ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-06-11 nr. 752

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (265) • KOBAYASHI ISSA. 30 haiku (15) • Mums rašo KĘSTUTIS KEBLYS. Linksma žiniaGINTARAS BERESNEVIČIUS. Atsipeikėjimas (89) • VIRGINIJA VITA. ŠvelnumasRENATA ŠERELYTĖ. Sapno kilometraiJURGITA GERLIKAITĖ. Petronėlė Gerlikienė: savos tiesos žinojimas (1) • LEONARD FELDER. 10 gyvenimo principųSIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiSTASYS STACEVIČIUS. EilėsDALIA STAPONKUTĖ. NegatyvasVITALIJA PILIPAUSKAITĖ. SMS UNLIMITED, arba Sutalpinimo rebusasLAIMANTAS JONUŠYS. Antroji "Lolita" ne geresnė (21) • ARŪNAS KYNAS. Pamąstymai apie senąją aisčių pasaulėjautąMYKOLAS SLUCKIS. Po 40 metųMums rašo KĘSTUTIS KEBLYS. Linksma žiniaAUKSĖ KAŠKONAITĖ. Upė

SMS UNLIMITED, arba Sutalpinimo rebusas

VITALIJA PILIPAUSKAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Diego Latella. 1980

        Kai to paties daugėja ir daugėja,
        staiga nežinia iš kur atsiranda kažkas visai kita,
        o ne daugiau to paties.

Šią Friedricho Engelso mintį savo knygoje "Akimirkos tironija" (2004 m. išleido "Tyto alba") Oslo universiteto Technologijos, inovacijų ir kultūros centro socialinės antropologijos profesorius Thomas Hyllandas Eriksenas užrašė svarstydamas apie tai, kaip mūsų laikais vykstant spartiems kiekybiniams pokyčiams – informacijos, technologijų ir kt. – kinta kokybė. Esama ribos, kai dėl kiekybės pakinta kokybė. T. H. Eriksenas pateikia tokį šio reiškinio pavyzdį: galima dirbti tris darbus vienu metu ir juos dirbti gerai. Galima vienu metu penkis darbus dirbti gerai. Bet, gavus šeštą darbą, staiga visi šeši bus pradėti daryti blogai. Taip kiekybė pereina į kokybę.

T. H. Eriksenas domisi globalizacija ir jos padariniais, stebi pasaulį kaip antropologas ir bando įvertinti pokyčius, kurie, mūsų akimis, ne visada būna teigiami. Kaip ir vienu metu dirbamų šešių darbų atveju.

Aš T. H. Erikseną prisiminiau skaitydama Šiuolaikinio meno centro ir AICA Lietuvos sekcijos išleistą nerimstančios pasaulio menininkės Eglės Rakauskaitės sudarytą interviu / minčių / svarstymų / kadrų iš filmų knygą "Egl?". E. Rakauskaitė – performansų ir netikėtų idėjų meistrė – vienuolikai pasirinktų moterų (viena iš jų prasitarė, kad E. Rakauskaitė tiesiog rinkosi sau įdomias ir artimas sielas) užduoda dešimt klausimų. Dar knygoje – R. Malašausko ir A. Tereškino tekstai, trumpi E. Rakauskaitės filmų "Gariūnai", "Diena, kai buvo apėmusi neviltis: dienoraščio skaitymas rusiškai (angliškai, lietuviškai)", "Mano Amerika", "Vežant Petrovičių", "Mano adresas – ne namas ir ne gatvė, mano adresas – prekybos centras" pristatymai, taip pat Alfonso Andriuškevičiaus pokalbis su pačia menininke ir gana išsami jos biografija. Vis dėlto man svarbiausia ir įdomiausia – klausimai. Šįkart apsistoju prie vieno iš jų.

E. Rakauskaitė klausia: AR SMS’INIMAS TAPS LITERATŪROS ISTORIJOS DALIMI? Arba (pildau aš): ar gali būti gera literatūra parašyta trumposiomis žinutėmis? Literatūra, kaip matysime, – taip, tokia literatūra ne tik gali, bet ir yra rašoma. Tačiau ar ji bus verta literatūros istorijos dėmesio? Ar gali nuolat didėjantis trumpųjų žinučių srautas vieną dieną pasiekti ribą ir tapti geros kokybės meniniu tekstu? Ar kanoninio meno kūrinio ir jo suvokimo, sampratos mūsų sąmonėje transformacija gali įsitvirtinti kaip vienas iš naujų literatūros kūrinių standartų? Ar gali būti, kad, mums diskutuojant apie meninės kokybės ir vertės sukūrimo galimybę elektroninės kalbos priemonėmis, jau kuriami stiprūs ir įdomūs kūriniai SMS?

Tradiciška skirtis tarp aukštosios ir žemosios literatūrų kuo toliau, tuo labiau nyksta; dabar ne mažiau paveikūs ir svarbūs įvairūs paribių žanrai, vadinamoji populiarioji literatūra ar net ne literatūra tradicine meninės literatūros prasme. Štai Johnas Tomlinsonas, Notingamo Trento universiteto Tarptautinės komunikacijos ir kultūros tyrimų centro direktorius, net teoriniame lygmenyje nebeatskiria "aukštosios" ir "žemosios" kultūrų, taigi ir literatūrų (J. Tomlinson, Globalizacija ir kultūra, Vilnius, Mintis, 2002). Jis kultūrą supranta kaip būdus, kuriais bendraujantys žmonės ir pavieniui, ir kolektyviai savo gyvenimus daro prasmingus ("tikrina gyvenimo tikrumą"). J. Tomlinsono nuomone, nemažai simbolinio vaizdavimo, turinčio, pavyzdžiui, ekonominį tikslą, taip pat gali būti kultūrinės prigimties, kad ir reklama. Anot jo, į reklamos tekstus žmonės žiūri panašiai kaip į romanus, nes juose pasakojama, kaip būtų galima gyventi, remiamasi bendromis tapatumo sampratomis, rodomi idealūs santykiai, laimė ir t. t. Tokiu atveju visi tekstai nuo Beethoveno kvartetų iki naujausios "Levi’s" reklamos yra "kultūriški", ir "kultūriški" tiek, kiek žmonės jais kuria savo būties prasmę.

Nykstant šioms riboms, bet kuris ir bet kokios formos diskursas turi galimybę būti pripažintas kaip tinkamas papildyti aukštos meninės ir estetinės vertės literatūros gretas. Prieš kelerius metus Lietuvoje pasirodžius pirmajam elektroninių laiškų romanui (dėl "elektroninių laiškų" galima ginčytis, nes, išskyrus elektroniniams laiškams būdingas antraštes, forma neatitinka apibrėžimo, bet, tarkime... diakritinius ženklus ir kt. sutvarkė leidyklos redaktoriai) – Ugnės Barauskaitės "O rytoj vėl reikės gyventi", – vertinimų ir reakcijų buvo visokių – nuo susižavėjusių paauglių aikčiojimų iki literatūros profesorių bei kritikų skeptiško nutylėjimo ar net: et, dar vienas niekalas, dar viena jauna žurnalistė... Neseniai pasirodė antroji U. Barauskaitės knyga. Tiesa, į elektroninių laiškų romaną ji nebepretenduoja, tačiau niekalu ją vadina tik vienas kitas – visi linki autorei dar labiau tobulėti... Autorė iš tiesų "paaugo". Tačiau labai keičiasi ir literatūros vertinimo kriterijai. Ir – ar turi U. Barauskaitė vilčių kada nors būti pavadinta kanonine rašytoja? Vargu. Bet juk renkamės ne mes, juk sakoma, kad renkasi pati istorija.

Grįžtame prie SMS. Maironio lietuvių literatūros muziejaus tinklalapyje aptariami 2005 m. moksleivių kūrybos konkurso rezultatai: "Apžvelgus visus konkurse dalyvavusių moksleivių darbus, galima teigti, kad jauniems kuriantiesiems šiuo metu literatūroje patrauklus lakoniškumas: ,,sms" romanas ar trijų eilučių eilėraštis". Ar tai tik tendencijos, ar jau esamybė? Ar nepražiūrėjome akimirkos, kai šis "lakoniškumas" tapo kultūros dalimi? Turbūt taip, nes E. Rakauskaitė neklausia, ar SMS’inimas taps literatūros dalimi. Ji klausia, ar jis taps literatūros istorijos dalimi. Teisėtas klausimas, nes (kiek iš mūsų tai žino?) lietuviškas trumpųjų žinučių romanas pasirodė dar pernai. "Ars amandi" – taip pavadino savo kūrinį Tomas Staniulis ir perkėlė jį į 30 SMS formatą. Jokios knygos, jokio popieriaus ir net jokio CD – tiesiog paspaudi kelis mobiliojo telefono mygtukus ir operatorius tau atsiunčia romaną. "Literatūra privalo žengti arčiau skaitytojų, todėl patys rašytojai turi ieškoti naujų formų ir galimybių", – pristato savo sumanymą T. Staniulis.

E. Rakauskaitės kalbinamos moterys į klausimą apie SMS galimybes įeiti į literatūros istoriją atsako skirtingai. "A. N.: Ne, nes tie, kurie dar skaito literatūrą (o juk jie ir rašo jos istoriją), neturi laiko SMS žinutėms, o tie, kas jas nuolat rašinėja, žinoma, neturi kada atsiversti knygą. Šiedu pasauliai niekada neras laiko susitikti". Ar iš tiesų "niekada"? T. H. Eriksenas: "Telenor" duomenimis, 1999 metais Norvegijoje buvo išsiųsta šimtas milijonų trumpųjų žinučių (SMS). O 2000 metų spalio statistika rodo, kad per tą mėnesį išsiųsta tiek pat SMS, kiek per visus 1999 metus! Iš mūsų, gimusių 7-ajame dešimtmetyje ir anksčiau, veikiausiai tik nedidelė dalis kada nors išmoks siųsti trumpąsias žinutes. Tai gali reikšti du dalykus: arba tai, kad trumposios žinutės susijusios su jaunimo kultūra, arba tai, kad jaunoji karta ilgam pakeitė įpročius – trumpąsias žinutes jie siuntinės iki gyvos galvos". Peržvelgę statistinius duomenis, sužinotume, kad Lietuvoje SMS kiekybė didėja taip pat sparčiai kaip ir Norvegijoje (2002 m. "Omnitel" tinkle siunčiamų trumpųjų žinučių skaičius kas mėnesį padidėdavo 1 milijonu). Daugeliui mūsų bendrauti SMS tapo taip pat įprasta kaip ir valgyti ar ryte išsivalyti dantis, nors mes vis dar skaitome knygas, kartais sėdame prie kompiuterio ir ką nors parašome sau (per šį vakarą SMS’inau bent su penkiais žmonėmis). Taigi kiekybės kreivė kyla – kiek priartėjo riba, kai pakis kokybės kreivė?

Štai kitos E. Rakauskaitės apklausiamosios G. R. atsakymas: "Dalimi – be abejo. Dėl paprastos priežasties: literatūros dalimi tampa beveik viskas, kas tampa gyvenimo dalimi. Tačiau ar tai taps istorija, priklausys nuo to žmogaus talento, kuris SMS sugebės paversti idėją, stilių ir struktūrą turinčiu tekstu. [...] SMS yra kaip griežta auklė. Jei norime SMS perduoti tekstą, nepanašų į žaidimą – juoda-balta-šilta-šalta-taip-ir-ne, išreikšti subtilesnį įspūdį, pajautą, informaciją, iš karto pajuntame, kaip turime atmesti į galvą lendančius nebūtinus žodžius. Lieka esmė. [...] Tikrovės ir virtualybės ribos beveik nematomos. Tavo projekto pavadinimą galima perfrazuoti ir taip – "Mano adresas – ne namas ir ne gatvė, mano adresas – www...".

G. R. pastebi specifinę SMS diskurso ypatybę, skiriančią jį ne tik nuo rašytinės bei sakytinės kalbos, bet ir nuo elektroninio diskurso – SMS’inimas labai ribojamas ženklų skaičiaus. Ši ypatinga situacija apibūdinama R. D.: "Susitalpinimo rebusas. Aš jį visuomet sprendžiu atbuliniais žingsniais – išmesdama, kas nebūtina (koks egzistencializmas, jei tekstą grindžiame būtinumu!), keisdama sąvokas, emocijas užminuodama į tarpus ir išradinėdama trumpinius". Taigi – ar galima kurti meninį tekstą skaičiuojant ženklus? SMS romano autorius T. Staniulis: "Visgi suspausti apsakymo sakinį į vos 160 simbolių – tiek, kiek talpina viena žinutė – buvo sunku". Atsakymas – įmanoma ir tai yra padaryta. Vis dėlto kiek toks trumpas, kapotas tekstas, ribojamas ženklų pasirinkimo galimybių, apimties, gali atitikti meninei literatūrai taikomus kanonus ir reikalavimus?

iliustracija

"Paprastąjį lietuvišką SMS pjesės pavyzdį", atsakant į E. Rakauskaitės klausimą pasiūlytą pykta@takas.lt, elektroninio pašto adresu prisistatančios moters ("Šiaurės Atėnų" svetainėje komentarus prieš porą metų pasirašinėjusios kaip Benigna (vardas?), taigi kai kuriems iš jūsų pažįstamos / atpažįstamos), skaitau stumdama laiką troleibuse tarp vienos darbovietės ir kitos – prieš tai perverčiau knygą ir, pastebėjusi šią pjesę, pagalvojau, kad tingėsiu skaityti. Nelietuviški ženklai, išskaidytas tekstas, simboliai, skaičiai – tiesiog nuobodu. Bet turėdama gerą pusvalandį įsitraukiau į žaidimą. Į pykta@takas.lt klausimą "Norite perskaityti?" atsakiau "Taip" ir pasidaviau. Geras pavyzdys, įtikinantis. Tikrai "very vital". Erdvė, laikas, veikėjai, siužetas transformuojami, bet neišnyksta. Sustiprėja interpretacijos žavesys. Galimybių suprasti daugėja. Štai kokie pykta@takas.lt komentarai po pjesės: "SMS tekste nėra lietuviškų gramatinių ženklų, todėl tekstai rašomi pagal anglišką tarimo variantą [tai dabar ypač paplitę e-mailų erdvėje], pasitikint gavėjo talentu". Taigi skaitytojui, kaip būdinga skaitant įprastą literatūrą, suteikiama teisė suprasti, pajusti ir aiškinti savaip, asmeniškai – nenurodoma viena baigtinė prasmė, prasmių laukas išplečiamas. Kitas paaiškinimas: "MOBILIŲJŲ TELEFONŲ FUNKCIJOS IR TINKLO INFORMACIJA ETC. SURAŠYTA DIDŽIOSIOMIS RAIDĖMIS". Ši informacija ne tik įrėmina vyksmą, bet ir atstoja klasikinio pasakotojo balsą. Toliau: "2 veikėjų virtualios [?] istorijos SMS surašytos mažosiomis raidėmis – kad atrodytų familiaresnės. Kita vertus, tai nurodo turėjus juos gerus mobiliuosius telefonus – mat ne visuose jų gali rinktis raidžių dydį". Taigi du veikėjai, be kurių tradicinė (o virtuali?) pjesė būtų negalima, be to, jie tam tikru požiūriu apibrėžiami – pagal mobiliojo telefono galimybes. Tiesa, šiuo apibrėžimu lyg ir būtų galima suabejoti, bet... Tolesnis komentaras nusako kitus epizodinius veikėjus, t. y. SMS, kurie atskleidžia daugiau informacijos apie veikėjus ir tarsi nurodo erdvę: "Pasvirusiomis raidėmis surašytos SMS yra atsiųstos kuriam nors iš poros veikėjų kitų jų pažįstamų". Paskutinis komentaras – laiko nuorodos: "Tikslus SMS siuntimo laikas yra nurodomas sakinio gale. Taip mes stebime paros įvykius". Laikas – rytas nuo telefono įjungimo ir pirmosios žinutės iki paskutinės žinutės naktį ir telefono išjungimo (pamirštamas PIN kodas sustiprina pabaigą, žyminčią ne tik naktį, bet ir tam tikrą santykių krizę; žinoma, dar lieka paskutinis PUK’o šansas).

Be to, skaitant šią pjesę pastebimas gana aiškus siužetas, kurį rėmina žiedinė kompozicija, tarsi pakylanti ir nusileidžianti uždanga. Pradžia:

ENTER YOUR PIN CODE
CODE OK
TELE88 WELCOME

Pabaiga:

    [MESSAGE WAS NOT SENT RETRY LATER CHECK YOUR SUBSCRIBER]
    ENTER YOUR PIN CODE
    WRONG CODE / 2 TRIES LEFT
    FORGET YOUR PIN CODE?
    1 TRY LEFT
    SOS

Kulminacija (koketavimas, SMS’iniai bučiniai, lytėjimas, gundymas, tarsi kvietimas pasimylėti virtualioje erdvėje, neišsipildymas, skausmas) irgi žymima visagalio operatoriaus pranešimu:

TELE88 PRIMENA, KAD NUO SIOL JUSU ZINUTES [SMS] TAPO MOKAMOS. X GSM VARTOTOJAI MOKA 0,15 CNT, O TELE88 ABONENETAI – 30 CNT.

("Cnt, abonenetai" – ar tai korektūros klaidos, ar taip daroma specialiai, siekiant sukurti tikrumo įspūdį, tikrovės, kurioje esama atsitiktinumų, kurioje gali pasitaikyti klaidų?)

Pjesė (santykis) nutraukiamas įvedant mokestį už SMS. Tai itin svarbu vertinant realias galimybes sukurti literatūros kūrinį SMS – kiekviena mintis įkainojama ir autorius turi už ją mokėti. Kiek iš mūsų sutiktų su tokiomis sąlygomis?

Vis dėlto grįžkime prie estetinės teksto vertės, prie teksto paveikumo, prie suvaržyto teksto galimybių. Pacituosiu kulminacinę SMS pjesės dalį:

    kas atsitiko, grazhioji 21.53

    ‚kas atsitiko?‘ – oho – tokia 1 intensyvi istorija. Dviejų kietuoliu / tik vieno ish ju oda storesne – todel kitas bega – kol dar neiskaudintas 21.55

    chia tu per toli nuejai – kaltas garsu ir kvapu pasaulis 22.00

    baik – yyyaudrinai – neuzhmigsiu 22.12

    taip – tu velnishkai – teisus – ir baigiu toje ‚kol kas‘ busenoje 22.24

    vakaro buchkis 23.00

    nenoriu buchiuotis – nieko nenoriu – skauda shirdi 23.06

    isirezhiu i tawo spranda pirshtais 5. o tu nusisuki. ishdidzhiai ishkeles galva 23.12

    tu wiska darai teisingai, ir wisada teisi, as tawim didziuojuosi!

    Kai bus del ko – dabar norisi tik guztis guztis 23.17

    Grazhawsia spalva – tavo negrojamas jazzzzzas 23.21

    Brendu i sapna. Po paskutines tavo sms 23.22

    Geriu green tea – su cukrum – be tawes – geriu tawe – tawo seiliu skonis – noriu ishgirst balsa – auksiniai plaukeliai ant nugaros – adomo obuoli buchiuoju – demes ant tawo kaklo wisam laikui 23.33.

Nejaučiate įtampos? Dialogas vertas pjesės. Mano auksiniai plaukeliai šiaušiasi ant nugaros, kai penki pirštai tvirtai sugniaužia vieno iš dviejų kaklą, kai žalioji arbata pusę dvylikos nakties virsta seilėmis, kai istorija pulsuoja nuo ženklo prie ženklo, nuo žinutės prie žinutės... Jaučiu, kad įtikėjau galimu kiekybės virsmu kokybe. Džiazzzzzassssssss...

Taigi, be lietuviško SMS romano, sukurta ir SMS pjesė. Ar perrašyta. Skaityti įdomi, informatyvi, pagaunanti, esama siužeto, itin aiškiai juntamas tarpsniais padalytas laikas, iš už ekrano / teksto lengvai dvelkteli ne virtuali erdvė, užtenka dramatizmo, meilės ir net literatūriško kalbėjimo, tik ne tradicine literatūrine kalba. Ar ši (ar tokia) pjesė gali tapti literatūros istorijos dalimi, nežinau. Ar ji gali būti pastatyta – galbūt kas nors jau bando tai padaryti. Galbūt tai bus kokios nors, pavyzdžiui, 2006 m. "Naujosios dramos akcijos" atradimas. Galbūt tokia pjesė pavyktų kiekvienam, kuris nepagailėtų laiko ir surinktų visas savo siunčiamas ir gaunamas trumpąsias žinutes kompiuteriu. O gal net reikėtų kiekvienam įsikurti po atskirą tokių žinučių saugojimo bazę, tarsi archyvą, kuriame galėtume kaupti visas parašytas ir gautas žinutes – tai būtų SMS dienoraštis, galintis atskleisti visą mūsų sąmoningo, t. y. nuo pirmosios parašytos žinutės, gyvenimo istoriją, aistras, nusivylimus ir net pervestų atlyginimų skaičių. Tiesa, nei mano, nei jūsų pirmosios žinutės jau nepateks į šį archyvą, bet jos to net nebūtų vertos – SMS’inti mes pradėjome per seni.

Skaitydama pykta@takas.lt atsakymus ir – ypač – lyg čia pat netyčia sukurtą SMS pjesę (ar tiesiog iš mobiliojo telefono atminties perrašytas žinutes; žinoma, tada reikėtų ir antrojo telefono savininko pagalbos), pagalvojau, kad smagiausia būtų, jei nėra jokios "pyktos", jei tai pati Eglė Rakauskaitė žaidžia su mumis ir su savimi, nuolat provokuoja, užduoda klausimus ir pateikia skatinančius diskutuoti atsakymų variantus.

Beje, dabar prisiminiau, kad mano pirmoji SMS, kaip ir pirmasis mobilusis telefonas, nebuvo atsitiktiniai – jie žymi jau pasibaigusios mano meilės pradžią. Aš ją sukūriau iš SMS po vienos nakties nuotykio per Velykų atostogas.

SMS tapo literatūros dalimi, nes jau parašytas romanas ir pjesė. Ar jos taps literatūros istorijos dalimi? Skaitomi, patogūs, patrauklūs, įdomūs ir artimi mūsų patyrimui, atitinkantys vis greitėjančio laiko standartus – šie kūriniai gali būti toks pat produktas kaip ir kiti, mielai mūsų suvartojami. Tačiau ar jie peržengs produkto, žinutės, teksto kiekybės ribą ir pakils į kokybės lygmenį? Atrodo, kad tokių galimybių esama. Tik ar patys turėsime kantrybės to siekti ir ar skirsime tam laiko?

"Mes gyvename tokiame amžiuje, kai cigaretė pakeitė pypkę, kukurūzų dribsniai – košę, elektroninis paštas baigia išstumti popierinius laiškus, o žiniasklaidos fronte vienas iš populiariausių produktų yra dvi minutes trunkanti įvykių apžvalga. [...] Greitis yra priklausomybę sukeliantis narkotikas. Sėdėdami kino salėje nejučia pasigendame mygtuko "pirmyn" [...], ir mums niekada neatrodo, kad kompiuteris dirba pakankamai sparčiai" (T. H. Eriksen). Pypt. Persijungiame į kitą dažnį: "Yra daug žmonių, kurie negali žiūrėti televizoriaus, nuolatos nemaigydami nuotolinio pultelio" (G. R. iš "Egl?").

Rašydama šią esė, viena ausimi klausausi televizoriaus, nes nenoriu praleisti šiandien rodomo gero filmo. Smegenys prisitaikė prie tokių informacijos srautų ir taip gyventi patogu – aš moku atlikti daug darbų vienu metu ir tikiuosi, kad kai kiekybė pasieks ribą, ji neišvirs kaip košė iš stebuklingo puodelio. Internete peržvelgiau rytdienos televizijos programą – visą vakarą nerodys nieko įdomaus. Todėl nusprendžiu, kad baigsiu kankinti kadaise įpusėtus "Brolius Karamazovus". Arba įsijungsiu "Fashion TV", parsi-SMS’insiu T. Staniulio romaną ir, glostydama prieš savaitę sterilizuotos katės stuburą, gaudysiu erdvėje sklindančias frazes.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 26 iš 27 
14:50:06 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba