ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-06-11 nr. 752

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (265) • KOBAYASHI ISSA. 30 haiku (15) • Mums rašo KĘSTUTIS KEBLYS. Linksma žiniaGINTARAS BERESNEVIČIUS. Atsipeikėjimas (89) • VIRGINIJA VITA. ŠvelnumasRENATA ŠERELYTĖ. Sapno kilometraiJURGITA GERLIKAITĖ. Petronėlė Gerlikienė: savos tiesos žinojimas (1) • LEONARD FELDER. 10 gyvenimo principųSIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiSTASYS STACEVIČIUS. EilėsDALIA STAPONKUTĖ. NegatyvasVITALIJA PILIPAUSKAITĖ. SMS UNLIMITED, arba Sutalpinimo rebusasLAIMANTAS JONUŠYS. Antroji "Lolita" ne geresnė (21) • ARŪNAS KYNAS. Pamąstymai apie senąją aisčių pasaulėjautąMYKOLAS SLUCKIS. Po 40 metųMums rašo KĘSTUTIS KEBLYS. Linksma žiniaAUKSĖ KAŠKONAITĖ. Upė

Negatyvas

DALIA STAPONKUTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
El Lissitzky. Kompozicija su šaukštu. 1924

Miestui, kuriame gyvenu

Turiu daug vardų ir šakotą istoriją, kuri panaši į mano šerdyje stirksančią masyvią skulptūrą iš neapdailintų, viena ant kitos įstabiai sunertų stiklo šukių. Skulptūra primena baubą, o vadinasi Poetas. Poetas – šaltųjų ginklų kaugė širdyje. Net benamis bastūnas ar nevala katinas, valkata šuo ar visko matęs globalinis balandis nepanorės ieškoti jaukumo Poeto užantyje. Poetas – aštri, apsinešusi kibiomis dulkėmis vienatvė ant parūdijusių "kojų" postmoderno provincijoje. Būta ir kitokių simbolių, bylojančių apie mano ypatumus. Labiausiai mėgau venecijietišką žiedą – tobulo apskritimo sieną su apsaugos bokštais nelyginant žiedlapiais. Viduržemio civilizacijos moka preciziškai statyti sienas, jaučia jas kaip mylimą kūną. Tiksliau – apjuosia jomis mylimą kūną taip, kad iš vienos pusės veržtų, o iš kitos – nekeltų pagundos. Žiedas veržia, kol skyla. Arčiausias žiedas – šeima, pirmieji puoselėtojai, mylintieji ir augintiniai – veržia stipriausiai ir skyla skaudžiausiai. Vėlesni, istorijos tėkmėje prisišlieję "žiedai" – turtuoliai ir skurdžiai, kenkėjai ir gerbėjai, bičiuliai ir ideologiniai priešai, genijai ir beviltiški kvailiai, architektai ir archeologai, fotografai ir istoriografai, advokatai ir buhalteriai, daktarai ir daktarai su žydiškos kilmės pavardėmis, ištvirkę popai, britai, arabai, rusai, neišraiškingi priemiesčiai, aklagatviai, pseudo-rūmai, sujauktos krautuvėlės ir sterilūs prekybcentriai, mirštančios tavernos ir klestintys fast-food’ai, vėliavos, geltonos žvaigždutės – jie neveržia. Jie – ne simbolinę prasmę turintys žiedai, o besidraikančios tikrovės gijos, spinduliai, keičiantys kryptį, atsirandantys ir nykstantys sulig Saulės judėjimu.

Saulė mano regione užteka ir nusileidžia staiga. Tarsi nušoktų iš dangaus į jūrą, o ryte pašoktų iš jaukaus bangų patalo. Galėčiau tapatintis su saule, nes jos manyje daug. Įkaistu kaip keptuvė, kaip tarpukalnė, Mesaorija (tai reiškia – slėnis tarp kalnų). Įkaistu taip, kad menkiausias lašas virsta revoliucija. Neturiu erdvių aikščių revoliucijoms ir žvilgančių paminklų revoliucionieriams. Mano kovų simboliai yra apgailėtini ir komiški kaip plastmasiniai "alyvmedžio" vainikai. Aš pati esu nuolatinė kova be šlovės vainikų. Esu Chora. Tai vienas iš mano vardų. Etimologiškai jis byloja apie dosnų talpumą. Choros vardą su visais postmoderniaisiais jo atspalviais mėgstu labiausiai. Taip mane vadina vietiniai. Esu dosni ir pamišusi kaip vidur-amžė motina. Vidur-amžė motina su pseudonimu. Vidur-amžyje suklestėjau, jame ir sustingau tikėdamasi sulaikyti savyje jaunystės amžinumą. Nuo sąstingio skilo mano artimiausias, labiausiai veržiantis žiedas. Skilau į dvi. Dabar esu su dviem veidais, dviem pusėmis: šiaurietiška – rymančia praeities pavidalu, jaukia naminių vaiduoklių buveine – ir pietietiška – triukšminga ir neramia svetimšalių praeivių kryžkele. Laikui bėgant dviveidiškumas ėmė teikti man saugumo pojūtį ir galimybę atlaikyti kitų kultūrų išpuolius, gudrias rytietiškas politikas ir išlikimo įtampą. Žaidžiu su veidais, studijuoju juos. Ilgai stebiu save skaisčiame dangaus veidrodyje ir įžvelgiu jame slapčiausias savo mintis. Dabar žinau, kad kitoje veidrodžio pusėje yra dar vienas, kitoks mano veidas, tik niekados nežinau, kurį iš jų šią akimirką pasitelksiu.

Amžino jaunatviškumo ir gyvybingumo paslaptis glūdi nežinojime, nuostaboje ir šventojoje dvejybėje, nes šie dalykai priešinasi egzistenciniam snauduliui ir ragina susikurti save iš naujo. Amžinybė yra, tik ne visi vienodai ir laiku atveria jos paslaptis. Įtariu, kad mano amžinos jaunystės žavesį lemia dvejybės įtampa, du veidai, dvi istorijos, antrininko nuojauta. Visados norėjau būti tokioje vietoje, kur galiu turėti ne vieną gyvenimą. Norėjau vietos savo veidams. Gal savo salos. Sala geriausiai tinka paslaptims. Saloje... šlovingai viena... su savo veidais. Iš tikro, daugiau nieko įdomaus ir turiningo, išskyrus dvejybę, neturiu. Stengiuosi ją praturtinti prasmėmis. Dabinu bizantiškų ikonų kolekcijomis. Kiekvienas amžius palieka ikonoje savo spalvą, o ikonografas – talentą, širdį arba nemokšiškumą. Labiausiai mėgstu savo, vidur-amžės, ikonografinį pavidalą, nes sodriai ryškios amžiaus spalvos ir rėmus lydanti jų šviesa byloja apie patirtį. Tiesa, patirtis ir šviesa anaiptol nėra kažkas sukaupiamo. Jos niekados nesikartoja ir nieko negarantuoja. Manau, patirtis yra žinojimas, kad turi dovaną, kuri gali ir nesušvisti. Surinkau ikonas į du saulėtus kambarius šalia katalikiškų relikvijų. Mano trapūs katalikiški bokštai laikui bėgant virto sunkiais cerkvių kupolais. Pastarieji – aštriais mečetės smaigaliais ir pagaliau – mielomis griuvenomis.

Niekados nemaniau, kad mylėsiu griuvėsius. Turiu pripažinti, kad jie sudaro autentiškiausią mano dalį. Man jie yra neliečiami, bejėgiai ir skaidrūs kaip vaiko siela. Be jų nebūtų mano nuotaikų. Griuvėsiai lieka, pasitraukus žmogui – tai liūdnas aktas. Tačiau patys savaime jie neatrodo liūdni, greičiau – didingi. Kuo ilgiau niekas jų neliečia, tuo jie didingesni, tarsi išmintingas priekaištas išeinantiems ir paliekantiems. Griuvėsių nemato niekas, išskyrus dangų – vienintelį amžiną kupolą. Karūnuoti dangaus, jie atrodo šventi. Mano regione dangus auksinis kaip ikonų fonas. Gal dėl to manyje tiek daug griuvėsių – visi nori skaistaus ir saulėto dangaus, po kuriuo net mirtis atrodo šviesi. Tragiškuoju mano vidur-amžio prototipu buvo penkioliktojo šimtmečio salos karalienė Katerina Kornaro. Istoriniai šaltiniai nutyli apie jos asmeninę dramą. Garsios Jeruzalės dinastijos gražuolė norėjo turėti salą su aukštu dangumi. Matyt, ją irgi kerėjo šlovingos vienatvės mitas. Ji išgyveno saloje dvidešimtmetį ir sulaukė mito išsipildymo. Minėtieji griuvėsiai po dangiška šviesa ir elegantiškomis palmėmis priglaudė jos gyvenimą. Čia ji palaidojo vyrą, netrukus ir vienturtį sūnų. Paskui, šlovingai viena, pasitraukė iš salos į Tėvynę, palikdama griuvėsiams savo liūdesį, o mano veidui – savo gyvenimo šešėlį. Vienoje iš lietuviškų interneto svetainių buvo atpažįstamo turinio žinutė: prieš 515 metų, 1489 m., Kipro karalienė Katerina Kornaro, paskutinė Luzinjanų dinastijos atstovė, pardavė savo karalystę Venecijai... Kartais ir man kyla pagunda "parduoti karalystę" ir pajudėti link artimiausio Penkiapirščio kalno, kurį kasdien su nostalgija stebiu pro savo langus. Sako, ten yra gražiausi pasaulyje Sinajaus vienuolyno griuvėsiai ir, jei nepaisai gyvačių barškuolių draugės ir priešiškų erškėčių, gali išvysti tikrą biblinį peizažą... Ir reginys, sako, pakeis tavo gyvenimą.

Nematomi gyvenimo griuvėsiai, deja, liūdnesni už pamažu laike tirpstančias apleistas sienas. Vadinasi, ir Dievas gali būti liūdnesnis už bažnyčią, gyvenimas – už nebūtį, priežastis – už pasekmę, originalas – už dublikatą, gyvas vaizdas – už nuotrauką... Staiga toptelėjo, kad tik dabar supratau Poeto Kavafio – jo epochos "baubo" – ironiją fotografijai. "Fotografuoti" – koks baisus žodis, rašė jis. Ne vien dėl to, kad dažnai tik nuotraukose poetas atrasdavo savo "netradicinės" meilės "išsipildymą". Kavafio supratimu, fotografuoti reikštų kentėti. Fotografija savo giliausia prasme yra kančios-dėl-grožio aktas. Per kančią atrasti grožį, matyti grožį kančioje, kankinti grožį, iškentėti grožį, grožėtis kančia, kentėti prieš grožį, kentėti grožiui... Visados grožiui, netgi baisybėje – grožiui. Nebūna "negražių" nuotraukų, tik per mažai kančios, kaip ikonografijoje. Jei tam tikra prasme grožis nukreiptas į palaimą, vadinasi, nuotrauka kaip grožio įkūnytoja gali būti stipresnė, veiksmingesnė už tikrovę. Tikresnė už tikrovę? Šito aš nežinau ir beveik neturiu nuotraukų, nes nesutikau savo fotografo. Niekas nenori mano griuvėsių ir kontrastingų veidų. Manyje nerasta vientisumo, harmonijos ir užbaigtumo, nė vieno taisyklingo, tinkančio objektyvui kvartalo, pastato, šaligatvio. Esu beviltiškai nefotogeniška. Fotogeniškomis galima pavadinti tik kai kurias mano detales – vienišes palmes, kates ir žėrinčias vietinių šypsenas. Keisčiausia, kad būtent nuotraukose netenku savo geografijai būdingų bruožų – nesu nei Rytai, nei Vakarai. Mano veidas – miestas be tėvynės.

Neturiu žemėlapio. Esu kartografinis tapsmas. Gaublyje tik pradedu atsirasti kaip užrašas ant vandens, kaip Viduržemio jūros purslas. Juokinga, daug mano gatvių turi tuos pačius pavadinimus. Kūrėjams, matyt, pristigo fantazijos ir atminties pavadinti mano klaidžius posūkius vardais iš be galo turtingo istorinio katalogo. Vietiniai įsigudrino visai pamiršti mano piešinį, mano gyslų raštą – sako, smulkiame kūne viskas atrandama iš nuojautos. Jie dar sako, kad manyje neįmanoma pasiklysti, nes visados atsiremsi į sieną. Aš turiu vidinę sieną, šiurpią mirties zoną, kurią vadinu perskyra tarp savo veidų. Esu klaidi slapukė, nes vienas mano veidas beveik nieko nežino apie kito egzistenciją. Žaisdama su savo veidais, gudrauju, siūlau juos vieną kitam mainais, tiesiu tarp jų trapius draugystės lieptus, keičiu turkišką lirą į graikišką svarą ir perku eurus. Už juos keliu puotas mirties zonoje, darau iš mirties meną, iš meno – naują istoriją, iš naujos istorijos – naujus priekaištus tikrovei... Netiesa, kad manyje neįmanoma pasiklysti, ir būtent dėl sienos nuolatos savyje pasiklystu. Užmirštu apie savo aklagatvius, o juose atsidūrus neišgelbėja jokia nuojauta. Tada reikia ir norisi sukti atgal – į romantišką juodo ir balto retro epochą, kuri man ypač tiko su judėjimo ritmais, skrybėlaitėmis, vėduoklėmis, klostuotomis suknelėmis, žemakulniais bateliais, svaigiais pasimatymais tarp šilkinių verandos žiedų... Vaidenasi, kad tai buvo epocha, kai mane labiau, galbūt – iš tikro, mylėjo, kai dovanojau visiems erotiškiausius pasaulyje vakarus. Lig šiolei išsaugojau savo vakarų aksomą, tebepuoselėju jį kaip gyvenimo džiaugsmą, kaip atsvarą prieš vis didėjantį vidurdienio karštį.

Esu gražiausia, kai temsta. Mane reikia piešti, fotografuoti, poetizuoti tamsoje, po iškalbingiausiomis visatoje žvaigždėmis, po šviesiausia žemėje pilnatimi. Reikia mėgautis mano vakarais. Temstant mane galima paliesti. Tada būnu atvira ir visados pasiruošusi būti dar atviresnė. Tai prieblanda yra mano brangioji aura, skrybėlietieji mano giraičių medžiotojai. Gilus prieblandos aksomas su švytinčiais gyvenimo kontūrais, o ne mirties zona, ne sienos ir ne du įstabūs veidai rėkiančioje vidurdienio saulėje yra tikrasis mano žavesys ir atvertis ieškančiajam prasmės tarp vardų Lefkozija, Nikozija, Levkoša, Chora... Vardai dedami iš nuojautos, kuri visados yra prieblanda.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 26 iš 27 
14:50:05 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba