ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-02-03 nr. 831

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Turinys (21) • VIKTOR E. FRANKL. Ką sako psichiatras apie moderniąją literatūrą?* (7) • LAIMANTAS JONUŠYS. Garsiausias pramanytas lietuvis-js-. Sekmadienio postilėDAINIUS RAZAUSKAS. Pasakėčia apie lapę ir spąstus (1) • JĀNIS KALVE. Šamas SeimeAtominis variantas (1) • SIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardų II (1) • AIDA DIRSĖ. Psichoanalitiniai arimai: Valentinas AntanavičiusMANTAS ČIŽAS . Eilės (1) • Trumpoji vokiečių prozaRENATA ŠERELYTĖ. Pasaulis po mėnuliu (1) • REDA GRIŠKAITĖ. Konstantinas Tiškevičius ir Neris, arba Kelionė ir Knyga (2) • RIMANTAS ŽILEVIČIUS. Valio! Pirmaujame! (39) • ANDRIUS ŠIUŠA. Pamokymai visiems ir visomsLAIŠKAI (467) •

Psichoanalitiniai arimai: Valentinas Antanavičius

AIDA DIRSĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Stabas. 1993
Valentinas Antanavičius

Šiame straipsnyje vieno dailininko kūrybos analizei bus bandomas pritaikyti psichoanalitinis metodas. Kūryba būtų daugiau vartojama bendrąja prasme, nes atidžiau bus pažvelgta tik į keletą Valentino Antanavičiaus kūrinių, konkrečiau – asambliažų. S. Freudo išrastasis metodas asocijuojasi su psichoanalitiko ir jo paciento pokalbiais, kai yra pasakojami sapnai, prisiminimai, asociacijos, baimės ir visi kiti kiek paslaptingi ir nesusiję dalykai. Visa ši sumaištis kyla dėl mėginimo „pažvelgti į pasąmonę“ (perfrazuojant C. G. Jungo knygos pavadinimą). Šiuo atveju analitiko pozicijoje atsiduria V. Antanavičiaus kūrybą analizuojantis autorius, o analizuojamojo kėdėje „pasodinti“ dailininko vizualūs ir rašytiniai diskursai: asambliažai „Raidė V“ (1998), „Raidė A, arba Kaukė“ (1998), „Moteris su skrybėle“ (1990), „Stabas“ (1993); V. Antanavičiaus „Autobiografija“ ir pamąstymai apie dailę.

Psichoanalitinio metodo pagrindu būtų laikoma C. G. Jungo analitinės psichologijos teorija. Galima nurodyti žodžius-raktus, kurių sąvokos darbe būtų labiau išskleistos: individuali pasąmonė, kompleksai, kolektyvinė pasąmonė, archetipai.

Į V. Antanavičiaus kūrybą būtų žiūrima kaip į pasąmonės išraišką. C. G. Jungas nurodo, į ką reikia atkreipti dėmesį analizuojant pasąmonės sukurtus vaizdinius, idėjas, t. y. sapnus. Remiantis garsiuoju psichoanalitiku, mums pirmiausia reikia konstatuoti, kad dailės kūrinys yra faktas, kurio atžvilgiu nereikia turėti išankstinių nuostatų, bet tik laikytis vienintelio dalyko, kad jis turi prasmę. Ir antra – kad pasirinkti V. Antanavičiaus dailės kūriniai yra specifinė pasąmonės išraiška. Dėl analizuojančiojo psichoanalitiniu metodu pozicijos galima paklausyti C. G. Jungo patarimo, kad norint suprasti kito žmogaus sapną (šiuo atveju – kūrybą) reikia paaukoti savo pačių polinkius ir atsisakyti išankstinių nuostatų; ir kad mūsų pastangoms išaiškinti kito žmogaus sapnų simbolius visada trukdo tai, jog mes esame linkę užpildyti neišvengiamas savo supratimo spragas projektuodami, t. y. tardami, kad tą patį, ką suvokia ir galvoja analitikas, suvokia ir galvoja sapnuotojas.

Kokie elementai „užkliūva“ žiūrint į pasirinktus V. Antanavičiaus kūrinius? Niūrios, tamsios pilkos, rusvos spalvos; asambliažuose „Raidė A, arba Kaukė“, „Stabas“ kaip signalinės raketos sušvinta oranžinės, raudonos spalvų akcentai. Tokių spalvinių derinių galima rasti ir kituose dailininko asambliažuose: „Vaikai“, „Pionierė“, „Teatrinis personažas“. Žiūrint toliau, į akis krinta mediniai objektai, kurie daugelyje asambliažų turi vis skirtingus pavidalus: tiesiog pagaliai; kokių nors medinių daiktų liekanos; paveikslo rėmai; medinė kaukė-veidas. Buities objektai: metalinė skalbimo lenta, batai, vaikiška kepurė. Kaip atskiri elementai: dekoratyviniai metaliniai ąžuolo lapai; seni audiniai ir t. t. Apibendrinant pastebėjimus, pirmiausia pabrėžtina spalva – kaip neaiški, nešvari, purvina, bet kartais su ryškiais akcentais. Antra – mediniai objektai, kur medis taip pat turi senumo, nušiurimo. Ir trečia – buities objektai: dažniausiai seni daiktai (senumą suprantant kaip susidėvėjimą, nefunkcionalumą).

Gilinantis į V. Antanavičiaus kūrinių struktūrą, galima skirti kelis jos lygmenis: bendrą asambliažo vaizdą sudaro tam tikra forma; pati forma ir jos sudedamosios dalys turi atskirus prasminius krūvius. Atsiranda žiūrėjimo „eiliškumas“. „Stabo“ pagrindinis vaizduojamas objektas yra katinas, kuris „sudėliotas“ iš tokių elementų kaip vaikiška kepurė, plastmasinė burna, senas audinys ir kt. Šie daiktai ir jų detalės veikia ir kaip nuorodos į kitus prasminius kontekstus: pats katinas kuria fantastiškos antropomorfinės figūros vaizdinį, vaikiška kepurė – nurodo vaikystę. Taip pat visų V. Antanavičiaus asambliažų kontekste išskirtini pasikartojantys ir nepasikartojantys objektai arba jų detalės; pavyzdžiui, katinas čia yra kaukė, o kaukė – dažnas dailininko kūrybos elementas. Vaikiškos kepurės ir katino junginys yra būdingas tik asambliažo „Stabas“ kompozicijai.

V. Antanavičiaus asambliažai yra erdviniai, juose veikia erdvinės formos-daiktai, kurios kartais yra atpažįstamos asociacijų būdu, o kartais lieka tik kaip bendresnio pobūdžio suvokimas. C. G. Jungas skiria individualios ir kolektyvinės pasąmonės simbolius, paminėdamas, kad sapne dažnai atsiranda elementų, kurie nėra individualūs ir negali būti kildinami iš sapnuotojo patirties. Taip pasireiškia archetipai: mentalinės formos, kurių negalima paaiškinti niekuo iš individo gyvenimo, kurios, atrodo, yra aborigeniškos, įgimtos, paveldėtos.

V. Antanavičiaus kūrybos analizei bandant pasitelkti C. G. Jungo psichoanalitinį metodą, nusistatytina: sąmonės sričiai būtų priskiriama dailininko „Autobiografija“, svarstymai apie kūrybą; individualios pasąmonės sričiai atitektų kūrybos reiškiniai, kuriuos būtų galima aiškinti autoriaus autobiografijos ir samprotavimų apie kūrybą kontekste; kolektyvinei pasąmonei kaip kolektyvinei atminčiai iš V. Antanavičiaus kūrybos būtų priskiriama tai, kam paaiškinimo tektų ieškoti mituose, istorijoje, gal net landšafte (pasak C. G. Jungo, dalykus, kurių prigimtis nelabai suprantama, pačiumpa pasąmonė ir perduoda nagrinėti archetipams). Dalies simbolių, pasitaikančių V. Antanavičiaus kūryboje, šiuo atveju negalima aiškinti mechaniškai, pagal simbolių žodynus, nes jie – individualios pasąmonės išraiška.

Nors dailininko autobiografiniai prisiminimai yra priskirti sąmonės sričiai, jie taip pat gali turėti tiek individualios, tiek kolektyvinės pasąmonės apraiškų. Tokių pavyzdžių galima rasti nemažai, vienas jų – V. Antanavičiaus pasakojimas, kad po ligoninės patekęs į dėdės namus Kaune jautėsi kaip laukinis, pakliuvęs į didmiestį. Laukinio žmogaus motyvas jo kūrybos kontekste susisieja su kaukių formomis, kurios gali būti nuoroda į mitologiją. Tuomet galima susieti dailininko psichologinę būseną su asambliažuose atsirandančiu kaukės motyvu, kuris tokiu atveju išreikštų ne norą ką nors vaizduoti (kaip per Užgavėnes), bet santykį tarp aplinkos ir savęs: aš ir svetima aplinka.

V. Antanavičiaus asambliažuose vyrauja niūri, kiek groteskiška nuotaika. Tai lemia spalvos ir naudojamų daiktų pavidalai. Spalvos blukios, murzinos. Daiktai yra nudėvėti, seni. Dailininkas, stengdamasis dar labiau tai pabrėžti, juos „aptapo“. Būtent tas „įsikišimas“ į daikto esatį, jo perkonstravimas, suteikiant jam naujų spalvų, kartais – ryškių akcentų, tarsi sujungia dabartinį laiką su praeitimi, taip pat koreguoja žvilgsnį, nes daiktai tokiu atveju tampa prasmingais objektais. Asambliažuose taip pat yra naudojamos lūženos, medžio gabalai. Tad galima sakyti, kad visi kūrybos elementai turi aiškią praeinančio laiko konotaciją. Susidaro įspūdis, kad dailininkas renkasi daiktus arba juos „apdoroja“ su intencija kažką pasakyti apie laiką, greičiausiai – buvusį laiką. Taip pat kūriniuose veikia būtybės-kaukės. Jos atrodo kiek agresyvios, turinčios mitologinę konotaciją. Jungiant visus pastebėjimus į visumą, galima kelti hipotezę, kad V. Antanavičiaus kūryboje yra svarbūs laiko ir mitologinis aspektai.

Kaip galima susieti aptartus elementus su dailininko prisiminimais? Ar galima įžvelgti kokių ryšių? Savotiškai perfrazuojant V. Antanavičiaus pasirinktą kūrybos techniką, įmanoma sukonstruoti tekstą kaip asambliažą, kur jungiami dailininko prisiminimai, prisiminimų atitikmenys jo kūryboje ir galima tokios sąsajos interpretacija (žr. lentelę).

iliustracija
Raidė A, arba Kaukė. 1998
Valentinas Antanavičius

Buvo paminėti galimi individualios pasąmonės reiškiniai, kurie C. G. Jungo yra įvardijami kaip kompleksai. Tuomet būtų skiriami tokie įmanomi kompleksų aspektai: nesaugumo jausmas, baimė, groteskiškos fantazijos, vedančios į vaikystę ne kaip į saugią ir šviesią sritį, bet kaip į šiurpią patirtį; tai priverčia autorių, norint išsivaduoti iš praeities košmarų, savotiškai ją rekonstruoti, skaidant viską į smulkias detales ir kuriant naujus objektus kaip naują pasaulį.

C. G. Jungas sako, kad sapnai dažniausiai būna bandymas atkurti psichologinę pusiausvyrą. Taip ir šiuo atveju – V. Antanavičiaus kūryba tarytum subalansuoja vidinių išgyvenimų laviną.

Kokie archetipiniai vaizdiniai yra aptinkami autoriaus darbuose? Asambliažas, kuriamas dėliojant pasirinktus daiktus bei jų dalis ir juos „aptapant“, – kosmogoninio mito atbalsis. Atskiros asambliažų formos – neretai chtoniškos mitinės būtybės, stebuklinių pasakų veikėjai. Niūros pilkos spalvos – tarsi žiemos ir rudens peizažas Lietuvoje, kuris taip pat gali būti įvardijamas kaip archetipinis vaizdinys. Pats V. Antanavičius teigia, kad „kaip pirmykštis žmogus, norėdamas įveikti pavojingą ir galingą žvėrį, stengdavosi jį nupiešti, tikėdamas, kad tai suteiks jam jėgų, taip ir aš, piešdamas absurdą, esantį mūsų gyvenime, mėginu nors silpnai jam bakstelėti“. C. G. Jungas sako, kad žmogaus dievai ir demonai niekur nedingo, jie tik gavo naujus vardus, ir tie demonai palaiko nuolatinį žmogaus nerimą, neaiškią baimę, psichologinius konfliktus.

Psichoanalitinio metodo taikymas, remiantis C. G. Jungo analitinės psichologijos teorija, neatskleidė, ką konkrečiai reiškia arba kokia yra vienų ar kitų autoriaus kūrinių kultūrinė prasmė. Čia dėmesys daugiau buvo kreipiamas į kūrėją dailininką, kuris šioje situacijoje pasirodo kaip „mediumas“ arba toks asmuo, kuris, reaguodamas į aplinką, prisimindamas, priklausydamas tam tikram kultūriniam kontekstui, savo pasąmonės reiškinius nesąmoningai transformuoja į dailės kūrinius asambliažus.


Prisiminimų ištraukos
Galimi atitikmenys kūryboje
Interpretacija
„Išvažiuodamas iš Lietuvos aš į mokyklinę fanerinę skrynelę įsidėjau kelias knygas ir sąsiuvinius. Per visas mūsų klajones neišleidau tos skrynelės iš rankų. Taip ją ir parsivežiau Lietuvon, papildęs savo turtą keliais vaikiškais žaisliukais, rastais apleistuose namuose.“ Asambliažo technika.

Naudojimas senų daiktų, žaislų, medinių objektų.

Asambliažo technika tampa gija, kuri tiesiogiai „suriša“ su vaikyste. Gali būti įžvelgiamas saugos instinktas, kai yra kartojamas tas pats veiksmas; tai, viena vertus, grąžina į vaikystę, kita vertus – suteikia saugumo jausmą dabar.
„Vėliau viename miestelyje kelios šeimos gyvenome dvarininkės tvarte. Kiekviena šeima turėjo po iškuoptą gyvulių gardą. [...] Tupėjome barake kaip pelės po šluota. [...] Pasiskolinę arklį ir vežimą, susikrovę savo skurdžią mantą, grįžome į Tėviškę. Namuose viskas buvo išnešiota, išdraskyta, daug kas sunaikinta.“ Anksčiau minėti mediniai objektai: pagaliai, lūženos, daiktų fragmentai. Galima teigti, kad kūryboje atsirandančios medinės lūženos siejasi su sugriuvusiais namais, tvartais, barakais. Šie elementai dažnai tampa vaizduojamų objektų dalimis šalia tikrų daiktų. Susidaro vaizdas, kad autorius dėlioja naujus objektus iš savo prisiminimų, lyg bandydamas kurti naują pasaulį, naujus vaizdus. Tai – kosmogoninių mitų atbalsis.
„Maistui užtekdavo, drabužius man siūdavo iš senų skudurų.“

Asambliažuose naudojami daiktai arba medžiagos turi aiškių senumo požymių. Taip pat paminėtinas kaip dažnas asambliažų elementas – senas audinys (pavyzdžiui, darbuose „Netikra šventoji“, „Moteris su skrybėle“, „Vienaakė baltais rūbais“ ir kt.). Teigtina, kad V. Antanavičiaus kūrybos seni daiktai nebūtinai reprezentuoja istorinį aspektą. Senumas yra tiesiogiai susijęs su vaikyste. Tai kelia nostalgiją ir asocijuojasi su dėžute bei žaislais joje.
„Tupėjome barake kaip pelės po šluota. Pasirodę rusų kareiviai buvo labai pikti, pradėjo visus kratyti. Barake buvo jaunų merginų. Jos apsirengė kaip senės, išsisuodino veidus.“

Pavyzdžiui, asambliaže „Stabas“ susidaro aiškus išsuodinto daikto vaizdas. Ir kituose darbuose yra daug tokių „užterliojimų“. Kūriniuose neretai panaudoti drabužiai. Čia persirenginėjimas – kaip slėpimasis iš baimės, apsimetimas kitu, siekiant išvengti tragedijos. Žvelgiant mitologiškai, tai siejasi su kauke ir jos funkcijomis.
„Prisimenu senelės iš mamos pusės mirtį. [...] Mačiau, kaip staiga sudejavo ir mostelėjo ranka. Tik vėliau suaugusieji apsižiūrėjo, kad ji jau mirusi.“

Rankų motyvai asambliažuose „Raidė V“, „Vaikai“, „Kompozicija su rankomis“ ir kt. Kitų kūno dalių motyvai: veido dalys („Lemtis“, „Gulage“, „Kareivio motina“ ir kt.); burnos elementai („Stabas“, „In memoriam Salvador Dali“ ir kt.). Mirtis yra pastebima kaip rankos mostelėjimas. Nepastebima kitų dalykų. Galima sakyti, kad daiktų, būtybių dėliojimas iš atskirų detalių gali būti traktuojamas kaip mirties išraiška.
„Teko mauzoliejuje matyti ir abu „didžiuosius vadus“. Vladimiras Iljičius gulėjo kaip išblizginta lėlė. Josifas Visarionovičius net ir ten kėlė pasišlykštėjimą: giliai veide įsirėžusių rauplių negalėjo paslėpti joks grimas.“

Kai kuriuose darbuose atsirandantys protezų motyvai. Galvų motyvai ne viename kūrinyje. Gausus lėlių naudojimas kūriniuose. Lėlė gali turėti ne vien sentimentalių sąsajų su vaikyste. Ji gali kelti pasišlykštėjimą, būti baisi, kalbėti apie mirtį.
„Apyaušrio prieblandoje pasiekėme karstą. [...] Išvydome pajuodusius kaulus su drabužių liekanomis. Paslaptingai švytėjo auksinės dantų karūnėlės. Visa tai sudėjome į plastmasinį maišą ir – į lagaminą.“ (Pasakojama, kaip buvo parsivežti motinos palaikai iš Sibiro – A. D.) Asambliažo technika.

Niūrios, tamsios spalvos, įskaitant ryškų akcentą – aukso švytėjimą.

Seni drabužiai.

Protezų motyvai.

Dar sykį akcentuotinas mirties temos dominavimas V. Antanavičiaus kūryboje.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 25 iš 25 
14:50:53 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba