietuvoje ir šios traumos sukeltas žiauraus keršto kelias pokario Prancūzijoje bei kitur.

Britanijos ir Amerikos recenzentams, žinoma, labiau rūpi ne lietuviški motyvai, o pačios knygos lygis ir vertė. „Lietuvos ryte“ cituojamos britų spaudos liaupsės, matyt, nurašytos nuo pačių leidėjų reklaminės medžiagos. Apie tokio garsaus autoriaus romaną spaudoje būna visokių pasisakymų – ne tik konkrečių recenzijų, skelbiamų literatūriniuose puslapiuose. Todėl tuose pačiuose laikraščiuose („Observer“, „Times“, „Guardian“) ir kitur minėtųjų liaupsių neradau, o radau kitokius, daugiausia visiškai neigiamus vertinimus.

Dabar man „Šiaurės Atėnų“ skaitytojai galėtų tarti: ką čia dar aiškinti – vulgarus pramoginis trileris su kruvinais žiaurumais, kokie gali būti vertinimai? Bet reikėtų diferencijuoti kriterijus – niekas neketina lyginti Thomo Harriso knygų su aukštosios literatūros kūriniais, bet su geros kokybės, gerą pramogą teikiančiais trileriais – taip. Britų romanistas ir intelektualus publicistas Philipas Hensheris žurnale „Spectator“ apibendrino: „Harriso romanai visada buvo pagirtinai blogo skonio, pirmą kartą jis parašė nepagirtinai neskoningą.“

Daugumos recenzentų nuomone, pirmieji du Harriso romanai apie Hanibalą Lekterį – „Raudonasis drakonas“ ir „Ėriukų tylėjimas“ (išleisti dar XX a. devintame dešimtmetyje) – savo užmojo ir žanro ribose buvo įspūdingi kūriniai, trečiasis, „Hanibalas“, jau prastesnis, o paskutinis visai netikęs. „Times“ literatūros skyriaus redaktorė Erica Wagner rašė apie „puikius ankstyvuosius Thomo Harriso kūrinius“: „Raudonasis drakonas“ – tokia knyga, su kuria eidamas (kaip man sakė Nickas Hornby) atsitrenki į žibinto stulpą. Tą patį galima pasakyti apie „Ėriukų tylėjimą“, bet jau kur kas sunkiau taip įvertinti „Hanibalą“.“ O romano „Hanibalas: Pradžia“ veikėjams recenzentė randa tik tokius žodžius: „Hanibalas, ponia Murasaki, policijos inspektorius Popilas – tai veikiau karikatūros, o ne charakteriai, bet tai nebūtų problema, jeigu nežinotum, kad kadaise Thomas Harrisas sugebėjo rašyti daug geriau.“ „New York Times“ recenzentė, „Raudonąjį drakoną“ ir „Ėriukų tylėjimą“ pavadinusi „topinėmis“ (top-notch) knygomis, toliau teigia: „Skaitytojas, pradėjęs [skaityti Harrisą] nuo šios naujos knygos, nė nenutuoks, kodėl tos ankstesnės taip gerai įvertintos.“ O vienas žinomiausių šiandieninių amerikiečių literatūros kritikų, „Washington Post“ dirbantis Michaelas Dirda, apie knygos autorių pasakė: „Man gaila, kad jis nesiliovė rašęs apie Lekterį po „Ėriukų tylėjimo“.“

Kai kuriems recenzentams atrodo nevykęs pats sumanymas: „Lekteris dabar paaiškinamas kaip pirminės traumos auka ir nebedaro įspūdžio kaip absoliutaus blogio įsikūnijimas“, – teigiama „Guardian“ recenzijoje, o „Observer“ pareikšta tokia nuomonė: „Lekteris buvo lyginamas su Miltono Liuciferiu ir Goethės Mefistofeliu. Bet čia, pasibaigus romanui, jis panašesnis į Drakulą, kuris, išlindęs iš Rytų Europos miškų, neša savo blogį nieko neįtariantiems Vakarams.“

Minėtasis Hensheris, numojęs ranka į romane vaizduojamus žiaurumus, teigia: „Iš visų šitų baisybių didžiausia yra Harriso proza. Matyt, kažkas jam drožė protą. Tiesią šviesią „Ėriukų tylėjimo“ įtaigą čia išstūmė visi įmanomi siaubingiausi pseudomeniško romano triukai.“ Tarp šių triukų „Observer“ straipsnyje minimi tokie „absurdiški elementai“ kaip antai: „Lekteris ir ponia Murasaki šnekučiuojasi skambant japoniškai liutnios muzikai.“

Šią knygą verčianti Alvyda Stepavičiūtė (jauna gabi vertėja) romano lietuvišką foną „Veide“ apibūdino taip: „Nekyla nė menkiausios abejonės, kad autorius pasirinko Lietuvą tik kaip pavadinimą – tolimą ir menkai žinomą kraštą, kurio nepažįsta nė jis pats, tačiau tikisi, kad skaitytojai išmano dar mažiau.“

Hensheris paminėjo tokias keistenybes: Hanibalo sesutė pavadinta rusišku berniuko vardu Miša, o Lietuvos daržuose auga baklažanai. Bet jis taip pat atkreipė dėmesį į panašius autoriaus liapsusus su Prancūzijos ir Škotijos realijomis. Vis dėlto, Hensherio nuomone, „visa tai būtų galima atleisti, jeigu jis savo neabejotiną talentą būtų pritaikęs rašydamas nesąmones apie kokčiai įmantrias žmogžudystes. Tą jis puikiai sugeba. Tik jau visai nepajėgus imtis tikro didelio karo baisybių arba psichologinių realijų.“

Bet mes, lietuviai, nenusivilkime. Tai citatos iš spaudos, kurios literatūros vertinimų kartelė pakylėta. Amerikoje romanas jau tapo bestseleriu, filmas turbūt irgi bus populiarus. Manau, kad Lietuvos įvaizdžio ir turizmo tikslams toks personažas tinka ne blogiau kaip rumunų Drakula (apie turistų viliojimo planus rašoma ten pat „Veide“). Čia neturime ko skųstis – galų gale toks istorinis netikslumas, kad didinga lietuvių aristokratų giminė XX a. pirmoje pusėje gyvena Vilniaus krašte lyg ir nesulenkėjusi, yra nepelnytas komplimentas mūsų tautiškumo istorijai.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 25 iš 25 
14:50:56 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba