ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-02-03 nr. 831

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Turinys (21) • VIKTOR E. FRANKL. Ką sako psichiatras apie moderniąją literatūrą?* (7) • LAIMANTAS JONUŠYS. Garsiausias pramanytas lietuvis-js-. Sekmadienio postilėDAINIUS RAZAUSKAS. Pasakėčia apie lapę ir spąstus (1) • JĀNIS KALVE. Šamas SeimeAtominis variantas (1) • SIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardų II (1) • AIDA DIRSĖ. Psichoanalitiniai arimai: Valentinas AntanavičiusMANTAS ČIŽAS . Eilės (1) • Trumpoji vokiečių prozaRENATA ŠERELYTĖ. Pasaulis po mėnuliu (1) • REDA GRIŠKAITĖ. Konstantinas Tiškevičius ir Neris, arba Kelionė ir Knyga (2) • RIMANTAS ŽILEVIČIUS. Valio! Pirmaujame! (39) • ANDRIUS ŠIUŠA. Pamokymai visiems ir visomsLAIŠKAI (467) •

Atominis variantas

[skaityti komentarus]

iliustracija
Natiurmortas su lempute. 1930
Georgij Zimin

. Iki 2050-ųjų globaliniai elektros energijos poreikiai pagal prognozes padidės 160 proc.

. Lengviausias būdas vytis energijos poreikius – elektrinėse deginti gamtines dujas ir akmens anglis. Dujos nuolat brangsta, anglys kol kas pigios. Todėl JAV, Kinijoje ir Indijoje artimiausiu metu numatoma pastatyti 850 akmens anglių elektrinių. Jau dabar kas savaitę Kinijoje pastatoma po vieną naują akmens anglių elektrinę. (Kad būtų akivaizdžiau – per metus tiek, kiek elektrinių šiuo metu iš viso turi Švedija ir Norvegija kartu sudėjus.) Taigi Kioto protokolą pasirašiusių šalių pastangos eina beveik perniek. Mat JAV, Kinija ir Indija jo nepasirašė.

. Hidroelektrinių galimybės gana ribotos, be to, naujų statyba susiduria su labai dideliu visuomenės pasipriešinimu.

. Kita atsinaujinanti energija – vėjo, Saulės, potvynių, bangų – patenkina tik labai mažą dalį pasaulinių poreikių ir per artimiausią šimtmetį didesnės reikšmės pasaulio energetiniame balanse neturės.

. Naujų AE statyba minėtus energijos poreikius patenkintų, neišmetant šiltnamio efektą didinančių dujų, svarbiausia – anglies dvideginio.

. Norint tą tikslą pasiekti prireiks naujų ekonomiškų AE, centralizuotų ilgaamžių radioaktyviųjų atliekų saugyklų ir tarptautinių susitarimų dėl branduolinio ginklo neplatinimo.

. Mūsų energetika turėjo remtis Ignalinos AE. Neigiamas požiūris, ypač sustiprėjęs po Černobylio, palengva keičiasi. Ne tik dėl to, kad atėjo nauja karta, bet ir dėl to, kad vis geriau suprantame: brangstantis dujų ir naftos importas – tai švelni šilkinė kilputė ant kaklo. Ją bet kada galima užveržti. Ne tik ekonomine, bet ir politine prasme.

Deja, kalbėdami apie AE dažnai vis dar remiamės nuogirdomis. O užkulisiai ir įdomūs, ir sudėtingi.

Spausdiname JOHNO M. DEUTCHO ir ERNESTO MONIZO straipsnį iš JAV žurnalo „Scientific American“. Autoriai – Masačusetso technologijos instituto profesoriai, vadovavę tyrimų programai „Branduolinės energetikos ateitis“. J. M. Deutchas 1977–1980 metais buvo JAV energetikos viceministras, 1994–1995 metais – gynybos viceministras. E. Monizas dirbo JAV mokslinės techninės politikos valdybos direktoriaus pavaduotoju, JAV energetikos viceministru.

Branduolinė energetika duoda šeštadalį pasaulinės elektros energijos ir kartu su hidroenergija (sudarančia šiek tiek daugiau nei šeštadalį) yra itin svarbus anglies junginių neišskiriantis energijos šaltinis. Atominės energetikos įvaizdį temdo prisiminimai apie Černobylio ir Trimail Ailando katastrofas, tačiau dabartinėms AE jau būdingas aukščiausio lygio patikimumas ir efektyvumas. Pasaulinių urano atsargų pakanka, kad kuru būtų aprūpinta gerokai daugiau reaktorių, nei jų veikia šiandien.

Susirūpinimas klimato atšilimu didėja, o sykiu su juo – ir tikimybė, kad anksčiau ar vėliau šiltnamio dujų emisijos visame pasaulyje bus labai griežtai kontroliuojamos. Todėl nereikėtų stebėtis, kad ir vyriausybės, ir elektros energijos tiekėjai vis dažniau galvoja apie naujų AE statybą.

Gamtinėse dujose mažiau anglies junginių nei kitose iškastinio kuro rūšyse, o dujomis kūrenamų elektrinių statybos ir eksploatacijos išlaidos palyginti nedidelės. Tačiau taip pagamintos elektros kaina priklauso nuo dujų kainos, kuri pastaraisiais metais gerokai padidėjo ir pasidarė nestabili. Akmens anglių kaina, atvirkščiai, kol kas nedidelė ir pastovi, tačiau deginant anglis išsiskiria daugiausia anglies dvideginio. Jeigu norime naudotis akmens anglių elektrinėmis, neišmesdami atmosferon milžiniškų kiekių CO2, mums teks įrengti specialias anglies dvideginio gaudykles, taip pat pastatyti požemines tų dujų saugyklas. Visiškai suprantama, kad dėl to „anglių elektra“ iš esmės pabrangs.

Jau vien šie samprotavimai verčia suabejoti, ar perspektyvu investuoti į elektrines, deginančias dujas ir akmens anglis.

Sprendžiant iš visko, branduolinei energetikai prasideda lyg ir renesanso epocha. Tiesiog kitų išeičių kol kas nerandame. 2000-aisiais rikiuotėn stojo daugiau nei 20 gigavatų galingumo reaktorių, daugiausia Tolimuosiuose Rytuose. Tačiau JAV nebuvo pateiktas nė vienas naujas pasiūlymas, nors galingiausi branduoliniai operatoriai tuo labai suinteresuoti. Reikalas tas, kad naujų branduolinių jėgainių statyba susijusi su didžiulėmis investicijomis; be to, iki šiol niekas tiksliai nežino, ką daryti su branduolinio kuro atliekomis. Ir reikėtų pridėti dar vieną labai svarbų faktorių – visuotinis atominės energetikos paplitimas gali skleisti branduolinio ginklo sukūrimo grėsmę, ypač tose šalyse, kurių vyriausybės puoselėja nesveikas ambicijas.

Masačusetso technologijos institute atliktas labai rimtas tyrimas parodė, ką reikėtų nuveikti išsaugant ar plečiant atominę energetiką. Buvo sukurtas scenarijus, pagal kurį visų pasaulio branduolinių jėgainių galingumas 2050-aisiais pasieks 1 teravatą (teravatas – tai galia, kuri prilygsta daugiau nei 600 tokių reaktorių, koks dabar veikia Ignalinos AE antrajame bloke – Z. B.). Tokiu atveju anglies junginių išmetimai atmosferon sumažėtų nuo 800 milijonų iki 1,8 milijardo tonų per metus (priklausomai nuo to, kokias elektrines – dujų ar anglių – pakeistų atominės jėgainės). Taigi atominė energetika galėtų būti svarus indėlis stabilizuojant šiltnamio dujų emisijas, o pagal numatytus standartus atmosferon išmetamų anglies junginių kiekis iki 2050 metų turėtų sumažėti septyniais milijardais tonų.

Jeigu atominei energetikai lemta išplisti, tai kokias jėgaines derėtų statyti? Dabar labiausiai paplitusiuose reaktoriuose uranas deginamas tik vieną kartą, paskui radioaktyviosios atliekos kraunamos į saugyklas. Tačiau uraninio kuro atliekose lieka plutonio, kurį galima „išsiurbti“ cheminiu būdu ir vėl paversti kuru. Tai vadinamasis uždaras ciklas, ir būtent jį palaiko dauguma specialistų.

Kai kuriose šalyse, ypač Prancūzijoje, plačiai taikomas būtent uždarasis ciklas, kai plutonis išskiriamas iš panaudoto kuro, o paskui plutonio ir urano oksidų mišinys vėl tinka kurui. Taikant dar ilgesnius ciklus, galima antrą sykį panaudoti visus transuraninius elementus, pavyzdžiui, greituosiuose reaktoriuose (jų veikimas remiasi greitaisiais neutronais). Po to ciklo išnyksta beveik visi ilgaamžiai komponentai ir radioaktyviųjų atliekų problema iš esmės sumažėja. Tačiau tokia schema susijusi su daugeliu techninių ir ekonominių sunkumų.

Kuro perdirbimo ir antrinio panaudojimo pranašumai akivaizdūs: energijos vienetui pagaminti reikia mažiau žaliavos, supaprastėja atliekų laikymo uždaviniai, nes iš esmės sumažėja radioaktyviųjų medžiagų, kurias reikia patikimai palaidoti daugeliui tūkstantmečių. Tačiau mes galvojame, kad per artimiausius dešimtmečius bus priimtiniausias vienkartinis ciklas. Yra kelios priežastys. Perdirbtas, iš naujo prisodrintas kuras brangesnis už uraną. Be to, palyginti nebrangaus urano gamtiniai ištekliai pakankamai dideli ir užtikrina, kad per artimiausius 40–50 metų galima triskart padidinti atominių jėgainių pajėgumą pasauliniu mastu. Trečias dalykas – ilgalaikė ekologinė nauda, kurią galima gauti sumažinus radioaktyviųjų atliekų kiekį, gali nueiti perniek dėl rizikų, kurios kyla perdirbant ir vėl prisodrinant kurą. Ir pagaliau – uždarajame cikle gaunamas plutonis, kurį galima naudoti branduolinei ginkluotei.

Per artimiausius 20 metų vyraus reaktoriai, kuriuos vėsins ir neutronus sulėtins paprastas lengvasis vanduo, neturintis deuterio. Šių reaktorių technologija gerai žinoma, daug kartų išbandyta, nes beveik visose pasaulio AE veikia šio tipo reaktoriai.

Yra bent keli branduolinių reaktorių tipai. Patys pirmieji, žinoma, buvo unikalūs. Antrosios kartos jau buvo statomi pagal tipinius projektus ir dideliu mastu. Trečiosios kartos reaktorių patobulinta šiluminė technologija ir padidintas saugumas – avarijos atveju jie gali sustoti patys, operatoriui nedalyvaujant. Pirmasis trečiosios kartos reaktorius pastatytas Japonijoje 1996 metais.

Prie ketvirtosios kartos priklauso reaktoriai, kurie konstruojami dabar. Toje pačioje grupėje – ir greitųjų neutronų reaktoriai. Bet egzistuoja ir karta III+. Tai dar labiau patobulinti trečiosios kartos reaktoriai.

Dauguma ketvirtosios kartos reaktorių bus įdiegti gamybon ne anksčiau kaip po kelių dešimtmečių. Mūsų scenarijuje, numatančiame AE vystymąsi iki 2050 metų, orientuojamasi į kartą III+.

Pačių naujausių reaktorių technologija leidžia sukurti modulines AE. Taigi vietoj milžiniškų jėgainių, gaminančių po vieną gigavatą, bus galima pastatyti 100 modulių, kurių kiekvienas bus, tarkim, 100 megavatų galingumo. Kadangi tokiu atveju statybos ir eksploatacijos sąnaudos būtų palyginti nedidelės, variantas gali būti gana patrauklus besivystančioms šalims. Žinoma, atominių modulių elektra bus brangesnė nei gaunama iš tradicinių AE (šios sutaupo galingumu), tačiau tas pranašumas išnyks, kai bus imtasi masinės modulių gamybos. 2007 metais Pietų Afrikoje pradedamas statyti pirmasis toks eksperimentinis modulis. Galingumas – 110 megavatų. Eksploatacijos pradžia numatoma 2011 metais, o po poros metų žadama paleisti dar keletą modulių po 165 megavatus. Manoma, kad panašūs moduliai bus pardavinėjami visame pasaulyje.

Elektra, gaminama naujų AE, brangesnė nei ta, kurią gamina naujos elektrinės, kūrenamos dujomis ar akmens anglimis. Žinoma, kitados atominės pramonės atstovai žadėjo – „atominė energija bus pernelyg pigi, kad apie jos kainą vertėtų kalbėti“.

Atominę elektrą galima atpiginti įvairiais būdais. Ir tai bus daroma. Tačiau turės brangti elektra, gaminama kūrenant dujas ar anglis. Ir dėl žaliavų (dujų) kainos, ir visame pasaulyje pradėjus mokėti mokesčius už teršalus, išmetamus atmosferon.

Kol kas nė viena pasaulio šalis neturi patikimos branduolinio kuro ir kitų radioaktyviųjų AE atliekų ilgaamžio laidojimo ir saugojimo sistemos. Priimtiniausias laikomas geologinis požiūris, kai atliekos laikomos požeminėse saugyklose kelių šimtų metrų gylyje. Idėja paprasta – specialiuose konteineriuose, laikomuose natūraliose geologinėse formacijose, saugo radioaktyviąsias medžiagas, kad jos negalėtų pasklisti aplinkon. Geologinis laidojimo būdas tyrinėjamas nebe pirmą dešimtmetį ir specialistai jau gerai suvokia mechanizmus tų procesų, kurie gali radionuklidus iš kapinyno paleisti biosferon.

Nepaisant teoretikų pasitikėjimo, praktiškas tinkamos geologinės vietos įvertinimas susijęs su dideliais sunkumais.

Jau 20 metų JAV nagrinėjamas klausimas, ar galima Jutos kalnų grandinėje (Nevada) įrengti kapinyną. Ir tik neseniai paaiškėjo, kad numatytoje vietoje žemės gelmėse yra gerokai daugiau vandens, nei buvo manyta anksčiau. Todėl neaišku, ar JAV branduolinio reguliavimo komisija išduos leidimą statyti kapinyną toje vietoje.

Net gavus teigiamą atsakymą, Jutos kapinynas pradėtų veikti ne anksčiau kaip 2015 metais. Tuo tarpu pagal įstatymus centralizuotas radioaktyviųjų atliekų kapinynas turėjo pradėti darbą 1998 metais. Kadangi tie planai sužlugo, daugelyje JAV atominių elektrinių teko didinti vietinių saugyklų plotą, o tai sukėlė nemenką aplinkinių miestų ir kaimų gyventojų nepasitenkinimą.

Pirmasis pasaulyje labai radioaktyvių atliekų kapinynas, atrodo, bus pastatytas Suomijoje. Olkiluote, kur yra du branduoliniai reaktoriai, pradėti požeminės Onkalo laboratorijos įrengimo darbai. Kapinyną numatoma įrengti pusės kilometro gylyje. Atliekant darbus bus papildomai ištirta uolų masyvo struktūra ir požeminiai vandenys. Jeigu viskas eisis kaip numatyta, pirmieji konteineriai su panaudotu kuru čia atsidurs 2020 metais. 2130 metais kapinynas užsipildys ir į jį vedančios šachtos bei tuneliai bus užversti ir užblokuoti. Jo statybos ir eksploatacijos išlaidos įtrauktos į Suomijos atominės energetikos sąskaitas jau nuo 1970 metų.

Norint susidoroti su branduolinių atliekų problema JAV, būtina jas visas surinkti iš AE ir sukrauti į laikinas federalines saugyklas, kol bus pastatytas nuolatinis kapinynas. Tas tarpinis saugojimas iki 100 metų turi tapti būtina ilgaamžio saugojimo strategijos dalimi. Tai leis vyriausybei ir pramonei laimėti laiko, kol bus rastas problemos sprendimas.

Jeigu viskas klostysis pagal mūsų numatytą scenarijų ir pasaulio atominė energetika pasieks vieną teravatą, tai taikant vienkartinį urano panaudojimo ciklą susidarytų tiek radioaktyviųjų atliekų, kad kas 3,5 metų tektų atidaryti vis po naują kapinyną, dydžiu prilygstantį numatytam Jutos kalnuose. Visuomenės požiūriu tai labai rimta kliūtis ketinant plėtoti atominę energetiką. Bet ją neišvengiamai reikės įveikti. Kad šio šimtmečio viduryje galėtume iš esmės sumažinti anglies dvideginio išmetimus atmosferon, visa tai reikės padaryti, antraip šiltnamio dujų emisijos problema liks neišspręsta.

Parengė Zenonas Butkevičius

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


Rodoma versija 25 iš 25 
14:50:52 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba