ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-05-28 nr. 750

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (107) • JŪRATĖ BARANOVA. Pasaulis – tai viešbutis (602) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Princai ir drakonaiGINTARĖ ADOMAITYTĖ. Apie publiką ir laiką (3) • GIEDRĖ MASTAVIČIŪTĖ. EilėsSu JOHANNESU BAXU, tarptautinės organizacijos "Globali iniciatyva psichiatrijoje" generaliniu sekretoriumi, kovotoju už žmogaus teises buvusioje Sovietų Sąjungoje,. Pasimetę gyvenimo greitkelyNAGYPÁL SZABOLCS. Europos integracija ir Bažnyčios vienybė (2) • SIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiSIMONAS PAJUODIS. PoezijaANDRIUS MARTINKUS. Pagiriamasis žodis pralaimėjimuiANDRA ŠEPUTYTĖ. Žvilgsnis į jūrą iš periferijosSIGITAS PARULSKIS. Kitokio gyvenimo paieškosDANGĖ ČEBATARIŪNAITĖ, ZIGMAS VITKUS. Moterų kunigystė? (3) • Neries regioninio parko kultūrologę IDĄ STANKEVIČIŪTĘ kalbina Juozas Šorys. Neris bebras, vėlių upė (13) • GENDRUTIS MORKŪNAS. Keisti dalykai mūsų mieste

Žvilgsnis į jūrą iš periferijos

ANDRA ŠEPUTYTĖ

[skaityti komentarus]

b>Marius Ivaškevičius. Madagaskaras. V.: Apostrofa, Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centras, 2004. 116 p.

"Atsisukit veidu į jūrą. Pakelkit akis nuo žemės. [...] Veidu į jūrą, ne profiliu". Tokiais Mariaus Ivaškevičiaus pjesėje "Madagaskaras" dažnai skambančiais žodžiais skatinama išsivaduoti iš įvairių gniaužtų – ideologinių, psichologinių. Pjesės pagrindinis veikėjas Pokštas (jo prototipas – viena originaliausių XX a. pradžios lietuvių asmenybių Kazys Pakštas, siūlęs Lietuvą perkelti į Afriką), įtikėjęs savo beprotiška idėja, bando išaiškinti kaimo žmonėms, kad tėvynę reikia perkelti į Madagaskarą. Pokštui pažįstamas provincialumas, jis mano, kad nemokėdami mąstyti žmonės leisis valdomi tarsi marionetės. Taip Pokštas iš dalies įrodo ir savo provincialų mąstymą. Tačiau jo ribotumas neišryškėja, nes, autoriaus nuomone, ši idėja vis dėlto yra nuostabi svajonė, vizija, tiesiog užvaldžiusi Pokštą, norėjusį savo kraštui tik gero. Atvirkščiai, Pokštas pavaizduotas kaip vos ne šviesiausias žmogus, labiau ryškinamas kaimo neišprusimas.

Pokštas: Tik gili sėbrystė su kokybiškom knygom išaria razumo vagą mūsų smegenyse. O rašto nepažinimas – tai ariamo jaučio suvalgymas.

Provincialumas pradeda triumfuoti tada, kai žmonių mintis ir gyvenimą užvaldo utopijos, vizijos. Utopinė idėja perkelti tėvynę į Madagaskarą – tai paslėptos, neaiškios gyvenimo svajonės realizavimas. Dvejopai galėtume vertinti pjesės herojų Pokštą. Tarp pjesėje veikiančių žmonių jis laikomas išsimokslinusiu, pagarbos vertu, tačiau autoriaus atlaidus žvilgsnis į "tautos vedlį, karžygį" kuria sarkastišką ir drauge švelnios ironijos kupiną aurą. Autorius sutinka rašyti apie šią beprotišką geopolitinę "misiją" todėl, kad tai yra graži Pokšto vizija, svajonė. Pro neįgyvendinamų veikėjo idėjų eilutes tarsi veržte veržiasi gražesnio, ramesnio pasaulio ilgesys. Bandoma pabėgti nuo ideologijos gniaužtų, sujungti fragmentuotą pasaulį į tobulą visumą, "įteisinti" amžinųjų vertybių neliečiamumą, stabilumą.

Rašytojo M. Ivaškevičiaus karta (g. 1973 m.) kuria naująją, postmodernistinę literatūrą. Kaip pats autorius rašo: "Užaugau blogio sistemoje, tačiau ji manęs dar nespėjo suluošinti. Pačiu laiku atėjo "teisingi" laikai ir kone vienu metu su brandos atestatu "gavau" išėjimą į laisvę. Tai buvo tarsi dviguba laisvė, išėjimas į savarankišką gyvenimą visuotinai ir privačiai". Suprantama, išsilaisvinusi tauta jautėsi nevisavertė, neturinti stabilios atramos, taip pat ir visi piliečiai jautėsi suvaržyti, sutrikę. "Madagaskaro" veiksmas vyksta 1912–1926 metų Lietuvoje. Čia sukasi idėjų karuselė. Naujieji Lietuvos inteligentai sprendžia, ką veikti su nauja valstybe, kokia kryptimi ją pasukti. Visa tai išvirsta į oratorinio meno varžybas, net neįtikinamiausios idėjos svarstomos kaip rimčiausi projektai.

Laisvė gyvenime ir kūryboje... Ko gero, M. Ivaškevičiaus "Madagaskaras" nėra pats "laisviausias" kūrinys, palyginti su H. Kunčiaus romanu "Gaidžių milžinkapis" ar S. Parulskio "Trys sekundės dangaus", "Doriforė". Autorius sugeba išlaikyti balansą tarp literatūros naujovių ir amžinųjų vertybių, tradicijos. Vertybinės sistemos šiomis dienomis mokslininkų, literatūrologų, filosofų vertinamos nevienareikšmiškai todėl, kad "skamba psichologiškai subjektyviai. Jos atrodo egzistuojančios lyg ir kiekvieno žmogaus viduje ir į jas negalime įsiskverbti: tai uždaras dalykas, slypintis ne kultūroje, bet asmenybėje" (V. Kavolis). Visuomenėje nusistovėjusi nuomonė, kad literatūros centre turi atsidurti provokuojantys kūriniai. Bandymas įtikti skaitytojui – paslėpta provincialumo žymė? Ideologiniais laikais reikėdavo rašyti tik tai, kas galima, o dabar skaitytojui tarsi sviedžiama viskas, kas anksčiau buvo tabu. Taigi kyla klausimas, ar tikrai tokiuose kūriniuose skaitytojas ras sielos atgaivą.

M. Ivaškevičius aprašo laikotarpį prieš Antrąjį pasaulinį karą. Neišvengiama nuojauta, "kad visa tai netrukus bus prarasta". Todėl, pasak autoriaus, ši pjesė – "apie žmones, kurie dar nieko nežino. Ir todėl iš visų jėgų stengiasi gyventi: mylėti taip, kaip dar niekas iki jų nemylėjo, tikėti taip, kaip dar niekas iki jų netikėjo, norėti taip, kaip dar niekas iki jų nenorėjo, ir galiausiai perkelti tai, kas dar niekad nebuvo perkelta". Dabar padėtis panaši – veržiamasi į išsvajotuosius Vakarus, jie yra tapę etalonu. Vien noras pabėgti nuo savo šaknų yra tam tikras provincialumo įrodymas. Lietuviškas savęs niekinimo sindromas, taip pat nekritiškas Vakarų vertinimas pasireiškia kategorišku naujovių atmetimu, iniciatyvos nepalaikymu. Provincialais būnama tol, kol atgaunama savigarba. Provincialumas anaiptol ne geografinė samprata – žmogus pats apie save kuria tą pasaulį, kurį nori matyti. Svarbu tikėti tuo, ką darai. Provincialumas pasireiškia nesugebėjimu mąstyti globaliai, o veikti lokaliai, nesugebėjimu įvardyti ir įvertinti savo norus ir galimybes aplinkiniame pasaulyje. Čia ir suklumpa Pokštas, sugebantis mąstyti globaliai, daug žinantis, tačiau nesuvokiantis, kad gerovę galima kurti ir čia, Lietuvoje.

Pokšto tėvai nenori žinoti, kas dedasi toliau už jų sodybos ribos, nepripažįsta naujovių, mokslo:

Tėvas: Kazimieras reiks ant darbo pristatyt. Nieko nepaveiksi. Trūkumas pajėgumo.

Motina: Trūkumas.

Tėvas: Gana su knygomis prostituot. Darbas pirma reik išpildyt. Ir nieko tame nepaveiksi.

Jie bijo "sėbrystės" su knygomis ir vieninteliu mokslu laiko iš tėvų perimtą patirtį, darbą. Svarbus jiems tik išorinis pasaulis – matomas, apčiuopiamas, sotus. Jiems nesuprantamos sąvokos "vidinis pasaulis", "meniniai išgyvenimai", "mokslo svarba".

Tėvas: Negrok man ant jausmo, Kazimierai, kalbėk, nes aš pats savo rankom liežuvį tau išplėtosiu!

Provincija paprastai laikoma šalies dalis, nutolusi nuo centro. Filosofas Romualdas Ozolas ("Š. A.", 2004, Nr. 718) teigia, kad mūsų protai jau sugeba įvardyti provinciją ne tik kaip teritoriją, bet ir kaip psichologinę sąvoką. R. Ozolas siūlo tokį apibrėžimą: "Provincija yra ten, kur norima gyventi ne kaip čia, o kaip kitur. Provincialumas susijęs su nevisavertiškumo kompleksu". Nors Pokštas stengiasi galvoti valstybiškai, tačiau vis dar skundžiasi, verkšlena, o tai nebūdinga optimistui, laisvam žmogui, kosmopolitui:

Pokštas: Klausiate, kuomi mes esam? Lietuviai mes, fatalistai, pati nelaimingiausia tauta. Valstybiškai taip išsiklostė, kad ūgis mūsų tautos praėjo tarp milžinų.

Nevisavertiškumo kompleksai kamuoja visus šio kaimo gyventojus – vieni kenčia dėl nesupratimo, nežinojimo, kiti – dėl fizinių trūkumų:

Milė: Sale, tu mane gąsdini. Su šitokiu jautrumu baigsi savo dienas saužudyste kraupiausia.

Salė: Saužudystė – ne išėjimas. Be to, mano dienos kaip šventė, kaip greitas Joannos jojimas, skubėkit mane prisivyti, žydėsiu tik tam, kas bus pirmas. Mile, tu tokia graži, tokia išmintinga, tave ir dvokiančią pamils, prakaituotą, o aš stora, baisi, man reikia eliuminuoti visus kenksmingus kvapus, kuriais pasižymi moterys. Taip laukiu ir taip bijau to pirmojo susitikimo. [...] Kad jūra aplinkui būtų, o aš, joje įsibridus, prakaitą kojų skalaučiau. Ir ten Jis mane susirastų. Sale, man pasakytų, lipk pagaliau į batus, nėra man taip stipriai kenksmingos prakaituojančios tavo pėdos. Kiek čia to mano gyvenimo. Sukąsiu dantis ir iškęsiu. By tik būtum kartu. Mile, ar tau kada nors tekę matyti jūrą?

Pokštas, taip pat ir Salė su Mile, į jūrą žvelgia kaip į išgelbėtoją, išlaisvintoją. Jūra tokia begalinė, amžina:

Salė: Jūra tik būna milžiniška, didelė – niekada.

Milė: Sale, ji visa mėlyna.

Salė: Ne toji, kur aš vaizdavausi. Menkesnę aš ją mačiau. Nėra žmoguje minties, galinčios tai aprėpti (apsiverkia).

Pokštas mano, kad jūra gali būti visa ko davėja. Jūroje – nuotykiai, kelionės, smagumas. Ne visi lietuviai, anot Pokšto, gimę arti žemę.

Pokštas: Vaiko, prie žemės nelinkusio, nebestumkit į kunigus. Jei jis pritingi žemę arti ar apakėt, galgi jam verta pasiūlyti platųjį jūros arimą. Vietoj juodosios sutanos skirkite jam dovanų gražų dryžuotą rūbą bei už didžiuosius turtus, sukauptus seminarijai, padovanokite laivę.

O svarbiausia, kad jūra suteikia laisvę, išvaduoja iš bet kokių gniaužtų, įsupa į nesibaigiančią, banguojančią pasaką:

Pokštas: Valgysim, ką užauginsim, gersim, ką mums nulies. Keliausim iš jūros į jūrą, taipgi iš laivo į laivą, mylėsime, ką panorėsim, mirsime tik tuomet, kai šito mirtis panorės. Veidu į jūrą, tauta. Veidu į savąjį namą. Trūkumas Žemėje vietos. Žemė yra per ankšta. Klausiate, ko aš verkiu? Tai bangos mane čia aptaškė, o ašaros man nebėga, gal tik viena kita.

Jūra nėra provinciali, ji yra sau, dėl savęs, taip pat ji atveria žmogui naujas erdves. Kas gali būti nuostabiau už tobulą paprastumą. Jūra – gyvenimo pilnatvės, taip pat ir mirties, ano pasaulio simbolis. Prie to, ką davė žmogui prigimtis, buvimas greta jūros prideda antra tiek. Todėl nenuostabu, kad gyvenimas prie jūros suteikia žmonėms tam tikro polėkio, ragina nesustoti, tobulėti, svajoti. "Madagaskare" juokiamasi iš ano laiko utopijomis ir fantazijomis tikinčių žmonių, tačiau juokiamasi nepiktai. M. Ivaškevičius teigia, kad stereotipinis gigantomaniškas mažos tautos mąstymas išnyks ir teisingas kelias pasirodys tik veidu, ne profiliu žvelgiant į jūrą – mąstant laisvai ir tvirtai, protingai ir savarankiškai.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 25 iš 25 
14:50:41 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba