ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-06-11 nr. 752

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (265) • KOBAYASHI ISSA. 30 haiku (15) • Mums rašo KĘSTUTIS KEBLYS. Linksma žiniaGINTARAS BERESNEVIČIUS. Atsipeikėjimas (89) • VIRGINIJA VITA. ŠvelnumasRENATA ŠERELYTĖ. Sapno kilometraiJURGITA GERLIKAITĖ. Petronėlė Gerlikienė: savos tiesos žinojimas (1) • LEONARD FELDER. 10 gyvenimo principųSIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiSTASYS STACEVIČIUS. EilėsDALIA STAPONKUTĖ. NegatyvasVITALIJA PILIPAUSKAITĖ. SMS UNLIMITED, arba Sutalpinimo rebusasLAIMANTAS JONUŠYS. Antroji "Lolita" ne geresnė (21) • ARŪNAS KYNAS. Pamąstymai apie senąją aisčių pasaulėjautąMYKOLAS SLUCKIS. Po 40 metųMums rašo KĘSTUTIS KEBLYS. Linksma žiniaAUKSĖ KAŠKONAITĖ. Upė

Upė

AUKSĖ KAŠKONAITĖ

[skaityti komentarus]

Atversk mane kaip knygą. Perskaityk mane kaip sakinį. Prasiskleisiu prieš tave kaip rožė.

Liaukis kalti, nebūsiu tavo varnėnas. Toks papaikęs pasaulis. Norėčiau ko nors šviesaus, gal nedidelio gaisro. Tavo dirbtuvė man geriau patiktų sudegusi. Myliu medžius. Ir niekas nepasakytų, kad nemyliu varnėnų – tiesiog teko būti vienu iš jų. O gal tiesiog neteko? O dabar eisiu paruošti mudviem pietų, papjausiu kokią daržovę, gal net keletą, sužvejosiu kokią žuvį, gal karpį, mielasis, o gal tiesiog eisiu miegoti, bet tu būtinai pareik, pareik po dviejų valandų, antraip nebus mano liūdesiui ar mano miegui galo. Tyliai užveriu dirbtuvės duris, uždarau Antaną medžio, lako, klijų ir plaktuko kaukšėjimo vienatvėje. Vikriai kopiu laipteliais į ketvirtą aukštą. Bet pastebiu, kad neturiu raktų ryšelio, palikau jį dirbtuvėje ant stalo; vieną dieną paliksiu ir šį gražų pasaulį. Nieko čia tokio. Kartais išsiblaškymas netgi leidžia įsižiūrėti į tai, kas pirmąsyk praslydo pro akis.

Vėl praveriu duris ir sakau:

– Sveikas, Antanai, kaip seniai tave mačiau.

– Na taip, Upe, prieš gerą minutę. – Jis nusišypso, nusišypso tik akimis. Antanas niekada nesijuokia, juokauja, pokštauja, pokši plaktuku ir šypsosi giliomis mėlynių spalvos akimis.

– Tavo akis būtų galima suvalgyti kaip vaistą nuo vidurių paleidimo, – sakau jam. Jis šypsosi.

– Ar žinai, kad darbštūs paukščiai patys sukasi sau lizdus, jiems nereikalingi tavo inkilai. O aš esu didelis tingus paukštis, tad į tavo inkilą paprasčiausiai netilpsiu.

– Kai ateisiu pas tave po dviejų valandų, nerasiu tavęs miegančios, – sako Antanas.

– Ką tu, – sakau jam, – man užtenka vien pagalvės vaizdo, kad krisčiau kaip negyva, todėl kartais nepataikau į lovą. Bet didelė pagunda pasilikti su tavimi; na, gal ne tokia jau didelė.

Antanas tyli ir kala. Čiumpu raktus ir trinkteliu durimis. Vėl dideliais žingsniais bėgte į ketvirtą aukštą, atsirakinu duris, įeinu, nėra kur skubėti. Po velnių, visai neturiu kur skubėti, jau seniai nėra kur skubėti. Tiesą pasakius, nusispiriu batus, dabar dvi valandas tysodama lovoje lauksiu Antano, gal sugalvosiu jam kokį linksmą pasiaiškinimą, kodėl nėra pietų, pavyzdžiui, kad neapkenčiu prievartos, todėl nepapjoviau net burokėlio. Ką jau kalbėt apie karpį. Bet prie pasiaiškinimų Antanas kažkaip priprato, kaip tyliai priprato ir prie to, kad paruoštų pietų nėra, nebuvo ir nebus. Išskyrus pyragaičius ketvirtadieniais. Juos kepti pradėdavau jau penktą valandą ryto.

Anksčiau buvau tokia kaip visi, šeštadienis ir sekmadienis, pasiruošimas į darbą. Ir vėl pirmyn į darbą. Tada dirbau Pelynų vidurinėje mokykloje, biologijos mokytoja. Visada linksma, pasitempusi, pasitikinti savimi, reikli, bet nešiurkšti mokiniams, maloni su jų tėvais ir kolegomis. Pabrėžtinai su visais mandagi. Man būti mokytoja reiškė eiti tėvo pramintu taku. Jis taip pat buvo mokytojas. Biologijos mokytojas vienoje Vilniaus priemiesčio mokykloje. Netoli anos mokyklos mes ir gyvenome. Netoli upės. Neries.

Pirmiausia žingsniuodavau į mokytojų kambarį su visais pasisveikinti, persimesti vienu kitu žodžiu. Net po to nemalonaus įvykio, kuris visiškai pakeitė mano gyvenimą, na, nesakau, kad visą. Vargu ar kas galėtų pakeisti mūsų praeitį, mūsų nugyventas dienas, įvykusius įvykius, galime keisti tik mes patys, vienaip ar kitaip juos prisimindami, suteikdami vienokią ar kitokią reikšmę, priklausomai nuo dvasinės būsenos, nuotaikos ir taip toliau. Taigi daugybę dienų, drybsodama Antano lovoje, aš vis skirtingai prisimindavau aną dieną.

Buvo saulėta spalio diena, pats rudens grožis, liepsna ir vynas. Iš rūkų baltumos iškylantys geltoni ir rausvi, gal net rožiniai miškeliai, parkai, sodai, grietinėlė su avietėmis. Kaip ir kasdien, tą ketvirtadienį nuo ryto iki pietų buvau užsiėmusi mokykloje, turėjau tik vieną laisvą pamoką, įsiterpusią tarp kitų šešių. Jos metu planavau su tikybos mokytoja Liucija užkąsti netoli mokyklos esančioje kavinukėje. Kainos ten buvo patrauklios visiems mokytojams. Dažniausiai ten su kuriuo nors kolega sukinėdavosi būtent Liucė. Nežinia, kas lėmė, kad to rajono vaikai daug dažniau rinkdavosi etiką nei tikybą. Ir Liucija kaip tik tuo metu ketino įgyti papildomą specializaciją, bet vis negalėjo apsispręsti, kas geriausiai derėtų prie tikybos dėstymo.

– Gal etika, – klausė ji manęs.

– Na, žinai, tikrai negaliu tau nieko patarti, tiktų, manau, bet kas, kam nepatiri išankstinio pasibjaurėjimo. Nuo chemijos iki lituanistikos, nuo fizikos iki muzikos, jeigu turi klausą. Tiktų, jeigu ir neturi.

Taigi, įprastas, tvarkingas ketvirtadienis. Ne atostogų metas. Vienuoliktą valandą keturiasdešimt penkios minutės turėjo prasidėti pamoka aštuntokams. Turėjo prasidėti kaip įprasta, bet neprasidėjo. Užtrukusi mokytojų kambaryje tik porą minučių, įžengiau į klasę, kur jau buvo susirinkę vaikai. Vaikai, greičiau paaugliai. Ir tą akimirką nustėrau. Visada ant mano stalo stovėjęs indas su konservuota rupūže Vanda buvo sudaužytas. Rupūžę už vienos kojos laikė Petras Strimelis. Įlėkiau kaip vėjas ir vožtelėjau jam skambų antausį visų mokinių akivaizdoje. Vanda iškrito jam iš rankų ir šlapiai plekštelėjo ant mano idealiai sutvarkyto stalo. Stovėjau išpilta prakaito, virpančiom kojom ir besidaužančia širdimi. Žiūrėjau čia į rupūžę, čia į pėdsaką, likusį nuo antausio berniuko veide.

Iš pradžių noriu papasakoti apie Vandą, paskui apie Petrą.

Vanda vienu metu buvo ir paprasta rupūžė, ir labai dargi ypatinga. Reikalas tas, kad tokių rupūžių visi esame prisižiūrėję į valias, įsimena nebent pirmas susidūrimas akis į akį su rupūže ankstyvoje vaikystėje, kai bėgi nustebęs ir išsigandęs pasakoti mamai, kokią baisią varlę ką tik išvydai. Bet Vanda visai kitas reikalas, ji buvo pats pirmas mano tėvo savarankiškas darbas, jis pats savo rankomis ją sugavo, preparavo, konservavo. Taigi ji buvo neatsiejama mano vaikystės dalis. Tiesą pasakius, net susimąstau, kas man ankstyvoje vaikystėje atrodė esanti reikšmingesnė – aš pati ar Vanda. Ir pradėjau kalbėti, matyt, tokia tvarka – "mama", "tėtė", "Vanda". Vanda visuomet būdavo tėčio kabinete, ant idealiai sutvarkyto jo darbo stalo, o aš tik retsykiais, nes nors negalėjau skųstis tėvo meilės stoka, jis buvo be galo užsiėmęs žmogus. Straipsnis po straipsnio, studija po studijos, galų gale vadovėlis vidurinės mokyklos penktos klasės mokiniams. Savo tėvą gerbiau ir mylėjau, o Vandą gerbiau. Ji man anuomet asocijavosi su tėvo veikla, amžinu užimtumu, nuovargiu jo akyse, kuris ypač akivaizdus darydavosi jam nusiėmus akinius. Manau, kad jis kažkodėl drovėjosi pro akinių stiklus žiūrėti į mamą, mane ir brolį. (Turėjau ir turiu dar ir brolį, tiesa, jis gerokai vyresnis už mane, gerais septyniolika metų, taigi, kai pradėjau ropoti, jis pradėjo studijuoti, ir sėkmingai studijavo daugelį metų, sugrįždamas namo tik trumpų atostogų. Užtat dabar yra garbingas vienos institucijos vadovas, o aš drybsau Antano lovoje.)

Vanda man atiteko kaip tėvo palikimas. Kaip ir tėvo profesija, kaip ir tėvo trumparegystė. Vanda buvo net apčiuopiamesnė už trumparegystę. Galėjai valandų valandas, prikišęs nosį prie stiklo, spoksoti į Vandą, kol ten išvysdavai kokį nori padarą, o gal net ne padarą, o įrašą, sakinį iš septynių žodžių, atverstą knygą, išsiskleidusią rožę.

Pagaliau susivaldau ir klausiu vaikų, kas gi atsitiko. Prašau nurimti, atsisėsti. Milda, pirmūnė, sėdinti pirmame suole, nori kažką sakyti, bet prabyla Jonas:

– Nežinau, kaip tai paaiškinti, gerbiama mokytoja, bet mums visiems įėjus į klasę ir susėdus indas vienas pats ėmė slysti stalo paviršiumi ir, visiems nustėrus iš nuostabos, pokštelėjo ant grindų. Sudužo. O rupūžė iškrito, ir viskas. Garbės žodis, Petras tiesiog pats vikriausias iš mūsų. Pribėgo ir pakėlė rupūžę, atsiprašau – Vandą.

– Negali būti, Jonai. Šitai rupūžei daugiau nei penkios dešimtys metų. Net jaunesnė būdama ji nė karto neiškrėtė panašaus pokšto. Milda, susimildama, pasakyk man tiesą.

– Jonas visiškai teisus, – sako ji tyliai, bet taip tvirtai, kad staiga visiškai patikiu vaikų papasakota istorija.

– Mielieji, – sakau jiems, – labai jūsų visų atsiprašau, o ypač tavęs, Petrai. Bet dabar jau nieko negalima pakeisti. Nebent ateityje visi šį įvykį prisiminsime ir išgyvensime skirtingai.

Visai susitvardžiusi imu popierinę nosinaitę ir pačiupusi Vandą įmetu į šiukšlių dėžę, stovinčią po stalu.

– Palaidosiu tave vėliau, – sakau jai. – Vaikai, dar noriu pasakyti, jog bausmė ne visada yra adekvati nusikaltimui. O dabar, Petrai, eik ir paskambink tėvams, pasakyk jiems, kas atsitiko. Jonai, tu nueik pas mokyklos direktorių ir pakviesk jį pas mus į kabinetą. Tuo tarpu, vaikai, mes pasikalbėsime apie paukščius, tarkim, varnėnus.

Labai greitai ateina mokyklos direktorius, su juo Liucė, kaip paprastai, turinti laisvą pamoką, ir aštuntokų auklėtoja Elė. Ji išsiveda vaikus. Direktorius pasako, kad paskambino mano broliui, ir šis greit atvažiuos. Liucė klausia, ar gerai jaučiuosi. Sakau jiems, kad labai atsiprašau, bet pirmiausia turiu palaidoti Vandą. Palaidosiu čia pat mokyklos kieme. Jai patiko mokykloje, žinot, vaikai, džiaugsmingas klegesys, spindinčios akys, noras pažinti, susipažinti, išpažinti.

Pasikišu šiukšliadėžę po pažastimi ir išeinu pro duris. Iš ūkvedžio pasiimu nedidelį kastuvėlį ir čia pat, išėjusi į centrinį mokyklos kiemą, gėlyne iškasu nelabai gilią duobutę, įdedu rupūžę ir rūpestingai ją užkasu. Sulyginu žemę. Jokio pėdsako.

Atsistoju, žvilgteliu į savo kabineto langą, prie stiklo prisispaudę spokso direktorius ir Liucė. Įdomu, kas juos taip sudomino. Pajuntu, kad man už nugaros kažkas stovi. Brolis.

– Apkabinčiau tave, bet matai, mano rankos nešvarios. Turėjau neatidėliotino darbo.

– Mačiau, – sako. – O dabar važiuosi su manim.

Ir jis stipriai suima mane už alkūnės.

– Turiu grąžinti ūkvedžiui kastuvą, – sakau jam, – pasikalbėti su kolegomis.

– Upe, – sako jis, – dabar važiuojam. Aš viską sutvarkysiu, vėliau viską sutvarkysiu, jau kalbėjau su mokyklos direktoriumi, tik dabar važiuojam.

– Važiuojam, broliuk, – atsakau jam.

Iš mokyklos išeinu žemėtomis rankomis, nešina kastuvu, dar noriu atsigręžusi pamojuoti Liucei ir direktoriui, bet brolis tvirtai laiko mane apglėbęs per pečius.

Nors kartais galvoju, juk viskas galbūt vyko visai ne taip. Tą saulėtą spalio ketvirtadienį įėjau į kabinetą, vaikams jau tvarkingai sėdint suoluose, viskas buvo nutvieksta saulės. Stalai, vaikų veidai, kibirkščiavo spintų, kuriose laikiau daugybę vertingų eksponatų, stiklai. Lengvas šurmulys perbėga per klasę, nuo vėjo gūsio netikėtai kairėje kabineto pusėje prasiveria langas. Lengvu žingsniu prieinu prie savo idealiai sutvarkyto darbo stalo. Vienu rankos mostu sviedžiu stiklą su gyviu žemėn, o vaikams sąmoksliškai šypsodamasi sakau:

– Taip jau kartais baigiasi pašaukimo istorijos.

Iš suolo pašoka Petras. Jis pats vikriausias. Tikriausiai norėdamas man pagelbėti lenkiasi, pakelia rupūžę ir laiko ją už vienos kojos, nuaidi antausis.

Kartais būdavau įsitikinusi, jog šiandieniniams savo pojūčiams, visoms juslėms suteiksiu tokią jėgą, tokią galią, kad galėsiu pakeisti, reformuoti, deformuoti praeitį; kad ji manęs neslėgtų, neverstų dar kartą sugrįžti atgal, kad žvelgčiau į ateitį kaip medžioklinis šuo, uodžiantis grobį išplėstomis šnervėmis, visas įsitempęs, masė ir pagreitis. Sugalvojau dar keletą rupūžės Vandos kryčio istorijų.

Mes su Antanu pragyvenome dar septynerius metus. Kas nori žinoti istorijos pabaigą, Antanas numirė, aš tebegyvenu laiminga.

Susipažinau su Antanu ankštoje senamiesčio gatvelėje, kurią, – nesvarbu, kaip ją vadina kiti, – mudu vadinome Saldžiąja. Stovėjau apsikabinusi žibintą, nebuvo nė vieno medžio aplinkui. Tik sniegas, speigas, pūga. Apšerkšnijusi stovėjau, išdidi, kad apšerkšnijusi kaip kokia eglė, pušis, kaip koks neregėtų kraštų augalas. Antanas ėjo nešinas glėbiu raudonų tulpių, tik vėliau sužinojau, kad jis turėjo tokį įprotį – nusipirkti tulpių ir vaikštinėti po ištuštėjusį nuo šalčio miestą, kol gėlės pavirs į ledą. Kai mes mylėdavomės, jis ant mano nuogų krūtų padėdavo sušalusią tulpę. Todėl, kai jo bute stovintis milžiniškas šaldiklis ištuštėdavo, ateidavo ilgesio metas. Dienų dienas nesikalbėdavome ir kantriai laukdavome pirmųjų šalčių. Tiesiog taip, ne žiemą į šaldiklį įmesta tulpė meilei netiko.

Antanas numirė, jį sulesė varnėnai, o aš laimingai sulaukiau pavasario.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 26 iš 27 
14:50:03 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba