ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-06-11 nr. 752

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (265) • KOBAYASHI ISSA. 30 haiku (15) • Mums rašo KĘSTUTIS KEBLYS. Linksma žiniaGINTARAS BERESNEVIČIUS. Atsipeikėjimas (89) • VIRGINIJA VITA. ŠvelnumasRENATA ŠERELYTĖ. Sapno kilometraiJURGITA GERLIKAITĖ. Petronėlė Gerlikienė: savos tiesos žinojimas (1) • LEONARD FELDER. 10 gyvenimo principųSIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiSTASYS STACEVIČIUS. EilėsDALIA STAPONKUTĖ. NegatyvasVITALIJA PILIPAUSKAITĖ. SMS UNLIMITED, arba Sutalpinimo rebusasLAIMANTAS JONUŠYS. Antroji "Lolita" ne geresnė (21) • ARŪNAS KYNAS. Pamąstymai apie senąją aisčių pasaulėjautąMYKOLAS SLUCKIS. Po 40 metųMums rašo KĘSTUTIS KEBLYS. Linksma žiniaAUKSĖ KAŠKONAITĖ. Upė

Karalienės sekretai

SIGITAS GEDA

[skaityti komentarus]

iliustracija

Tęsinys. Pradžia Nr. 14

2003

Gegužės 9, penktadienis

Gal ir nebūčiau sėdęs rašyti, jeigu šiandien "Lietuvos aide" nebūtų pasikartojusi įkyriai man peršama V. V. Landsbergio užuomina.

Atsiminimuose apie N. Miliauskaitę (kur, regis, be reikalo kelia ją į "angelus ir šventąsias", yra ir toks sakinys:

"Kalbėjom ir apie apsėdimus – ji labai išgyveno dėl Sigito Gedos problemų, jautė kaip kokia Sigito sesuo, kad jis su piktuoju turėjo problemų, meldėsi už jį".

Kas neturėjo vienokių ar kitokių apsėdimų!

Dieve, kaip sakoma, padėk. Apie tai nešnekėsim. Kaip meldėsi – tikrai galiu paliudyti. 1996 metais su ja turėjome skristi į Stokholmą, paskui į Visbį... Žodžiu, poezijos šventės Švedijoje. Svečiai iš daugelio šalių. Yra išlikusi net graži nuotrauka.

Nijolė kai atvažiavo su didžiuliais krišnaistų bumbulais iš Druskininkų, taip ir neišsiskyrė. Nei lėktuve, nei per visą festivalį. Švabt, švabt, švabt...

Paklausi ko nors, atsako. Paskui vėl varinėja tą savo rožančių. Taip ištisą savaitę. Nei bendraut reikia, nei kalbėt, nei kelio klausti. Aš laksčiau sukaitęs...

– Tu, Sigitai, eik, o aš už tave pasimelsiu...

Švedai santūrūs ir pakantūs žmonės. Bėda, kad visur turėjau aiškintis, jog nesu jos vyras nei joks sektantas.

Mano dievas ne tas...

Ačiū (kam?), kad laimingai sugrįžome. Vienoje stotyje kažkoks įkaušęs žmogutis tų jos bumbulų vos nepavogė.

Tai kartojosi ir Varšuvoj, ir Vieciūnuose. Gal ir gerai, kai kas nors už mus meldžiasi. Nesvarbu kam.

Deja, mūsų žmonės labai greiti visko griebtis, viską daryti viešai ir neskoningai. Iš to išeina ne tikėjimas, o viena karikatūra.

Yra tokia pastraipa Korane (47 sura, 29 (27)), kur kalbama apie žmones, tik iš dalies sutinkančius su Viešpačiu (kai kuriais atvejais, kai kuriuose reikaluose...).

"O kaipgi, kada nuramdys juos angelai (sutramdys, numarins), jie daužys juos per veidus ir nugaras!"

Netgi tuo atveju, jeigu buvau netikintis, jeigu nelankiau apeigų etc., bet – sutinku, pripažįstu, jog kai kuriose mano gyvenimo situacijose būta Dievo (ženklų, įsikišimo), turiu giedoti jam aukščiausią šlovinimo giesmę!

Toliau toje pat suroje kalbama, jog blogus žmones galima atpažinti ne vien iš jų veido bruožų, bet ir iš kalbos skambesio.

(Kai kieno balsas man kelia kraujospūdį! – S. G.)

Eilutės iš Dylano Thomo

        [...] Privalau išmokti pavasario iš gegutės.
        [...] Šita vasara guldo pavasario paukštį į karstą.
        [...] Kirmėlė geriau pažįsta vasarą negu laikrodis,
        Kelio sraigė gyvesnė nei kalendorius,
        Kas galėtų man geriau pasakyti už vabzdį,
        Kad pasaulis eina į pabaigą?

("Šitą pavasarį čia")

Iš nepajudinamų dėsnių:

        kiekvienas meistras supeiks prieš tai dirbusį,
        kiekvienas santechnikas,
        kiekvienas stogdengys... Kitą.

Tai ko stebėtis, kad rašytojas kritikuoja rašytoją? Kad peikia, kad stebisi, kad šnypščia, purkštauja...

Gegužės 10–11, savaitgalis

Referendumo dienos. Sodžiuose žmonės sodina bulves. Į klausimą, ar eis balsuoti, beveik choru atsako:

– O kū mumi ty duos?

Jeigu demokratija "neveikia", galgi reikėtų elgtis taip kaip savivaldybėse.

J. pasakoja:

– Pavasarį viena moteriškė labai norėjo, kad už ją balsuotų. Paleido žinią, kad duos po 5 litus... Bematant Druskininkų žmonės išsirikiavo. Pirmi stojo – jaunimėlis.

Per valandą – 80 balsų. Atneši lapelį – penki litai tavo.

Po vakarykščio prastoko rezultato didžiosios Vilniaus parduotuvės šiandien ėmė šaukti:

– Kas atvažiuos, tam duos... Alaus! Butelį, du.

Prezidento balsas kaip žuvies (viduriuos uždarytas), premjeras – dūsta kas antras žodis.

Vakar kažin kokio linksmo įtūžio apimtas pasakiau:

– Geriausia būtų, kad mūsų Tatulis gerai patrauktų ir riktelėtų nuo scenos: "B...biai, balsuokit! Kitaip šakės visiems!"

Iškart kiltų azartas, skandalas nuvilnytų per kraštą. Tiesą sakant, apka(...)ot tokią valdžią – nuo seniūnų iki prezidentūrų, kuri nemoka agituoti.

Latviai antai – nebalsuoji, pokšt antspaudą pase. Ateisi pašalpos, o latvietė:

– Kieno, tamsta, pilietis?

Visa gegužės poezija: tarp žydinčių slyvų daug stovi būdelių.

Į ilgą alksninį inkilą, kurį iškėliau prieš porą metų, galop įsiropštė vienas varnėnas. Švilpia pavymui volungei.

Bet švilpia taip, tarsi juoktųsi iš nevykusio gyvenimo. Maždaug:

– Viskas čia mėšluota, namai, sodai, inkilai. Arkliai, karvės ir raudonos mašinėlės.

Jonas atsibaladojo gal šeštą ryto. Gerti tai reikia! Atnešė du karpius-karosus (mutantų rūšis, nei žuvis, nei baidyklė) ir septynetą kiaušinių.

– Palauki palauki prie vištos ir... sudeda.

Šuniukas Kurmis (jau minėjau) nė iš tolo jo nepalydi. Žvairuoja...

– Motką man pakorė! (nesako, bet vis tiek "šunį mislija").

Kiemas pilnas paukštyčių, kurios nardo, lenda, braunasi į visas palėpes... Nebuvai čia žiemą? Dabar mūsų namai. Bjauru tą patį matyti, bet ir nutylėt neišeina: grynos vėlės, maži šėtoniukai.

Dar labiau žmogus nustėrsta iš vidaus, pamatęs ant langinės plasnojantį drugį. Juodmargį, raudmargį apoloną ar machaoną... Lenda gyvi iš seilėtų gūžtelių, iš kiaušių bei kiaušinėlių.

Vienas mėnuo ir po truputį nuo jo tolstanti žvaigždė ryškiame danguje. Ievų smirdėjimas, kurmių krebždėjimas, varlyčių kukavimai. Šitų tai jau neišmoksiu!

Pabaiga – kaip pradžia.

Visi nervingi, visi dreba "dėl Europos".

Premjero atstovė N. Pumpr(...)ė žurnalistei:

– Čia savo nepatenkintu, šūdo atsikandusiu snukiu tai man nestovėk!

Net B. Sruoga virptelėtų!

Iš gydytojo Jono Stankaus (vienu metu buvo vyriausiasis Vilniaus akušerijos gydytojas):

"Mano dienoraštis". 1953.II.8.

Mano palatoje ilgą laiką gydėsi profesoriaus Viktoro Ruokio žmona [...]. Profesorius dažnai lankė savo žmoną ir labai ja rūpinosi [...]. Aš, studijuodamas Kaune, girdėjau įvairiausių pasakojimų apie V. Ruokį [...]. Tačiau man didžiausią įspūdį paliko, kai būnant trečiam kurse teko dalyvauti atviram miškinių teisme. Buvo teisiami trys jauni vyrai ir viena mergina "Eglė". Visuomeniniais kaltintojais buvo prof. V. Ruokis ir rašytojas A. Venclova. Jei rašytojas A. Venclova teisiamus partizanus smerkia ir vadina juos nemaloniais mano ausiai žodžiais, tai prof. V. Ruokis labiau kalbėjo apie susidariusią pokarinę situaciją ir – nė vieno įžeidžiančio žodžio apie partizanus. Galop jis pasakė: "Niekas negali atsižadėti tiurmos, terbos ir lazdos".

Taigi – detalė apie tai, kuo užsiiminėjo A. Venclova jau po Stalino mirties.

Gegužės 12, pirmadienis

Laikai ir žmonės

Rusai pastatė kelių dalių filmą "Atsiminimai apie S..." Remiamasi tyrinėtojų išvadomis, liudininkų, t. y. amžininkų, atsiminimais.

Kilęs iš labai skurdžios šeimos, kur tėvas lupdavęs močią. Neapsikentęs Josifas jau 11-os metų paleido į jį... peiliu.

Į dvasinę seminariją stojo todėl, kad turėjo didelių ambicijų. Paskui nusivylė teologija kaip mokslu ("Jei negali tapti Dievu, tai kam tos studijos... Geriau politika, revoliucija, lyderiavimas..." Dar viena versija, kodėl pašalintas iš seminarijos. KGB (NKVD) archyvuose išlikę vienos moters prašymai (iki 1938 m.) leisti jai susitikti su Stalinu, neva jinai esanti jo dukra... Kodėl tie prašymai nesunaikinti?

Prielaida: padirbęs vaiką (prašytojos amžius sutampa su J. S. pašalinimo metais).

Beveik tikras "ligų maišas". Visą gyvenimą kentęs nuo reumato, radikulito, kaulų... Kairioji ranka – sutraukta (laikydavo už nugaros). Aulinius batus nešiojo todėl, kad kairės kojos pirštai – suaugę į vieną, pati koja – kreiva. Batai jam buvo reikalingi ir dėl patogumo, ir dėl slėpimo.

Džiova, nuo kurios išsigydė tik Sibire, gal trečią kartą ištremtas. Jei ne Sibiro klimatas, būtų galą gavęs.

4 ar 5 kartus pabėgęs iš tremties.

50 metų būdamas dėl sąnarių skausmo galėdavo pakelti tik papirosą ir pypkę.

Iki 1925 metų jo vardas masėms buvo beveik nežinomas. Labai greit valdžią suėmė į savo rankas.

Buvo mylimas moterų. Vieni sako, kad moterys tokių gaili, kiti – kad jame būta kaži kokios "ugnies".

Tas apsigimėlis, tas ligų maišas, luošys, bemokslis tiek metų šokdino pusę pasaulio!

Gegužės 13, antradienis

Vis dar daug šnekų apie referendumą. Laimėjome, tai laimėjome, bet geriau nei vienas kaimietis nepasakysi:

– Mūsų miestui beviltiškai nesisekė su merais. Valdininkų galybė nesutramdoma. Gal iš Europos ateis kokia nors priežiūra? Gal sutramdys?

Taigi – ir savų bejėgystės išpažinimas.

Likti vienam maiše su gudais ir 72 Karaliaučiaus krašto kolonistų "tautelėm" – menkas verslas.

Laimėjo, žinoma, ir "Maximos" akcija: kas balsuos, tam už lipduką už 1 centą (simboliškai) alus ir skalbimo milteliai...

Grūstis buvo neapsakoma.

Ir dar paralelė.

Kai lietuvius 1387-aisiais krikštijo Jogaila su svita, išbridusiems iš upės dovanodavo marškinius... Dabar tokius dovanodavo irgi įvairiausios radijo bei televizijos laidos. Kepurėles ir vėliavėles. Marškinėliai su užrašu "Europa", balti, bet trumpesni ir "skystesnio audeklo" nei XIV a.

Žiogo galas

Jonas priminė istoriją, kuri atsitiko lituanistui, jo kurso, bene gimusiam 1936 metais. Tos kartos žmonių mes jau neradome Alma mater, kybojo tik paskutinis sienlaikraštis, užklojęs pusę Filologijos koridoriaus. Anojo pavardė buvo kaip vieno sov. Ministro – Ve-čka... Garsėjo geromis manieromis, įvairiais talentais ir tinginyste.

Draugai, matydami jo būdą, nutarė remti.

– Ką mums reiškia? Sumetam per mėnesį po šimtinę, išeis trys šimtai. Beveik pensija.

Taip ir darydavo, kol Ve-čka paskambino jiems ir pagraudeno:

– Ar negalėtumėte (ką jums reiškia) mokėti man už pusmetį. Iš anksto?

Tada tieji ir suprato gerų darbų prasmę. Ve-čka vis pritrūkdavo pinigų. Degtinei.

Pasakojo J. Dabar jau apie paskutinį susitikimą su Ve-čka.

– Sutikau gatvėj. Labai apiplyšęs. Norėjau prieiti. Jis kad ims šaukt: Neik arčiau! Aš labai smirdu!

– Tai kas! Daug čia smirdančių.

– Bet aš ypatingai smirdu...

Pasirodo, valkatavo, nakvodavo laiptinėse. Pačiame viršuje. Gyventojų nužiūrėtas buvo. Sykį pasirengė kakoti. Kaimynai sušoko, Ve-čka bėgt žemyn nusmukusiom kelnėm ir – pradėtu darbu...

– Nepatikėsi! Negalėjau sustot. Dabar pilnos kelnės.

Numirė.

P. S. Tai vis iš to garsaus kurso, kur net 3 lituanistai tarpusavyje kalbėdavosi rusiškai.

– Kas trečias?

– Nagi tas mažiukas, nuo Kalvarijos.

– Juozas? Negali būt! Kad anuodu suprastų, apie juos ir Jurkštas parašė, bet kodėl Juozas?

– Nagi menko protelio buvo. Anųdviejų tėvai – komisarai.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 26 iš 27 
14:50:03 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba