ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-10-22 nr. 770

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (68) • RAMŪNAS JARAS. Septynios nesąmonėsZENONAS BUTKEVIČIUS. Kada prabyla gulbės (16) • GINTARAS BLEIZGYS. Europa ekspromtu (53) • Mehru Jaffer Vienoje kalbėjosi su vyskupu HILARIONU ALFEJEVU. Dievas, mokslas, komunizmas ir Rusų stačiatikių bažnyčiaSTEPHAN REUTER. Dvasinis Judo palikimasSIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiVLADIMIR BOROVOJ. Tikėkite nemirtingumuINDRĖ VALANTINAITĖ. EilėsVLADAS BALTUŠKEVIČIUS. EilėsGIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Tualetiniai užkulisiai (29) • JONAS MIKELINSKAS. ApsakymaiVITALIJA BIGUZAITĖ. Raudoni bateliai (5) • LĪVA JĒKABSONE. Abelė su ledo krislu akyjeBRUKNER. Archeomitologinis labirinto atspindysGILBONĖ. ApsakymaiDARIUS GIRČYS. Į kairę ir tiesiaiLAIŠKAI (675) •

Apsakymai

GILBONĖ

[skaityti komentarus]

Kolekcijos

Įvairūs žmonių pomėgiai. Vieni kolekcionuoja daiktus, kiti žvejoja, medžioja, treti susidomi kokia religija, ketvirti... Būtų galima vardyti be galo. Vieno mano giminaičio pomėgis – moterys. Kaip pradėjo jas kolekcionuoti nuo ankstyvos jaunystės, taip tebekolekcionuoja iki šiol (na, dar ne visai senas). Ir kiekvieną naują kolekcijos vienetą nori patikrinti nebaigtame statyti mūsų name. Prašo rakto. Neduodu. Sakau:

– Atvesk čia. Abu patikrinsim.

Iš pradžių netiki:

– Nejaugi? Tu nejuokauji?

– Kokie čia juokai? – piktinuosi. – Aš juk neturiu humoro jausmo. Tik greičiau vesk, nes sušals ant suoliuko besėdėdama.

Pakraipo galvą lyg stebėdamasis, iš kur aš žinau, kad ji ant suoliuko sėdi. Ir nueina. Atsiveda. Pasėdim. Pakalbam. Paprastai jie ko nors išgerti atsineša. Geria. Girtėja. Vienetai panašūs: turi vyrą, turi vaikų, bet va sutiko žavų vyriškį ir neatsispyrė pagundai...

– Tapti jo kolekcijos vienetu, – paprastai užbaigiu.

Reaguoja tie vienetai panašiai. Girtai.

– Nejaugi tai tiesa? – įbeda apsiblaususias meilės sklidinas akis į mano giminaitį ir laukia paneigimo.

Kol jie vienas kitam teigia ir neigia, aš pasikloju lovą, atlieku vakaro tualetą ir, grįžusi prie jų, konstatuoju:

– Taigi, madam, jūs patikrinta. Kolekcija padidėjo vienu vienetu. O dabar eikite kiekvienas pas savo sutuoktinį.

Nenoriai, bet išeina. Aš kryptį nurodžiau. Kur eis ir ar paeis – nebe mano reikalas.

Bet vienas vienetas buvo ypatingas. Tikras kolekcijos perlas. Ir ant suoliuko nebuvo pasodintas. Atvedė tiesiai į mano namus ir pristatė:

– Čia būsimoji mano žmona. Aš ją labai gerbiu ir myliu.

Pastatė ant stalo butelį (plastmasinį) alaus. Aš šiek tiek sutrikau. Buvo savaitgalis – vyras kitame kambaryje žiūri televizorių. Kuo čia viskas baigsis? Kaip jis reaguos? O jis reagavo paprastai. Išgirdęs, kad apie meilę kalbama, atėjo pas mus:

– Gal piršlio reikia?

Aišku, reikia! Įsimylėjėliai tik kilnoja stiklines, tik planuoja savo ateitį. Kitas žygis, aišku, pas mamą. Va dabar pat nuvažiuos ir dėl vestuvių susitars. Kelionė tolima. Reikėtų, kad kas pavėžėtų. Gal piršlys?

– Koks dar klausimas? – nesutrinka mano vyras. – Va tuoj žirgelį pasikinkau, ir važiuojam. Kad tik greičiau, – imdamas nuo spintelės automobilio raktelius, mirkteli man.

Alutis išgertas. Žirgelis pakinkytas. Galima ir į kelionę leistis. Atsisveikiname. Jie dar brazdinasi koridoriuje, o aš jau renku piršlybų prologo likučius. Kažkas smarkiai subilda.

– Kelkis, p...da! – išgirstu giminaičio balsą.

Iškišu galvą iš kambario.

– Nuotaka pargriuvo, – nuramina vyras.


Horoskopai

Horoskopais netikiu. Kartais perskaitau, bet tuoj pat užmirštu. Gal prisiminčiau, jeigu kas ypatinga įvyktų. Bet jau seniai bėga viena į kitą panašios dienos. Pilkos, be pragiedrėjimų, jokių ypatingų įvykių nežada.

O kad yra tiesos horoskopuose, charakterizuojančiuose žmogų pagal jo gimimo datą... negalėčiau paneigti. Štai apie mano giminaitį, kuris kolekcionuoja moteris, rašoma: "Berniukas, gimęs kovo mėnesį, labai mylės mergaites". Sakysit, perskaitė ir gyvena pagal horoskopą? Ne, šito horoskopo mano giminaitis tikrai neskaitė, nes jis paskelbtas labai seniai, 1923 metų sapnininke, kuris padėtas ant lentynos mano tualete ir kurį aš kiekvieną rytą skaitau. Tiesa, kai atveda patikrinti naują kolekcijos vienetą, jis užeina į šį kambarį, bet paprastai tokios būklės, kad skaityti nebepajėgia. Taigi tikrai neskaitė. Apie mano vyrą irgi teisybė parašyta: "Bus karštakošis, viską greitai sugalvos, apsvarstys, bet neskubės sumanymo įgyvendinti. Bus užsispyręs kaip ožys, bet į pagalbą jam ateis geroji žmonelė. Jo gyvenime gera žmona ir bus didžiausia laimė". Irgi sakysit, kad perskaitė? Tikrai ne, nes mano vyras iš plonųjų knygų tik instrukcijas skaito.

Kartą mano vyras pareiškė:

– Neturiu kuo apsiauti.

Galėjo pasakyti:

– Nupirk man batus.

Betgi užsispyręs, prašyti negali. O aš, geroji jo žmonelė, jau ir lekiu į parduotuvę. Ilgai ieškau. Ne sovietmetis, visko daug, ir be talonų. Išsirinkti nelengva. Tuo labiau kad renku saaavo vyrui. Išrenku. Odinius. Rudus. Tamsiai. Kad jam neprimintų vienos skystos organizmo išskyros spalvos. Su sagtimis. Parnešu. Pavarto, pažiūri, pauosto – geri. Pasimatuoja. Per dideli! Vėl lekiu į parduotuvę. Tamsiai rudų mažesnių nebėra. Tik juodi. Bet ką darysi – gal tiks. Pamatęs, aišku, iš karto susiraukia – vasarą su juodais! Išaiškinu, kad juoda spalva yra spalvų spalva, kad tai pati gražiausia spalva, o man iš viso trys spalvos gražiausios – juoda, juoda ir dar kartą juoda. Kam daugiau jis galėtų norėti patikti?! Nusileidžia. Pasimatuoja. Bus gerai. Iš bėdos. Ir padeda į spintą. Nors ir labai gera žmona esu, batų aš jam nevalau, o kadangi nevalau, tai ir nematau, kokiais jis apsiavęs. Sunku būtų ir pamatyti, nes aš visada einu priekyje. O šiemet rinkimai nevyko, tai ir išeiti kartu iš namų progos nebuvo. Teatre minios žmonių, per spektaklį kojos po kėde pakištos. Iki mašinos aš pirma, iš mašinos irgi pirma.

Po kokio pusmečio vyras pareina į namus, praskleidžia maišelį ir rodo:

– Naujus batus nusipirkau.

Ištraukiu iš maišelio, išimu iš dėžės – ogi tokie patys, kokius buvau nupirkusi! Juodi! Su sagtimis! Žvilgt į kojas – pernykščiais apsiavęs.

– Tai tu iki šiol nenešiojai tų batų, kur aš nupirkau? – klausiu.

– Aišku, nenešiojau. Netinka. Va dabar tai gerus nusipirkau, – džiaugiasi.

Atidarau spintos duris – mano pirktieji batai stovi kaip stovėję.

– Jeigu netinka, tai kam tu antrus tokius pat nusipirkai? – pradedu šaukti.

– Ššš... žemink balsą, – sušnibžda. Ir jau garsiau: – Nesakyk, ne tokius pat. Anų sagtys apskritos, o šitų stačiakampės.

Tuos su stačiakampėmis sagtimis jau sunešiojo. Į tuos su apskritomis nė žiūrėti nenori. Ir vėl sako:

– Neturiu kuo apsiauti.

Reikės bėgti į parduotuvę.


Katinai

Žydintys kaštonai – tik peizažo detalė, ne gyvenimo. Ir jokio ryšio su meile jie neturi. Tai tik romantiško nuotykio išsiilgusio žmogaus kitados paleistas gandas, kad kažkas gali tęstis visą gyvenimą. O labiausiai, aišku, visi nori, kad tęstųsi būtent meilė. Ir aš, romantiška moteriškė, jau seniai išaugusi iš romantiško amžiaus, nusprendžiau paeksperimentuoti kaštonų tema. Taigi pradėjau meilės paieškas. Pirmiausia atsigręžiau į savo vyrą. Išverdu gardžios kavos, nunešu rytais į lovą, per dieną kelis kartus paskambinu, parašau saldžių žinučių. Laukiu atsakymo. O jis tik murkia patenkintas kaip katinas, lepinasi mano meilės spinduliuose ir net negalvoja apie grąžą. Bandau išprovokuoti švelnumu, imu glaustytis, tarsi netyčia prisiliesti. Jokios reakcijos, tik žiovauja, riaugėja, pūškuoja. Vakare prieš jį nusirengiu, dar gundomai pakraipau sėdmenis ir šmurkšteliu šalia po antklode. Jokios grąžos – žiūri kaip žiūrėjęs televizorių ir kikena. Nereikia man to sekso! Bet nors apkabintų! Priglaustų! Paglostytų! Šoku iš lovos, susirenku savo daiktus (kelnaites, liemenėlę, chalatą) ir išeinu į virtuvę – geriau ką nors paskaitysiu. Štai... Antrojo tūkstantmečio pradžios japonų filosofas kartoja Budos teiginį: "Prie nieko, ką sutiksi, neprisirišk". "Šiaurės Atėnuose" vienas filologas rašo kažką apie interneto laiškus, apie galimybę užmegzti romaną. Per daug prisirišau? Reikia atsirišti? Ir metodas visiškai neblogas.

Kol kaštonai žydi, pasėdėsiu kokioje pažinčių svetainėje ir įsimylėsiu visam gyvenimui (dar likusiam). Užmetu kelias meškeres su tokiais sliekiukais: "Labas, čia aš. Noriu su tavimi artimiau susipažinti!" Bando kibti. Kai kurie tik apžioja ir iš karto išspjauna, o kai kurie iš tikro užkimba. Egzemplioriai įvairūs. Vieni dūsauja ir rašo ilgas poemas apie meilę, apie švelnumą, apie tobulą dviejų harmoningų sielų jungtį, kiti eina tiesiog prie reikalo: kada, kur, kaip, kokiomis aplinkybėmis? Bet visi be galo nelaimingi: palikti, apgauti, išduoti... Kaip motina Teresė imuosi gelbėti, guosti, patarinėti, kaip didžioji pasaulio gundytoja piešiu žavų ir tobulą savo portretą. Veikia! Dabar jau aš maudausi dėmesio, meilės, gerų ir gražių žodžių spinduliuose.

Apima azartas. Nepajuntu, kaip apsigyvenu virtualioje erdvėje, visiškai nereikalingi ir nesvarbūs tampa visi realiai pažįstami žmonės, juos sutikusi arba jiems paskambinus, stengiuosi kuo greičiau nutraukti pokalbį ir lekiu prie kompiuterio: gal jau parašė? Visiškai neblogai būtų taip gyventi. Lyg turi, lyg ir neturi. Lyg prisirišęs, lyg ir neprisirišęs. Bet... viskas, kas gerai, ilgai netrunka. Pasirodo, ne tiek jau daug yra virtualių vyriškių. Arba iš viso nėra. Internetas jiems – tik trumpas stabtelėjimas ilgoje paieškų trasoje, kad galėtų gauti nuotrauką, telefoną, gal dar ką nors. Ir, aišku, grįžti į realią erdvę. Čia sudėtingiau. Nenoriu tapti menamo žmogaus nuotraukų kolekcijos puošmena, nenoriu, kad mano ramybę drumstų telefono skambučiai. Nenoriu tapti kieno nors sekso partnere. Iš karto daug vyriškių atkrinta dėl nuotraukos, nes po ilgų žaidimų žinutėmis pareiškiu – nebus. Su telefonu šiek tiek kitaip. Savo numerio neduodu, bet paprašau jų. Duoda. Skambinu. Bet nerodau savo numerio. Iš karto, aišku, esu tardoma kodėl. Išsisukinėju. Bet telefonas – jau žingsnis iš virtualios erdvės. O ištarus A nelengva neištarti B. Prasideda spaudimas susitikti, išgerti kavos, pasikalbėti. Taip sakoma ir taip rašoma. Iš tiesų tai kvietimas į virtualių moteriškių turgų: apžiūrėsiu, pasimatuosiu, jeigu tiksi, galėsim žaisti meilę. Neatsispiriu ne tiek spaudimui, kiek savo smalsumui. O kokie tie virtualūs vyrai? Kaimynės sūnus pasakė: "Ten normalių nebūna". Ar tikrai? Tai gal ir normalių moterų ten nebūna? Bet juk sau aš atrodau normali. Su vienu susitariam susitikti. Kai su reikalais atvažiuos į mūsų miestą. Puiku! Pasakiusi, kad lauktų moters su baltais batais, einu į pasimatymą. Stovi prie automobilio toks nei aukštas, nei žemas pagyvenęs vyriškis. Suprantu, kad į kavinę nekvies (per daug purvinas), todėl, nors ir nedrąsiai, įlipu į automobilį. Jeigu kas, pradėsiu žviegti. Bet tas "jeigu" pasirodo visai be reikalo. Tai tiesus, paprastas žmogus, tiesiog išsiilgęs moters kūno. Atviras kaip jūra, net pasą parodo. Apie vaikus papasakoja. Visą savo gyvenimą trumpai apmeta.

– Tai kokios problemos? – klausiu.

– Šilumos ieškau, – kloja tiesiai.

– Neišdegs, – sakau. – Man pačiai jos labai trūksta. O stokojantis nesidalija.

Paplepam dar apie šį bei tą kaip seni pažįstami ir išsiskiriam. Liūdna. Graudu. Lyg ir normalus, bet niekuo nesiskiria nuo mano vyro. Tai kokia prasmė? Kam keisti vieną katiną į kitą?

Grįžtu į virtualią erdvę, nes realioje jokių pasikeitimų. Vienas virtualus vyriškis rašo labai seksualius laiškus. Jo fantazijose aš tarsi kokia karalaitė: liekna, trapi, graži, geidžiama. Malonu skaityti komplimentus. Ir prašyti nereikia. Bet seksualumo banga laiškuose taip sparčiai kyla, kad man darosi neramu. Pradedu įtarti, kad jis kažkoks seksualinis maniakas ir pasitenkina rašydamas laiškus. Jau matau, kaip jis murkia iš pasitenkinimo parašęs man laišką. Irgi katinas! Nereikia! Ir automatiškai paspaudžiu nuorodą "Blokuoti asmenys".

Yra dar vienas vyriškis, kuris aktyviai rašo laiškus apie švelnumą. Nors jam tiesiai šviesiai parašiau, kad nemėgstu seilėtis, kad apskritai esu nepažadinta moteris, jis vis tiek suokia apie švelnumo jūrą, apie švelnumo gijas, besidriekiančias į mano širdį. Bet tai irgi katiniškas murkimas.

– Ar tu mane myli? – klausiu vyro.

– Aišku, – iš karto atsako.

– Meluoji, – šypsausi. – Muzikinio centro neparvežei, nors labai prašiau. Spintas koridoriuje išardei ir nieko nedarai, plyteles po vieną per savaitę klijuoji...

– Dar pakalbėk čia, tai ne tik plyteles nulupsiu, bet ir spintas koridoriuje vėl sumontuosiu, – pasako gana griežtai.

Išsiregistruoju – nebereikia man tos virtualios erdvės. Geriau jau su savu katinu. Tas nors ne tik murkia, bet ir nagus kartais parodo. Prieš dvidešimt metų kaštonai irgi žydėjo. Gal ir lemtingai?


Mano vyras

Sakoma, kad vyro manifestas šiame gyvenime nesudėtingas. Jis privalo atlikti tris darbus: padovanoti žmonai sūnų (tegu augina), pasodinti medį ir pastatyti namą. Mano vyras sūnaus man nepadovanojo (kiek žinau, o žinau tikrai nedaug, nepadovanojo ir jokiai kitai moteriai), medžio nepasodino, namo nepastatė. Tiesa, laiko dar yra, bet ne kažin kiek, nes iki pilnaties – tik vienas žingsnis.

Kai susituokėme, liepiau valgyti daug žuvies – neklausė. Motyvas – plaukiojančių ir skraidančių nevalgau. Tokio motyvo pasekmė – gimė duktė. Tiesa, aš duonos kampelių irgi nevalgiau, nes nemačiau prasmės. Jeigu abu, tai abu, be to, man labiau reikėjo dukters.

Medžius sodinu aš. O jis nupjauna. Su šienapjove, nes aš, silpna moteris, didelių pasodinti nepajėgiu. Išliko tik dalis vaismedžių (kai kurie nei iš šio, nei iš to nulūžo, gal buvo bandyta pjauti peiliu ar pjūklu?) ir krūmai (su tokiais tai jis nesiterlios). Namą statyti pradėjo. Bet nebaigė. Ir, atrodo, nebaigs, jau dešimt metų prie jo net nesiartina. Kai aš bent kiek aptvarkau po stogu pakišto mūro vidų, statybines atliekas gražiai sudedu į vieną vietą (išmesti bijau, nes gali kilti karas, o kare kaip kare: dreba žemė, griūva, yra, byra, žūva žmogaus ir Dievo kūriniai), jis vėl viską išnešioja po visą plotą. Dėl to dar būtų galima gyventi, bet... Jis pradėjo remontuoti mūsų butą. Po dvidešimt kvadratinių centimetrų per savaitę. Apskaičiavau, kad dirbant tokiu tempu remontas užtruks apie dešimt metų. Bet tiek to. Jau pripratau, jau gerai įsisąmoninau, kad nežinau, kur kas padėta, o jeigu žinau, tai negaliu pasiekti, kad visai neblogai galima gyventi ir dviejų kvadratinių žingsnių plotelyje. Rytų kultūros žmonės, siekiantys dvasios nušvitimo, sąmoningai atsiskiria nuo žmonių ir apsigyvena iš žolių pintose kelių žingsnių trobelėse, o čia pats likimas sudarė sąlygas dvasiškai tobulėti. Aišku, dėl tokio likimo kartais ir nusikeikiu, bet esu kultūros žmogus, tai negaliu keiksmažodžių rašyti. Ir apskritai stengiuosi pakilti virš buities ir susitelkti į dvasios dalykus. Na ir kas, kad aš apgyvendinta statybininkų vagonėlyje! Bet turiu vyrą, kuris man rodo visokeriopą dėmesį (savaitgaliais, nes jis dirba kitame mieste). Nors apskritai dėmesį daugiau rodau aš. Priperku maisto, prikepu kotletų, karbonadų, priverdu bulvių košės ir laukiu pasiruošusi tikrinti, koks – girtas ar negirtas – grįžo. Paskui laukiu dovanų. Labiausiai nemėgstu "Starkos" ir griliažinių saldainių, bet jau dvidešimt metų jis iš kelionių po Lietuvą parveža būtent tai. Guodžiuosi draugėms, klausiu, ar įmanoma gyventi su tokiu vyru, kuris niekaip neatsimena, ką aš mėgstu ir ko nemėgstu. Jos diplomatiškai išsisukinėja.

Vakar parašiau žinutę: "Labai pasiilgau, laukiu sugrįžtančio. Prisimink, kad aš nekenčiu "Starkos" ir griliažinių saldainių..."

Jau iškepti kotletai, garuoja bulvių košė. Ir vyras grįžo. Paduoda lauktuvių maišelį.

– Kas čia? – klausiu.

– Saldainiai, – atsako.

– Kokie? – smalsauju.

– Aišku, kad griliažiniai...

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 27 iš 28 
14:49:55 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba