ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-02-03 nr. 831

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Turinys (21) • VIKTOR E. FRANKL. Ką sako psichiatras apie moderniąją literatūrą?* (7) • LAIMANTAS JONUŠYS. Garsiausias pramanytas lietuvis-js-. Sekmadienio postilėDAINIUS RAZAUSKAS. Pasakėčia apie lapę ir spąstus (1) • JĀNIS KALVE. Šamas SeimeAtominis variantas (1) • SIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardų II (1) • AIDA DIRSĖ. Psichoanalitiniai arimai: Valentinas AntanavičiusMANTAS ČIŽAS . Eilės (1) • Trumpoji vokiečių prozaRENATA ŠERELYTĖ. Pasaulis po mėnuliu (1) • REDA GRIŠKAITĖ. Konstantinas Tiškevičius ir Neris, arba Kelionė ir Knyga (2) • RIMANTAS ŽILEVIČIUS. Valio! Pirmaujame! (39) • ANDRIUS ŠIUŠA. Pamokymai visiems ir visomsLAIŠKAI (467) •

Pasaulis po mėnuliu

Vaikų literatūros apžvalga

RENATA ŠERELYTĖ

[skaityti komentarus]

Lietuva, didžiai mano nuostabai, pamažu ima virsti kultūringų politikų šalimi. Politiko su dalgiu ir šautuvu įvaizdis, regis, ima grimzti į gūdžią praeitį – žudymo ir atsilikusio žemės ūkio įnagius keičia gitara, raketė, sulauksim, Dieve duok, gal ir knygos... Na, o kad jaunas socdemų klano narys dainuoja vogtą dainą, nereikėtų taip imti į širdį, tai tik atspindi laikotarpio tendencijas ir kartos mąstyseną, o ji, žinia, kur kas pažangesnė nei senoji, kuriai atstovavo jaunojo socdemo senelis... To meto rašytojai (kad ir drg. L. Brežnevas) savo veikalus kurdavo pasitelkę bendraautorius, o juk tai grynas laiko, kuris yra pinigai, švaistymas. Užtataigi šiandien kur kas paprasčiau yra nusirašyti nuo ko nors nei pačiam vargintis. Juk viskas jau atrasta! Viskas parašyta! Ką čia benustebinsi savo originalumu?..

Bet kai kas vis dėlto nustebina. Ir būtent – originalumu. Nes įtarti, kad, pavyzdžiui, profesorius Vytautas Landsbergis, daugelio politikos veikalų ir knygų apie M. K. Čiurlionį autorius bei sudarytojas, vogtų ką nors iš intelektinių lobių aruodų, būtų nei šis, nei tas. (Man visuomet juokingi atrodė ir aršių socializmo gynėjų priekaištai, kad „Landsbergis kolchozus išgriovęs ir išvogęs“; kad tai darė buvę kolchozų pirmininkai, sekretoriai, o ir apsukresni kolchozininkai, niekam kažkodėl ir į galvą neateina.) O kadangi prieš akis turiu Vytauto Landsbergio eilėraščių knygą „Čia rimtai vaikai“ („Kronta“, 2006, dailininkas Rolandas Rimkūnas), jokių politinių aspektų neketinu joje ieškoti. Nei jokių aliuzijų. Bet skaitydama šią knygą nei iš šio, nei iš to vis išvysdavau reklaminių jupiterių šviesoj iškylantį V. Uspaskichą, sėdintį prie fortepijono ir bandantį skambinti. Aplinkui – iš pagarbos lyderio talentui suakmenėję partijos kolegos. Nuo tokio vaizdo apima savotiškas šiurpas. Galvoji – kuo čia dėtas fortepijonas?.. Kodėl ne balalaika? Pagaliau – bajanas? Ar jau orientuojamasi nebe į „žagrės“, o į „intelektualų“ tautą? Kad ne – būtent „žagrės“!.. Nes toks pianistas kaip V. Uspaskichas ir tegali padaryti įspūdį tamsiam, raidžių ir natų nepažįstančiam žmogui. Su V. Landsbergiu tai turi bendro tik tiek, kad profesorius, sėdęs prie fortepijono, V. Uspaskichui nosį sausai nušluostytų. Bet su poezija... Nežinau, ar V. Uspaskichas rašo eilėraščius (juk žmoguje kartais slypi neatskleistas talentas!), bet jei rašytų, tai, manau, būtų labai įdomu palyginti.

Tik kad poezijos rašymas – sunkus darbas. Beveik tas pats, kaip skambinti fortepijonu – reikia turėti klausą. Ir nors žodis irgi yra garsas, segmentas, užrašomas popieriuje, vis dėlto jo girdėjimo erdvė yra kitokia. Ypač žodžio, kuris skirtas tokiam kompaktiškam, asmeniškam, koncentruotam žanrui kaip eilėraštis. Na, galbūt profesorius V. Landsbergis šioje knygoje ir netroško sukurti kažką panašaus į „Mažąją nakties muziką“, galbūt norėjo padirbėti eksperimentinės „žodžio muzikos“ baruose (pastebimi gana ryškūs „nonsenso“ poetikos bruožai). Tačiau juk ir nonsensas turi savo logiką ir taisykles, neužtenka kliautis vien žodžio skambesiu, kuris neretai pasirodo besąs atsitiktinis. Trumpiau tariant, nereikia kirsti rimu skaitytojui per galvą („Žaliai žali bananai / darželiuose ananai“; „Plaukė upėm du šūdu / Žemėj dygo du grūdu“), kai tai visai nebūtina. Tegu sau J. Statkevičius it kokia raina barškuolė kerta, o A. Pogrebnojus pjauna su pjautuvėliu. Padarytas žaizdas mes, skaitytojai, gydysimės kaip galim ir sugebam. Kas mums belieka...

Visai kitaip – ramiai, nebijodama, kad kas negailestingai įkirs – pasijutau Onos Jautakienės „Mėnulio pasakų“ („Gairės“, 2006, dailininkė Aušra Čapskytė) pasaulyje, nors čia apstu veikėjų, kurių turėtų bijotis jautrūs grožio meistrai (varlių, pelių, vorų etc.). Pagrindinis knygos veikėjas – mėnulis kaip pasakų rašytojas – pasirinktas gana vykusiai, nors pasirinkimas ir nėra originalus (kodėl autoriai, negalėdami patys rašyti, „kankina“ Mėnulį, o nepasirenka, tarkim, Marso, Saturno ar asteroidų žiedo, niekaip nesuprantu, juk būtų įdomiau, o ir vaikų astronominės žinios prasiplėstų). O jeigu jau pasirenkamas Mėnulis, tai reiktų nepamiršti, kad jis turi ir juodąją, nematomąją pusę. Taigi nėra toks jau nekaltas kaip gatvės žibintas!.. Kraupūs somnambulai, pilnaties veikiami psichopatai ir senatvinės psichozės apsėsti pensininkai, Valpurgijos naktys, potvyniai ir atoslūgiai... Nusiraminkite, nieko tokio šioje knygoje nerasite. Autorė rašo apie tai, kas matoma pro didinamąjį stiklą – varliukus, dulkių kamuolėlius, bites ir kamanes, taigi sukuria jaukų miniatiūrinį pasaulėlį, kuris šiek tiek primena pamirštą rojų. Tik ne žmonių, aišku, o varlių ir kamanių. Bet kas gali paneigti, kad tokio nėra? Na, Mėnulyje gal ir nėra, bet visata – didelė...

O žmogaus fantazija tokia beribė, kad net galima įsivaizduoti velniukų rojų. Žinoma, jis nebus panašus į Pandemoniumą, kur vartus saugo Mirtis ir Nuodėmė ir demonų sostai iš jaspio bei smaragdų kybo virš sieros pragarmių – ne, tai tebus jaukus pasaulėlis „po mėnuliu“, kurį galima pasidalyti ir su žmogumi, ir su vieversiu. Praėjusioje apžvalgoje buvau tik užsiminusi apie Selemono Paltanavičiaus „Velniuką ir vieversiuką“ („Žara“, 2006, dailininkė Sigutė Populaigienė), dabar turiu progą plačiau šią knygelę pristatyti. Kolegė G. Adomaitytė apibūdino knygos autorių kaip rašytoją vyrą, pasižymintį „švelniu balsu“, turėdama omeny, be abejo, pasirinktą temą ir stilistinės raiškos pobūdį („Literatūra ir menas“, I.24), o galbūt atskleisdama ir literatūros „švelnėjimo“ tendenciją. Nuo kovingų, militaristinių knygų, skirtų vaikams ir paaugliams, imama pavargti, šablonais paversta „gėrio“ ir „blogio“ kova televizoriaus ir kompiuterio ekrane, kaip ir politika, ima užknisti. Nes šie abu dalykai pradeda darytis pernelyg panašūs (ypač „pasaulio gelbėtojo“ įvaizdžiu).

Užtat koks džiaugsmas skaityti pasakojimą apie mielą „chtonišką“ velniuką, turintį daugiau šiltų žmogiškų nei dirbtinių abstrakčiojo blogio bruožų – žmogiška, o ne „velniška“ yra jo meilė, prisirišimas, globa, draugystė... Primena vieną sovietmečio „multiką“, kur krokodilas išperėjo paukščiuką ir taip baisingai juo rūpinosi, kad kiti krokodilai jį trenktu palaikė... Bet užtat atpildas koks – paukščiukas išmokė krokodilą skraidyti! Ir nors S. Paltanavičiaus knygelės pabaiga kiek kitokia – argi potekstėje neslypi tas „skraidymo“ džiaugsmas?

Bet tokių „multikų“ laikai praėjo. Dabar televizoriaus tiesiojoje – tik kelias „į žvaigždes“, į pragarą arba į dangų, kuriame kyburiuoja dainuojančios marionetės. Gaila, kad ir LTV neatsilaikė – šalia „Boleko ir Lioleko“ ėmė rodyti prastą animaciją apie pasaulio gelbėjimą („Sonikas X“). Tai primena reklamą apie šiukšlinimo žalą („Nešiukšlink! Rūšiuok!“). O kodėl gi pati televizija „nerūšiuoja“? Ar vaiko sąmonė – stadionas, į kurį galima versti civilizuoto pasaulio šiukšles?..

Užtat ir Rafało Kosiko knyga „Felixas, Netas ir Nika bei Nematomųjų gauja“ („Vaga“, 2006, autoriaus iliustracijos), pasakojanti apie tris dėl technikos ir kompiuterių išprotėjusius paauglius, man, dar prisimenančiai, kaip nuo televizoriaus diktoriaus vaikystėje slėpiausi po stalu (atrodė, kad jis mane seka), sukėlė keistą liūdesį. Pasijutau kaip barbariško dvidešimtojo amžiaus liekana, seno, atsilikusio pasaulio dalis... O juk ir mes, tarybinio laikotarpio vaikai, nebuvome kokie techniniai analfabetai! Mokėmės perprasti kombainų ir traktorių sandarą, melžimo aparatų paslaptis, Mičiurino eksperimentų prasmę... Dar ir dabar prisimenu, kaip priskiepijau į sodo obelis agrastų, kriaušių ir, regis, arbūzų. O kai kreipiausi į botanikos mokytoją su pretenzijomis, kodėl obelis ir toliau nokina obuolius, o ne arbūzus, toji man nieko nepaaiškino. Taigi nebūtina aiškinti ir šios knygos prasmės. Tokia dabar mada, ir viskas. Be robotizuotos ateities ateities nebus. Gal be robotų pagalbos žmogus ir daugintis nebegalės...

Nuotaiką pataisė tik tai, kad trečiame šios knygos skyriuje vaikai susiduria su dvasiomis – pasirodo, ir technologijų amžiuje jos egzistuoja! Pasijutau daug ramiau. Kol įspūdį vėl sugadino jausmas, kad knygos vertimas kažkoks keistas. „Technologinis“. Nesuderinti linksniai, „medinė“ žodžių tvarka, nevartotini posakiai, skurdus žodynas... Ar autorius taip parašė, ar vertėja (J. Kvaukaitė) išvertė?.. O gal, kalbant apie technologinius stebuklus, stilius, kalbos kultūra ir apskritai raštingumas nereikalingi?..

Jeigu jau taip, tai šviesi ateitis manęs nevilioja. Geriau laiko mašina keliauti į praeitį. Ir nors nieko nežinau apie autorių Remigijų Misiūną (leidyklos nesivargina pristatyti savo autorių turbūt dėl savų priežasčių), jo detektyvinė apysaka „Keturi muškietininkai iš antrosios laiptinės“ („Versus aureus“, 2006) pasirodė visai intriguojanti. Nors baigiasi panašiai kaip D. Vaitkevičiūtės „Trise prieš mafiją“ – su būtina serialui laiminga pabaiga. Tik prieš mafiją čia stoja ne trise, o keturiese, ir ne krepšininkų, o A. Dumas muškietininkų vardais pasivadinę (matot, kokia kultūrinė potekstė!). Bet ne slapyvardžių pasirinkimas čia įdomiausias dalykas, o laikotarpis – pirmųjų Nepriklausomybės metų Lietuva. Tuščios parduotuvės, ekonominė Maskvos blokada, reketininkų sužydėjimo metas... Egzotika! Atrodo, lyg ne apie Lietuvą skaitytum. Juk žmogaus atmintis trumpa. Kiek čia laiko praėjo, o koks nesąmoningas pilietis, žiū, jau ir ilgisi laikų, kai vietoj tualetinio popieriaus užpakalį šluostydavosi laikraščiu su genseko nuotrauka.

Ir „Keturis muškietininkus“ skaitant apima „nerealybės“ įspūdis, tarsi tų laikų nė nebūtų buvę. Kad visada gyvenome šiandienoje, panardinti bulvarinėje akimirkoje. O išstumtas idealizmas tik plevena kažkur kaip Platono minčių atspindys, nes šiandiena iš idealizmo likučių sulipdė tai, kas vadinama rinkimų reklama, labdaringomis akcijomis, TV pagalba, bėdų „išpardavimais“, kas netrukdo bulvarinei estetikai ir kultūrai. Ir visos mūsų „žvaigždės“ yra bulvarinės, galinčios spindėti tik dirbtinėje padangėje. Dievo kosmose joms nėra ką veikti...

Imdama į rankas Williamo Nicholsono knygą „Skambantis bokštas“ („Garnelis“, 2006) nesitikėjau nieko gera. Nes ant pirmojo viršelio spindėjo užrašas, kad knyga – pirmoji „Liepsnojančio vėjo“ trilogijos dalis, o iš knygų-„serialų“ nieko gero nelauk! Ant ketvirtojo, kaip įprasta, puikavosi „smūginė“ vieno sakinio reklama (pvz.: „Vaizduotės ir masto atžvilgiu nedaug tėra tokių knygų... įsivaizduokite „Žvaigždžių karus“, tik įspūdingesnius“; „Tai klasika, kuri nenusileidžia Hariui Poteriui ir narsiai skverbiasi į perkamiausių knygų sąrašą“; abi citatos – „Daily Telegraph“). Nežinau, kaip Didžiojoje Britanijoje laikraščiai pristato literatūrines naujienas (autorius – britas), tačiau iš šių eilučių susidaro įspūdis, kad panašiai kaip ir pas mus, pusiau bulvarine maniera. Ne iš kokios pagiežos, tiesiog, matyt, skaitytojui (ir vartotojui) taip lengviau suprasti, apie ką jam teks skaityti. Todėl ir tokie nuvalkioti pavyzdžiai kaip „Žvaigždžių karai“ ir Haris Poteris, matyt, pasiteisina – tai instinktyviai atpažįstama. Priimama. O tas „narsus“ skverbimasis... Gal aš ir per daug įtari, bet man šis sakinys atrodo kažkoks nešvankus.

Bet keisčiausias dalykas yra tas, kad knyga – gera. Ir visos šitos reklaminės gražbylystės nubyra nuo jos kaip smėlis. O mąstantis skaitytojas gali padaryti savo išvadas. Juolab autorius priverčia ne tik „praryti“ tekstą, jį išgyventi, bet ir susimąstyti. (Tai nėra toks jau dažnas atvejis vaikų literatūroje, juk ir vaikui šiandien rašoma kaip vartotojui!) Visuomenės, kuri padalyta į kastas, modelis, sakytum, nenaujas, bet autorius suranda originalų sprendimą, kaip pateisinti tą modelį, – nuolatinio egzamino sąvoką („siekti aukščiau, tobulėti labiau, mokytis, mokytis, mokytis!“). Žmogus, neišlaikęs egzamino – nesugebėjęs pademonstruoti tų žinių, kurių reikia, kad adaptuotumeisi kastų visuomenėje, – yra nevykėlis ir atstumtasis, „šudra“, lekiantis į socialinės atskirties dugną. O sąmoningai sukilęs prieš šią sistemą – maištininkas, visuomenei pavojingas asmuo, kurį būtina perauklėti arba izoliuoti.

Kai ką labai jau primena, tiesa?.. Ir nors ketvirtojo viršelio reklama teigia, kad knyga pasižymi „kandžia satyra“, „Skambantis bokštas“ – veikiau liūdna ir graži nei satyriška knyga. Juolab dabar, kai visuomenė nelabai besupranta, kas apskritai yra satyra...

Kai kurie knygos simboliai įspūdingi ir netikėti – ypač baisiosios žudikų zarsų kariuomenės pavaizdavimas. Lauki klaikių monstrų, išnyrančių iš košmaro glūdumos, o pasirodo... dailūs vaikai, žudyti einantys su šypsena, kaip į žaidimą, baltomis paradinėmis uniformomis, su dirigente priešaky. Ir kas gali sustabdyti žaisti besiveržiantį vaiką? Niekas. Antras suklusti ir pašiurpti privertęs simbolis – „senieji vaikai“, būtybės, kurių rankų prisilietimas atima energiją, gyvastį, jaunystę, valią, jauną paverčia kretančiu seniu. Simbolis netikėtas tuo, kad autorius susieja du tokius nepanašius dalykus kaip vaikystė ir senatvė bendru jų bruožu – fiziniu vaiko ir senio silpnumu, bejėgiškumu.

O kai skaitydama knygą sužinai, kad „senieji vaikai“ su zarsais susieti savotiškais „giminystės“ ryšiais (mirdamas „senasis vaikas“ įgauna vaikišką zarso pavidalą, o miręs zarsas – senio ir dulkių), visa tai ima atrodyti daugiau negu pasaka. Simboliai nurodo realybę, kur klesti paradinis militarizmas ir mirties kultūra, savo esmę grindžianti kūniškumu ir jo perkėlimu į dvasinę sferą. Taigi savotišku prikėlimu. Atnaujinimu. Iš senio griaučių dulkių – į žudyti pasiruošusį vaiką. Dėl abstraktaus gėrio. Arba – blogio.

O kitokio „išrūšiavimo“ šiandien, regis, ir nėra. Tik šitos dvi abstraktybės. Kaip čia neprisiminsi Goethės Mefistofelio, sakiusio – „darydamas vien bloga, gero trokštu...“ Man kartais atrodo, kad daugelis įžymių asmenų šiandien galėtų pasirašyti po šitais žodžiais, tik ar nepritrūks vietos raudoname popieriuje...

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


118842. parasas :-( 2008-05-30 15:41
ka cia nusisneki Sonic X valdo jei nematei

Rodoma versija 26 iš 26 
14:50:48 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba