ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-10-22 nr. 770

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (68) • RAMŪNAS JARAS. Septynios nesąmonėsZENONAS BUTKEVIČIUS. Kada prabyla gulbės (16) • GINTARAS BLEIZGYS. Europa ekspromtu (53) • Mehru Jaffer Vienoje kalbėjosi su vyskupu HILARIONU ALFEJEVU. Dievas, mokslas, komunizmas ir Rusų stačiatikių bažnyčiaSTEPHAN REUTER. Dvasinis Judo palikimasSIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiVLADIMIR BOROVOJ. Tikėkite nemirtingumuINDRĖ VALANTINAITĖ. EilėsVLADAS BALTUŠKEVIČIUS. EilėsGIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Tualetiniai užkulisiai (29) • JONAS MIKELINSKAS. ApsakymaiVITALIJA BIGUZAITĖ. Raudoni bateliai (5) • LĪVA JĒKABSONE. Abelė su ledo krislu akyjeBRUKNER. Archeomitologinis labirinto atspindysGILBONĖ. ApsakymaiDARIUS GIRČYS. Į kairę ir tiesiaiLAIŠKAI (675) •

Karalienės sekretai

SIGITAS GEDA

[skaityti komentarus]

iliustracija

Tęsinys. Pradžia Nr. 14

2003

Rugpjūčio 3, sekmadienis

Vakar vėlyvą vakarą perdien iškaitinta galva pamaniau, kad didžiausias šios vasaros įspaudas liko – trapi, elegantiška, tamsiai mėlyna mantija, besileidžiančia žemyn trimis žalsvėjančiom atkarpom, peteliškaitė... Kodėl nė viena iš moterų nesugalvoja sau tokio drabužio?

Apačia – iškarpyta.

Pamačiau kieme besiprausdamas, paskui ją išbaidė dešimtys apsamanijusių zylių, tų pačių, kurias andai vadinau sodų bobytėmis. Jeigu esama vyriškosios giminės vėlių, atskrendančių vasarą, tai jos tūno, slepiasi kur nors susitraukusios...

Naktys atvėso, rytmečiais deimantuota žolė, šlapios obuolių galvos, saulė tokio karštumo nelyg iš pragaro, kuriuo grasinama Korane... Nejau ta viena peteliškėla yra vienas daiktas, kurį dar galiu atpažinti? Snūdas, karštis, nuda – begalinis gamtos miegas, sapnas ir snaudulys, į kurį panardina rugpjūtis. Nuobodis, kuris išilgina gyvenimą.

Du mirusieji – tėvas ir brolis, rėkiantys paryčiu (senoj troboj), ką – nesuvokiau, betgi rėkė.

Tikriausiai, kad remontuočiau šituos kas vasarą pūvančius namus, pilnus keisčiausių vabalų ir graužikų.

Girioje didelis kaip vos gimęs veršiukas zuikis tingiai keliasi ir tingiai kilsuodamas šonais bėga nuo manęs ir nuo šuns. Kartais sustoja, gal dusdamas, gal manydamas:

– O ką judu man padarysita?

Zuikių senovinė dviskaita!

Iš trumpų pasakojimų apie suvalkiečius

Suvalkietis ateina į darbą užsisegęs ant riešo labai gražų laikrodį.

– Iš kur ėmei tokį gražų laikrodį?

– Tėvas mirdamas pardavė.

Rugpjūčio 4, pirmadienis

Visai netyčia išgirdau per LRT vienos protingos teatrologės išpažintį, t. y. ilgą pasakojimą apie savo gyvenimą, mokslus ir t. t. Vieną istoriją apie tai, kaip ji, dar jauna kritikė, su a. a. Tatjana R. nuvažiavo į Šiaulius, buvau girdėjęs ir iš pagrindinio vaidmens atlikėjo aktoriaus Leono Zmirskio (g. 1920 m. Lazdijuose). O trumpai būta taip. Jiedvi smarkiai pavėlavo. Ir aktoriai, ir publika laukė gal 40 minučių. Kaip pelės sutūpė pirmoje eilėj. Negana to, Tatjana, vos prasidėjo spektaklis, išsitraukė teatrinius žiūronus ir įsispoksojo į sceną. Iš pirmos eilės!

Abi su akiniais.

Pirmas veiksmas praėjo, antrasis vis neprasideda. Teatro kritikės iš Vilniaus sunerimusios klausinėja, kas yra... Pagaliau teatro direktorius įsidrąsino pasakyti, kad M. neisiąs vaidinti. Dėl tų žiūronų.

M. versija buvo tokia:

– Arba tos kušlos kurvos komunistės liausis į mane spoksot pro binoklius, arba aš nevaidinsiu...

Jam pasirodė, jog abi su binokliais. Tatjana išties buvo kušla ir kom... Turėjo kompleksą dėl akinių. Per literatūros vakarus užkliūdavo už ko nors ir griūdavo kaip ilga...

Stambi, kūninga motera. Paskui žliumbdavo tol, kol prisigerdavo.

Rugpjūčio 5, antradienis

Didysis Faraono klausimas Mozei (Musai) Korane:

– O kokia buvo pirmųjų žmonių galvosena?

Musa:

– Žinios apie tai pas Viešpatį mano knygoje, neklysta Viešpats mano ir neužmiršta (20 s., 53 (51)–54 (52)).

Beje, tai ir didysis poezijos klausimas. Jungties ir sintezės taškų (galimybės) paieškos.

Tai, ką čiulbėjo kregždutė viršum žydinčių bulvių:

        iš žemės viskas išeina
        su jaunu mėnesiu
            ir žvaigždėmis,
        į žemę viskas sueina
        su jaunu mėnesiu
            ir žvaigždėmis.
        Parodyk man savo delnus
        ir aš tau pasakysiu,
            kaip ir koks, ir kada tu sugrįši,
            pilna širdžia ar tuščiomis...

Mano gyvenimas: hortenzijos žieduose pagavau žalvariu tvieskiantį vabalą, semdamas vandenį sename šuliny ištraukiau geltonpilvį driežiuką...

Didelio čia daikto!

Iš Pytaro "Dainynėlio"

        Numirė Jonas, / liko batai ir žiponas.
        Numirė Ona, / liko papai ir š...a...

Prierašas (jo paties): kodėl sekmadienį Amšiejus taip negražiai kalbėjo apie arielką iš Lipliūnų?

Paskui vėl: gvintai yra sriegės arba spyruoklės formos įgraužos, padaromos grąžtu.

        Merga metų 30-tų
        Apsižiūri, kad be gvintų.
        Duotų bernui 300,
        kad įsuktų jai gvintus.

P. S. Kam čia tie gvintai? Kaži kokia kita rašysena. Ir rašalas kitos spalvos. Įtariu, kad jo paties vaikų pasišaipyta iš tėvo. Eiliuotojas atsirado!

Toliau išrašas:

Iš Teofilio Tilvyčio

        Turiu aš savo Alpes,
        Turiu aš savo Nicą;
        Tėvynės daugiakalbės
        Į auksą nemainyčia...

Pytaro nervingai pabraukta: Tėvynė daugiakalbė = SSRS... Koks durnas poetas! Ar jie visi toki yra?

        (...) bet išlįs iš ausies Elegantas
        Ir pasakys jiems visą tiesą.

Čia Šimonių Danuko. Vakar buvau užėjęs, tai padeklamavo. Jam dabar, rodos, jau dvylika, bet labai didelis vaikis.

– Iš kur moki vokiškai? – dar pakalbinau.

– Dėde Pytarai, – permušė jis mane, – aš viską moku!

Va čia tai bus tikras rašalius! – pagyriau jį Šimonienei.

Rugpjūčio 6, trečiadienis

Žmogus žino, kad gyvas turi gyventi. Tai natūrali, pirminė pasaulio tvarka.

Keisčiau kas kita, pavyzdžiui, klausimas, kurį užduoda, t. y. kėlė, pirmoji žmonių karta žemėje ir – paskutinė:

– Nejaugi, kada numirsim, tapsim dulkėm ir kaulais, nejaugi iš tikro būsim prikelti?

Pomirtės, būsimo – amžinojo gyvenimo viltimi buvo grindžiama šito gyvenimo moralė, gyvenimo būdas.

Tokia moralė negalėjo būti niekada tvirta, žmonės jos retai ir bepaisė. Reikalui prispyrus, numodavo ranka. Ką padarysi!

T. y. žmonės visais laikais menkai, silpnai laikėsi sutarties ir įstatymo.

Požiūris į gyvenimą skiriasi priklausomai nuo to, ar Viešpats sukūrė mus "besismagindamas", ar "rimtai".

Šventraščiai su visa atsakomybe primena, kad labai rimtai.

Tokiu atveju kokia nors Amerika Dievo akyse išties yra įtikėjusi pirmuoju požiūriu.

– Smaginkimės!

Iš prieštvaninių žmonių gyvenimo

Kazekas, kitaip dar Pracibnykas. Esu apie jį užsiminęs. Dabar jau visai "nuobaiga". Paeina du žingsnius ir dūsta, ir griūva. Akys varva (trachoma), snargliai iš nosies iki žemės, putos iš burnos...

Bet vis vien stengiasi gyvent. Ir vogti, pavyzdžiui, kokią morkelę ar kopūstą iš Česiaus daržų.

Čia jau toks "kolchozas": jeigu vienas turi daržą geroj vietoj, tai kiti taikosi šalia. Jei vienam nedera, tai kitam dera. Jei per daug dera, tada reikia imtis kokių "priemonių".

– O gyvatė! Pas jį ciek daug visko!

Jei tavo neauga, paimi iš kito...

– O kam jam ciek daug raikia?

– O tau?

– Mano šaimyna dzidesnė! Daug burnų laukia...

Visad išlošia tie, kur naktimis nemiega. Ar laukuos, ar miškuos.

Religijos, matyt, čia niekad jokios nebuvo. Išskyrus baimę, kumštį, degtinę. Na gal dar "Darius ir Girėnas"...

(... ir tądien, kai liudys prieš juos jų liežuviai ir rankos, ir jų kojos apie tai, ką jie darė, – jie stovės snarglioti, varvančiom nosim, su glaukoma arba trachoma, oranžinės vogtų morkų birkelės styros iš kelnių kišenių...)

Iš mano tėvo formulių. Turėdavo būti labai įsiutintas, kad iškoštų pro dantis:

Nr. 0 ir B...io colis

Pas mus būdavo ne nulis, o nolis!

Tai reiškė visišką žmogaus niekybę. Maždaug:

– Niekam tikęs! Iš to žmogaus nieko nėr, tuščia vieta, amen, baigtas kriukis, galim eit namo.

Lotyniška patarlė

Tie, kurie už jūrų plaukia, pakeičia dangų, o ne dvasią.

Tai kodėl mes tiek daug tikėjomės iš savo išeivijos? Koks nors keblys su kebliene – ko galėtų mus pamokyti? Nebent gobšumo, nebent "visko išmanymo". Plėšrūs. Apie Ameriką samprotauja taip, kaip andainykščiai rusai apie savo Tėvynę:

– Pamatysit, sutrins Iraką per mėnesį!

Taigi kad nesutrynė.

Lietuva jiems reikalinga, jeigu gali kokio turtelio atsiimt. Vaikai – seniai pusiau juodžiai, pusiau meksikonai. Ieško ko nepametę.

Protingiausias iš jų bent jau man lieka Ž. Mikšys.

Pareiškimas

Pastaruoju metu daug įvairių specialistų mane kiša į leidinius apie išeiviją. Man nelieka nieko kito, kaip šiuo atviru laišku, arba pareiškimu, visiems laikams ir visiems žmonėms pranešti, kad niekad nesu buvęs išeiviu, toks nesu ir nebūsiu.

Prašau atkreipti dėmesį, kad esu buvęs tik politiniu pabėgėliu, D. P. – displaced person = išblokštu asmeniu, pabėgėliu (Fluechtling, refugie) nuo 1944 metų liepos mėnesio ir esu užsienio lietuvis.

To turbūt turėtų užtekti.

Žibuntas Mikšys
2003 m. birželio 30 d.
("7 meno dienos", 2003.VII.11)

Ir aš norėčiau, kad kur nors kas nors manęs lauktų! Žemėj, jūroj, namie...

Rugpjūčio 7, ketvirtadienis

Supratimas apie pasaulį ir įvykius gali būti stulbinamai keistas. A. Saulaičio knygoje "Lietuvių misijos Amazonėje" radau tokį epizodą.

Kartą misionierius kun. F. Bendoraitis pasakojęs džiunglių gyventojams apie tai, kiek milijonų žmonių žuvo II pasauliniam kare.

– Ir visus juos suėdė? – klausia indėnai.

– Ne, žinoma, ne, – atsako kunigas.

– Tai kam reikėjo tiek daug žmonių užmušti?

Mirusio palaikai čia sudeginami, o pelenas išgeriamas, įmaišytas į apeiginį gėrimą.

– Jūs tiesiog negerbiate savo mirusiųjų, leisdami, kad kirmėlės suėstų jų kūnus. Mes savo mylimuosius nešiojamės prie širdies.

Kai sykį vienas indėnas apčiupinėjo kun. Bėkštos ranką, šis paklausė:

– Ar ruošiesi mane suėsti?

– Ne dabar, tik kai numirsi, – atsakė.

Kai vienas lietuvis aukso ieškotojas nuvyko giliai į girią ir pasiprašė nakvynės pastogėje, kur kabo hamakai, tai prieš užmigdamas nuėjo pas savininką ir paklausė, ar čia nėra žmogėdrų...

Šeimininkas garantavo:

– Ne, tikrai nėra, nes paskutinį mes patys šeštadienį suvalgėme.

Beje, šią knygą smagu būtų bet kam skaityti. Radau ir apie didžiojo Brazilijos geležinkelio tiesimą 1912–1915 metais. Štai čia plušė mano dėdė Stasys. Džiunglėse ties Bolivijos siena. Matyt, jo iškratomos iš batų "gyvatės", kuriomis mus gąsdindavo, buvo niekas kita, o unguriai...

Net ir per LRT šįryt girdėjau, kaip viena močiutė pasakojo apie kelionę į Nidą tik po karo. Nidoje žvejai jas įsileido į laivą ir ji dugne pamatė gal du šimtus "sidabrinių gyvačių"...

– Gyvačių? – perklausė vedėjas.

– Na, ungurių. Mes taip vadindavom. Apie metrą ilgio, vieną pagavau, žvejys pasijuokė, kad apsivynios apie ranką ir sulaužys dilbį... 1946 metais Kuršių nerija buvo pilna briedžių. Žemyne juos iššaudė per karą.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 27 iš 28 
14:49:54 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba