ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-02-03 nr. 831

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Turinys (21) • VIKTOR E. FRANKL. Ką sako psichiatras apie moderniąją literatūrą?* (7) • LAIMANTAS JONUŠYS. Garsiausias pramanytas lietuvis-js-. Sekmadienio postilėDAINIUS RAZAUSKAS. Pasakėčia apie lapę ir spąstus (1) • JĀNIS KALVE. Šamas SeimeAtominis variantas (1) • SIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardų II (1) • AIDA DIRSĖ. Psichoanalitiniai arimai: Valentinas AntanavičiusMANTAS ČIŽAS . Eilės (1) • Trumpoji vokiečių prozaRENATA ŠERELYTĖ. Pasaulis po mėnuliu (1) • REDA GRIŠKAITĖ. Konstantinas Tiškevičius ir Neris, arba Kelionė ir Knyga (2) • RIMANTAS ŽILEVIČIUS. Valio! Pirmaujame! (39) • ANDRIUS ŠIUŠA. Pamokymai visiems ir visomsLAIŠKAI (467) •

Ką sako psichiatras apie moderniąją literatūrą?*

VIKTOR E. FRANKL

[skaityti komentarus]

iliustracija
Skaitytojas. 1980–1990
Samuel Bak

Pakviestas skaityti pranešimo šioje konferencijoje, iš pradžių labai priešinausi. Tiek daug šiuolaikinės literatūros atstovų mėgėjiškai kapstosi po psichiatriją, – tiesa, perdėm pasenusią jos atmainą, – kad nenorėjau gausinti diletantų būrio, kaip psichiatras kišdamasis į šiuolaikinę literatūrą.

Antra vertus, anaiptol neakivaizdu, ar psichiatrija apskritai turi teisę reikšti savo požiūrį šioje srityje. Nesileiskite įtikinami, kad psichiatrija pajėgi išspręsti visas problemas. Antai mes, psichiatrai, iki šiol nežinome, kokia tikroji šizofrenijos priežastis, juolab nenutuokiame, kaip šią ligą gydyti. Mes, psichiatrai, nesame nei visažiniai, nei visagaliai; vienintelis dieviškasis atributas, kurį mums galima priskirti, – tai mūsų visur esamybė: psichiatrą pamatysi kiekviename simpoziume, išgirsi per kiekvieną diskusiją, sutiksi net šioje konferencijoje...

Vis dėlto manau, – ir dabar jau kalbu rimtai, – kad pagaliau reikėtų liautis pervertinti psichiatriją, liautis stabmeldiškai ją garbinti, priešingai, reikėtų ją sužmoginti. Pradžioje turėtume nustoti vertę į vieną katilą tai, ką žmogus turi žmogiška ir ką liguista. Kitaip tariant, diagnozuojant reikėtų skirti liguistą psichikos būseną nuo kritinės dvasinės būsenos, būtent dvasinio prislėgtumo, kurį žmogui sukelia neviltis dėl tariamai beprasmės jo būties, – o kas drįstų neigti, kad tai – mėgstamiausia šiuolaikinės literatūros tema?

Sigmundas Freudas kartą laiške princesei Bonaparte parašė: „Tą akimirką, kai pradedi klausinėti apie gyvenimo prasmę ir vertę, jau sergi; tik prisipažinai, kad turi nepatenkinto libido perteklių.“ Na, aš asmeniškai tikiu, kad tokiu atveju paliudiji vienintelį faktą – būtent tai, kad iš tiesų esi žmogus. Juk nė vienam kitam gyvūnui niekada nekilo klausimas apie jo būties prasmę. Net ir nė vienai iš pilkųjų Konrado Lorenzo žąsų. Tačiau žmogų šis klausimas kamuoja. Ir tai anaiptol nėra neurozės simptomas, priešingai, tai vienas iš žmogaus laimėjimų, – prie pastarųjų priklauso geba ne tik klausti apie gyvenimo prasmę, bet ir abejoti šia prasme.

Tačiau net ir tuo atveju, kai literatūros kūrinio autorius išties yra ligonis, – gal net kamuojamas psichozės, ne neurozės, – ar tai bent kiek paneigia jo kūrinio vertę ir tiesą? Aš taip nemanau. Dukart du yra keturi, net jei tai teigia šizofrenikas. Esu įsitikinęs, kad Hölderlino poezijai ir Nietzschės tiesai nė kiek nekenkia pirmojo šizofrenija, antrojo smegenų paralyžius. Priešingai, esu tikras, kad Hölderlino ir Nietzschės kūriniai tebebus skaitomi ir tada, kai vardai psichiatrų, prirašiusių ištisus tomus apie šių „atvejų“ psichozes, bus seniai užmiršti.

Vis dėlto, nors patologija savaime dar nieko nesako prieš kūrinį, lygiai taip pat ji kaip tokia nieko nesako kūrinio naudai. Pasitaiko rašytojų, sergančių psichikos liga, – tačiau niekada nė vienas reikšmingas kūrinys neatsirado dėl psichozės, visada jis sukuriamas tik nepaisant psichozės. Pati liga niekada nebūna kūrybiška.

Pastaruoju metu tapo madinga ne tik vertinti literatūrą psichiatrijos požiūriu, bet ir tyrinėti nesąmoningą psichodinamiką, kuria galbūt grindžiamas literatūros kūrinys. Vadinamoji giluminė psichologija pagrindiniu savo uždaviniu laiko slaptų arba į nesąmoningumo sritį išstumtų motyvacijų demaskavimą. Savaime suprantama, šitaip ji žvelgia ir į literatūrinę produkciją. Tačiau kas atsitinka, kai poeto kūrinys paguldomas ant Prokrusto kušetės, galite įvertinti paskaitę viename Amerikos žurnale paskelbtą recenziją, pristatančią vieno įžymiausių psichoanalitikų dviejų tomų kūrinį apie Goethe: „1538 puslapiuose autorius piešia mums genijų, kuriam būdingi maniakinės depresijos, paranojos ir epilepsijos, homoseksualumo, incesto, vujarizmo, ekshibicionizmo, fetišizmo, impotencijos, narcizmo, įkyriųjų būsenų neurozės, isterijos, didybės manijos ir t. t. požymiai. Regis, autorius apsiriboja vien instinktų dinamika, kurią laiko meno kūrinio pagrindu. Jis nori mus įtikinti, kad Goethės kūryba tėra pregenitalinių fiksacijų rezultatas. Kad jo grumtynės nėra idealo, grožio, kokių nors vertybių siekis, o tik pastangos įveikti priešlaikinį sėklos išsiliejimą.“ Ar per daug pažadėjau? Vis dėlto koks išmintingas buvo pats Freudas, kartą pasakęs, kad cigarą ne visada būtina aiškinti kaip penio simbolį, kartais jis iš tikrųjų gali reikšti tiesiog cigarą.

Tuo tenoriu pasakyti, kad kada nors psichologas turi liautis demaskavęs, – būtent tada, kai susiduria su reiškiniu, kurio toliau neįmanoma demaskuoti tiesiog todėl, kad jis yra tikras. Nesiliovęs demaskuoti psichologas vis dar demaskuoja, tačiau toli gražu ne aną reiškinį, o savo paties nesąmoningą motyvą: nuvertinti, ką žmogus turi žmogiška.

Galima paklausti, kuo šis demaskavimas toks patrauklus. Veikiausiai miesčioniui malonu išgirsti, kad Goethe irgi tebuvo neurotikas, neurotikas kaip tu ir aš, jei leisite taip pasakyti (o tas, kuris šimtu procentų įsitikinęs esąs laisvas nuo neurozės, temeta pirmąjį akmenį). Veikiausiai malonu išgirsti, kad žmogus tėra plika beždžionė, Id, Ego ir Superego mūšio laukas, instinktų žaislas, mokymosi procesų produktas, socialinių-ekonominių sąlygų ir aplinkybių arba vadinamųjų kompleksų auka. Vis dėlto, nepaisant šio plačiai paplitusio determinizmo ir fatalizmo, kartą viena skaitytoja iš Alabamos man parašė: „Vienintelis kompleksas, dėl kurio kenčiu, – tai mintis, kad privalėčiau turėti kompleksų, kurių iš tikrųjų neturiu. Išgyvenau baisią vaikystę, vis dėlto esu įsitikinusi, kad tos baisybės turėjo ir daug teigiamų padarinių.“

Susidaro įspūdis, tarsi demaskavimas, kurį propaguoja redukcionizmas, pasitelkdamas stereotipinį žodelytį „tėra“, daugeliui žmonių teiktų akivaizdžiai mazochistiško džiaugsmo. Negana to, pasak londoniškio psichiatro Briano Goodwino, „žmones maloniai nuteikia įtikinėjimai, kad jie tėra šis ar anas, – panašiai žmonės tiki, kad tikrai veiksmingi vaistai turi būti bjauraus skonio“.

Grįždami prie literatūrinio demaskavimo temos, galime pasakyti: kad ir iš kur redukcionizmas kildintų literatūrinę kūrybą, – iš normalumo ar nenormalumo, sąmoningumo ar nesąmoningumo, – šiandien ją linkstama interpretuoti tiesiog kaip saviraiškos aktą. Mano nuomonė priešinga: bet koks rašymas randasi iš kalbėjimo ir bet koks kalbėjimas savo ruožtu – iš mąstymo. Tačiau nėra mąstymo be to, ką pamąstei, be to, ką kaskart turi omeny, žodžiu, be objekto. Tą patį galima pasakyti apie rašymą ir kalbėjimą, nes ir jais visada ketinama perteikti prasmę. O kol kalba neperteikia prasmės, neperteikia žinios, tol ji net nėra kalba. Anaiptol netiesa, kad „mediumas pats yra žinia“, pasak žinomos knygos pavadinimo. Manau, kad, priešingai, mediumą padaro mediumu tik jo skelbiama žinia.

Šiaip ar taip, kalba nėra vien saviraiškos aktas, kalbant pateikiamas tam tikras turinys. Išskyrus vieną išimtį. Prieš keletą metų man pavyko nustatyti, kad šizofrenija sergančių pacientų kalbos esmę sudaro tai, kad ji jau nesusijusi su objektu, iš tikrųjų tėra jų būsenos išraiška.

Tačiau normalaus žmogaus kalba yra ir lieka susijusi su objektu, ji nukreipia į kažką, esantį anapus jos. Žodžiu, kalbai būdinga transcenduoti save. Šia ypatybe pasižymi ir žmogiška būtis apskritai. Žmogiška būtis visada nukreipta į ką nors, kas savo ruožtu nėra ji pati, – į prasmę, kurią žmogus įgyvendina, ar į kitą žmogišką būtį, kurią jis sutinka.

Šią kertinę žmogaus egzistencijos ypatybę – gebą transcenduoti save – geriausia pailiustruoti akies pavyzdžiu. Ar kada atkreipėte dėmesį į paradoksą, kad akies geba matyti pasaulį priklauso nuo jos negebos matyti save? Kada akis mato save ar dalį savęs? Tik tada, kai serga. Jei mane kamuoja katarakta, matau ją kaip rūką, o jei susergu glaukoma, matau vaivorykštinę drignę aplink šviesos šaltinius. Šiaip ar taip, jei akis bent kiek mato save, regėjimas jau yra sutrikęs. Akis turi sugebėti nematyti savęs. Taip pat ir žmogus. Kuo labiau jis nemato savęs, pamiršta save, atsiduodamas reikalui ar kitam žmogui, tuo labiau jis yra žmogus, tuo labiau realizuoja save. Tik savimaršą lydi jautrumas, tik atsidavimą – kūrybiškumas.

Dėl šio poreikio transcenduoti save žmogus yra būtybė, ieškanti prasmės. Jis iš esmės užvaldytas valios siekti prasmės. Tačiau šiandien jo valia siekti prasmės didžia dalimi pažeista. Į mus, psichiatrus, kreipiasi vis daugiau pacientų, besiskundžiančių beprasmybės jausmu. Beprasmybės jausmas virto šių dienų masine neuroze. Šiandienos žmogus, palyginti su Sigmundo Freudo laikų žmogumi, patiria ne tiek seksualinę, kiek egzistencinę frustraciją. Šiandien jis, palyginti su Alfredo Adlerio laikų žmogumi, kenčia ne tiek dėl nevisavertiškumo, kiek dėl beprasmybės jausmo, kurį lydi tuštumos pojūtis, egzistencinis vakuumas. Jei paklaustumėte manęs, kaip aiškinu tokį beprasmybės jausmo suvešėjimą, galėčiau pasakyti tik tiek: skirtingai nuo gyvūno, instinktas žmogui nebesako, ko jam reikia, skirtingai nuo ankstesnių laikų žmogaus, tradicija jam nesako, ką jis privalo, – galiausiai, regis, jis jau nebežino, ko iš tikrųjų nori. Todėl arba nori tik to, ką daro kiti, – štai jums konformizmas, arba daro tik tai, ko iš jo nori kiti, – štai jums totalitarizmas.

Gal nenuskambės pernelyg lengvabūdiškai, jei pasakysiu, kad beprasmybės jausmas kiek susijęs su pagrindine Jūsų konferencijos tema: kaip tik tie trys taikos dešimtmečiai, padovanoti šiandienos žmogui, suteikė jam prabangą, užuot kovojus už būtį, gryną išlikimą, kelti klausimą apie išgyvenimo tikslą, apie galutinę būties prasmę. Kitaip tariant, kartu su Ernstu Blochu apie šį trisdešimtmetį galime pasakyti: „Žmonės gauna dovanų tuos rūpesčius, kuriuos šiaip patiria tik mirties valandą.“

Kad ir kaip ten būtų, visame pasaulyje dažnėjančių tokių reiškinių kaip agresyvumas, nusikalstamumas, narkotinė priklausomybė ir savižudybė, ypač tarp akademinio jaunimo, priežastis yra beprasmybės jausmas.

Tačiau ir ne vieną šiuolaikinės literatūros æuvre galima aiškinti kaip masinės neurozės simptomą. Kaip tik tais atvejais, kai rašytojas apsiriboja, pasitenkina vien saviraiška, šis „nieko nesakantis“, save patį išreiškiantis literatūrinis ekshibicionizmas atskleidžia tik jo beprasmybės jausmą. Negana to: beprasmybė, absurdiškumas ne tik išreiškiami, bet ir užkeliami ant scenos. Ir tai visiškai suprantama. Juk tikrąją prasmę reikia atrasti, jos negali išrasti. Prasmės neįmanoma padaryti. Jos nepasigaminsi. Tačiau beprasmybę galima padaryti, ir ne vienas rašytojas tuo puikiai naudojasi. Įveiktas beprasmybės jausmo, pasmerktas absoliučiai prasmės tuštumai ir jos užvaldytas, jis metasi į nuotykį, šią prasmės tuštumą mėgindamas užpildyti beprasmybe, absurdiškumu.

Tačiau literatūra turi pasirinkimą. Ji neprivalo būti šiandienos masinės neurozės simptomu, ji gali prisidėti prie terapijos. Mat kaip tik tie žmonės, kurie perėjo nevilties pragarus dėl tariamai beprasmės būties, pašaukti savo kančią kaip auką pateikti kitiems. Pavaizdavę savo neviltį, jie gali padėti skaitytojams, kuriuos irgi kamuoja kančia dėl beprasmio gyvenimo, įveikti jų neviltį; padėti galbūt tik tuo, kad šie pasijus nesą vieni, kitaip tariant, tuo, kad absurdiškumo pojūtis virs solidarumo jausmu. Kai tai įvyksta, alternatyva „simptomas ar terapija“ išnyksta, tada simptomas ir yra terapija.

Žinoma, jei literatūra turi atlikti šią terapinę funkciją, įgyvendinti savo terapinį potencialą, ji privalo atsisakyti sadomazochistiškai mėgautis nihilizmu ir cinizmu. Rašytojas gali sukelti katarsį, atskleisdamas skaitytojui savo beprasmybės jausmą ir šitaip juo pasidalydamas, tačiau būtų labai neatsakinga dar ir ciniškai pamokslauti apie būties beprasmybę. Jei rašytojas neįstengia suteikti žmogui imuniteto nuo nevilties, jis bent jau neturėtų plūktis, stengdamasis užkrėsti jį neviltimi.
___________________
* Pranešimas skaitytas Tarptautinio PEN klubo kvietimu 1975 m. lapkričio 18 d. anglų kalba pavadinimu „A Psychiatrist Looks at Literature“.


Iš: Viktor E. Frankl. Der Mensch vor der Frage nach dem Sinn. München: Piper Verlag, 2006

Vertė Austėja Merkevičiūtė

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


74352. Yra gerų minčių2007-02-05 09:45
Yra gerų minčių, ypač ši: "kai rašytojas apsiriboja, pasitenkina vien saviraiška, šis „nieko nesakantis“, save patį išreiškiantis literatūrinis ekshibicionizmas atskleidžia tik jo beprasmybės jausmą." Labai dažnas reiškinys rašytojų kūryboje - nesugebėjimas atsiplėšti nuo savęs.

74354. Rūta2007-02-05 12:12
perskaičiau su įdomumu.
patiko
"Akis turi sugebėti nematyti savęs. Taip pat ir žmogus. Kuo labiau jis nemato savęs, pamiršta save, atsiduodamas reikalui ar kitam žmogui, tuo labiau jis yra žmogus, tuo labiau realizuoja save. "
ir galvoju-fui, kokia aš egoistė, gi didžiąją dalį gyvenimo tik apie save ir tegalvoju.

74381. Rytas Redakcijai :-) 2007-02-05 21:53
Šiuo straipsniu grįžote prie savo pamirštų ištakų, skleisti vertingas Pasaulio šviesuoliu mintis Lietuvoje. Gal nebeskleikite SG ir SP tipo tamsos, cinizmo.....

74391. Viktor Frankl2007-02-06 04:33
"Ultimately, man should not ask what the meaning of his life is, but rather must recognize that it is he who is asked. In a word, each man is questioned by life; and he can only answer to life by answering for his own life; to life he can only respond by being responsible."

Man`s Search for Meaning, p.172

74456. Gediminas K :-) 2007-02-06 21:14
Aha, ir mane šis Franklio vertimas nukėlė į ŠA aukso amžių, kai beveik kiekviename numeryje galėjai rast puikių tekstų ne mažiau puikių vertimų. Pirmo numerio Fukuyama taip ir stovi akyse...O Franklis bent jau pernelyg nenusišneka. Kaip psichiatrui- tai daug:)

74457. krankt2007-02-06 21:35
Puikus straipsnis.

74814. algirdas :-) 2007-02-12 00:01
Prieš keletą metų man pavyko nustatyti, kad šizofrenija sergančių pacientų kalbos esmę sudaro tai, kad ji jau nesusijusi su objektu, iš tikrųjų tėra jų būsenos išraiška. Va cia taip trukstama grandine, kazkaip is didelio rasto... niekaip nesuprasdavau, kodel su schizofrenikais nesusikalbu SA buvo toks nurasytas laikrastelis, lyginant su senaisiais numeriais, gal cia kokia gera pradzia, isidejau i favorites jusu linka

Rodoma versija 25 iš 25 
14:50:55 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba