ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-06-11 nr. 752

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (265) • KOBAYASHI ISSA. 30 haiku (15) • Mums rašo KĘSTUTIS KEBLYS. Linksma žiniaGINTARAS BERESNEVIČIUS. Atsipeikėjimas (89) • VIRGINIJA VITA. ŠvelnumasRENATA ŠERELYTĖ. Sapno kilometraiJURGITA GERLIKAITĖ. Petronėlė Gerlikienė: savos tiesos žinojimas (1) • LEONARD FELDER. 10 gyvenimo principųSIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiSTASYS STACEVIČIUS. EilėsDALIA STAPONKUTĖ. NegatyvasVITALIJA PILIPAUSKAITĖ. SMS UNLIMITED, arba Sutalpinimo rebusasLAIMANTAS JONUŠYS. Antroji "Lolita" ne geresnė (21) • ARŪNAS KYNAS. Pamąstymai apie senąją aisčių pasaulėjautąMYKOLAS SLUCKIS. Po 40 metųMums rašo KĘSTUTIS KEBLYS. Linksma žiniaAUKSĖ KAŠKONAITĖ. Upė

Po 40 metų

Kalbantis su J. P. Sartre’u ir S. de Beauvoir

MYKOLAS SLUCKIS

[skaityti komentarus]

Pabaiga. Pradžia Nr. 21

"Pakeliui į Palangą, kalbantis apie realizmą ir modernizmą, paklausiau, kaip vertinąs abstrakcionizmą. Jį irgi laikąs realizmu?

– Ne. Čia skirtingos meno rūšys. Abstrakcionizmas dailėje egzistuoja. Literatūroje egzistuoja tiktai realizmas, nors yra nesėkmingų mėginimų perkelti abstrakcionizmą į literatūrą".

Ryškiu abstrakcionizmo pradininku laikąs Vasilijų Kandinskį. M. K. Čiurlionis irgi prabėgomis minėtas šiuo požiūriu.

Kaip vertinąs "Comédie-Française" teatrą, gastroliavusį ir Sovietų Sąjungoje? Atsakė: "Tai ne teatras, o institutas". "Bet jį lanko?" – tikslinosi mūsų teatralai. "Publika, kuri ten lankosi, irgi institutas". Prancūzijos teatre matąs dvi rimtas kryptis: "absurdo teatrą" ir "naująjį" darbininkų publikai, atsiradusį dėl Brechto poveikio. Be abejo, yra daug kitokių teatrų, turinčių individualų veidą, bet nesudarančių krypties. Apie Brechto teatrinius principus ir prancūziškąjį "brechtizmą" pasisakė kaip apie veiksmingą visuomeninės reikšmės meną. "Absurdo teatre", jo manymu, neteisingai pavadintame, irgi randąs "istoriškumo" – kitaip tariant, ryšį su tikrove, su kai kuriais socialiniais momentais. Jo teigimu, Ionesco pjesėse ryškėja ne žmogaus pasmerktumas apskritai, o tam tikru istorijos periodu, tam tikromis kapitalizmo sąlygomis. Sartre’o pasakymą apie "absurdo teatrą" – "labai pesimistiškas teatras" – kai kas suprato kaip šio teatro neigimą. O Sartre’as tiesiog konstatavo tikrą šio teatro pobūdį, kad pesimistiškas savo filosofija.

"Sartre’as noromis pasakoja apie Beckettą... Aukštas, gražus žmogus, gyvena Paryžiaus priemiestyje, mažame namelyje. Niekur nesirodo, neduoda interviu, sodelyje augina gėles. Jos padeda jam priešintis giliam pesimizmui, į kurį pasinėręs. Rašąs Beckettas angliškai ir prancūziškai, pjeses ir prozą. Mažiausiai norįs savo pjesėms pasisekimo. Vienos pjesės antrame veiksme pakartojo pirmąjį, kad publika imtų švilpti. Rimtai nustemba, jeigu publikai jo kūrinys patinka, bet tai neveikia jo dvasinės būsenos. Apie Becketto asmenybę Sartre’as kalbėjo su didele simpatija. Tačiau apibūdindamas jį kaip menininką kritikavo perdėm didelį jo pesimizmą".

"Negalima skaidyti kūrinio į meninę ir visuomeninę dalį", – pabrėžė Sartre’as, o pats tai darė, kai šnekėjo apie Hemingwayų ir Saint-Exupéry".

"Sartre’as pastebėjo, kad yra vos juntamas ryšys tarp Saint-Exupéry ir Hemingwayaus. Galbūt turėjo galvoje vyriškumo kultą. Bet jis patikslino: Saint-Exupéry palaikė "Liaudies frontą" Prancūzijoje, nors jo geriausias draugas buvo fašistas (neatsimenu pavardės – M. S.).

Anot jo, Saint-Exupéry labai populiarus užsienyje. Prancūzijoje nebeturi didelio garso. Jo humanizmas perdėm bendro pobūdžio. Labiausiai vertinąs knygą "Žemė – žmonių planeta" ir knygos "Karo lakūnas" pradžią. Saint-Exupéry pasisekimą Sovietų Sąjungoje Sartre’as motyvuoja štai kuo:

– Po asmenybės kulto jūs išsiilgę humanizmo, meilės žmogui. O Saint-Exupéry pasako nemažai gražių, šiltų žodžių apie tą žmogų, tiki juo ir aukština jį. Bendrokas, be konkrečios (filosofinės) programos humanizmas patinka jums, bet Prancūzijoje toks abstraktus humanizmas jau įgrisęs ir nebegali turėti pasisekimo. Mes, – sako Sartre’as, – neišgyvenome tokių revoliucijos kataklizmų kaip jūs, neišgyvenome asmenybės kulto. Todėl Saint-Exupéry mums pasako žymiai mažiau negu jums".

"Be to, Sartre’as labai akcentavo Saint-Exupéry profesiją. Neva jis tam tikros profesijos atstovas literatūroje. Vertinga, kad mums leido pasižiūrėti į Žemę iš aukštybių, pro lakūno emocijas, bet vis vien tai ribotas patyrimas". Čia nenorėjome sutikti. Antai povandenininkai irgi turi progos pasižiūrėti į Žemę ir žmogų pro įdomų rakursą. Taip pat ir kitų naujųjų profesijų atstovai. Ir vis dėlto Saint-Exupéry vienas toks.

"Sartre’as sutiko, kad talentingas, bet lyg truputį senstelėjęs šiuolaikiniam skaitytojui. Beje, Sartre’as pareiškė suprantąs, kodėl rašytojai kartais turi didesnį pasisekimą ne namuose, o užsienyje. Antai šiuo metu Prancūzijoje labai skaitomas... anglas Kiplingas".

"Sartre’as labai neigiamai žiūri į moralizavimą literatūroje.

Pasakiau, kad rašytojas visados moralizuoja. Netgi deklaruodamas amoralumą arba abejingumą.

– Taip, – sutiko Sartre’as, – bet tegul skaitytojas pats ją (tą moralę) pasiima.

– Atvirai moralizuoja netgi Brechtas, – priminiau.

– Tai man ne visados patinka ir Brechto kūryboje, – atsakė Sartre’as.

Apie jo paties kūrybą nekalbėjome. Vis dėlto nejučiom galvojom apie ją. Ar jo "Žodžiai" nemoralizuoja? Smerkiama buržuazinė moralė, tendencija kūrinyje aiški nuo pat pradžių".

"Kalbamės apie formos ir turinio santykį. Sartre’ui aukšto lygio forma ir autoriaus savaimingumas – būtiniausia prielaida bet kokiai kūrybai. Tačiau jis formos neabsoliutina. Sutiko, kad atskirais atvejais forma gali atsilikti dėl objektyvių priežasčių. Be to, tam tikrais laikotarpiais forma atlieka paruošiamąjį vaidmenį ateičiai, nors tai sunku įžvelgti. Todėl reikėtų atsargiai spręsti apie vienos ar kitos formos teisę egzistuoti, jos perspektyvas.

Sartre’o žodžiais, idealiam atvejui reikia dviejų dalykų, dažniausiai nesuderinamų: jaunatviškos drąsos griaunant senąją formą ir senatviškos gyvenimo patirties.

Nepastebimai perėjom prie "naujojo romano". Sartre’as pareiškė, kad tai iš tikrųjų įdomus naujas reiškinys, bet savo tikslų nepasiekęs. "Naujasis romanas" duodąs mažiau negu jo programų žadėta. Formos srityje jo autoriai (Sarraute, Robbe-Grillet ir kt.) pažengė toliau negu idėjų plotmėje. Giliai įsigraužta į žmogų, bet prarasta žmogaus visuma.

"Naujojo romano" reikšmė iš vienos pusės – teigiama, iš kitos – negatyvi. Sugriovęs ligšiolinio romano tradicijas, pats naujų kelių nenutiesė. Tragedija štai kokia, šypsodamasis paaiškino Sartre’as, dabar, po "naujojo romano", niekas Prancūzijoje nebegali rašyti apie savo herojų kaip anksčiau, pvz.: "Jis prisitraukė kėdę, persibraukė plaukus ir t. t., ir pan." Informatyvinė prozos pusė po "naujojo romano" atrodo labai naiviai.

Čia prisiminiau "Leopardo" pasirodymą Italijoje. Parašytas ganėtinai tradiciškai, "negudriai", šis idiliškos nuotaikos romanas užkariavo Europos dėmesį. Vadinasi, ir formos revoliucijos įkarštyje gali gyvuoti tradiciškai parašytas kūrinys?

Sartre’as sutiko, nors jam asmeniškai "Leopardas" nepadaręs didelio įspūdžio. Anot jo, įspūdingesnis, netikėtesnis kitas italų autorius, sicilietis Varga".

Atrodo, į šitokius reiškinius žvelgdamas palankiai, Sartre’as vis dėlto sieja romano ateitį su naujais formos ieškojimais.

– "Naujasis romanas" neišsprendė romano krizės, – reziumavo jis".

"Tęsėme rytą pradėtą šneką apie kūrybos išliekamumą. Sartre’as pirmiausiai paminėjo Mérimée (vėl priminėm jam "Lokį"). Rašęs puikiai. Mérimée ir sukūrė prancūzišką novelę. Mérimée, tiktai Mérimée? O Maupassant’as?

Čia Sartre’as ir de Beauvoir (ji karštai palaiko vyro pažiūras) mus nustebino. Abu pareiškė, jog Maupassant’o niekas nebeskaito (Prancūzijoje?). Kūręs buržuazijai, kutenęs jai nervus nepadoriais anekdotiniais siužetais. Rašęs prastai, paviršutiniškai. Mes nesutikome, įrodinėjome, kuo esąs geras, aiškinome, kad jis ir Čechovas turėję nemažą įtaką lietuvių novelės formai, pvz., Cvirkai ir kitiems jaunesnės kartos novelistams.

Sartre’as šiuo klausimu nenusileido. XIX a. tėra keturi geri prancūzų prozininkai: Flaubert’as, Stendhalis, Balzacas ir Zolà, kuris, jo nuomone, rašęs prastokai (matyt, stiliaus, prancūzų kalbos požiūriu), bet vis vien vertintinas. Zolà "Žerminalis" šiandien skaitomas naujai. Dėl trijų pirmųjų pritarėme, dėl Zolà skambėjimo dabartyje ginčijomės ir, rodos, sėkmingai. Zolà, be abejo, didelis rašytojas, bet neprilygsta tiems trims galiūnams. Jis daug ką sprendęs kaktomuša, jo raštuose nemažai natūralizmo ir laikraštiškumo. Apskritai mažoka prancūziškų subtilybių, to žavesio, kuris dvelkia iš prancūzų klasikos. Atrodo, mums pavyko kalbantis apie Zolà apginti savo nuomonę. Sartre’as juokdamasis pripažino, kad "vis dėlto Zolà šiandieną skaityti neįmanoma".

"France’as – nebeskaitomas. Nuobodus moralistas, daug dirbtinumo".

"Sartre’as vėl paminėjo Proustą. Labiausiai skaitomas autorius Prancūzijoje. Populiarus ne tik intelektualų sluoksniuose".

"Rolland’as, pasak Sartre’o, rašęs prastai. Tiesiog prastai. "Kola Brenjonas" – dar šis tas, nors ir čia yra dirbtinumo. "Žano Kristofo" pirmoji knyga – nebloga. Toliau – blogiau".

Daudet – taip pat rašęs prastai, sentimentaliai, taikėsi prie buržua skonio.

– Ar skaitomas Maurois?

– Kam jį skaityti, pats dažnai kalba per radiją ir televiziją!

Aukščiausią Sartre’o įvertinimą pelnė Rabelais:

– Tai – amžinas rašytojas".

Iš amerikiečių išskiria Poe. Sartre’o manymu, patekęs į rankas nuostabiems vertėjams: Baudelaire’ui ir Mallarmé. Tačiau kitoje savo užrašų vietoje randu: "Prancūzijoje skeptiškai žiūrima į poezijos vertimus".

"Salingeris – stambus reiškinys. Updike’o nepažįstąs".

"Labiausiai vertinąs Faulknerį. Steinbecko įdomios tiktai "Rūstybės kekės". "Mūsų nerimo žiemos" neskaitęs, taip pat "Žmonių ir pelių". Mieželaitis pažymėjo, kad Steinbeckas beveik linkęs atsisakyti "Rūstybės kekių". Sartre’as vėl patvirtino, kad tai – geriausia Steinbecko knyga".

"Nustebino mus jo ir Beauvoir nuomonė apie Hemingwayų. Jie savo ruožtu nustebinti, kad pas mus Hemingwayus taip liaupsinamas. Pačioje Amerikoje ir kitur Vakaruose jį pasičiupusi dešinioji kritika. Sartre’o nuomone, Hemingwayus – grakštaus, imponuojančio stiliaus rašytojas, maloniai skaitomas, bet... Ir tas "bet" iš Sartre’o lūpų – nemenkas. Hemingwayus iškėlęs tokius personažus, tokį tipą, kuris nejučiom susisieja su "amerikanizmo" dvasia, su jos patosu, esą amerikietis – nebijąs mirties šaunuolis, besimėgaująs meile ir medžiokle, iš aukšto žvelgiąs į moterį. Jo knygose aptinki net antisemitizmo. Vyriškumo kultas, išdidus požiūris į kasdienybę, į socialinius dalykus kaip tik daro jį patrauklų dešiniesiems. Sartre’as sakė, jog ir Hemingwayaus dalyvavimas Ispanijos kare nebuvęs laisvas nuo avantiūriško individualizmo".

"Pastebėjęs Amerikos negrų rašytojo Baldwino prozą. Joje rusena neapykanta baltiesiems, bet šiuo metu, teigė Sartre’as, kitos išeities nėra".

Į nedidelių tautų literatūras, kuriamas nacionalinėmis kalbomis, Sartre’o, beje, žiūrėta kiek skeptiškai. Tai sietina ir su Prancūzijos – pasaulinio menų centro – dominavimo tradicija. Nors visiškai nuneigti Sartre’o abejonę, ar tokios literatūros išsilaikys dinamiškai besivystančioje, viską vienodinančioje civilizacijoje, kažin ar reikėtų skubėti. Išsilaikys, be abejo, tos, kurios, besirūpindamos savo ateitimi ir pasklidimu pasaulyje, nepakirs savo šaknų. Istorija daug ką keičia: kas buvo aktualu vakar, šiandien praranda svarbą. Tačiau apnašos – ne tik našta, kaip atrodo kiekvienai jaunųjų kartai, o ir žavesys, kuriuo išmoksti mėgautis bėgant metams. Retro egzistuoja visur, išskyrus gal matematiką. Tai ir paskatino šio rašinio autorių grįžti prie istorijos, kuriai netrukus sukaks 40.


"Varpai", 2005
Parengė J. V.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 26 iš 27 
14:50:08 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba