ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-06-11 nr. 752

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (265) • KOBAYASHI ISSA. 30 haiku (15) • Mums rašo KĘSTUTIS KEBLYS. Linksma žiniaGINTARAS BERESNEVIČIUS. Atsipeikėjimas (89) • VIRGINIJA VITA. ŠvelnumasRENATA ŠERELYTĖ. Sapno kilometraiJURGITA GERLIKAITĖ. Petronėlė Gerlikienė: savos tiesos žinojimas (1) • LEONARD FELDER. 10 gyvenimo principųSIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiSTASYS STACEVIČIUS. EilėsDALIA STAPONKUTĖ. NegatyvasVITALIJA PILIPAUSKAITĖ. SMS UNLIMITED, arba Sutalpinimo rebusasLAIMANTAS JONUŠYS. Antroji "Lolita" ne geresnė (21) • ARŪNAS KYNAS. Pamąstymai apie senąją aisčių pasaulėjautąMYKOLAS SLUCKIS. Po 40 metųMums rašo KĘSTUTIS KEBLYS. Linksma žiniaAUKSĖ KAŠKONAITĖ. Upė

Eilės

STASYS STACEVIČIUS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Eglė Kuckaitė. Šv. Kotrynos bažnyčioje. 2003



      Nuo ištakų eitumei, kur upės žiotys gal plūstas
      ar ginčijasi su apžiojančiomis jas pačias… Pakeleive, prieš ką?
      Į kurią giedrą pusę antrojoj gyvenimo pusėj?
      Kur Šiaurės pašvaistė sutampa su jos pabaiga?

      Ten – toliausiai – pro gaudesį – ūktelia laivas ar griaudžia
      ir lengva atrast naują žvaigždę, nes tamsių – apsčiai?
      Kur paskliautėse knygos virš tūkstančių tomų sukrautos,
      o Naujojo Babelio bokštuose kaušta svečiai?

      Nuo upokšnio pradžios tu vingiuotum, kur žiotys paklūsta
      dailininkės teptukui – su sąlyga, jeigu pėsčia,
      tai ištversi ir nersi į žiotis, apžiojančias galvą?.. Antrojoje pusėj
      gal Siekiamo kalnas nušvito rūsčiąja puse.



      Visų (ne?) šventųjų nakty girdisi aklinai
      atskirti nuo visų sau mielų, nuo visų nemielųjų –
      nebe… Tamsy slūgso gūbriai – lyg atokūs kalnai,
      įsiūžė medžiai – nelyg Šiaurės vėjo malūnai.

      Pasvils Rytuose Šiaurės vėjo malūnai, et, užsigesins
      Vakaruos ir… Malėja, vėlai tave guldo ir kelia
      ne rupios mintelės, ne?.. Skersvėjų girnos garsyn,
      išryškėja sapnovaizdyje mano rupūs kalneliai.

      Ten mala nakty mano valią ne mano valia,
      et, suspėčiau į permaltą srovę panirt – į rausvūnę, melsvūnę,
      į… Nė paskutinėj nakty nekalbėtumei kaip vėlyva,
      ir – išeinant – pritartų visi Šiaurės vėjo malūnai.

      Užgaustų galbūt Vakaruos Rytų vėjas: et, gal…
      O Pietuos Šiaurės vėjo malūnai – lyg debesys – šiauštųs,
      skubėtų pirmyn visa, kas pavėlavo atgal –
      visa, kas Šiaurės vėjo malūnus užpūs ne nuo Šiaurės.

      Tebejuda debesys tartum ištižę laivai,
      užkliūva už mano visų seklumų nemielųjų –
      lyg už aukštumėlių… Malėja, atėjus vėlai,
      gal nepavėluosime į Šiaurės vėjo malūną.



      Lyg tikėjau, kad grįžtančios vėlės parskrieja – atgal – kiaurai saulę,
      išgrynina regą ne giedros, greičiau – dargana,
      ir pati tu – užgniaužusi snaigių žiupsnelį įmėlusioj saujoj –
      išgausi iš jų paslaptėlę, gana to ar ne.

      Lyg pakankamai perkando mudu dantingosios pusnys,
      gražių atsiskyrėlės bruožų įgavo gimtoji kukli žemuma,
      kur nelipo sniegai prie pirmosios gyvenimo pusės
      ir… Tiek tų stebuklų, žiema, ne žiema, vėl žiema.

      Lyg tikėjai, beveik negyvai sniegą saujoj užgniaužus,
      kad būsi už rankos toli nešaltai vedama ir pati vedina
      už… Skliautai – lyg tikėjimus – vakaro spindulius laužia,
      į žarą vyniojas kalbos ir tylos dovana.



      Įsipieštum į vakaro sklaidą? Priskirtumei sau ją?
      Su prierausviais pilkapiais? Plūstelėtų per mane
      palinkėjimai siaustelt… Nuo pusės, nuo trečdalio saulės
      prasideda sielų plėtra ir nakties pamaina.

      Ei, tyla, nuo kalnelių pasruvusi, priekalnėj kliokia,
      ir srovės pagauna mus priemelsvėj įkalnėje, kur pražuvusieji… Pagal tą
      minutę – anas debesis lyg pakruvinta kuoka –
      po šimtmečių gal pirmąsyk taip ramiai pakelta.

      Ar nupieštumei galvą po ja? Nepriskirtumei sau jos?
      Neantrintum senkapiams kaip užmaršties atmaina?
      Nenumėltum nei lūkesčių sankaupa? Luktelk, kol saulės –
      viena ketvirtoji, viena dešimtoji, viena…



      Užtemstanti saule, kas bus aitrią dieną gražesnio
      už ištiktųjų visuotinę pertrauką – žvilgtelt ramiai… Ak, meni,
      kaip ryškėja kraštovaizdy neatpažinto grimasos
      ir tėvo bruožai – vos vos – rūsčiame akmeny.

      Mamos bruožai – vos vos – debesėly… Lyg amžinos temos,
      nuščiuvusi drauge, mes einam skaidryn ir… Tylyn
      užtemusios knygos, užtemę paveikslai, tačiau neužtemę
      jauni nutikimai susišviečia su ateitim.

      Ten užtemsta vaikams, nugiedrėjusi drauge, lėtai ir nežiauriai
      ryškėja kalnelių grimasos, namų nedarna,
      ir skaidrėjam – lyg pertraukoj – žvilgtelėt į savo aurą...
      Užtemusi saule, užtemusi saule, aš sieloj dar ne...



      Nepalauktumei, kol užtemimas užeis ir praeis?
      Gal užtemusi saulė užbaigs prarastų namų temą, likutį susėmęs,
      vėjas pūstels atgal… Laikas gydo žaizdas paprastai,
      vietoj vaistų – dygliuotieji rudenys, priešviesės žiemos.

      Šviesiausi sekmadieniai mano. Dygliuojas namai,
      lyg netinkami laukti sekmadienio, luktelt žinutės,
      kad švenčių tolybėj – dar kaip… Laikas gydo ramiai,
      užsiveria durys, o šalčiai savųjų nežudo.

      Neatviras prieangi, po atviriausių žiemų
      vėl vaikystės knygelę skaitau – per atstumą – tarytum per baimę,
      kad nuotolio ne… Laikas gydo žaizdas pamažu,
      kol praeina svarbiausi skausmai, mes ir patys praeinam.

      Praeinam galvom nuleistom, einam vėl pakeltom
      pro suspėtą išgelbėti, pro nesuspėtą pasaugot
      praeivį tamsoj… Laikas gydo tave patylom –
      lyg daininga velionė ar kartais užtemstanti saulė.

      Nelukteltum, kol užtemimas užeis ir praeis?
      Ar turi laiko pergalvoti, kas – ryškesnis už mirtį –
      suka žvilgsnį atgal… Laikas gydo žaizdas paprastai,
      vieną skolintą knygą grąžina, o kitą – užmiršta.



      Čia nebus atgarsių didesnių, negu reikia artojams,
      lyg iš giminės išeinu – iš namų nuošalių
      nuo kietesnės kilmės… Pasisveikinu miglą, kartoju,
      nebe – sentėvių akmenies ir nebus ąžuolų!

      Čia nelauks didesnių nei… Nelieka mąslaus erškėtyno,
      kurio šaltą žariją kitur pabandysiu įpūst,
      nes žiūrėti į tylą anie neketina, nežino,
      kur dingti sekmadienį ir… Ąžuolijos nebus!

      Čia nebus ąžuolinių turėklų, įslaptintų durų,
      žmogaus mano veidu naktiniuos languos, šūksnio iš vėlyvų
      grėslių automobilių po ą ir prieš a… Nieks čia laiko neturi
      žiūrėt, kur nebus jų aukos ir nebus ąžuolų.

      Dar girdžiu, kaip kilmės atgarsiai mano krosnyje ūžia,
      bet jau grumdos anie ir neklausia, ugnele, kur tu,
      kas esi, akmenie… Dar tebesiekia šakos keružio,
      ko siekė vienišiai iš siekusių grumsto kartų.

      Čia nebus ąžuolų – tartum šiaurėj ar herbuos artojo.
      Mąslios giminės jie, kuriai vis labiau nuošalu
      su manim susisiekti… Norėčiau suklyst, pakartojęs:
      nebe sentėvių akmenies ir nebus ąžuolų.



      Pasiilgau vilkų, jie – vaikystėj – per sniegą nušniojo,
      pro mano sodybą, prabėgo kilmingai ir taikiai,
      nutolo… Užkauktų vilkai – tikresni taptų žmonės,
      puikiam vilkui stūgaujant – naktį – daugiau būtų laiko.

      Seniai pasiilgau vilkų. Tylint vilkui daugėja pasaulio,
      arti tūnant vilkui, laukai ir krūmokšniai šventėja,
      mažyn to labai sudėtingo, daugyn paprasčiausio,
      ir vis tylyn ir tylyn – ne vilkų – suėstieji.

      Labai pasiilgau vilkų ir kilmingo jų kauksmo,
      nes – kaukiant vilkams – trobesiai lyg atgauna šventumą,
      aiškėja, ko laukti, ko šauktis ir kam geriau neatsišaukt…
      Pasiilgau vilkų – gal kaip metų – vilkų nuneštųjų.



      Šūktelėjo miškai ir nutilo tarytum pavojuj,
      negrįžo pas mus aidesiai, kurie – tam pačiam slėny – už šauksmą aiškiau
      andai rėžė… Sakai, šioj vietovėj aidai pavėluoja –
      sugrįš, kai jau būsiu užmiršęs, ką vakar šaukiau.

      Ar šaukiau, kad nušauksiu tave, atšaukli rūstaveide?
      Neperkeitė balso jautri pilnatis nė delčia?
      Ar šaukei, kad norėtum didžiulėj tyloj pasilaidot –
      ne ten, kur nešūkaujama, o prie ežero, čia?

      Ar paskiau nutilai, tolimos pabaigos nenukandus
      nejaukiai istorijai su pašauktais po rudens
      į?.. Nejaugi šaukiau, kad gojelį kalne pragyvensi,
      vėliau debesėlis užslinks ir mane pragyvens?

      Nelabai bežinau, ar toli tąsyk pašauktas būsiu,
      gal juodkranklis į visą nugirstą sparnu numos,
      ir nebus pašaukimo atšaukti gyvenimo pusę
      ar neatsiliepti pašaukusiai – gal ne namo.

      Dar neatmušė iššaukto vardo mėnulis apdilęs,
      į nuokalnę žiūrim, kur akina gert sielgraužys,
      tenai tūkstančio metų gilumo toks ežeras tyli…
      Sakai, po tiek laiko – palauktum – aidai gal sugrįš.



      Atsisveikinam su kometa – nesilpni ir jauni –
      mes dainuojam ant kalno – nelyg romantizmo paveiksle,
      atsisveikiname su kieta lyguma, su naktim, su savim…
      Ar galėsiu tave – jauną jauną – kaip vakar – pasveikint?

      Atsisveikinam su kometa – skaidriai ir paprastai –
      taip norėčiau su sesėm ir broliais vėliau atsisveikint,
      palydėtų tave taip juodoji ieva ar krūmokšniai… Prieš tai
      ji pataiso sielovaizdį, gal artimųjų pakeiktą.

      Atsisveikinam su kometa, ir poetui aklam
      išryškėja galbūt pagaulesnis – nei mudu regėjom – paveikslas,
      kur ji grįš, nužydėjus – du tūkstančius kartų – karklams…
      Jei gali, su manim panešiotom akim pasisveikink.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 26 iš 27 
14:49:59 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba